Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 292 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 2 dalyje ir 302 straipsnio 1 dalyje (dvi veikos), ir nuteistas:

pagal BK 292 straipsnio 2 dalį - laisvės atėmimu trejiems metams ir, pritaikius BK 67 straipsnio 3 dalį, paskirtas 12 765 Lt vertės turto konfiskavimas;

pagal BK 300 straipsnio 2 dalį - laisvės atėmimu dvejiems metams;

pagal BK 302 straipsnio 1 dalį (dėl E. C. ir D. T. pasų įgijimo ir laikymo) - laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams;

pagal BK 302 straipsnio 1 dalį (dėl Z. D. ir I. I. pasų įgijimo ir laikymo) -laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir V. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas penkeriems metams ir 12 765 Lt vertės turto konfiskavimas. Laisvės atėmimo bausmę nustatyta atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. V. nuteistas už tai, kad 2006 metų spalio 18 dieną, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, neteisėtai, dėl savanaudiškų paskatų už 3 700 eurų Saločių-Grenctalės valstybės sienos perėjimo punktu per Lietuvos Respublikos valstybės sieną automobiliu „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , iš Lietuvos Respublikos į Latvijos Respubliką gabeno nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius, Moldovos Respublikos piliečius, D. T. , gimusį (duomenys neskelbtini) , ir E. C. , gimusią (duomenys neskelbtini) .

Be to, jis nenustatytu laiku nenustatytoje vietoje, iš nenustatyto asmens įgijo ir nuo įgijimo momento iki 2006 m. lapkričio 9 d. 8 val. 10 min., neturėdamas teisėto pagrindo automobilio „VW Passat“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , salone laikė fizinių asmenų dokumentus: Moldovos Respublikos piliečių H. I. . , gimusio (duomenys neskelbtini) , pasą Nr. (duomenys neskelbtini) ir Z. D. , gimusio (duomenys neskelbtini) pasą Nr. (duomenys neskelbtini) .

Be to, jis 2006 metų spalio mėnesį, laikotarpiu nuo 18 iki 30 dienos, tiksliai nenustatytu laiku, su savimi laikė žinomai suklastotus tikrus Lietuvos Respublikos piliečio pasus - D. L. , gim. (duomenys neskelbtini) , vardu išduotą pasą Nr. (duomenys neskelbtini) ir A. Č. , gim. (duomenys neskelbtini) , vardu išduotą pasą Nr. (duomenys neskelbtini) bei juos Latvijos Respublikos teritorijoje, Iecavos mieste, realizavo, perduodamas Moldovos Respublikos piliečiams D. T. ir E. C. .

Be to, jis 2006 metų spalio-lapkričio mėnesiais, tiksliai nenustatytu laiku, Latvijos Respublikos teritorijoje, Iecavos mieste, neturėdamas teisėto pagrindo įgijo bei laikė fizinių asmenų Moldovos Respublikos piliečių E. C. pasą Nr. (duomenys neskelbtini) ir D. T. pasą Nr. (duomenys neskelbtini) .

Apelianto nuomone, teismo nuosprendyje išdėstyta tik dalis liudytojų D. T. ir E. C. parodymų, kurie buvo duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, nors apie tas pačias aplinkybes teisme, kuriame buvo nagrinėjama baudžiamoji byla dėl jų pačių padarytų nusikaltimų, jie davė kitokius parodymus. Pagal BPK 276 straipsnio 1 dalį teismo posėdyje gali būti balsu perskaitomi kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai, duoti pirmiau teisme, jei toks asmuo nedalyvauja posėdyje dėl svarbių priežasčių, todėl teismas turėjo tinkamai ištirti ir įvertinti ne tik ikiteisminio tyrimo teisėjui, bet ir anksčiau teisme D. T. ir E. C. duotus parodymus. Teismas šių parodymų neanalizavo ir nesulygino su kitais bylos duomenimis, jo (apelianto) parodymais, nesiaiškino minėtų asmenų parodymuose esančių prieštaravimų, todėl, esant šioms aplinkybėms, bylą išnagrinėjo neišsamiai. Pažymi, kad liudytojai D. T. ir E. C. skirtingus parodymus davė ne tik teisme, bet ir apklausiami kaip liudytojai pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, taip pat teisme, kai buvo sprendžiamas klausimas dėl kardomosios priemonės jiems paskyrimo. Pirmosios instancijos teismas visiškai ignoravo jau įsiteisėjusiais teismo nuosprendžiais nustatytas kai kurias bylos aplinkybes. D. T. ir E. C. už nusikalstamas veikas buvo nuteisti Pasvalio rajono apylinkės teismo nuosprendžiais (t. l, b. l. 65-66, 68-70). Juose konstatuota, kad D. T. ir E. C. Lietuvos Respublikos valstybės sieną neteisėtai perėjo tik vieną kartą, t. y. 2006 m. spalio 30 d., o ne 2006 m. spalio 18 d. Apeliantas mano, kad dėl to skundžiamame nuosprendyje išdėstytos faktinės aplinkybės prieštarauja Pasvalio rajono apylinkės teisme priimtiems nuosprendžiams. Mano, kad pareigūnai D. T. ir E. C. apgavo, todėl liudytojai davė jo kaltę patvirtinančius parodymus. Liudytojai D. T. ir E. C. apeliantui davė pinigus ne už jų gabenimą per valstybės sieną, bet už suklastotų pasų perdavimą ir lėktuvo bilietų pirkimą. Liudytoja E. C. taip pat parodė, kad jis (apeliantas) prašė perduoti visus pinigus, o kai juos gavo, pasišalino, jokių įsipareigojimų neįvykdė. Liudytoja E. C. suprato, kad nuteistasis iš jos apgaule užvaldė 2 600 eurų. Todėl apeliantas mano, kad, esant tokiems liudytojos E. C. parodymams, teismas turėjo svarstyti, ar jo (apelianto) veika nepasižymi sukčiavimo požymiais, tokiu atveju pergabenimas per valstybės sieną turėjo būti vertinamas kaip priemonė padaryti sukčiavimą. Iš liudytojų E. C. ir D. T. parodymų matyti, kad už piniginį atlygį pergabenti per valstybės sieną su jais niekas nesitarė, jokio atlygio nereikalavo iki pervežimo per valstybės sieną ir vėliau, jokių pinigų už tai apeliantui nedavė. Liudytojai D. T. ir E. C. vėlesnėse apklausose tvirtino, kad pinigus jie mokėjo už suklastotus pasus ir bilietus. Apeliantas mano, kad tokiais veiksmais jis padarė BK 182 straipsnio 1 dalyje ir BK 292 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Mano, kad pagal BK 182 straipsnio 1 dalį jis negali būti nuteistas, nes nėra nukentėjusiųjų skundo.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojai D. T. ir E. C. nemoka lietuvių kalbos ir labai silpnai moka rusų kalbą. Nuteistasis mano, kad ši aplinkybė yra reikšminga, nes liudytojai galėjo netiksliai suprasti jiems užduodamus klausimus bei neteisingai reikšti savo mintis. Liudytojų D. T. ir E. C. apklausose dalyvavo vertėjai V. S. bei A. K. , tačiau nė vienas iš šių asmenų nėra pateikęs jokio dokumento, kuris patvirtintų jų išsilavinimą ir užsienio kalbų mokėjimą. Be to, V. S. ir A. K. dalyvavo ir kaip kviestiniai, atliekant tyrimo veiksmus (t. 2, b. l. 4-5). Todėl apeliantas abejoja V. S. ir A. K. nešališkumu atliekant vertėjo pareigas. Liudytojai D. T. ir E. C. dėl šių aplinkybių turėjo būti apklausti teisme, apeliantui ir jo gynėjui turėjo būti sudarytos sąlygos užduoti jiems klausimus. Teismas siuntė teisinės pagalbos prašymą Moldovos Respublikai, tačiau prašymas nebuvo įvykdytas, nes liudytojai D. T. ir E. C. nebuvo surasti. Nuteistasis mano, kad liudytojų D. T. ir E. C. parodymai yra nepatikimi ir jais grįsti apkaltinamojo nuosprendžio negalima.

Nuteistasis teigia, kad jis nuteistas už neteisėtą užsieniečių gabenimą per valstybės sieną nepagrįstai, nes nežinojo, jog jie neturi nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, arba jo veiksmai turi būti kvalifikuoti kaip nesavanaudiški, nes su minėtais liudytojais ar kitais asmenimis nesitarė dėl atlygio už pervežimą ir jo negavo. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje apie tai tik spėja ir nurodo, kad apeliantas nebuvo pažįstamas nei su D. T. , nei su E. C. , todėl neva neturėjo jokio motyvo gabenti juos per valstybės sieną be atlygio.

Apelianto nuomone, jis nepagrįstai nuteistas dėl I. H. ir D. Z. neteisėto pasų įgijimo ir laikymo. Ši nusikalstama veika nėra ištirta ir teismas nuosprendyje nenurodė jokių jo veikos kvalifikavimo ir įrodymų vertinimo motyvų. Teismas nuosprendyje tik konstatavo, kad jo (apelianto) automobilyje buvo rasti I. H. ir D. Z. pasai, todėl apygardos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos, taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.9 punkto nuostatas. Ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta ir neįrodyta, kad nuteistasis minėtus pasus įsigijo ir laikė neturėdamas teisėto pagrindo.

Skunde taip pat nurodoma, kad apeliantas nepagrįstai nuteistas už neteisėtą Moldovos Respublikos piliečių D. T. ir E. C. pasų įgijimą bei laikymą, nes kaltinimas pagrįstas liudytojų D. T. ir E. C. parodymais, kurie yra nepatikimi.

Apelianto nuomone, jam paskirta bausmė aiškiai per griežta. BK 97 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad skiriant bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą, atsižvelgiama į teistumą. Apelianto nuomone, turinčiais teistumą asmenimis laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Taip pat mano, kad teismas skyrė jam labai griežtas bausmes už nelabai pavojingas nusikalstamas veikas, t. y. neteisėtą dokumentų laikymą, suklastotų dokumentų realizavimą, bei nemotyvuotai taikė bausmių sudėjimo būdą, subendrindamas bausmes už atskiras nusikalstamas veikas.

V. V. ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo V. V. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Teismas, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. V. V. kaltė dėl padarytų nusikaltimų įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Tačiau Panevėžio V. V. apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendis dėl V. V. nuteisimo pagal BK 292 straipsnio 2 dalį keistinas, nes pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, dėl to neteisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1, 3 punktai).

Nuteistasis V. V. pirmosios instancijos teismo posėdyje, taip pat ir apeliaciniame skunde bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje neigia, kad nusikaltimą, numatytą BK 292 straipsnio 2 dalyje, padarė dėl savanaudiškų paskatų. Baudžiamosios teisės teorijoje ir praktikoje savanaudiškomis paskatomis laikomas siekimas turėti iš to kokią nors turtinę naudą sau ar kitiems asmenims. Tokias paskatas kaltininkas turi turėti iki nusikalstamos veikos darymo pradžios arba jos darymo metu. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, nuteistojo V. V. kaltės pagrindiniai įrodymai dėl padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 292 straipsnio 2 dalį yra liudytojų E. C. ir D. T. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Tačiau Panevėžio apygardos teismas ištyrė ir nuosprendyje pasirėmė tik dalimi liudytojų E. C. ir D. T. parodymų, kuriuos davė ikiteisminio tyrimo teisėjui. Pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo ir nepasisakė dėl liudytojų E. C. ir D. T. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir net teismui, kai buvo nagrinėjama baudžiamoji byla dėl jų pačių padarytos nusikalstamos veikos pagal BK 291 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su tokiais nuteistojo V. V. skundo argumentais sutinka iš dalies. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte nurodyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vadovavosi liudytojos E. C. parodymais, kuriuos ji davė ikiteisminio tyrimo teisėjui 2006 m. gruodžio 15 d. Iš šių parodymų matyti, kad 2006 m. spalio 18 d. ją ir D. T. iš Kaliningrado srities nepažįstamas vyriškis motorine valtimi perkėlė į Lietuvos Respublikos teritoriją, nepažįstamas vairuotojas atvežė iki stoties ir už tai kiekvienas jų sumokėjo po 400 eurų. Po to jie paskambino vyriškiui vardu A. (kaip vėliau paaiškėjo V. V. ), kuris automobiliu per Lietuvos-Latvijos sieną nuvežė juos į vieną iš Latvijos Respublikos viešbučių. Kai ji (E. C. ) ir D. T. buvo viešbutyje, V. V. iš jų paėmė Moldovos piliečių pasus ir pažadėjo, kad atveš lietuviškus pasus su įklijuotomis nuotraukomis, su kuriais jie galės išvažiuoti į Airiją. E. C. sumokėjo A. 2 600 eurų. Jis suprato, kad moka už naują pasą. Maždaug po 5 dienų A. (V. V. ) jai atvežė pasą, kuriame buvo įklijuota jos nuotrauka, jame buvo nurodyti jos gimimo metai. D. T. paso neatvežė, nes, kaip pasakė A. (V. V. ), iškilo problemų, jį (pasą) atvežė dar po dviejų dienų. Ji ir D. T. atidavė A. (V. V. ) savo Moldovos piliečių pasus. Tačiau po to A. neatvažiavo, į skambučius neatsiliepė, vėliau iš jo gavo SMS žinutę, kad jis atvažiuos tada, kai bus lėktuvas (t. 1, b. l. 116-119, 121-123).

Ikiteisminio tyrimo metu E. C. apklausta kaip įtariamoji 2006 m. spalio 31 d. parodė, kad Latvijoje, Iecavos m. viešbutyje, A. iš jos ir D. T. paėmė jų Moldovos Respublikos piliečių pasus ir pasakė, kad už kelionę, bilietus ir pasus reikia sumokėti 2 600 eurų. A. jai davė suklastotą pasą, išduotą A. Č. vardu (t. 1, b. l. 56-59). Ikiteisminio tyrimo metu E. C. skiriant kardomąją priemonę - suėmimą, teismo posėdžio protokole nurodyta, kad už Lietuvos Respublikos piliečio pasą ji sumokėjo 2 600 eurų (t. 1, b. l. 60-61). Iš Pasvalio rajono apylinkės teismo teisiamojo posėdžio protokole ir nuosprendyje užfiksuotų E. C. parodymų matyti, kad už pasą ji sumokėjo 2 600 eurų (t. 1, b. l. 68-70, 98-101).

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi liudytojo D. T. parodymais, kuriuos jis davė ikiteisminio tyrimo teisėjui 2006 m. gruodžio 14 d. Iš šių parodymų matyti, kad jie yra analogiški parodymams, kuriuos davė E. C. Kai jis (D. T. ) ir E. C. buvo viešbutyje, esančiame Latvijos Respublikoje, A. paėmė jo ir E. C. Moldovos Respublikos piliečių pasus ir pažadėjo atvežti lietuviškus. Jis A. (V. V. ) sumokėjo 1 100 eurų, suprato, kad moka už pervežimą ir suklastotą pasą. Jis neprisimena, kas ir kada jį nufotografavo dėl nuotraukos pasui. Maždaug po 5 dienų A. atvežė lietuviškus pasus ir liepė dar laukti. Jo ir E. C. pase buvo įrašytos kitų žmonių pavardės, tačiau įklijuotos jų nuotraukos. Vėliau A. nepasirodė, todėl nutarė patys važiuoti per Lietuvos valstybės sieną. Pasienio darbuotojams jie pateikė iš A. gautus suklastotus pasus, tačiau pareigūnai juos sulaikė (t. 1, b. l. 106-108, 110-112).

Apeliacinės instancijos teismas remiasi tik tais liudytojų E. C. ir D. T. parodymais, kuriuos patvirtina kiti bylos įrodymai bei objektyviai nustatytos aplinkybės, o tais parodymais, kurių nepatvirtina kiti baudžiamojoje byloje esantys duomenys, atmeta. Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje neginčijamai nustatyta ir įrodyta, kad nuteistasis V. V. liudytojams E. C. ir D. T. prisistatė A.aus vardu, per Saločių-Grenctalės valstybės sienos perėjimo punktą juos vežė į Latvijos Respubliką, apgyvendino Iecavos m. viešbutyje, kur iš liudytojų paėmė jiems priklausančius Moldovos Respublikos piliečių pasus ir vėliau atvežė suklastotus Lietuvos Respublikos piliečių pasus, už tai nuteistajam liudytojai sumokėjo atitinkamai 2 600 eurų ir 1 100 eurų (iš viso 3 700 eurų). Kaip matyti iš bylos medžiagos, šias aplinkybes iš esmės pripažįsta nuteistasis V. V. . Tačiau nuteistasis teigia, kad veždamas E. C. ir D. T. per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Latvijos Respubliką nežinojo, kad jie per valstybės sieną važiuoja neteisėtai, t. y. nors ir suprato, kad jie yra moldavai, tačiau galvojo, kad turi visus reikiamus dokumentus legaliai keliauti po Baltijos šalis. Todėl E. C. ir D. T. nuvežė į Latviją, tikslo iš to užsidirbti ar gauti kokios nors materialinės naudos neturėjo. Taip pat V. V. teigia, kad tai, jog E. C. ir D. T. Latvijoje perdavė suklastotus Lietuvos Respublikos pasus, sužinojo tik jų perdavimo momentu, nes nežinojo, kad pakete yra suklastoti pasai. Be to, V. V. nurodo, kad E. C. ir D. T. Moldovos Respublikos pasų iš šių asmenų neėmė ir jais nedisponavo.

Tai, kad V. V. 2006 m. spalio 18 d. neteisėtai vežė D. T. ir E. C. per Salotės-Grenctalės pasienio punktą, patvirtina pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai: iš pažymos matyti, kad V. V. 2006 m. spalio 19 d. 01 val. 17 min., vairuodamas mėlynos spalvos automobilį „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , per Saločių tarptautinį PKP kirto Lietuvos Respublikos sieną (t. 1, b. l. 74 ); atpažinimo iš fotonuotraukų protokolai patvirtina, kad E. C. ir D. T. vežė būtent nuteistasis V. V. , kuris prisistatė A. (t. 1, b. l. 25-26, 124-125). Nors nuteistasis teigia, kad E. C. ir D. T. jis prisistatė ne A., o nuo A., tačiau to nepatvirtina kiti bylos duomenys. Priešingai, iš liudytojų E. C. ir D. T. parodymų matyti, kad V. V. prisistatė A., tai nuosekliai tvirtino viso ikiteisminio tyrimo metu. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir motyvuotą išvadą, kad V. V. liudytojus E. C. ir D. T. per valstybės sieną gabeno tyčia: jis suprato nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (BK 15 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su nuteistojo skundo argumentais, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, kad jis E. C. ir D. T. gabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną dėl savanaudiškų paskatų. Iš liudytojų E. C. ir D. T. parodymų matyti, kad nuo susitikimo su asmeniu, pasivadinusiu A., kurį ikiteisminio tyrimo metu jie atpažino kaip V. V. , bendravo tik su juo, t. y. nuteistasis juos atvežė ir išlaipino iš automobilio prie didelės parduotuvės, pasakė, už kiek laiko juos paims, praėjus nurodytam laiko tarpui važiavo toliau, kirto Lietuvos Respublikos sieną, važiuojant per sieną V. V. bendravo su pasus tikrinančiu pareigūnu ir jiems pasų rodyti nereikėjo. Nuvažiavus į viešbutį Latvijoje, V. V. paėmė E. C. ir D. T. Moldovos Respublikos pasus bei pinigus, pasakė, kad atveš jiems lietuviškus pasus, ir tai padarė. Taigi, šie asmenys nenurodė, kad po susitikimo su V. V. jie dėl savo tolesnės kelionės bei suklastotų pasų įgijimo bendravo su kitais asmenimis ar asmeniu. Teismas neturi pagrindo abejoti tokiais liudytojų E. C. ir D. T. parodymais. Tačiau pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad liudytojų E. C. ir D. T. parodymai dėl savanaudiškų paskatų yra nuoseklūs ir išsamūs, neprieštaraujantys tarpusavyje ir byloje nustatytoms aplinkybėms. Apeliacinio teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas tokią išvadą padarė visiškai neįsigilinęs į liudytojų E. C. ir D. T. ikiteisminio tyrimo metu ne vieną kartą duotus parodymus ir kitą bylos medžiagą. Iš liudytojų E. C. ir D. T. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad po to, kai iš Kaliningrado srities valtimi per upę nepažįstamas vyras juos perkėlė į Lietuvos pusę ir nuvežė iki stoties, šiam vyrui kiekvienas jų sumokėjo 400 eurų. A. (kaip vėliau nustatyta V. V. ), kuris juos vežė nuo stoties iki viešbučio Latvijoje, jie nieko nemokėjo, nuteistasis jokių pinigų už tai neprašė, tik vėliau už pasus sumokėjo 1 100 eurų ir 2 600 eurų (t. 1, b. l. 106-108, 110-112, 116-119, 121-123). Liudytojai E. C. ir D. T. apklausti kaip kaltinamieji Pasvalio rajono apylinkės teisme parodė, kad A. (V. V. ) pinigus sumokėjo už suklastotus pasus (t. 1, b. l. 60-62, 98-101). Ikiteisminio tyrimo teisėjas, apklausdamas D. T. kaip liudytoją 2006 m. gruodžio 14 d., o E. C. 2006 m. gruodžio 15 d., pašalinti prieštaravimų jų parodymuose negalėjo, nes teisėjui tokie duomenys nebuvo žinomi. Pagal teisinės pagalbos prašymą apklausti liudytojus E. C. ir D. T. Panevėžio apygardos teisme ir Lietuvos apeliaciniame teisme ir taip patikslinti jų parodymus ir pašalinti prieštaravimus nėra galimybės, nes nežinoma jų gyvenamoji (buvimo) vieta (t. 3, b. l. 159-199). Iš liudytojo D. T. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad jį fotografavo vyriškis, kuris padėjo gauti lietuviškus pasus (t. 1, b. l. 27-28), o liudytoja E. C. apklausta ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad juos fotografavo Kaliningrade (t. 1, b. l. 117). Panevėžio apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje pirmiau paminėtų parodymų nenuoseklumo neanalizavo ir prieštaravimų nepašalino, o V. V. savanaudiškas paskatas padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 292 straipsnio 2 dalyje, nustatė tik iš prielaidų: neva E. C. ir D. T. nuteistojo V. V. anksčiau nepažinojo, todėl jiems apkalbėti nuteistąjį nėra pagrindo, jų parodymai paneigia nuteistojo versiją, kad per Lietuvos valstybės sieną minėtus liudytojus gabeno ne dėl savanaudiškų paskatų. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamojo nuosprendžio grįsti abejonėmis ar spėjimais negalėjo. Iš liudytojų E. C. ir D. T. parodymų matyti, kad iš Kaliningrado srities per upę į Lietuvą, vėliau iki autobusų stoties juos gabeno nenustatyti asmenys, o V. V. juos neteisėtai gabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną iki Latvijoje esančio viešbučio, t. y. nusikalstama veika buvo padaryta veikiant gerai organizuota bendrininkų grupe, nors kiti asmenys nenustatyti. Liudytojų E. C. ir D. T. parodymai patvirtina, kad už jų pergabenimą į Lietuvos teritoriją jie mokėjo pinigus šioje byloje nenustatytiems asmenims. Tačiau V. V. įtarimas (taip pat kaltinimas) dėl nusikaltimo, numatyto BK 292 straipsnio 2 dalyje, padarymo veikiant bendrininkų grupe nepareikštas. Apeliacinės instancijos teismas šios klaidos ištaisyti negali, nes nėra skundo nuteistojo atsakomybę sunkinančiais pagrindais. Byloje nėra jokių duomenų, kad D. L. ir A. Č. pasus suklastojo pats nuteistasis. Pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę pašalino iš kaltinimo (t. 4, b. l. 34). Teisėjų kolegijos nuomone, teisme nenustatyta ir neginčijamai neįrodyta, kad nuteistasis V. V. piniginį atlygį gavo už liudytojų E. C. ir D. T. neteisėtą gabenimą per Lietuvos valstybės sieną. Kadangi liudytojų E. C. ir D. T. parodymai dėl šios dalies yra nenuoseklūs, o apeliacinės instancijos teismas prieštaravimų pašalinti negali, todėl daroma išvada, kad jų parodymai yra nepatikimi. Vien tik dėl to, kad V. V. iš minėtų liudytojų gavo 3 700 eurų už suklastotus pasus, nuteistojo veiksmų kvalifikuoti pagal BK 292 straipsnio 2 dalį kaip padarytų dėl savanaudiškų paskatų negalima. Kitų neginčijamų ir objektyvių duomenų, kad V. V. per Lietuvos valstybės sieną neteisėtai gabeno liudytojus E. C. ir D. T. dėl savanaudiškų paskatų, byloje nėra. Visos abejonės turi būti vertinamos kaltininko (nuteistojo) naudai. Teisėjų kolegijos nuomone, esant šioms aplinkybėms, V. V. nusikalstama veika iš BK 292 straipsnio 2 dalies perkvalifikuojama į BK 292 straipsnio 1 dalį.

Liudytojų E. C. ir D. T. parodymais įrodyta, kad V. V. laikė žinomai suklastotus Lietuvos Respublikos piliečiams D. L. ir A. Č. išduotus pasus, kuriuos vėliau realizavo E. C. ir D. T. Latvijos Respublikoje. Iš V. V. parodymų matyti, kad šiuos dokumentus taip pat gavo iš Kęsto, tačiau kad jie suklastoti, suprato tik tada, kai atplėšė paketą ir juos išėmė. Vis dėlto teisėjų kolegija netiki šiais V. V. parodymais, nes liudytojai E. C. ir D. T. apie tokį paketą savo parodymuose nenurodė. Specialistų išvados patvirtina, kad D. L. ir A. Č. išduoti pasai tikri, tačiau paso duomenų lape esanti nuotrauka nėra pirminė (t. 1, b. l. 19-20, 54-55). Kaip matyti iš bylos medžiagos, V. V. pamatęs, kad pasai suklastoti, nesiėmė jokių priemonių, kad jie būtų atgauti ir perduoti teisėsaugos pareigūnams. Be to, V. V. iš liudytojų E. C. ir D. T. už tai gavo 3 700 Lt. Teisėjų kolegijos nuomone, V. V. liudytojams E. C. ir D. T. realizavo žinomai suklastotus dokumentus (pasus), veikdamas tiesiogine tyčia, todėl jo veika kvalifikuota pagal BK 300 straipsnio 2 dalį teisingai.

BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyta, kad teismas privalo konfiskuoti iš nusikalstamos veikos gautus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus. To paties straipsnio 5 dalyje numatyta, kad kai konfiskuotinas turtas paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių, teismas iš kaltininko išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu šie pinigai nerasti. Teisėjų kolegijos nuomone, V. V. 3 700 eurų (12 765 Lt) gavo iš nusikalstamos veikos. Kadangi jie nerasti, todėl turi būti konfiskuotas jam priklausantis turtas, atitinkantis šią pinigų sumą (BK 67 straipsnio 3 dalis).

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, V. V. nuteistas už tai, kad 2006 metų spalio mėnesį, laikotarpiu nuo 18 iki 30 dienos, tiksliai nenustatytu laiku, su savimi laikė žinomai suklastotus tikrus Lietuvos Respublikos piliečio pasus - D. L. , gim. (duomenys neskelbtini) , vardu išduotą pasą Nr. (duomenys neskelbtini) ir A. Č. , gim. (duomenys neskelbtini) , vardu išduotą pasą Nr. (duomenys neskelbtini) - bei juos Latvijos Respublikos teritorijoje, Iecavos mieste, realizavo, perduodamas Moldovos Respublikos piliečiams D. T. ir E. C. . Teisėjų kolegijos nuomone, V. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu pareikštame įtarime ir kaltinamajame akte, tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje neteisingai nurodytas laikotarpis (2006 m. spalio mėnesio laikotarpis nuo 18 iki 30 dienos), kai nuteistasis neteisėtai laikė suklastotus D. L. ir A. Č. priklausančius pasus bei juos realizavo D. T. ir E. C. . Iš liudytojos E. C. parodymų matyti, kad V. V. suklastotą pasą, išduotą A. Č. vardu, jai perdavė maždaug po penkių dienų, kai ją ir D. T. atvežė į Iecavos m., Latvijoje, esantį viešbutį, t. y. laikotarpiu nuo 2006 m. spalio 18 iki 23 d., o D. T. suklastotą pasą perdavė dar po dviejų dienų, t. y. laikotarpiu nuo 2006 m. spalio 18 d. iki 25 d. Ikiteisminio tyrimo metu D. T. dėl šių aplinkybių net nebuvo apklaustas. Šiuo metu šio trūkumo ištaisyti nėra galimybės, nes liudytojų E. C. ir D. T. gyvenamoji ir buvimo vieta nėra žinomos (t. 3, b. l. 197, 198). Akivaizdu, kad V. V. minėtais suklastotais dokumentais (liudytojų pasais) po 2006 m. spalio 25 d. nedisponavo. Todėl skundžiamame nuosprendyje turi būti nurodytas trumpesnis šios nusikalstamos veikos darymo laikotarpis, t. y. nuo 2006 m. spalio 18 d. iki 25 d.

Iš 2006 m. lapkričio 9 d. automobilio „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , apžiūros protokolo matyti, kad automobilio priekinėje keleivio sėdynėje įrengtoje slėptuvėje buvo rasti du Moldovos Respublikos piliečiams priklausantys dokumentai: pasas Nr. (duomenys neskelbtini) , išduotas H. I. vardu, ir pasas Nr. (duomenys neskelbtini) , išduotas Z. D. vardu (t. 2, b. l. 4-10). V. V. pripažįsta, kad minėtus dokumentus laikė automobilyje, tačiau užmiršo juos grąžinti Kęstui. Apeliacinio teismo nuomone, ši aplinkybė neturi jokios reikšmės kvalifikuojant veiką. BK 302 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika yra formali, nes laikoma baigta, kai kaltininkas neturėdamas teisėto pagrindo įgyja, laiko, gabena, siunčia, panaudoja ar realizuoja fiziniam asmeniui priklausantį dokumentą. Todėl akivaizdu, kad V. V. , veikdamas tiesiogine tyčia, šiuos dokumentus laikė neteisėtai. Tačiau iš nuosprendžio turi būti pašalintos V. V. inkriminuotos aplinkybės, kad jis nenustatytu laiku nenustatytoje vietoje iš nenustatyto asmens įgijo fizinių asmenų, Moldovos Respublikos piliečių, H. I., gimusio (duomenys neskelbtini) , pasą Nr. (duomenys neskelbtini) ir Z. D. , gimusio (duomenys neskelbtini) , pasą Nr. (duomenys neskelbtini) . Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nebuvo nustatyta ir įrodyta, kada, iš kur, kokiomis aplinkybėmis ir iš ko V. V. įsigijo šių asmenų dokumentus (pasus). Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad V. V. šiuos dokumentus įsigijo nenustatytu laiku nenustatytoje vietoje ir iš nenustatyto asmens. Kaip jau pirmiau paminėta, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl visos abejonės traktuojamos nuteistojo naudai. Akivaizdu ir teismo nuosprendyje neginčijamai nustatyta, kad V. V. šiuos asmens dokumentus neteisėtai laikė automobilyje, kuriame jie ir buvo rasti. BK 302 straipsnio 1 dalyje numatyti nusikalstamą veiką kvalifikuojantys požymiai yra alternatyvūs, o sudėtis formali, todėl veika laikoma baigta, padarius bent vieną iš nurodytų veiksmų. Nors V. V. iš kaltinimo pašalinamas vienas jo veiką kvalifikuojančių požymių (įgijimas), tačiau vien tik dėl to mažinti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę nėra pagrindo, nes jos dydis nustatytas mažesnis, nei numato sankcijos vidurkis.

V. V. nuteistas už tai, kad 2006 metų spalio-lapkričio mėnesiais, tiksliai nenustatytu laiku, Latvijos Respublikos teritorijoje, Iecavos mieste, neturėdamas teisėto pagrindo įgijo bei laikė fizinių asmenų, Moldovos Respublikos piliečių, E. C. pasą Nr. (duomenys neskelbtini) ir D. T. pasą Nr. (duomenys neskelbtini) . Liudytojai E. C. ir D. T. parodė, kad jie atidavė V. V. Moldovos Respublikos piliečių pasus. Nuteistasis tai neigia ir teigia, kad iš E. C. ir D. T. jiems priklausančių Moldovos Respublikos pasų neėmė. Teisėjų kolegijos nuomone, liudytojų E. C. ir D. T. parodymai dėl šių aplinkybių yra įtikinami, o nuteistasis neigdamas savo kaltę bando išvengti atsakomybės. Iš AB Lietuvos pašto filialo Panevėžio V. V. apskrities centrinio pašto Pasvalio pašto pranešimo matyti, kad 2006 m. lapkričio 9 d. išsiunčiamų laiškų dėžutėje prie Pasvalio pašto rasti du Moldovos Respublikos piliečių pasai, išduoti E. C. ir D. T. (t. 1, b. l. 29, 30-35, 90-91). Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė, jog V. V. iš kaltinimo pašalinama tai, kad nuteistasis šiuos pasus įdėjo į Pasvalio m. pašto išsiunčiamų laiškų dėžutę (t. 4, b. l. 34). Byloje iš tikrųjų nėra jokių duomenų, kas ir kada šiuos pasus įdėjo į pašto išsiunčiamų laiškų dėžutę. Kaip matyti iš bylos medžiagos, V. V. ne tik neigia aplinkybę, kad gavo šiuos dokumentus iš liudytojų E. C. ir D. T. , bet ir tai, kad juos įdėjo į išsiunčiamų laiškų dėžutę Pasvalio m. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad E. C. ir D. T. priklausančiais pasais disponavo kiti byloje nenustatyti asmenys. Liudytojų E. C. ir D. T. parodymai patvirtina, kad šiuos dokumentus neteisėtai įgijo, laikė ir į Lietuvą atvežė būtent V. V. . Todėl V. V. nuteistas pagal BK 302 straipsnio 1 dalį dėl neteisėto E. C. ir D. T. priklausančių Moldovos Respublikos pasų įgijimo ir laikymo pagrįstai.

Apeliantas skunde atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojai D. T. ir E. C. nemoka lietuvių kalbos ir labai silpnai moka rusų kalbą, todėl jie negalėjo suprasti jiems užduodamų klausimų bei galėjo neteisingai reikšti savo mintis, dėl to ikiteisminio tyrimo metu jų parodymus pareigūnai galėjo užrašyti netiksliai. Lietuvos Respublikos BPK 43 straipsnyje nurodyta, kad vertėjas yra vertimui reikiamas kalbas mokantis arba nebylio ar kurčiojo ženklus suprantantis asmuo, ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo pakviestas dalyvauti procese šio Kodekso nustatyta tvarka. Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytojų D. T. ir E. C. apklausose dalyvavo vertėjai V. S. bei A. K. , jie buvo įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingą ar žinomai neteisingą vertimą (t. 1, b. l. 105, 109, 115, 120). Kaip matyti iš jų apklausos protokolų ir bylos medžiagos, jokių pastabų dėl netinkamo vertimo nebuvo pareikšta, nė vienas liudytojas vertėjo nenušalino. Todėl, nors byloje ir nėra dokumento, patvirtinančio vertėjo išsilavinimą ar užsienio kalbos mokėjimą, spręsti apie netinkamą jo kvalifikaciją ar vertėjo pareigos atlikimą nėra pagrindo. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su nuteistojo skundo teiginiu, kad V. S. ir A. K. , kurie ikiteisminio tyrimo metu buvo kviečiami kaip vertėjai, atliekant tyrimo veiksmus dalyvavo ir kaip kviestiniai (t. 2, b. l. 4-5). Tačiau tai nėra esminis BPK normų pažeidimas, o surašyti dokumentai (protokolai) dėl to netampa niekiniais. Byloje surinkti įrodymai vertinami bendrai, o ne atskirai (selektyviai), išaiškinamos kiekvieno iš jų atsiradimo byloje aplinkybės.

Apeliacinės instancijos teismas negali spręsti, ar V. V. padarė BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, nes toks kaltinimas jam nepareikštas ir už tai jis nenuteistas. Be to, apeliacinės instancijos teismas negali vertinti Pasvalio r. apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 28 d. nuosprendžių dėl E. C. ir D. T. nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 291 straipsnio 1 dalį ir jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų apimties teisėtumo ir pagrįstumo, nes minėti nuosprendžiai įsiteisėję, be to, tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas (t. 1, b. l. 65-66, 68-70).

Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistasis V. V. prašo, jo veiką iš BK 292 straipsnio 2 dalies perkvalifikavus į BK 292 straipsnio 1 dalį, sušvelninti paskirtą laisvės atėmimo bausmę ir netaikyti realios laisvės atėmimo bausmės. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kad V. V. dėl padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 292 straipsnio 1 dalyje (2004 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-61 redakcija, įsigaliojusi nuo 2004 m. gruodžio 31 d.), kaltu prisipažino iš dalies, jam skiria laisvės atėmimo bausmę, nežymiai mažesnę, nei numato sankcijos vidurkis. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, ši bausmė ir laisvės atėmimo bausmės, paskirtos skundžiamu nuosprendžiu, bendrinamos dalinio sudėjimo būdu, nes V. V. nusikalstamos veikos sudaro realiąją nusikaltimų sutaptį. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. V. vedęs, augina mažametį sūnų, nedirba. Jo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nėra. BK 55 straipsnyje numatyta, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. BK 75 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, V. V. padarė nusikalstamas veikas, kurios priskiriamos prie apysunkių nusikaltimų kategorijos (BK 11 straipsnio 4 dalis), nors anksčiau teistas, tačiau teistumas išnykęs, todėl laikomas neteistu. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad V. V. buvo teistas už užsienyje padarytą nusikalstamą veiką, tačiau dėl to byloje nėra sprendimo, todėl teismas negali spręsti apie padarytos veikos pobūdį (t. 1, b. l. 101-105). Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad V. V. prisipažino kaltu padaręs nusikaltimą tik iš dalies, skiriama kriminalinė bausmė negali būti laikoma kerštu dėl padaryto nusikaltimo arba įrankiu priversti kaltininką prisipažinti jį padarius. Teisėjų kolegija V. V. skirdama bausmę atkreipia dėmesį į tai, kad nors nusikaltimai, kuriuos padarė apeliantas, yra apysunkiai, tačiau nuo jų padarymo praėjo nemažas laiko tarpas. Tai nuosprendyje akcentavo ir pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegija atsižvelgia į nuteistojo asmenybę, sumažėjusią kaltinimo apimtį, įvertina bausmės taikymo efektyvumo, tikslingumo, proporcingumo principus ir daro išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti V. V. paskyrus subendrintą galutinę laisvės atėmimo bausmę, tačiau jos vykdymą atidedant. Laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidedamas maksimaliam įstatymo nustatytam terminui (3 metams) ir skiriamas vienas įpareigojimas, numatytas BK 75 straipsnio 2 dalyje. Teisėjų kolegijos nuomone, tik tokia bausmė užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 3 punktais,

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendį pakeisti.

V. V. nusikalstamą veiką iš BK 292 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 292 straipsnio 1 dalį (2004 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-61 redakcija, įsigaliojusi nuo 2004 m. gruodžio 31 d.) ir jam paskirti laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 5 dalimi, iš V. V. konfiskuoti turto už 12 765 Lt.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šią bausmę ir bausmes, paskirtas skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 300 straipsnio 2 dalį (2006 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X-511 redakcija, įsigaliojusi nuo 2006 m. vasario 11 d.), BK 302 straipsnio 1 dalį (dėl Z. D. ir H. Ion pasų laikymo) (2006 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X-511 redakcija, įsigaliojusi nuo 2006 m. vasario 11 d.), BK 302 straipsnio 1 dalį (dėl E. C. ir D. T. pasų įgijimo ir laikymo) (2006 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X-511 redakcija, įsigaliojusi nuo 2006 m. vasario 11 d.), subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir V. V. nustatyti galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams bei konfiskuoti turto už 12 765 Lt.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, V. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 3 (trejiems) metams. V. V. įpareigoti be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

Iš nuosprendžio pašalinti V. V. inkriminuotą aplinkybę, kad jis nenustatytu laiku nenustatytoje vietoje iš nenustatyto asmens įgijo fizinių asmenų, Moldovos Respublikos piliečių, Hutanu I. H. Ion, gimusio (duomenys neskelbtini) , pasą Nr. (duomenys neskelbtini) ir Z. D. , gimusio (duomenys neskelbtini) , pasą Nr. (duomenys neskelbtini) .

Nuosprendyje vietoje nurodytos datos, kad V. V. 2006 metų spalio mėnesį, laikotarpiu nuo 18 iki 30 dienos, tiksliai nenustatytu laiku, su savimi laikė žinomai suklastotus tikrus Lietuvos Respublikos piliečio pasus: D. L. , gim. (duomenys neskelbtini) , vardu išduotą pasą Nr. (duomenys neskelbtini) ir A. Č. , gim. (duomenys neskelbtini) , vardu išduotą pasą Nr. (duomenys neskelbtini) , bei juos Latvijos Respublikos teritorijoje, Iecavos mieste, realizavo, perduodamas Moldovos Respublikos piliečiams D. T. ir E. C. , nurodyti, kad šiuos dokumentus laikė ir realizavo 2006 m. spalio mėnesį, laikotarpiu nuo 18 iki 25 dienos.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.