- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-11
- Bylos Nr.
- ATP-640-594/2014
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Albinas Antanaitis
Kauno apygardos teismo teisėjas Albinas Antanaitis, rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjęs R. Č. (toliau – Pareiškėjas) apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutarimo R. Č. administracinio teisės pažeidimo byloje
Aprašomoji dalis
nustatė:
Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Varėnos rajono policijos komisariato (toliau – Institucija) Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėjas Ž. G., surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą R. Č. už tai, kad jis 2014 m. vasario 28 d. 09.50 val.(duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus (nustatytas vidutinis 2,64 prom. girtumo laipsnis, pritaikius paklaidą 2,50) vairavo transporto priemonę – automobilį AUDI 80, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) tuo pažeidė kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus. Šiais veiksmais R. Č. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 str. 4 d.
Žemesnės instancijos teismas
Varėnos rajono apylinkės teismas 2014-04-11 nutarimu R. Č. pripažino kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 str. 4 d. ir skyrė jam administracinę nuobaudą - 2400 Lt (dviejų tūkstančių keturių šimtų Lt) baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 (dvejiems) metams.
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. Č. skundžia Varėnos rajono apylinkės teismo 2014-04-11 nutarimą, prašo jį panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ATPK 256 str., 257 str. įstatymų nuostatas bei neatsižvelgė į formuojamą teismų praktiką. Teismas priimdamas ginčijamą nutarimą rėmėsi tik liudytojų - policijos pareigūnų V. S., V. B., Ž. G. parodymais bei jų tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotais neva faktais, tačiau jų paaiškinimai nei tarnybiniai pranešimai neginčytinai neįrodo pareiškėjo kaltės. Pareiškėjo teigimu tai, kad policijos pareigūnai kitų žmonių nematė, tai dar neįrodo, kad jų ten nebuvo, kadangi policijos pareigūnų parodymai visiškai prieštarauja pareiškėjo, liudytojų D. B., kuris vairavo automobilį ir V. Č. parodymams, tačiau teismas šiuos parodymus vertino neobjektyviai, nurodydamas, kad šie asmenys yra suinteresuoti bylos baigtimi. Reikšmę turi pats faktas, kad policijos pareigūnas, kuris pagal savo tiesiogines pareigas privalėjo išsamiai ištirti šį administracinį teisės pažeidimą melavo bei savo pareigas atliko aplaidžiai ir nerūpestingai. Ž. G. tarnybiniame pranešime nurodė, kad automobilį perdavė pareiškėjo žmonai, kai tuo tarpu byloje pateiktas įrodymas, kad R. Č. žmona tuo metu buvo darbo biržoje. Pareiškėjui yra nesuprantama, kodėl policijos pareigūnas akivaizdžiai (teisme) melavo apie aplinkybę, kuri šioje byloje yra visiškai nesvarbi ir ar galima po to, tokio pareigūno paaiškinimais bei tarnybiniame pranešime užfiksuotais faktais pasitikėti. Tačiau, pirmosios instancijos teismui, toks faktas nesukėlė jokių abejonių. Be to, pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojo D. B. parodymus nurodė, kad kaimyno D. B. pozicija labai dviprasmiška, tačiau toks teismo vertinimas yra nesuprantamas, kadangi minėto liudytojo pozicija buvo ne dviprasmiška, o kategoriška. Jis nuo pat pradžių teigė, jog kai tik sužinojęs apie tai, kad policija pareiškėją sulaikė, iš karto nuėjo prie automobilio ir ten buvo visą laiką. Pareiškėjas pažymi, kad piliečiai neturi pareigos primygtinai reikalauti iš policijos pareigūnų, kad jie būtu apklausiami. Kai, tuo tarpu policijos pareigūnai pagal savo pareigas, tirdami administracinius teisės pažeidimus, privalo patys apklausti asmenis, rinkti įrodymus ir t.t., tačiau šio atveju, jie net nepatikrino dokumentų asmenų, kurie kartu važiavo automobilyje, nei jų apklausė ir nieko nedarė tam, kad būtų išaiškintos visos teisiškai reikšmingos aplinkybės. Pareiškėjo manymu, šioje situacijoje policijos pareigūnų veiksmai ir pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimas neatitiko formuojamai teismų praktikai, kad kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Administracinių teisės pažeidimų bylose patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai.
Atsiliepimas
Institucija, atsiliepimu į apeliacinį skundą, prašo R. Č. skundo netenkinti ir palikti galioti apylinkės teismo nutarimą nepakeistą.
R. Č. apeliacinis skundas netenkinamas.
ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš šios teisės normos galima daryti išvada, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad aukštesnysis teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog R. Č. kaltė padarius jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą įrodyta. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai niekaip nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų ir tėra pareiškėjo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija, ir tai nėra pagrindu, dėl kurio reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip ir naikinti skundžiamą nutarimą. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų iš esmės nekartoja.
Aukštesnysis teismas neturi jokio pagrindo abejoti nuosekliais, neprieštaringais ir rašytiniuose įrodymuose užfiksuotas aplinkybes atitinkančiais savo tarnybines pareigas vykdžiusių policijos pareigūnų V. B., V. S. ir Ž. G. parodymais, jų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, byloje nėra duomenų, kad jie gali būti šališki ar dėl kitų priežasčių siekia melagingai apkalbėti administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį. Apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje policijos pareigūnas V. B. (b. l. 33) patvirtino, jog jis su kolega V. S. vyko į (duomenys neskelbtini) kaimą ir važiuojant keliu Valkininkai-Eišiškės matė, kaip šalutiniu keliu atvažiuodama mašina, maždaug 50 m. atstumu nuo jų, sustojo, iš vairuotojo pusės durelių išlipo asmuo, kuris nuėjo prie bagažinės. Nuėjus paklausti, kur gyvena ieškoma moteris, pajautė, kad nuo asmens sklido alkoholio kvapas, dėl to buvo iškviesti pareigūnai galintys nustatyti girtumą. R. Č. neigė vairavęs automobilį, nurodydamas, jog automobilį vairavo kaimynas. Liudytojas V. B. nurodė, kad visa teritorija buvo gerai matoma, važiavo jie tik 30 km/h, todėl pats gerai matė, kad sustojus mašinai iš vairuotojo pusės išlipo R. Č., kuris nuėjo prie bagažinės. Atėjęs kaimynas, neprisistatė, apie tai, kad jis vairavo automobilį ir buvo nuėjęs atsinešti kuro nieko nesakė. Matė kaip R. Č. kaimynui D. bandė perduoti automobilio raktelius, tačiau jie nukrito ant žolės. Tas pačias aplinkybes nurodė ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas pareigūnas V. S. (b. l. 44-45). Pareigūnas patvirtino tą aplinkybę, jog gerai matė kaip sustojus mašinai iš vairuotojo pusės išlipęs R. Č. nuėjo prie mašinos bagažinės. Suklysti pro kurias dureles išlipo R. Č. tikrai negalėjo, kadangi teritorija buvo gerai matoma, važiuojančios ir sustojusios mašinos neužstojo jokie krūmai ar medžiai. Taip pat pareigūnas patvirtino, jog atėjęs kaimynas D. apie tai, kad vairavo automobilį nenurodė, priešingai, tvirtino, jog nevairavo mašinos ir sakė to neapsiimsiąs ant savęs. Policijos pareigūnas Ž. G. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (b. l. 33-34) nurodė, kad per visą tą laiką, kai jis tvarkė dokumentus nebuvo jokio asmens, kuris būtų atėjęs ir prisistatęs kaip vairavęs R. Č. transporto priemonę asmuo. Jis patvirtino, kad R. Č. neigė vairavęs. Baigiant tvarkyti dokumentus buvo priėjęs vyriškis, kuris kaip tik tvirtino, jog jis nevairavo automobilio.
Atsižvelgiant į minėtų policijos pareigūnų užfiksuotus parodymus, R. Č. apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, jog pažeidimo, dėl kurio jam skirta bauda, nepadarė ir jam priklausančio automobilio nevairavo, atmestini kaip nepagrįsti. Taip pat atmestini ir skundo argumentai, kad policijos pareigūnų parodymai neįrodo R. Č. kaltės, kadangi visiškai prieštarauja pareiškėjo, liudytojų D. B., kuris vairavo automobilį ir V. Č. parodymams, tai, kad policijos pareigūnai nepatikrino dokumentų asmenų, kurie kartu važiavo automobilyje, jų neapklausė ir nieko nedarė tam, kad būtų išaiškintos visos teisiškai reikšmingos aplinkybės. Kaip matyti iš aukščiau aptartų policijos pareigūnų V. B. ir V. S. parodymų, pareigūnai aiškiai nurodė, jog automobilį matė visą laiką, jo nepaleido iš akiračio, automobilis iki sustojo buvo policijos pareigūnų matomumo zonoje. Sustojus automobiliui iš jo išlipo R. Č. ir nuėjo prie bagažinės. Nors priėjus prie automobilio R. Č. iš karto pradėjo neigti, kad jis vairavo, tačiau pareigūnams nekilo jokių abejonių, kad mašiną vairavo būtent jis, kadangi jie nenutrūkstamai matė kaip važiavo R. Č. automobilis, sustojo ir būtent iš mašinos vairuotojo pusės išlipo pats R. Č.. Apklausinėti atėjusio kaimyno ar jis vairavo R. Č. priklausančią mašiną, policijos pareigūnams nebuvo jokio pagrindo, juo labiau, kad ir pats kaimynas D. B. nei vienam iš pareigūnų neprisistatė kaip asmuo vairavęs automobilį, o priešingai pamatęs, kad R. B. neigia vairavęs automobilį, sakė, kad nenori jokių problemų ir vairavimo ant savęs neapsiimsiąs. Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi policijos pareigūnų duotais parodymais, teismui nekilo abejonių dėl pareigūnų duotų parodymų objektyvumo, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad policijos pareigūnai yra pažįstami su pareiškėju ir suinteresuoti kaip nors pakenkti duodant jam nepalankius parodymus. Aukštesnysis teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei savo skunde nurodo apeliantas, tinkamai įvertino liudytojų parodymus, pašalino neatitikimus bei prieštaravimus ir pagrįstai juos laikė pakankamais įrodymais pažeidėjo kaltei pagrįsti.
Pareiškėjo skundo argumentas, jog policijos pareigūnas Ž. G., kuris pagal savo tiesiogines pareigas privalėjo išsamiai ištirti šį administracinį teisės pažeidimą, sakė netiesą bei savo pareigas atliko aplaidžiai, nerūpestingai ir savo tarnybiniame pranešime nurodė, kad automobilį perdavė pareiškėjo žmonai, kai tuo tarpu byloje pateiktas įrodymas, kad R. Č. žmona tuo metu buvo darbo biržoje, atmestinas kaip nepagrįstas. Aukštesnysis teismas pažymi, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl automobilio perdavimo yra nereikšmingos ir neesminės, neįtakojančios byloje nustatytų faktinių duomenų, kurie yra patvirtinti byloje surinktais įrodymais. Pareigūnas Ž. G., duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme nurodė, jog, rašant administracinio teisės pažeidimo protokolą pats R. Č. nurodė, jog automobilį pažadėjo paimti žmona, su kuria pareiškėjas bendravo telefonu, tai ir nurodė savo tarnybiniame pranešime. Baigus procedūrą policijos pareigūnas išvyko ir kas perėmė automobilį nematė, todėl vertinti pareigūno parodymus kaip melagingus, teismui nėra jokio pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai kaip nepatikimus vertino liudytojų V. Č. ir D. B. parodymus apie tai, kad automobilį vairavo ne R. Č., o D. B., kadangi jų suinteresuotumas duoti tokius parodymus, siekiant padėti R. Č. išvengti administracinės atsakomybės, akivaizdus – V. Č. yra pareiškėjo brolis, D. B. – kaimynas. Jų parodymai prieštarauja liudytojų Ž. G., V. B. ir V. S. parodymams, kurie, kaip jau buvo minėta, yra patikimi ir nuoseklūs bei neprieštaraujantys kitiems byloje esantiems objektyviems įrodymams.
Aukštesnysis teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, pagal vidinį įsitikimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
R. Č. apeliacinio skundo netenkinti.
Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutarimą R. Č. administracinio teisės pažeidimo byloje palikti nepakeistą.
Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.