Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Violeta Miliuvienė, sekretoriaujant Ritai Baltmiškytei,

teismo posėdyje išnagrinėjo nukentėjusiosios I. R. skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2008-03-12 nutarties, kuria atmestas nukentėjusiosios I. R. skundas dėl nutarimų nutraukti ikiteisminį tyrimą panaikinimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. R. prašo panaikinti procesinį sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 30-1-00479-06. Nurodo, kad tokie prokuratūros procesiniai sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti, nes automobilio AUDI A4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotoja A. N. padarė nusikaltimą, numatytą BK 281 str. 5 d., kadangi dėl jos viršyto maksimalus leistino greičio žuvo jos anūkas A. C.. A. N. viršijo maksimalų leistiną greitį.

Skundžiama Klaipėdos rajono apylinkės teismo nutartimi atmestas nukentėjusiosios I. R. skundas panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūros prokurorės A.Brigevičienės 2007-12-14 nutarimą, kuriuo nutrauktas ikiteisminis tyrimas, ir Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro D. Lengvino 2008-01-30 nutarimą, kuriuo atsisakyta tenkinti jos skundą.

Skundu nukentėjusioji I. R. prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2008-03-12 nutartį. Nurodo, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai ir tik teismas, o ne prokuroras sprendžia, kas kaltas ar nekaltas dėl padarytos veikos. Skundžiamojoje nutartyje nurodyti deklaratyvūs, logiškai nepaaiškinami ir sveikai nuovokai prieštaraujantys teiginiai. Teigia, kad jos skundas išnagrinėtas formaliai, todėl apylinkės teismo nutartis neteisėta ir nepagrįsta.

Prokuroras prašo skundą atmesti.

Gynėjas prašo skundą tenkinti.

Skundas atmestinas.

Šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 212 str. 1 d. 1 p., 214 str. 1 d.). Tai reiškia, kad nebuvo sprendžiamas kaltės klausimas, nes, kaip teisingai nurodo nukentėjusioji, kaltės klausimą sprendžia tik teismas. Šiuo atveju prokuroras sprendė, ar yra pakankamas pagrindas baudžiamąją bylą perduoti į teismą, tai yra, ar ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamosios kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo.

Apylinkės prokurorė nutarime, kuriuo nutrauktas ikiteisminis tyrimas, nurodė, kad A. C. veiksmai (Kelių eismo taisyklių 87, 89, 93.1 punktų pažeidimai) yra susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. Prokurorės nutarimo teisėtumas ir pagrįstumas buvo patikrintas vyriausiojo prokuroro bei ikiteisminio tyrimo teisėjo, ir nukentėjusiosios skundai pagrįstai atmesti. Su tokia išvada sutinka ir apeliacinės instancijos teismas.

Priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir baudžiamajame įstatyme numatytų pavojingų padarinių yra nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymis, įrodinėtinas materialiose nusikaltimų sudėtyse. Šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju pavojingi padariniai – pėsčiojo mirtis – buvo dviejų veiksnių pasekmė, tai yra pėsčiojo važiuojamosios kelio dalies kirtimas neleistinoje vietoje, neįsitikinus eismo saugumu ir automobilio vairuotojo viršytas šioje kelio atkarpoje maksimalus leistinas greitis.

Baudžiamosios teisės teorija, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės, o kartu ir kaltės klausimą, numato būtinąjį priežastinį ryšį, kurio nustatymas šiuo atveju labai svarbus sprendžiant nukentėjusiosios skundo pagrįstumo klausimą. Tai reiškia, kad eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos Kelių eismo taisyklės, būtinąja baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių kilimo sąlyga pripažįstama tada, kai analogiškoje situacijoje šiam eismo dalyviui laikantis Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) reikalavimų, kelių eismo įvykis neįvyktų. Būtinasis priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir pavojingų padarinių turi lemiamą įtaką sprendžiant patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimą. Tuo tarpu nenustačius būtinojo priežastinio ryšio nebus galimas tolesnis baudžiamasis procesas.

Kadangi, kaip jau minėta, eismo įvykyje dalyvavo du kelių eismo dalyviai ir kiekvienas iš jų pažeidė Kelių eismo taisykles, tik pėsčiojo padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo susiję tiesioginiu būtinuoju priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. Skundžiamojoje nutartyje pagrįstai nurodyta, kad vairuotojos veiksmai nėra tokie svarbūs ir nėra susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu.

Tokia išvada padaryta atsižvelgiant į eismo dalyvių padarytus pažeidimus bei jų svarbą. KET 87 p. numatyta, kad „į kitą važiuojamosios dalies pusę pėstieji privalo eiti tik pėsčiųjų (taip pat požeminėmis ir esančiomis virš kelio) perėjomis, o kur jų nėra – sankryžose pagal šaligatvių arba kelkraščių liniją. Pėstieji neturi peržengti perėjos ribų. Kai matomumo zonoje perėjos ar sankryžos nėra, leidžiama eiti per kelią stačiu kampu į abi puses gerai apžvelgiamose vietose, tačiau tik įsitikinus, kad eiti saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms“. KET 89 p. numatyta, kad „įžengti į važiuojamąją dalį pėstiesiems leidžiama tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį bei įsitikina, kad tai yra saugu“. KET 93.1 p. numatyta, kad pėstiesiems draudžiama „eiti per važiuojamąją dalį tose vietose, kur yra transporto ar pėsčiųjų atitvarai, o gyvenvietėse – ir ten, kur yra skiriamoji juosta (išskyrus pėsčiųjų perėjas ir sankryžas)“. Automobilio vairuotoja pažeidė KET reikalavimus viršydama 8 km/h nuo leistinos maksimalios greičio ribos (šioje kelio atkarpoje – 60 km/h).

Specialisto išvadoje Nr. 11-129 (07) nustatyta, kad atstumas nuo automobilio „Audi A4“ iki pėsčiojo partrenkimo vietos tuo momentu, kai minėtos transporto priemonės vairuotoja A. N. turėjo objektyvią galimybę pastebėti, kad kliūtis bėganti skersai kelio važiuojamosios dalies patenka į pavojingą zoną, yra 45 m. O šio automobilio, važiuojančio nustatytu 68 km/h greičiu, sustojimo kelias buvusiomis eismo įvykio sąlygomis yra 50 m (baudžiamoji byla Nr. 30-1-00479-06, b. l. 148). Teisėjų kolegijos nuomone, toks nustatytas stabdymo kelių skirtumas (5 m.) yra akivaizdžiai mažas dėl viršyto maksimalaus leistino greičio. Todėl automobilio vairuotojos padarytas pažeidimas nėra lemiamas sprendžiant tiesioginį priežastinį ryšį. Akivaizdu, kad pėsčiojo veiksmai buvo pagrindinis ir lemiamas veiksnys eismo įvykiui įvykti, nes padaryti pažeidimai yra kategoriškai priešingi eismo saugumui: pėsčiajam šioje kelio atkarpoje buvo draudžiama kirsti (pereiti ar perbėgti) važiuojamąją dalį, be to, kirsdamas kelią (šiuo atveju už mažametį atsakingas asmuo) neįsitikino, kad galima saugiai kirsti važiuojamąją dalį ir ar netrukdys transporto priemonėms. Todėl neabejotina, kad šioje kelio atkarpoje yra teikiamas prioritetas transporto priemonėms, o pėstiesiems taikomi ypač griežti KET reikalavimai, kurių pėstieji turi besąlygiškai laikytis.

Esant šioms aplinkybėms prokuroras neturi pagrindo tęsti baudžiamojo persekiojimo automobilio vairuotojai, nes nustatyta aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.). Atitinkamai prokuroras nutraukė ikiteisminį tyrimą (BPK 212 str. 1 p.).

Apylinkės teismo nutartis teisėta ir pagrįsta, todėl naikinti skunde nurodytais pagrindais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nukentėjusiosios I. R. skundą atmesti ir palikti galioti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2008-03-12 nutartį.

Nutartis neskundžiama.