- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-02-05
- Bylos Nr.
- 2A-35-186/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Kutrienė, Tatjana Žukauskienė, Egidijus Žironas (pran.)
- Pareiškėjas
- B., B. O.
- Suinteresuotas asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, T. K., Vilniaus apskrities viršininko administracijai, VĮ Registrų centrui, V. O.
- Advokatai
- Aurimas Gasiūnas
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
dalyvaujant pareiškėjo B. O. atstovui advokatui Aurimui Gasiūnui
suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovei Olgai Arodz
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo B. O. ir suinteresuoto asmens T. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo B. O. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, VĮ Registrų centrui, T. K. , V. O. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir suinteresuoto asmens T. K. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
pareiškėjas B. O. padavė teismui pareiškimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis nuosavybės teise valdo gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Fakto nustatymas reikalingas įregistruoti šiuos pastatus ir nuosavybės teisę į juos nekilnojamojo turto registre bei gauti statybos leidimą statiniams griauti, projektavimo sąlygų sąvadą, statybos leidimą naujų statinių statybai ir vykdyti statinių griovimo bei statybos darbus. Pareiškėjas nurodė, kad jis žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 1973 m. pasistatė gyvenamąjį namą su ūkiniu pastatu. Name nuolat gyveno ir ūkiniu pastatu nuolat naudojosi pareiškėjas kartu su dukterimi N. T. , sūnumi V. O. ir jo sutuoktine T. O. . Nurodė, kad 1992 m. lapkričio 12 d. buvo atlikti statinių kadastriniai matavimai ir namas su ūkiniu pastatu buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Teigė, kad 2003 m. balandžio 10 d. kilo gaisras, po kurio name gyventi tapo neįmanoma. Pareiškėjas, nusprendęs namą nugriauti ir jo vietoje pastatyti kitą, 2006 m. kovo 28 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administraciją dėl tam reikalingų dokumentų išdavimo, tačiau prašymas nebuvo patenkintas dėl to, kad pareiškėjo pateikti dokumentai neatitiko STR 1.11.01:2002 "Statinių pripažinimo naudoti tvarka" 3 priede nurodytų dokumentų. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apskrities archyvas, atsakydamas į jo prašymą išduoti dokumentą apie jo turėtą turtą po 1945 metų, 2006 m. balandžio 27 d. rašte Nr. (8.12.)-V5-1432 nurodė, kad duomenų apie pareiškėjo turėtą turtą adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, archyvo dokumentuose nerasta. Pareiškėjas nurodė, kad jo nuosavybės teisę į namą ir ūkinį pastatą patvirtinantys dokumentai sudegė. Nurodė, kad aplinkybę, jog pastatu naudojosi pareiškėjas ir jo sūnus su marčia patvirtina bendra atsiskaitymo knygelė, pildyta T. O. vardu nuo 1983 m., nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų byla Nr. 13/13927, mokestiniai pranešimai vietiniams mokesčiams ir žemės mokesčiui mokėti, pastatų savininkų ir žemės mokesčio mokėjimo kvitai, draudimo liudijimai, draudimo įmokų mokėjimo kvitai.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo T. K. (ankstesnė pavardė O.) padavė pareiškimą, prašydama pareiškėjo reikalavimus atmesti ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo nurodytus pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuosavybės teise valdo ji T. K. . Pareiškime nurodė analogišką fakto nustatymo tikslą - pastatų bei nuosavybės teisės įregistravimas ir dokumentacijos griovimui bei statybai gavimas. Nurodė, kad ji ir V. O. gyvendami santuokoje, 1973 m. (nekilnojamojo turto registre nurodyti statybos pabaigos metai) pasistatė minėtus gyvenamąjį namą su ūkiniu pastatu, pareiškėjas B. O. padėjo sutuoktiniams tik talkos forma. Nurodė, kad po santuokos iširimo 1977 m., pareiškėjo sūnus išsikraustė iš minėto namo, santykiai su pareiškėju nutrūko, jis pats minėtame name nebesilankė bei apskritai niekada tame name negyveno. Teigė, kad statybos buvo vykdomos už T. K. uždirbtas lėšas, iširus santuokai ji viena toliau rūpinosi pastatais ir kadastrinių matavimų atlikimu bei statinių įregistravimu Nekilnojamojo turto registre. Nurodė, kad pagal 2007 m. gruodžio 10 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą statinių naudotoja yra T. O. . Teigė, kad visi pareiškėjo pateikti dokumentai patvirtina faktą, jog pastatais naudojasi be rūpinasi būtent T. K. . Prašė taikyti pareiškėjo reikalavimams ieškinio senatį, nes jie pripažintini kaip reikalavimai dėl turtinių teisių padalinimo, kadangi po T. K. ir V. O. santuokos nutraukimo jiems priklausęs turtas buvo padalintas tarpusavio sutarimu ir iki šio laiko (per 20 metų) niekas nepareiškė savo turtinių teisių į jį. Nurodė, kad per gaisrą sudegė visi T. K. nuosavybės teises į pastatus patvirtinantys dokumentai.
Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimuose su B. O. ir T. K. pareiškimais nesutiko ir prašė juos atmesti. Nurodė, kad šiuo atveju vien statinių statymo fakto nustatymas nėra pakankamas pagrindas nustatyti pastatų valdymo nuosavybės teise faktą, nes pastatai buvo pastatyti savavališkai, pareiškėjas jokių įrodymų, patvirtinančių statybos teisėtumą, nepateikė. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo 2006 m. balandžio 6 d. prašyme bei Vilniaus apskrities archyvo 2006 m. balandžio 27 d. rašte Nr. (8.12.)-V5-1432 kalbama tik apie pareiškėjo turėtą turtą, bet nieko nenurodoma apie pastatų statybą, kas reiškia, kad minėti dokumentai nepatvirtina aplinkybės, jog pareiškėjas negali gauti dokumentų, patvirtinančių, kad jam buvo suteikta teisė statyti pastatus. Pažymėjo, jog pateikti mokesčių mokėjimo dokumentai nepatvirtina fakto, kad pastatai buvo valdomi nuosavybės teise. Nurodė, kad ginčo pastatai negali būti civilinių teisių objektu, nes jie neįregistruoti Nekilnojamojo turto registre (CK 4.253 str.).
Suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras atsiliepimuose į pareiškimus nurodė, kad ginčo pastatai ir daiktinės teisės į juos Nekilnojamojo turto registre neįregistruoti, 1978 m. kovo 1 d. ir 1992 m. lapkričio 5 d. jie užfiksuoti kaip savavališkai pastatyti. Teigė, kad pareiškėjai dokumentų, patvirtinančių šių pastatų statybos teisėtumą, nepateikė. Nurodė, kad nuosavybės teisė į statinius negali būti įregistruota, nes patys statiniai nėra įregistruoti.
Suinteresuotas asmuo V. O. atsiliepime nurodė, kad palaiko B. O. pareiškimą ir nesutinka su T. K. pareiškimu, nes statinius statė pareiškėjas B. O. .
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto antras apylinkės teismas 2008 m. rugsėjo 15 d. sprendimu pareiškėjo B. O. ir suinteresuoto asmens T. K. pareiškimus atmetė. Nurodė, kad atsižvelgiant į 2005 m. gruodžio 29 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 56 „Dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą taikymo teismų praktikoje", 10.1 p., pareiškėjas B. O. ir suinteresuotas asmuo T. K. privalėjo nurodyti konkretų nuosavybės teisės įgijimo pagrindą ir patvirtinti jį leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Iš bylos medžiagos bei liudytojų parodymų teismas nustatė pastatų statmo faktą, tai yra, kad pareiškėjas namą statė savo vaikams, tačiau konstatavo, jog pareiškėjas neįrodė statybos teisėtumo. Teismas akcentavo priešingą pareiškėjo teiginį, kad statinių statyba buvo vykdoma neturint reikiamų dokumentų. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog negali gauti dokumentų, patvirtinančių, kad jam buvo suteikta teisė statyti pastatus. Teismas nusprendė, kad nesant dokumentų, patvirtinančių pastatų statybos teisėtumą, negalima nustatyti juridinio fakto, jog pareiškėjas minėtus pastatus valdė nuosavybės teise. Pareiškėjo pateiktus dokumentus, kuriais bandyta įrodyti nuosavybės teisę į pastatus, teismas atmetė kaip nepagrįstus, nes visuose dokumentuose naudotoja ar mokėtoja nurodoma T. O. . Dėl T. K. pareiškimo teismas nurodė, kad ji įrašyta kaip statinių naudotoja, tačiau jokių įrodymų, patvirtinančių, kad gyvenamojo namo statyba buvo įstatymų nustatyta tvarka įteisinta ir nuosavybės teisė į statinius įregistruota, T. K. nepateikė. Iš VĮ Registrų centro Vilniaus filialo pateiktų įrodymų teismas konstatavo, kad minėti statiniai yra pastatyti savavališkai. Teismas pažymėjo: kai statyba neteisėta, nėra nei nekilnojamojo daikto kaip nuosavybės teisės objekto, nei teisėtos nuosavybės. Teismas konstatavo, kad T. K. pareiškimas negali būti tenkinamas, nes negalimumą įregistruoti T. K. nuosavybės teisę į pastatus lemia ne tai, kad ji šiuo metu negali gauti ar atkurti reikiamų dokumentų nuosavybės teisei patvirtinti, o tai, kad tokie dokumentai apskritai niekada ir nebuvo išduoti. Teismas konstatavo, kad neįregistravus nekilnojamojo daikto Nekilnojamojo turto registre, negali būti registruojamos ir daiktinės teisės į jį.
Šalies argumentai
Pareiškėjas B. O. apeliaciniu skundu prašo apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 15 d. sprendimą dalyje, kuria atsisakyta tenkinti B. O. pareiškimą panaikinti, ir perduoti sprendimą toje dalyje nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas neįrodė ginčo pastatų statybos teisėtumo, nes pareiškėjas pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad T. K. vardu buvo mokėta už pastatų naudojimą ir eksploataciją, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nustatęs, kad statybos teisėtumo faktas gali būti patvirtintas „dokumentais, patvirtinančiais privalomojo pastatų valstybinio draudimo įmokų mokėjimą, ir kitais panašiais dokumentais“. Nurodo, kad tai, jog mokesčius mokėjo T. K. , pastatų statybos teisėtumui įtakos neturi, be to pareiškėjas nurodė, kad T. K. mokėjo mokesčius, nes būtent ji su pareiškėjo sūnumi bei dukra gyveno ginčo name, tačiau pastatus pastatė pareiškėjas, nuosavybės teisės niekam neperleido, todėl pastatai priklauso jam. Nurodo, kad pateikė įrodymus, jog visi dokumentai, patvirtinantys statybos įteisinimo faktą sudegė, todėl teismo išvada, kad byloje nėra nustatyta, jog pareiškėjas negali gauti dokumentų, patvirtinančių teisės statyti pastatus suteikimą, yra nepagrįsta.
Suinteresuotas asmuo T. K. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto antro apylinkės teismo sprendimą dalyje, kuria atsisakyta tenkinti T. K. pareiškimą panaikinti, ir perduoti bylą toje dalyje pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas pažeidė CPK 443 str. 8 d., nes neišreikalavo duomenų apie pareiškėjo darbo vietą 1973 m., kurie leistų nustatyti, jog pareiškėjas niekada ginčo gyvenamajame name negyveno. Nurodo, kad teismas taip pat nenustatinėjo, koks nekilnojamasis turtas 1973 m. priklausė pareiškėjui, kas buvo svarbu, siekiant nustatyti, ar pareiškėjas turėjo teisę gauti leidimą statybai, nes tuo metu galiojusio 1975-06-25 LTSR Ministrų Tarybos Nutarimo Nr. 228 2 p. buvo nustatyta, kad „asmuo, kartu gyvenantys jo(jos) sutuoktinė(is) ir nepilnamečiai jų vaikai asmeninės nuosavybės teisėmis gali turėti tiktai vieną gyvenamąjį namą ar jo dalį“. Teigia, kad minėto nutarimo Nr. 228 preambulė, kurioje konstatuota, kad „Nepatenkinamai tvarkoma gyventojų pareiškimų dėl sklypų suteikimo apskaita“ įrodo, jog 1973 m. galimai išduoti T. K. vardu dokumentai statybai nebuvo tinkamai apskaityti ir išsaugoti. Nurodo, kad Priešgaisrinės apsaugos skyriaus pažyma, kurioje nustatyta, kad gyvenamojo namo vidurinė dalis išdegė pilnai yra įrodymas, kad žuvo turėti ir name saugoti šio namo statybą patvirtinantys dokumentai. Teigia, kad Vilniaus apskrities archyvo 2006 m. balandžio 27 d. raštas Nr. (8.12)V5-1432, kuriame nėra nurodyti jokie duomenys apie galimus ginčo pastatų savininkus, patvirtina, kad duomenų apie T. K. priklausiusį turtą nėra. Teigia, kad pastatytas gyvenamasis namas vadovaujantis minėto nutarimo Nr. 228 4 str. buvo de fakto pripažintas, nes jo statytojai ar kartu gyvenusiems šeimos nariams nebuvo taikomos jokios nuobaudos. Teigia, kad gyvenamojo namo prijungimas prie elektros tinklų bei mokėjimas už elektrą įrodo, kad namas buvo tinkamas naudoti, tačiau teismas, priimdamas sprendimą šios aplinkybės neįvertino, ko pasėkoje pažeidė tikimybių pusiausvyros principą. Teigia, kad teismas šioje byloje netaikė socialinių interesų pusiausvyros principo.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras atsiliepime į B. O. pareiškimą nurodo, kad ginčo statinių valdymo nuosavybės teise faktas negali būti nustatytas, nes ir patys statiniai negali būti įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, kadangi jie yra pastatyti savavališkai.
Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į B. O. ir T. K. apeliacinius skundus prašo juos atmesti. Nurodo, kad apeliantai neįrodė pastatų statybos teisėtumo fakto, todėl ginčo pastatai bei daiktinės teisės į juos negali būti įregistruoti Nekilnojamojo turto registre.
Pareiškėjas B. O. pateikė atsiliepimą į suinteresuoto asmens T. K. apeliacinį skundą, prašydamas jį atmesti. Nurodo, kad teismas nepažeidė CK 443 str. 8 d., nes atmetė tik nepagrįstus T. K. prašymus. Teigia, kad T. K. nepateikė jokių įrodymų, jog ginčo pastatus statė ir juos valdė nuosavybės teise.
Sprendimas paliekamas nepakeistas.
Byloj nustatyta, kad nekilnojamojo turto , esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje kadastro ir registro dokumentų byloje Nr. 13/13927 yra surinkti kadastro duomenys apie gyvenamąjį namą ir ūkio pastatą, kurie nekilnojamojo turto registre neįregistruoti. Pareiškėjas B. O. prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis šiuos pastatus valdo nuosavybės teise. Analogišku prieštaraujančiu pareiškimu suinteresuotas asmuo T. K. prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji, o ne B. O. pastatus valdo nuosavybės teise. Nors reikalavimai ir nesutampa, tačiau abiejuose pareiškimuose nurodomos analogiškos aplinkybės – pastatai statyti pažeidžiant galiojusią tvarką neturint reikalingų leidimų, vėliau jie buvo įteisinti tačiau 2003 m. gaisro metu visi nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai sudegė. Pareiškimų tikslas – įregistruoti nuosavybę viešame registre ir po to atlikti kitus teisinius veiksmus. Spręsdamas bylą pirmosios instancijos teismas tinkamai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika šios kategorijos bylose (LR CPK 4 str.). Pastato valdymo nuosavybės teise faktas (LR CPK 444 str. 2 d. 5 p.) teismo sprendimu gali būti nustatomas tik tais atvejais, kai asmuo buvo įgijęs nuosavybės teisę į pastatą, tačiau nėra išlikę įrodymų, patvirtinančių nuosavybės teisę, ir kitokiu, t.y. neteisminiu, būdu asmuo nuosavybės teisę patvirtinančių įrodymų negali gauti. Ir pareiškėjas, ir suinteresuotas asmuo nurodo, kad namas ir ūkinis pastatas statyti 1973 m., o 1992 m. atlikti jų kadastriniai matavimai, abu teigia, jog nuosavybės teisę į statinius įgijo statybos būdu. Neginčija, kad statyba buvo pradėta neturint tam reikalingų dokumentų – sprendimo suteikti žemės sklypą, leidimo statybai, suderinto projekto ir kt., bet teigia, kad statinių įteisinimo procesas buvo pradėtas 1992 metais, statiniai buvo įteisinti, tačiau dokumentai sudegė gaisre. Tuo metu galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 07 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtinta Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija, pagal kurios 1 p. visi gyvenamieji namai, negyvenamieji pastatai ir statiniai turėjo būti teisiškai registruojami, o 5 p. buvo nustatyta, kad neregistruojami laikini ir savavališkai pastatyti pastatai. Instrukcijos 14 p. buvo nustatyta, kad įregistravus pastatą (statinį) savininkui išduodamas nustatytos formos registravimo pažymėjimas. Tik išdavus tokį pažymėjimą galima konstatuoti, kad pastatas (statinys) nėra savavališkas, pastatytas laikantis norminiuose aktuose įtvirtintų reikalavimų ir yra teisėtai įgyta nuosavybė. Tačiau byloje nustatyta, kad nustatytos formos registravimo pažymėjimas nebuvo išduotas nei pareiškėjui B. O. , nei suinteresuotam asmeniui T. K. . Nei vienas iš jų ir neteigia, kad pastatai buvo teisiškai įregistruoti, o registravimo pažymėjimas, patvirtinantis nuosavybės teisę, sudegė. Toks teiginys ir nėra įmanomas, nes inventorinės (dabar nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų) bylos originalas ir atitinkami dokumentai byloje, tame tarpe ir registravimo pažymėjimas, saugomi registro įstaigose (anksčiau valstybiniuose inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuruose). Iš į bylą pateikto Nekilnojamojo turto registro centrinio banko duomenų išrašo matyti, kad daiktinės teisės į šioje byloje aptariamus pastatus neįregistruotos. Kiti konkretūs dokumentai, patvirtinantys statinių statybos ir jos įteisinimo faktą, sudegė gaisro mets, suinteresuoti asmenys nenurodo. Kita vertus B. O. ir T. K. netvirtina, kad jų (vieno ar kito) nuosavybės teisė buvo įregistruota. Prašomą nustatyti valdymo nuosavybės teise faktą jie įrodinėja antriniais dokumentais - mokestiniais pranešimai vietiniams mokesčiams ir žemės mokesčiui mokėti, pastatų savininkų ir žemės mokesčio mokėjimo kvitais, draudimo liudijimais, draudimo įmokų mokėjimo kvitais, sąskaitų už sunaudotą elektros energiją apmokėjimu, aplinkybėmis, kad buvo prijungta elektra ir nebuvo taikomos nuobaudos ar sankcijos už savavališką statybą. Tačiau tokio pobūdžio dokumentai ir aplinkybės, kaip nurodyta galiojusios 1991-07-25 Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos 8 ir 9 punktuose bei B. O. apeliaciniame skunde minimoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. balandžio 11 d. konsultacijoje, gali būti reikšmingi sprendžiant pastatų įteisinimo ar nuosavybės įregistravimo klausimus. Tuo tarpu nagrinėjamais pareiškimais pareiškėjas B. O. ir suinteresuotas asmuo T. K. prašo teismo sprendimu nustatyti faktą, kad gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas (duomenys neskelbtini), Vilniuje yra valdomi nuosavybės teise. Iš aptartų bylos aplinkybių matyti, kad teisėto pastatų valdymo nėra, o kliūtis juos įregistruoti, kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, yra ne nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų praradimas, o tai, kad tokie dokumentai niekada nebuvo išduoti. Taikant LR CPK 444 str. 2 d. 5 p. negali būti nustatyti neegzistuojantys faktai. Pareiškėjas B. O. ir suinteresuotas asmuo T. K. iš esmės siekia pastatų įteisinimo, tačiau toks juridinis veiksmas gali būti atliekamas ne LR CPK 444 str. 2 d. 5 p., o kitų teisės normų pagrindu. Nagrinėdamas bylą ypatingosios teisenos tvarka teismas turi aktyvus ir, kaip nurodo LR CPK 443 str. 8 d., privalo imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės, tačiau š įstatymo norma neįgalioja teismo pažeisti LR CPK 265 str. 2 d. nuostatų ir peržengti pareikštų reikalavimų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė ir teisingai įvertino bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė materialinės bei procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 - 331 str. teismas
nutarė:
Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.