Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, 1A-267-1058/2025

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2025-04-29
Bylos Nr.: 1A-267-1058/2025
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-05389-2025-7
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Paulius Veršekys, Giedrė Telksnienė, Eglė Venckienė
Nuteistasis: R. P.
Advokatai: Aivaras Gilys

Kategorijos

1.1.7.2.4Areštas (BK 49 str.)
1.1.8.1.1Aplinkybės, į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)
1.1.9.2Uždraudimas naudotis specialia teise (BK 68 str.)
1.1.10.1.1Bausmės vykdymo atidėjimas (BK 75 str. 1–2 d.)
2.4.6.4.2Jeigu neteisingai paskirta bausmė (BPK 328 str. 2 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-267-1058/2025Teisminio proceso Nr. 1-01-1-05389-2025-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.4; 1.1.8.1.1; 1.1.9.2; 1.1.10.1.1; 2.4.6.4.2 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. balandžio 29 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Telksnienės (kolegijos pirmininkė bei pranešėja), Eglės Venckienės ir Pauliaus Veršekio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. gynėjo advokato Aivaro Gilio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 4 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 51 paros arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir R. P. paskirta galutinė 34 parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, R. P. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas 4 metus naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones, šį terminą skaičiuojant nuo 2025 m. vasario 12 d.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalimi, nuspręsta iš R. P. išieškoti valstybės naudai konfiskuotino turto (automobilio „Toyota Corolla“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)) vertę atitinkančią pinigų sumą – 14 850 EUR.

R. P. paskirtas kardomąsias priemones – specialiosios teisės sustabdymą, rašytinį pasižadėjimą neišvykti, dokumentų paėmimą, įsiteisėjus nuosprendžiui nuspręsta panaikinti, o vairuotojo pažymėjimą – perduoti AB „Regitra“.

Teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. R. P. nuteistas už tai, kad 2025 m. vasario 11 d., apie 18.58 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini), prie pastato (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį „Toyota Corolla“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė 2,87 promilių neblaivumą. Tokiais savo veiksmais R. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo R. P. gynėjas advokatas A. Gilys prašo: 1) sumažinti R. P. paskirtą arešto bausmę iki 30 parų, kurią, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinti vienu trečdaliu ir paskirti 20 parų arešto bausmę; 2) vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos arešto bausmės vykdymą atidėti 1 metams; 3) sutrumpinti paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – specialiosios teisės atėmimo – terminą iki 2 metų.

2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad už nusikaltimą skiriamos arešto bausmės mediana yra 52,5 paros, tačiau pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę (nustatydamas jos dydį), tinkamai neįvertino visų reikšmingų aplinkybių. Gynėjo teigimu, nebuvo įvertintos atsakomybę lengvinančios aplinkybės – nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad R. P. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, tačiau ši aplinkybė turėjo būti reikšmingiau įvertinta skiriant bausmę, nes nuoširdus gailėjimasis ir prisipažinimas rodo jo kritišką požiūrį į savo veiksmus ir norą pasitaisyti. Be kita ko, nagrinėjamu atveju nenustatytos R. P. atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Tai reiškia, kad nebuvo jokių papildomų veiksnių, kurie didintų R. P. padarytos veikos pavojingumą ar jo kaltę, tad ši aplinkybė turėjo būti labiau įvertinta skiriant švelnesnę bausmę. Juo labiau, jog R. P. aktyviai bendradarbiavo su teisėsaugos institucijomis, pripažino savo kaltę ir padėjo išaiškinti įvykio aplinkybes, o tai rodo jo norą atlyginti padarytą žalą ir padėti teisingumo vykdymui.

2.2. Akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į R. P. ankstesnį teistumą už analogišką veiką, už kurią jau buvo atlikta bausmė, todėl tai neturėtų būti lemiamas veiksnys skiriant bausmę už šį konkretų nusikaltimą. Be kita ko, griežtesnės bausmės rūšies parinkimas yra pagrindas skirti mažesnį jos dydį, t. y. pirmosios instancijos teismas parinko griežtesnę bausmės rūšį – areštą, nors sankcijoje buvo numatyta ir švelnesnė alternatyva (bauda). Tad įvertinus šią aplinkybę, buvo pagrindas skirti sąlyginai mažesnį griežtesnės rūšies bausmės dydį. Vis tik, nepakankamai buvo įvertinta ir tai, kad iš R. P. nutarta išieškoti didelę pinigų sumą (14 850 EUR), atitinkančią automobilio vertę. Gynėjo teigimu, ši konfiskacija yra griežta sankcija, kuri jau pati savaime turi didelį poveikį R. P. padėčiai, todėl skiriant arešto bausmę, turėjo būti atsižvelgta ir į šią aplinkybę bei paskirta švelnesnė bausmė, kuri būtų proporcinga padarytam nusikaltimui ir jau pritaikytai turtinei sankcijai. Atsižvelgiant į nurodytą, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas galėjo skirti ne didesnę nei 30 parų arešto bausmę, o pritaikęs BK 64¹ straipsnį, sumažinti šią bausmę vienu trečdaliu ir paskirti 20 parų arešto bausmę.

2.3. Gynėjo vertinimu, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog nenustatė pagrindo atidėti paskirtos bausmės vykdymą, nes R. P. nedirba, todėl jokių objektyvių priežasčių atidėti arešto bausmės vykdymą byloje nėra. Pažymima, kad argumentas dėl nedarbo nėra absoliutus pagrindas neatidėti bausmės vykdymo – nedarbas pats savaime nereiškia, kad asmuo neturi galimybių ir noro integruotis į visuomenę. Asmuo gali ieškoti darbo, turėti kitų pragyvenimo šaltinių arba gauti paramą iš artimųjų, o būtent tai ir ketina daryti R. P., todėl teismas turėtų įvertinti asmens pastangas įsidarbinti ir jo motyvaciją keisti savo gyvenimo būdą. Be to, bausmės atidėjimas gali padėti asmeniui išspręsti priklausomybės problemas. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad R. P. turi problemų dėl alkoholio vartojimo ir pradėjo ieškoti gydymosi galimybių. Tad bausmės atidėjimas leistų jam tęsti gydymąsi ir reabilitaciją, kas galėtų būti efektyvesnė priemonė nei areštas siekiant jo resocializacijos, tuo tarpu areštas, priešingai, gali nutraukti gydymo procesą ir apsunkinti jo integraciją į visuomenę.

2.4. Pažymima, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas galimybę atidėti bausmės vykdymą, vadovavosi tuo, jog R. P. nedirba, tačiau, gynėjo teigimu, iš jo išieškota didelė pinigų suma (14 850 EUR) pati savaime yra didelė bausmė. Tuo tarpu bausmės atidėjimas leistų R. P. susitvarkyti su finansinėmis pasekmėmis ir ieškoti galimybių integruotis į visuomenę. Taip pat, pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti bendrą sankcijų griežtumą, įskaitant arešto bausmę ir konfiskuotą turtą, nes sankcijos kartu sudaro didelį finansinį ir asmeninį smūgį R. P. – bausmės atidėjimas, esant probacijos sąlygoms, būtų proporcingesnis ir teisingesnis sprendimas, atsižvelgiant į bendrą bausmės griežtumą. Juo labiau, kad nors padarytas nusikaltimas yra pavojingas, bausmės tikslas yra ne tik nubausti, bet ir resocializuoti kaltininką.

2.5. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad R. P. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminas, numatytos BK 68 straipsnyje, yra per ilgas. Gynėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepakankamai individualizavo baudžiamojo poveikio priemonę, neatsižvelgdamas į tai, kad R. P. teisė vairuoti yra būtina jo pragyvenimo šaltiniui. Nagrinėjamu atveju yra nustatyta, kad R. P. iki įvykio vykdė individualią – pavežėjo – veiklą, kuri buvo jo vienintelis pajamų šaltinis. Tad ilgas teisės vairuoti atėmimo terminas faktiškai atima iš R. P. galimybę užsidirbti pragyvenimui ir integruotis į visuomenę, todėl turėjo būti nustatytas terminas, pakankamas baudžiamojo poveikio priemonės tikslams pasiekti, bet kartu neproporcingai nesunkinantis kaltinamojo socialinės adaptacijos ir pragyvenimo galimybių. Be to, toks nustatytas terminas apsunkina ir R. P. galimybes atlyginti padarytą žalą – jei jis neturės galimybės užsidirbti, neturės ir galimybės atlyginti žalos, padarytos nusikaltimu. Juo labiau, jog R. P. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, todėl šios aplinkybės turėjo būti reikšmingiau įvertintos nustatant baudžiamojo poveikio priemonės terminą, kuris tai ir atspindėtų. Nepaisant to, skiriant 4 metų teisės vairuoti atėmimo terminą, nebuvo tinkamai atsižvelgta į tai, kad vairavimas yra būtinas R. P. pragyvenimo šaltinis, todėl toks ilgas terminas gali būti laikomas neproporcingai griežtu, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir jo asmenybę bei galimybes integruotis į visuomenę.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokurorė Rimutė Dzimanavičienė (toliau ir – prokurorė) prašo atmesti nuteistojo R. P. ir jo gynėjo advokato A. Gilio apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 4 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

3.1. Nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam R. P. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymą skirdamas 51 paros arešto bausmę, kuri yra mažesnė nei straipsnio sankcijoje numatytas arešto bausmės vidurkis, tinkamai įvertino aplinkybes, jog R. P. yra teistas už analogišką nusikalstamą veiką. Tai reiškia, jog R. P. savo elgesio modelio nekeitė, jam taikytos valstybės prievartos priemonės nedavė absoliučiai jokio poveikio ir neprivertė jo įvertinti savo elgesio neigiamas pasekmes bei pakeisti gyvenimo būdą. Todėl pirmosios instancijos teismas, parinkdamas R. P. bausmės rūšį ir jos dydį, tinkamai sprendė, kad BK 41 straipsnyje numatyti tikslai bus pasiekti nuteistajam paskyrus arešto bausmę bei nustatant mažesnį nei šios bausmės rūšies, numatytos už nesunkų nusikaltimą, vidurkį. Nors nagrinėjamu atveju nuteistojo R. P. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta ir egzistuoja viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, vis tik, ji neatsveria neigiamai nuteistąjį charakterizuojančių aplinkybių.

3.2. Prokurorės vertinimu, apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodyta, jog turto konfiskavimo paskyrimas savaime yra griežta sankcija, kuri turi didelį poveikį kaltinamojo padėčiai, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo skirti švelnesnę bausmę, kuri būtų proporcinga padarytam nusikaltimui ir jau pritaikytai turtinei sankcijai. Atkreipiamas dėmesys, jog turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn, o konfiskuotinu turtu laikomas baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Atsižvelgiant į tai, atsiliepime pabrėžiama, kad turto konfiskavimas yra baudžiamojo poveikio priemonė, o ne sankcija ar bausmė už padarytą nusikalstamą veiką, o kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas, kuris buvo nusikalstamos veikos priemonė ir privalo būti konfiskuojamas visais atvejais.

3.3. Pažymima, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė pagrindo nuteistajam R. P. atidėti paskirtos arešto bausmės vykdymą. Prokurorės teigimu, nors apeliaciniame skunde teigiama, kad R. P. turi problemų dėl alkoholio vartojimo ir pradėjo ieškoti gydymosi galimybių, o bausmės atidėjimas leistų jam tęsti gydymąsi ir reabilitaciją, tačiau vien aplinkybė, jog jis ieško gydymosi galimybių, nėra pagrindas atidėti paskirtos arešto bausmės vykdymą. Atitinkamai atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad jokie aptariamas aplinkybes patvirtinantys duomenys nebuvo pateikti. Be to, nagrinėjamu atveju arešto bausmės atidėjimas neatitiktų teisingumo ir proporcingumo principų – jis būtų patogus nuteistajam ir sukeltų nebaudžiamumo jausmą, kai tuo tarpu bausmės paskirtis yra asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, suvaržyti ir sukelti nepatogumų, jog jis būtų sustabdytas nuo tolimesnių nusikalstamų veikų darymo.

3.4. Nepagrįstu laikomas ir apeliacinio skundo argumentas, jog paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – teisės vairuoti kelių transporto priemones – atėmimo terminas yra per ilgas. Atitinkamai cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika dalyje dėl aplinkybių, į kurias atsižvelgtina skiriant šią baudžiamojo poveikio priemonę, be kita ko, ankstesni kaltininko administraciniai baudimai už Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) pažeidimus, proporcingumo reikalavimas. Prokurorės vertinimu, nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad R. P. teisė vairuoti kelių transporto priemonę yra būtina, nes jo pagrindinis pajamų šaltinis yra pavežėjo paslaugos, tačiau nei R. P. asmenybė, nei jo pajamų šaltinis patys savaime negali būti laikomi išimtine aplinkybe, paneigiančia baudžiamojo poveikio priemonių taikymo galimybę. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į BK 68 straipsnio 2 dalyje numatytą draudimo naudotis specialiomis teisėmis nuo 1 iki 5 metų terminą ir R. P. skirdamas uždraudimą 4 metams naudotis šia teise, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio vairuodamas transporto priemonę, kai nustatytas sunkus girtumo laipsnis, be to, už analogišką veiką teistas anksčiau, todėl pagrįstai konstatuota, kad iš ankstesnių teistumų išvadų nepadarė. Daroma išvada, kad toks nustatytas šios baudžiamojo poveikio priemonės terminas privers nuteistąjį R. P. vertinti dėl jo nusikalstamo elgesio kylančias neigiamas pasekmes jam pačiam, užtikrins visuomenės, atskirų jos narių ir paties nuteistojo saugumą, pernelyg neapribojant nuteistojo teisių.

Šalies argumentai

4. Vilniaus apygardos teisme 2025 m. balandžio 28 d. gautas nuteistojo R. P. gynėjo advokato A. Gilio prašymas dėl papildomų įrodymų prijungimo bei įvertinimo.

4.1. Nurodoma, kad po nuosprendžio priėmimo R. P. ėmėsi realių pastangų, siekdamas keisti gyvenimo būdą ir sumažinti pakartotinio nusikalstamo elgesio riziką. Jis pradėjo konsultuotis su gydytoja klinikine toksikologe, specializuojančia priklausomybių gydyme G. L. S. – gynėjo teigimu, ši aplinkybė rodo, jog R. P. suvokia savo problemų rimtumą ir siekia jų sprendimo ne formaliai, o aktyviai dalyvaujant gydymo procese. Be to, 2025 m. balandžio 1 d. R. P. pradėjo dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ mėsininku, o dar iki nuosprendžio priėmimo buvo aktyvus darbo rinkos dalyvis – vykdė individualią veiklą, užsiimdamas keleivių vežimu (pavežėjo veikla). Nors skundžiamu nuosprendžiu R. P. buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 4 metams, dėl kurios R. P. prarado galimybę tęsti šią veiklą, tačiau jis aktyviai ieškojo alternatyvių būdų pragyvenimui užsitikrinti. Daroma išvada, kad įsidarbinimas pagal darbo sutartį rodo R. P. pastangas adaptuotis pasikeitusioje situacijoje, atsakingai planuoti savo gyvenimą ir prisidėti prie visuomenės savo darbu. Be to, nors šiuo metu sudaryta terminuota darbo sutartis galioja iki 2025 m. gegužės 1 d., tačiau, kaip R. P. žodžiu paaiškino darbdavys, jei jis tinkamai atliks darbo funkcijas ir nebus jokių neigiamų pastabų, su juo ketinama sudaryti naują darbo sutartį arba pratęsti esamą darbo santykių galiojimą – tai rodo, jog R. P. turi realią perspektyvą tęsti darbo santykius ilgesniam laikotarpiui.

4.2. Gynėjo teigimu, šiuo metu R. P. dalyvauja nuosekliame gydymo procese: jis konsultuojasi, kaip minėta, su gydytoja toksikologe, o taip pat ir su psichologe E. R. (duomenys neskelbtini), planuoti vizitai yra reguliarūs – kas savaitę. Tuo tarpu arešto bausmės atlikimas areštinėje realiai nutrauktų šį procesą, nes tokiose įstaigose nėra sąlygų tęsti specializuotą priklausomybės gydymą – tokio pobūdžio gydymo nutraukimas šioje stadijoje kelia didelę atkryčio riziką, o tai prieštarautų tiek teisingumo, tiek bausmės tikslų įgyvendinimui. Nurodoma, kad atlikdamas arešto bausmę, R. P. netektų galimybės vykdyti darbo pareigų ir būtų atleistas. Tai reikštų, kad nuteistasis prarastų legalaus pragyvenimo šaltinį, padidėtų jo socialinė atskirtis ir finansiniai sunkumai, kas galėtų dar labiau komplikuoti resocializacijos procesą, ženkliai apsunkinti jo galimybes įvykdyti teismo nuosprendžiu paskirtas poveikio priemones (turto konfiskavimą, žalos atlyginimą).

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo R. P. gynėjo advokato A. Gilio apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šia nuostata ne tik apibrėžiamos baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Kitus bylos aspektus apeliacinės instancijos teismas patikrina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nagrinėjamu atveju nuteistojo R. P. gynėjas apeliaciniame skunde neginčija nuteistojo R. P. kaltės ir padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo, baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 72 straipsnyje, paskyrimo – nesutinkama tik su R. P. paskirtos bausmės dydžiu bei prašoma taikyti jos vykdymo atidėjimą, taip pat ginčijamas ir baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 68 straipsnyje, termino nustatymas. Apeliacinės instancijos teismas, neįžvelgęs esminių BPK pažeidimų, skundžiamo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 4 d. nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrina tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl bausmės

6. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam R. P. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymą, skyrė 51 paros arešto bausmę, kurią, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažino vienu trečdaliu ir paskyrė 34 parų arešto bausmę. Apeliaciniu skundu nuteistojo R. P. gynėjas prašo šią bausmę pakeisti, ją sumažinant iki 30 parų ir, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinti vienu trečdaliu, paskiriant 20 parų arešto bausmę. Gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino visų aplinkybių, kurios turėjo sąlygoti švelnesnės bausmės paskyrimą.

7. Vienas pagrindinių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų BK 41 straipsnyje, yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybę. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Teismas, spręsdamas skirtinos bausmės klausimą, privalo atsižvelgti į BK 54 straipsnyje įtvirtintus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Baudžiamajame įstatyme numatyta, kad atsižvelgtina į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalies 1-8 punktai). Taip pat – į asmens teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė ir nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-369-942/2015, 2K-87-976/2020, 2K-122-976/2021, 2K-266-648/2022). Taigi skiriat bausmę, privalu nustatyti ir įvertinti visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir jų visumos, o ne pavienių aplinkybių, pagrindu skirti bausmę už padarytą nusikalstamą veiką. Be to, bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

8. Vadovaudamasis BK 61 straipsnio 1 dalimi, teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. Jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas paprastai skiria jam minimalią straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Esant šios dalies pirmame sakinyje nustatytoms sąlygoms, teismas gali skirti didesnę nei minimalią sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę, tačiau tokį savo sprendimą privalo motyvuoti (BK 61 straipsnio 4 dalis).

9. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirtos bausmės, pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-129-626/2023).

10. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas nuteistajam R. P. bausmę, vadovaudamasis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgė į tai, kad R. P. padarė vieną tyčinį nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), veikiant tiesiogine tyčia, kuris yra susijęs su transporto eismo saugumu. Pirmosios instancijos teismas įvertino, jog nustatyta viena R. P. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė. Atitinkamai buvo įvertinti ir nuteistojo R. P. asmenybę charakterizuojantys duomenys – (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, vedęs, iš jo žodžių pagrindinio išsilavinimo, anksčiau teistas už analogišką nusikalstamą veiką, teistumas neišnykęs ir nepanaikintas, nedirbantis, duomenų apie gydymą psichikos / psichiatrijos sveikatos įstaigose, Vilniaus priklausomybės ligų centre valstybinis kaltintojas nepateikė. Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis bus pasiekta R. P. už padarytą nusikalstamą veiką paskyrus įstatymo sankcijoje numatytą bausmę – areštą, kurios dydis nustatytinas mažesnis negu sankcijoje numatytos bausmės rūšies vidurkis, t. y. pirmosios instancijos teismas paskyrė 51 paros arešto bausmę.

11. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatų, įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Visgi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, aptartų aplinkybių kontekste esminė jų yra tai, jog R. P. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 18 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį bei jam paskirta 150 MGL (7 500 EUR) dydžio bauda už tai, jog vairavo būdamas neblaivus, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu jam nustatė 2,57 promilių neblaivumą. Tuo tarpu skundžiamu nuosprendžiu nuteistasis R. P. taip pat pripažintas kaltu padaręs analogišką nusikalstamą veiką – nagrinėjamu atveju R. P. automobilį „Toyota Corolla“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairavo būdamas sunkaus girtumo būklėje (policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė 2,87 promilių neblaivumą) ir atsitrenkė į kitą automobilį. Pastebėtina, jog nuteistasis R. P. pirmosios instancijos teisme pripažino, kad įvykio dieną važiuodamas į parduotuvę suprato, jog yra smarkiai apgirtęs, prieš vairuodamas automobilį vartojo trauktinę, išgėrė apie 0,3 l. Atitinkamai policijos pareigūnai, sulaikę R. P., jam nustatė akivaizdžius neblaivumo požymius – iš burnos sklindantį alkoholio kvapą, neadekvačią elgseną, nerišlią kalbą, nekoordinuotus judesius. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, tai rodo, jog R. P. suvokė savo neblaivumą, tačiau to nepaisydamas vairavo transporto priemonę, t. y. sąmoningai elgėsi neatsakingai, taip sukeldamas didelį pavojų ne tik sau, bet ir eismo saugumui, kitų eismo dalyvių sveikatai, gyvybei ar turtui. Be to, jo veikos pavojingumą apibūdina ir tai, kad jis automobilį vairavo tamsiu, bet dar pakankamai intensyvaus eismo paros metu, gyvenamajame rajone, esančiame miesto teritorijoje, o vairuodamas nepraleido važiuojančio kito automobilio, nors privalėjo tai padaryti, ir atsitrenkė į jį.

12. Nors apeliaciniame skunde gynėjas akcentuoja, kad nuteistasis R. P. visiškai pripažino kaltę ir nuoširdžiai gailisi, bendradarbiavo su teisėsaugos institucijomis, tačiau šios aplinkybės nepateisina nuteistojo R. P. poelgio ir nėra pagrindas švelninti jam paskirtą bausmę. Be to, pažymėtina, kad visos nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės iš esmės buvo įvertintos pirmosios instancijos teismo skiriant jam bausmę bei nustatant jos terminą, juolab, jog buvo pripažinta ir nuteistojo R. P. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad asmenys apie jiems gresiančias pasekmes už neteisėtus veiksmus yra informuoti, kadangi baudžiamajame įstatyme yra aiškiai apibrėžtos nusikalstamos veikos ir už jų atlikimą numatytos bausmės. R. P., be kita ko, anksčiau teistas už tokio pat nusikaltimo padarymą, suprato, kad neteisėtas elgesys gali sukelti neigiamas pasekmes, tačiau tai nesulaikė jo nuo naujos nusikalstamos veikos padarymo. Aptarti duomenys taip pat leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis iš savo elgesio išvadų nepadarė, keisti savo elgesį nėra linkęs, o nusikaltimą ankstesniu nuosprendžiu taikyta švelnesnė bausmė nebuvo veiksminga, nuo naujo nusikaltimo padarymo nesulaikė, todėl patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad mažesnės arešto bausmės paskyrimas nebūtų efektyvus. Atitinkamai akcentuotina ir tai, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas teisinio poveikio priemones, aukščiau iškelia visuomenės interesą, saugumą, o ne asmens, padariusio teisės pažeidimą, asmeninį poreikį išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytu nusikaltimu, todėl nagrinėjamu atveju R. P. turi prisiimti įstatymo numatytą atsakomybę už neteisėtus veiksmus. Taigi ir aplinkybė, jog R. P. tvirtina turintis priklausomybę nuo alkoholio ir šiuo metu yra pradėjęs ieškoti pagalbos, savaime nesudaro pagrindo švelninti jam paskirtą bausmę. Atsižvelgiant į tai, kad ankstesniu teismo nuosprendžiu R. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką taip pat būdamas neblaivumo būsenoje, spręstina, jog nuteistasis galėjo turimą priklausomybę pradėti gydytis anksčiau, o ne po analogiškos nusikalstamos veikos padarymo, taip siekdamas išvengti jos griežtumo.

13. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. P. bausmę, tinkamai įvertino visas aplinkybes, tiek susijusias su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe, ir paskyrė tinkamai individualizuotą bausmę, kurią keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl BK 75 straipsnio taikymo

14. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistasis R. P. nedirba, sprendė, jog jokių objektyvių priežasčių atidėti arešto bausmės vykdymą byloje nėra. Apeliaciniame skunde nuteistojo R. P. gynėjas nurodo nesutinkantis su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija bei pažymi, kad R. P. ketina ieškotis darbo, turėti kitų pragyvenimo šaltinių arba gauti paramą iš artimųjų, todėl teismas turėtų įvertinti asmens pastangas įsidarbinti ir jo motyvaciją keisti savo gyvenimo būdą. Be to, bausmės atidėjimas gali padėti R. P. išspręsti priklausomybės dėl alkoholio vartojimo problemas, o vien iš jo išieškota didelė pinigų suma (14 850 EUR) pati savaime yra didelė bausmė, tad bausmės atidėjimas leistų R. P. susitvarkyti su finansinėmis pasekmėmis ir ieškoti galimybių integruotis į visuomenę.

15. BK 75 straipsnio 1 dalyje (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo redakcija Nr. XIV-2573) numatyta, kad asmeniui, nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienerių metų. Atidėdamas paskirtos arešto bausmės vykdymą, teismas gali paskirti nuteistajam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Šiuo atveju nuteistojo buvimo vietą ir laiką nustato teismas. Teismas taip pat paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytas pareigas.

16. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardinta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-217-976/2018, Nr. 2K-53-697/2021). Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, tai yra nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai. Taip pat pažymėtina ir tai, kad, taikant bausmės vykdymo atidėjimą, humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami ir su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar bausmės vykdymo atidėjimo jam taikymas negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108-895/2016, 2K-258-222/2018).

17. Kaip minėta, skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas sprendimą neatidėti paskirtos arešto bausmės vykdymo iš esmės motyvavo tuo, jog R. P. nedirba, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka. Pirmiausia atsižvelgtina į tai, kad, nors R. P. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 18 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu padaręs analogišką nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, tačiau ši nusikalstama veika buvo padaryta pakankamai seniai – 2020 m. lapkričio 30 d. Vadovaujantis Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašu, aptariamu nuosprendžiu paskirtą baudą R. P. sumokėjo 2023 m. vasario 7 d. (nuosprendžiu buvo nustatytas terminas sumokėti iki 2023 m. spalio 13 d.), anksčiau teisiamas nebuvo, o po nagrinėjamu atveju padarytos nusikalstamos veikos padarymo jokių naujų ikiteisminių tyrimų jo atžvilgiu nepradėta. Be to, pagal Administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 5 metus duomenis, nuteistasis iš viso buvo baustas 3 kartus (už greičio viršijimą bei transporto priemonės sustojimą ir stovėjimą kelio ženklo „Stovėti draudžiama“ galiojimo zonoje), tad duomenų, kad R. P. už vairavimą esant neblaiviam būtų buvęs baustas administracine tvarka, baudžiamojoje byloje nėra. Vis tik, nagrinėjamu atveju aktualu ir tai, kad skundžiamu nuosprendžiu R. P. pripažintas kaltu dėl nesunkaus tyčinio nusikaltimo transporto eismo saugumui padarymo. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, byla teisme išnagrinėta pagreitinto proceso tvarka, nuteistasis kritiškai vertina savo elgesį, dėl jo nuoširdžiai gailisi. Be to, jis yra vedęs, vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos „SODRA“ išrašu, 2025 m. kovo 27 d. baigęs verstis individualia veikla ne pagal verslo liudijimą, nuo 2025 m. balandžio 1 d. yra saistomas naujais darbiniais santykiais (dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“). Be to, kaip teikiamame prašyme pažymėjo gynėjas, nors sudaryta darbo sutartis yra terminuota tačiau jei R. P. tinkamai atliks darbo funkcijas ir nebus jokių neigiamų pastabų, su juo ketinama sudaryti naują darbo sutartį arba pratęsti esamą darbo santykių galiojimą. Šių aplinkybių visuma, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad R. P. gali pasitaisyti ir nebedaryti naujų nusikalstamų veikų bei gyventi visuomenei priimtiną gyvenimą neatlikdamas jam paskirtos arešto bausmės, jos vykdymą atidedant ir nustatant nuteistajam pareigas, kurios padėtų jam keisti / palaikyti jau keičiamą savo gyvenimo būdą bei požiūrį į pareigas, visuomenės saugomas vertybes.

18. BK 75 straipsnio 5 dalyje (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo redakcija Nr. XIV-2573) nustatyta, kad bausmės vykdymas pagal šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalis gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį. Teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi aukščiau aptartas aplinkybes, šiuo atveju neįžvelgia būtinybės nuteistajam R. P. taikyti intensyvią priežiūrą. Tuo tarpu atidedant paskirtos bausmės vykdymą, jam yra skirtinos pareigos, nurodytos BK 75 straipsnio 6 dalies 5 ir 10 punktuose, jų vykdymo terminus nustatant visam bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiui. Pareigos dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos paskyrimas bei jos vykdymas užtikrins, kad nuteistasis turės pajamų, iš kurių galės tenkinti savo būtiniausius poreikius, jį drausmins, pozityviai socializuos bei sudarys sąlygas mokėti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 4 d. nuosprendžiu R. P. atžvilgiu nuspręstą išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą (14 850 EUR). Pareigos visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį nevartoti psichiką veikiančių medžiagų paskyrimas ir vykdymas šalins prielaidas nuteistajam nusikalsti bei jį drausmins, taip pat skatins gydytis nuo turimos priklausomybės alkoholiui – vadovaujantis gynėjo pateiktais duomenimis, R. P. jau šiuo metu lankosi pas toksikologę bei psichologę, tad manytina, jog paskirta pareiga leis užtikrinti tolimesnį gydymąsi. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks šių pareigų paskyrimas R. P. užtikrins jo paties, visuomenės, valstybės interesų įgyvendinimą bei padės nuteistajam keisti savo elgesį, skatins laikytis įstatymų ir sudarys prielaidas efektyviai siekti visų BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytų tikslų įgyvendinimo.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 68 straipsnyje, termino nustatymo

19. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 4 d. nuosprendžiu R. P. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas 4 metus naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones, šį terminą skaičiuojant nuo 2025 m. vasario 12 d. Nuteistojo R. P. gynėjas apeliaciniu skundu neginčija nuteistajam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo – taikymo pagrįstumo, tačiau pažymi, kad nustatytas šios baudžiamojo poveikio priemonės terminas yra per ilgas ir prašo jį sutrumpinti iki 2 metų.

20. Vadovaujantis BK 68 straipsnio 1 dalimi, teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, iš jų – ir teise vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Pagal to paties straipsnio 2 dalį teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo 1 iki 5 metų. Taigi, tiek baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise – skyrimas, tiek ir šios priemonės konkretaus termino nustatymas yra teismo prerogatyva. Skirti ar neskirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise, kiekvieną kartą svarsto teismas, individualiai įvertindamas kaltininko asmenybę, kaltės formą bei rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, teisingumo principo įgyvendinimą ir kitus reikšmingus bylos duomenis, taip pat humaniškumo, teisėtumo bei proporcingumo principus.

21. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, iš esmės pripažino, kad R. P., naudodamasis specialia teise vairuoti transporto priemones, padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nuteistajam skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones – terminas nustatytinas didesnis nei tokios poveikio priemonės vidurkis, kadangi R. P. buvo teistas už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą, o nagrinėjamu atveju jam buvo nustatytas sunkus girtumo laipsnis. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog dėl nurodytų aplinkybių R. P. turi būti paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones, tačiau skundžiamu nuosprendžiu nustatytą šios priemonės terminą – 4 metus – laiko neteisingu ir neproporcingu.

22. Nagrinėjamu atveju R. P. transporto priemonę vairavo, kai jo iškvėptame ore buvo 2,87 promilių etilo alkoholio koncentracija – ši koncentracija žymiai viršija įstatyme nustatytą ribą, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė, t. y. 1,51 promilių neblaivumas. Be to, apie automobilio vairavimą esant neblaiviam asmeniui policijos pareigūnams pranešė kito automobilio vairuotojas, į kurį nuteistasis R. P. atsitrenkė, o tai akivaizdžiai rodo, jog nuteistojo vairavimo metu jis nebuvo vienintelis eismo dalyvis, todėl ir jo keliama grėsmė laikytina dar didesne. Kaip jau minėta, R. P. 2020 m. lapkričio 30 d. taip pat vairavo neblaivus – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 18 d. nuosprendžiu R. P. buvo paskirta ir baudžiamojo poveikio priemonė, numatyta BK 68 straipsnyje, jos terminą nustatant 2 metams. Nagrinėjamu atveju R. P., praėjus kiek daugiau nei 4 metams po šios nusikalstamos veikos padarymo, vėl sėdo už automobilio vairo būdamas neblaivus, todėl darytina išvada, jog toks nuteistojo elgesys nėra atsitiktinis, o jo atžvilgiu taikyta baudžiamojo poveikio priemonė nebuvo pakankamai veiksminga. Taigi, priešingai nei prašo gynėjas, nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo nustatyti baudžiamojo poveikio priemonės – specialiosios teisės atėmimo – terminą 2 metams, kuris, teisėjų kolegijos vertinimu, neatitiktų R. P. veiksmų pavojingumo. Kita vertus, būtina įvertinti ir tai, kad po pirmos nusikalstamos veikos padarymo iki šiuo atveju nagrinėjamos veikos yra praėję pakankamai nemažai laiko, tačiau per jį jokių šiurkščių KET pažeidimų ar nusikalstamų veikų R. P. nepadarė, atitinkamai, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo nustatytas dvigubai ilgesnis, nei ankstesniu nuosprendžiu skirtas, specialiosios teisės atėmimo terminas, yra per griežtas, todėl jis trumpintinas.

23. Apeliaciniame skunde R. P. gynėjas akcentuoja, kad specialiosios teisės – teisės vairuoti kelių transporto priemones – turėjimas nuteistajam yra būtinas, kaip pragyvenimo šaltinis, nes iki įvykio jis vykdė individualią – pavežėjo – veiklą, kuri buvo vienintelis pajamų šaltinis. Visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, toks poreikis savaime nesudaro pagrindo trumpinti baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminą. Nagrinėjamu klausimu formuojamoje teismų praktikoje laikomasi griežtos pozicijos, jog vien tai, kad vairuotojo pažymėjimas reikalingas darbinėms funkcijoms atlikti, nesudaro pagrindo baudžiamajai atsakomybei švelninti. R. P., žinodamas, jog teisė vairuoti transporto priemones jam reikalinga dėl darbo specifikos, padarė nusikalstamą veiką, atitinkamai, neigiamų pasekmių atsiradimas pats savaime nevertinamas kaip išskirtinio pobūdžio aplinkybė, dėl kurios jam turėtų būti trumpinamas paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminas. Neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys informuojami iš anksto įtvirtinant įstatyme draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Baudžiamojo poveikio priemonė gali sukelti tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų nuteistam asmeniui, tačiau tai nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo principui ir kad teismas ją paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-67-942/2019). Taip pat pažymėtina, jog paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės taikymas nuteistajam netrukdo dirbti kitokio pobūdžio darbą, nesusijusį su teisės vairuoti transporto priemones turėjimu. Kliūčių, dėl kurių kitokio pobūdžio darbo dirbti negalėtų, baudžiamosios bylos duomenimis, nėra, nuteistasis ir jo gynėjas apeliaciniame skunde jų taip pat nenurodė, o kaip jau buvo nustatyta, nuteistasis R. P. nuo 2025 m. balandžio 1 d. yra siejamas darbo santykiais su UAB „(duomenys neskelbtini)“.

24. Atsižvelgusi į visa, kas išdėstyta, bei vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju teisinga viešojo intereso poreikių ir kaltininko R. P. teisių pusiausvyra bus įgyvendinta sutrumpinant jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones – terminą iki 3 metų. Toks sprendimas atitinka ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai).

25. Vadovaujantis BPK 308¹ straipsnio 1 dalimi, teismas gali savo iniciatyva ar pagal proceso dalyvių pareiškimus ištaisyti neįsiteisėjusiame nuosprendyje rašymo apsirikimus, aiškias aritmetines klaidas ar kitus netikslumus, kurių ištaisymas nekeičia nuosprendžio esmės. Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 281¹ straipsnio 1 dalies dispozicija yra blanketinė, todėl inkriminuojant atitinkamą straipsnį, būtina kartu nurodyti ir konkretų KET punktą, kurio reikalavimai yra pažeisti. KET 14 punkte numatyta, kad draudžiama vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims. Atsižvelgiant į tai, tikslinamos byloje inkriminuojamos faktinės aplinkybės, nustatant, kad R. P. 2025 m. vasario 11 d., apie 18.58 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini), prie pastato (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Toyota Corolla“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė 2,87 promilių neblaivumą. Pažymėtina, kad šis ištaisymas nesunkina apeliantės teisinės padėties.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 4 d. nuosprendį pakeisti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi, R. P. paskirtos 34 (trisdešimt keturių) parų arešto bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams be intensyvios priežiūros, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu R. P. įpareigojant:

1) visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 6 dalies 5 punktas);

2) visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 6 dalies 10 punktas).

Bausmės vykdymo atidėjimo pradžią skaičiuoti nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo, t. y. 2025 m. balandžio 29 d.

R. P. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones – terminą sutrumpinti iki 3 (trejų) metų, šį terminą skaičiuojant nuo 2025 m. vasario 12 d.

Patikslinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 4 d. nuosprendžiu nustatytas faktines aplinkybės, konstatuojant, kad R. P. 2025 m. vasario 11 d., apie 18.58 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini), prie pastato (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Toyota Corolla“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė 2,87 promilių neblaivumą.

Kitos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 4 d. nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.

Teisėjai Giedrė TelksnienėEglė VenckienėPaulius Veršekys