- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-01-10
- Bylos Nr.
- 2K-88/2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vytautas Piesliakas (pirm.), Tomas Šeškauskas, Dalia Bajerčiūtė (pran.)
- Nuteistasis
- K. U.
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Tomo Šeškausko ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. U. (K. U.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 3 d. nuosprendžio, kuriuo Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. išteisinamasis nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas, apkaltinamasis, nuosprendis – K. U. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nuteistojo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Skundžiamu apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu K. U. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2004 m. rugpjūčio 17 d. Vilniaus miesto savivaldybei pateikė prašymą išduoti projektavimo sąlygų sąvadą, pridėdamas prie jo kaip priedą nenustatyto asmens suklastotą dokumentą – detaliojo plano pagrindinio brėžinio ,,duomenys neskelbtini“ kopiją, kurios duomenys neatitiko tikrovės, t. y. reglamentų lentelėje nurodyta: statinio aukščio altitudė 152,0 m, statinio aukštis nuo žemės 12,5 m, statinio aukštis iki karnizo 11,0 m; tai neatitiko detaliojo plano pagrindinio brėžinio originale nurodytų duomenų, kad statinio aukščio altitudė 150,5 m, statinio aukštis nuo žemės 11,5 m, statinio aukštis iki karnizo 8,8 m. K. U., žinodamas, kad detaliojo plano pagrindinio brėžinio kopija, saugoma Vilniaus miesto savivaldybės Žemės duomenų administravimo skyriaus Geodezijos ir kartografijos poskyryje, neatitinka originaliojo pagrindinio brėžinio, 2006 m. vasario 9 d. paprašė Vilniaus miesto savivaldybės Žemės duomenų administravimo skyriaus Geodezijos ir kartografijos poskyrio vyresniosios specialistės E. M. padaryti ir patvirtinti detaliojo plano pagrindinio brėžinio kopiją ir pateikė ją E. M.. Šiai nepatikrinus K. U. pateiktos detaliojo plano pagrindinio brėžinio kopijos tikrumo ir dėl suklydimo jos tikrumą patvirtinus, šį žinomai suklastotą dokumentą K. U. laikė nuo 2006 m. vasario 11 d. (kai įsigaliojo BK 300 straipsnio 1 dalies redakcija, nustatanti baudžiamąją atsakomybę už žinomai suklastoto dokumento laikymą) iki 2006 m. kovo 2 d., kai Vilniaus miesto 3-iajame apylinkės teisme teismo posėdžio metu teisėjai Z. Monid per atstovę – advokatę I. Montvydienę, nežinojusią, kad pateikiamas dokumentas yra žinomai suklastotas, K. U. pateikė žinomai suklastotą, tikrovės neatitinkantį, E. M. dėl suklydimo patvirtintą pagrindinio brėžinio kopiją.
Pirmosios instancijos teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžiu K. U. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo darant inkriminuotą nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Teismas konstatavo, jog byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad K. U. 2004 m. rugpjūčio 17 d. pateikė Vilniaus miesto savivaldybei prašymą išduoti projektavimo sąlygų sąvadą, prie prašymo kaip priedą pridėdamas nenustatyto asmens suklastotą ir tikrovės neatitinkantį dokumentą – detaliojo plano pagrindinio brėžinio kopiją, ir kad 2006 m. vasario 9 d. paprašė vyresniosios specialistės E. M. padaryti bei patvirtinti detaliojo plano pagrindinio brėžinio kopiją ir pateikė jai šio brėžinio kopiją. Teismas pažymėjo, kad E. M. paaiškino neatsimenanti įvykio aplinkybių. Taip pat teismas pažymėjo, kad gyvenamojo namo statyba buvo suinteresuoti trys asmenys: K. U., I. U., A. U., o juos atstovaujanti advokatė I. Montvydienė Vilniaus miesto 3-iajam apylinkės teismui ir pateikė suklastotą dokumentą. Dėl to išteisinamąjį nuosprendį priėmusiam teismui kilo abejonių, kurį būtent asmenį atstovaudama advokatė tai padarė, ar K. U. žinojo, kad jis laiko suklastotą dokumentą. Teismo nuosprendyje nurodyta, kad šis dokumentas buvo gautas iš valstybės institucijos; į architektą G. G. su prašymu parengti detalųjį planą kreipėsi A. L. (U.), kuriai ir buvo atiduotos visos plano rengimo bylos kopijos; civilinėje byloje K. U., I. U., A. U. padavė priešieškinį, kuriame nurodė detaliojo plano įsakymo Nr. 30-1272 duomenis apie statinio parametrus, ir pridėjo minėtą įsakymą. Nuosprendyje atkreipiamas dėmesys, kad nagrinėjant civilinę bylą teismo posėdyje apklausti A. U. ir K. U. teisingai nurodė, kad statinio aukštis nuo žemės yra 11,5 m, taigi nelogiška kartu su žinomai suklastotu dokumentu, pateikti ir tą dokumentą paneigiančią kitą informaciją.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal prokuroro apeliacinį skundą, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, nusprendė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas, nes bylos faktiniais duomenimis visiškai įrodyta, jog K. U. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje. Apkaltinamajame nuosprendyje konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, nes nepatikrino iš kiekvieno šaltinio gautos informacijos – jos nepalygino tarpusavyje, dėl to išteisinamajame nuosprendyje padarytos neteisingos išvados.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti apkaltinamąjį ir palikti galioti išteisinamąjį nuosprendį.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį, nes netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių BPK pažeidimų, t. y. pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes neišsamiai ir šališkai ištyrė faktines bylos aplinkybes, nepatikrino ir nesprendė dėl kiekvieno įrodymo patikimumo, liečiamumo, jų tarpusavio ryšio ir pakankamumo. Apkaltinamasis nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio nuostatų, nes nepagrįstas įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais nuteistojo kaltę.
Kasatorius nesutinka su teismo išvada, kad buvo pateiktas tikrovės neatitinkantis dokumentas, nes, nustatydamas šį faktą, teismas apsiribojo atskirų bylos duomenų bei aplinkybių aprašymu, bet nenurodė nei tiesioginio, nei netiesioginio jų ryšio bei atitikties objektyviems ir subjektyviems nusikalstamos veikos požymiams. Teismas konstatavo, kad specialistui pateikta tirti detaliojo plano kopija nėra nukopijuota nuo dokumento originalo, o pagaminta montažo būdu. Kasatorius pažymi, kad jis neneigė 2004 m. rugpjūčio 17 d. pateikęs Vilniaus miesto savivaldybei prašymą išduoti projektavimo sąlygų sąvadą, tačiau prie minėto prašymo pridėjo tikrovę atitinkantį, o ne suklastotą detaliojo plano pagrindinio brėžinio kopiją. Be to, apie suklastotą dokumentą veikos padarymo momentu, t. y. 2004 m. rugpjūčio 17 d., jis nežinojo, nesiekė sau palankių teisinių padarinių ir nenorėjo taip veikti. Apeliacinės instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog tikrovės neatitinkančio detaliojo plano pagrindinio brėžinio kopija Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamente buvo pateikta kartu su kasatoriaus prašymu išduoti projektavimo sąlygų sąvadą. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad ant minėto K. U., I. U. ir A. U. pasirašyto prašymo nėra atsakingo savivaldybės darbuotojo žymos, patvirtinančios atitinkamų dokumentų gavimą bei priėmimą Vilniaus miesto savivaldybėje. Esant tokioms aplinkybėms akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino kasatoriaus parodymų ir jų nepaneigė, taip pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, perkeldamas jam įrodinėjimo naštą.
Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad K. U. paprašė E. M. padaryti ir patvirtinti detaliojo plano pagrindinio brėžinio kopiją ir pateikė jai su savimi atsineštą šio dokumento suklastotą kopiją, kurią ši patvirtino, tikėtina, paveikta apgaulės, tėra prielaida, nes grindžiama prieštaringais ir nepatikimais, todėl abejotinais liudytojos E. M. parodymais. Ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja negalėjo paaiškinti, kaip ji galėjo tai padaryti, iš kur gavo detalųjį planą, darė prielaidą, kad ji galėjo paimti ne detaliojo plano originalą ir padaryti kopiją, kurią pateikė prašiusiam asmeniui, tačiau kas tas asmuo – neprisimena. Pirmosios instancijos teisme E. M. nurodė, kad jį (K. U.) mato pirmą kartą, vėliau – kad praėjus nemažai laiko kategoriškai to teigti ar neigti negali. Kasatoriaus manymu, E. M. parodymai negali būti vertinami kaip įrodymai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nėra minėtas aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų.
Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad teisinga pagrindinio brėžinio kopija buvo gauta iš savivaldybės atstovo, tuo tarpu suklastotą dokumentą teismui pateikė ne valstybės institucija, o K. U. per savo atstovę advokatę I. Montvydienę, taip pat tėra tik prielaida, grindžiama ne objektyviais ir neginčytinais faktais, o minėtais prieštaringais liudytojos E. M. parodymais. Teismas nenurodė, kodėl nesiremia liudytojos J. B. galimai kasatorių teisinančiais parodymais apie tai, kad detaliaisiais planais naudojasi visi – ir Plėtros departamento, ir Juridinio skyriaus darbuotojai; kad nėra jokio draudžiamo dokumento, kuris neleistų naudotis detaliaisiais planais, kad darbuotojas negali daryti ir tvirtinti dokumentų kopijų ne iš archyve esančio dokumento originalo, o iš asmens pateiktos dokumento kopijos.
Šalies argumentai
Kasatorius nurodo, kad BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, tačiau iš priimto nuosprendžio turinio akivaizdžiai matyti, jog teismas tiesiog perrašė prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytus teiginius, pats netyrė ir nevertino faktinių aplinkybių, argumentuotai nepagrindė įrodymų sąsajumo su kaltinamu subjektu, jo kalte, kitais nusikalstamos veikos požymiais, išimtinai rėmėsi tik kaltinamojo pobūdžio aplinkybėmis ir visiškai neatsižvelgė į jį teisinančius duomenis, nepalygino prieštaringų įrodymų ir visas abejones aiškino ne kaltinamojo naudai. Dėl to įrodymai įvertinti neteisingai, nepatikrinus jų patikimumo bei pakankamumo.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasacinio skundo argumentų
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendį kasatorius skundžia nurodydamas esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio ir 320 straipsnio 3 dalies pažeidimus ir teigdamas, kad jis nepadarė BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, už kurią nuteistas.
Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasacinis skundas nepagrįstas. Kasatoriaus teiginiai apie tai, kad nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės grindžiamos prielaidomis, o ne patikimais ir pagal BK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytus reiklavimus įvertintais įrodymais, prieštarauja bylos medžiagai ir apkaltinamojo nuosprendžio turiniui. Teismas nustatė, kad būtent kasatorius K. U. 2004 m. rugpjūčio 17 d. pateikė Vilniaus miesto savivaldybei žinomai suklastotą detaliojo plano pagrindinio brėžinio (statinio ,,duomenys neskelbtini“) kopiją, kurią pridėjo prie prašymo išduoti projektavimo sąlygų sąvadą, vėliau – 2006 m. vasario 9 d. tokią minėto dokumento kopiją pateikė Vilniaus miesto savivaldybės Žemės duomenų administravimo skyriaus Geodezijos ir kartografijos poskyrio specialistei E. M., o ši K. U. prašymu patvirtino pateikto suklastoto dokumento tikrumą. 2006 m. kovo 2 d. K. U. per jį atstovavusią advokatę I. Montvydienę pateikė minėtą suklastotą dokumentą Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo teisėjai, nagrinėjusiai civilinę bylą, susijusią su savavališka statyba ,,duomenys neskelbtini“. Teismo išvados dėl šių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių grindžiamos įrodymais, ištirtais bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismui teisiamajame posėdyje, taip pat įrodymais, tirtais apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kuriame, be kita ko, buvo apklausta liudytoja E. M.. Apkaltinamajame nuosprendyje išsamiai atskleisti ir nustatyti faktai apie kasatoriaus kaltę padarius nusikalstamą veiką atitinka įrodymų turinį, o įrodymų vertinimas atliktas visus juos išanalizavus, sugretinus ir palyginus, argumentuotai nurodžius, kodėl neatitinka tikrovės K. U. keliama versija, esą jis nepateikė suklastoto dokumento ir nebuvo tuo suinteresuotas. Pažymėtina, kad teismas vertino ir kasaciniame skunde nurodytos liudytojos E. M. parodymus ir nurodė, kad šie (atskirai vertinant) iš esmės nei paneigia, nei patvirtina tai, jog būtent K. U. pateikė jai suklastotą detaliojo plano brėžinio kopiją, tačiau, detaliai aptaręs šios liudytojos nurodytas aplinkybes bei remdamasis kitais bylos duomenimis, susijusiais su suklastoto dokumento pateikimu, teismas padarė argumentuotas išvadas dėl kaltę patvirtinančių faktų įrodytumo. Taip pat argumentuotai teismas paneigė K. U. tvirtinimą, esą jis per advokatę I. Montvydienę, nagrinėjant civilinę bylą teismo posėdžio metu, nepateikė suklastoto dokumento – E. M. patvirtinto detaliojo plano brėžinio kopijos. Pripažindamas šias aplinkybes įrodytomis, teismas rėmėsi minėtos civilinės bylos dokumentais, kitais įrodymais, susijusiais su tokio dokumento atsiradimo bei panaudojimo aplinkybėmis. Nustatyta ir tai, kad dar 2004 m. rugpjūčio 17 d. K. U., pateikdamas Vilniaus miesto savivaldybei prašymą išduoti projektavimo sąlygų sąvadą, prie jo pridėjo detaliojo plano pagrindinio brėžinio kopiją, kurioje nurodyti projektuojamo statinio parametrai neatitiko tikrovės – duomenų, pagal reglamentus nurodytų originaliajame pagrindiniame brėžinyje, t. y. buvo suklastoti (kaip nustatyta remiantis specialisto išvadomis – pagaminant montažo būdu), taip pat tai, kad K. U. apie suklastotus duomenis žinojo ir buvo suinteresuotas aukštesnio nei leidžiama statinio (daugiabučio namo) pastatymu, dėl to atitinkamai ir veikė. Teismo nuosprendyje išvados dėl šių faktinių aplinkybių yra grindžiamos bylos įrodymais, kurių patikimumas ir pakankamumas įvertintas aptarus visas reikšmingas tokių faktų tikrumo nustatymui aplinkybes.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad K. U. kaltė tyčia panaudojus ir laikius žinomai suklastotą dokumentą ir padarius BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką nustatyta teismui įvertinus įrodymų visetą, savo išvadas apie tai grindžiant išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, t. y. pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas nuostatas. Dėl to kasatoriaus teiginys, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą ir jam perkėlė įrodinėjimo naštą, neturi jokio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis atitinka BPK 331 straipsnio 1, 2 dalių, 305 straipsnio reikalavimus, nes jame išdėstytos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė bei kitaip vertino pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio įrodymus. Kasatoriaus argumentai dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimų, kad esą apeliacinės instancijos teismas perrašė prokuroro apeliacinio skundo teiginius, atmestini. Pirma, kaip jau nurodyta šioje nutartyje, apkaltinamasis nuosprendis surašytas laikantis BPK nustatytų jo turinio reikalavimų. Antra, tai, kad nuosprendyje yra nurodyta, jog teismas sutinka (mano esant pagrįstais) su apeliacinio skundo argumentais, dar nereiškia, kad jis bylos nepatikrino tiek, kiek to reikalauja BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos. Taigi esminių BPK pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui priimti teisingą sprendimą, nepadaryta.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintinas teisėtu.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Atmesti nuteistojo K. U. kasacinį skundą.