- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-28
- Bylos Nr.
- 1A-610-168-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-45-1-01131-2010-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algirdas Gaputis, Ričardas Gilys
- Nuteistasis
- A. K.
- Nukentėjusysis
- V. A.
- Advokatai
- Arvydas Penelis
Teisėjas Audrius Sadauskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-610-168/2011
2011 m. rugsėjo 28 d.
1.2.14.5.3;2.4.8.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Nijolės Sušinskienės, teisėjų Ričardo Gilio ir Algirdo Gapučio, sekretoriaujant Ritai Padvilikienei, dalyvaujant prokurorei Linai Šimonienei, nuteistajai A. K., gynėjui advokatui Arvydui Peneliui, nukentėjusiajai V. A., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 24 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 290 str. ir nuteista vienerių metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis LR BK 75 str. 1 d., 2 d. 2 p., 7 p., bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant atsiprašyti nukentėjusiojo asmens ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš A. K. nukentėjusiajai V. A. 1500 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. K. nuteista už tai, kad 2010 m. rugsėjo 23 d., apie 15 val., Panevėžio miesto savivaldybės administracijos patalpose, esančiose Respublikos g. 34, Panevėžyje, Vaiko teisių apsaugos skyriuje, darbo kabinete, žodžiais ir veiksmais įžeidė savo pareigas einančią valstybės tarnautoją - Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybos vyresniąją specialistę V. A., o būtent, tyčiojosi iš nukentėjusiosios V. A. teigdama, jog ši yra „dvasios ubagė“, bei pasakiusi, kad „spjaus“, spjovė vieną kartą nukentėjusiajai V. A. į veidą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistoji A. K. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-05-24 nuosprendį ir ją išteisinti. Nurodo, kad jokio nusikaltimo ji nepadarė. Jos kaltę teismas iš esmės grindė vien tik nukentėjusiosios parodymais. Liudytoja M. M. paties fakto – „spjūvio“ nematė, kaip pati parodė, tuo metu žiūrėjo į dokumentus, todėl mano, kad nepagrįstai teismas rėmėsi jos parodymais. Vien girdėtas grasinimas apspjauti, dar nereiškia, jog ji tą grasinimą įvykdė. Mano, kad M. M. parodymai turėtų būti vertinami kritiškai, tuo labiau, kad liudytoja su nukentėjusiąją yra susaistytos darbiniu pavaldumu. Neatmeta prielaidos, kad minėta vienintelė liudytoja yra tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuota baudžiamosios bylos baigtimi. Nurodo, kad teismas įrodymus tyrė paviršutiniškai, iki galo neįsigilino į faktines bylos aplinkybes. Nuosprendis priimtas neteisingai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, t. y. netinkamai pritaikius LR baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normas, pažeidžiant nuostatą išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Teismas klaidingai konstatavo, kad ji jaučia pyktį dėl praeityje V. A. atliktų tarnybinių pareigų, susijusių su jos nepilnamete dukra, kas teismo nuomone, rodo tiesioginį ryšį tarp nukentėjusiosios V. A. einamų pareigų ir jos veiksmų. Ji niekada nesiekė nukentėjusiosios pažeminti kaip valstybės tarnautojos, einančios savo pareigas, pažeminti tarnybinio orumo ar specialistės autoriteto. Seniai susitaikė su praeitimi ir neturėjo jokių pastabų V. A. dėl jos kažkada atlikto ar kokio nors šiuo metu atliekamo darbo. Tai buvo jos asmeninė nuomonė kaip apie fizinį asmenį, o ne valstybės tarnautoją, todėl jos veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto LR BK 290 str., sudėties. Nurodo, kad teismo vidinis įsitikinimas pagrįstas prielaidomis, nes byloje nesurinkta patikimų ir objektyvių jos kaltę patvirtinančių įrodymų. Mano, kad tai esminis BPK pažeidimas, lėmęs neteisingo nuosprendžio priėmimą.
Teismo posėdyje nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokurorė ir nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą atmesti, nuteistoji bei pastarosios gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas. Sprendžiant nuteistosios A. K. kaltės klausimą pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistosios nusikalstamą veiką ir pagrįstai pripažino ją kalta pagal BK 290 str.
Pagal teismų praktiką BK 290 straipsnyje nustatyto draudimo paskirtis – sudaryti galimybes valstybės tarnautojams ar kitiems viešojo administravimo funkcijas atliekantiems asmenims vykdyti savo pareigas ir taip užtikrinti normalią jų veiklą. Be to, šia BK norma yra saugoma ir minėtų asmenų garbė bei orumas jiems atliekant viešojo administravimo pareigas. Įstatyme nenumatyta aplinkybių, kurioms esant valstybės tarnautojų ar kitas viešojo administravimo funkcijas atliekančių asmenų įžeidinėjimas galėtų būti pateisinamas (kasacinės nutartys Nr. 2K- 421/2007, 2K-396/2009). Iš to darytina išvada, kad pagal BK 290 straipsnį atsako tas, kas įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį. Šiame straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos objektyvusis požymis pasireiškia savo pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimu. Įžeidimu laikytini žodžiai ar veiksmai, kuriais siekiama asmenį pažeminti, įskaudinti, pakenkti jo moraliniam prestižui. Ar žodžiai yra ištariami norint asmenį pažeminti, įskaudinti, sprendžiama atsižvelgiant į tai, kokie žodžiai ir kokioje situacijoje buvo ištarti bei atitinkamai kokie veiksmai buvo atlikti. BK 290 straipsnyje numatyta nusikalstama veika aprašyta kaip formalioji, t. y. kaip būtinas bei pakankamas baudžiamajai atsakomybei objektyvusis požymis joje nurodyta veika, o nusikaltimas laikomas baigtu nuo nukentėjusiojo įžeidimo momento.
Nuteistoji A. K. apeliaciniu skundu iš esmės ginčija įrodymų, kuriais pagrįsta jos kaltė, vertinimą ir apylinkės teismo padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms, netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą. Teigia, kad byloje nesurinkta patikimų ir objektyvių jos kaltę patvirtinančių įrodymų, todėl teismo vidinis įsitikinimas buvo pagrįstas tik prielaidomis. Kolegija pažymi, kad byloje surinktų įrodymų vertinimas – išimtinė teismo teisė ir pareiga. Apylinkės teismas, priešingai apeliantės tvirtinimui, nuosprendyje vertindamas byloje surinktus duomenis ir juos pripažindamas įrodymais nepažeidė BPK 20 str. 5 d. įtvirtinto reikalavimo įrodymus vertinti vadovaujantis įstatymu pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Bylą nagrinėjęs apylinkės teismas patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tuo tarpu apeliantės A. K. skunde pateikiami samprotavimai apie įrodymų vertinimą yra subjektyvūs ir nepaneigia teismo išvadų šiuo klausimu.
Apeliantės manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai jos veiksmus įvertino kaip nusikalstamus, nes ji nesiekė nukentėjusiosios pažeminti kaip valstybės tarnautojos, einančios savo pareigas, pažeminti tarnybinio orumo ar specialistės autoriteto, o tik išsakė savo nuomonę apie V. A., kaip apie fizinį asmenį. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs surinktus įrodymus - nukentėjusiosios V. A., liudytojų M. M., D. S., J. K., V. P., V. B. parodymus bei kitus rašytinius bylos įrodymus, padarė pagrįstą ir motyvuotą išvadą, kad A. K. padarė LR BK 290 str. numatytą nusikalstamą veiką.
Bylos įrodymais nustatyta, kad nuteistoji A. K., 2010 m. rugsėjo 23 d., apie 15 val. kartu su liudytoju V. P. ir S. K. atėjusi į Vaiko teisių apsaugos tarnybos kabinetą pas liudytoją vyr. specialistę M. M., tame pačiame kabinete dirbusios nukentėjusiosios vyr. specialistės V. A. atžvilgiu laidė replikas, susijusias su jos tarnybinių funkcijų atlikimu, t. y. ne kartą į nukentėjusiąją atsisukusi sakė „ko čia sėdi, nieko nenusimanydama?“ ir pan., o iš kabineto pirmiems išėjus V. P. ir S. K., prie M. M. ją (nukentėjusiąją) viešai įžeidė žodžiu, pavadindama „dvasios ubage“, bei nepadoriu veiksmu – spjūviu į veidą. Iš nuteistosios A. K. teisiamojo posėdžio metu duotų paaiškinimų matyti, kad ji pripažino nukentėjusiąją V. A. pavadinusi „dvasios ubage“, o apeliaciniame skunde papildomai pripažino ir grasinusi nukentėjusiajai ją „apspjauti“, tačiau nepripažino nukentėjusiajai vieną kartą spjovusi į veidą. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo netikėti nukentėjusiosios V. A. parodymais, kad nuteistoji A. K. ne tik ją pavadino „dvasios ubage“, bet ir pasakiusi, kad „spjaus“, jai vieną kartą spjovė į veidą ir taip ją, kaip savo pareigas einančią valstybės tarnautoją, įžeidė. Nukentėjusiosios parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, juos patvirtina ir kiti byloje surinkti bei skundžiamame nuosprendyje išsamiai aptarti įrodymai. Liudytoja D. S. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad įvykio dieną darbo patalpose sutiko V. A., kuri buvo labai susijaudinusi, išbalusi, nerišliai kalbėjo, jos rankos drebėjo ir kuri jai pasakė, kad į kabinetą atėjusi A. K. ją apspjovė. Liudytoja J. K. (nukentėjusiosios V. A. dukra) teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jai paskambinusi labai susijaudinusi mama (V. A.) pasakė, kad į jos kabinetą atėjusi A. K. ją apšaukė „dvasios ubage“ bei apspjovė. Kaip nepagrįstas laikytinas nuteistosios A. K. skundo teiginys, kad liudytoja M. M., kurią su nukentėjusiąją V. A. sieja darbinis pavaldumas, davė nukentėjusiajai palankius parodymus. Kolegija pažymi, kad įvykio metu viename kabinete buvusi liudytoja M. M. kaip tik parodė, kad ji tuo metu žiūrėjo į dokumentus ir tik girdėjo, kaip A. K., eidama pro V. A., kažką replikavo apie pinigus bei šaukė, kad „spjaus“. Visos šios aplinkybės rodo, kad liudytoja M. M. kaip tik davė objektyvius parodymus apie tas aplinkybes, kurias ji matė ir girdėjo. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusioji V. A. ir aukščiau paminėtos liudytojos būtų turėję pagrindą nuteistąją apkalbėti. Nėra pagrindo sutikti su nuteistosios A. K. skundo teiginiu, kad V. A. įžeidimas nėra susijęs su jos (nukentėjusiosios), kaip valstybės tarnautojos, einamomis pareigomis. Tokį skundo teiginį paneigia pačios nuteistosios teisiamojo posėdžio metu duoti paaiškinimai, kad ji jokių asmeninių santykių su V. A. nepalaikė ir šiuo metu nepalaiko, su šia Vaiko teisių apsaugos specialiste praeityje turėjo reikalų tik dėl savo nepilnametės dukros (b. l. 116). Šį faktą patvirtino ir nukentėjusioji V. A.. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusiąją V. A. ir nuteistąją A. K. sietų kokie nors asmeniniai tarpusavio santykiai. Priešingai - A. K. kartą jau buvo nuteista už V. A., kaip savo pareigas einančios valstybės tarnautojos, įžeidimą. Šį kartą V. A. įžeidimas buvo padarytas būtent kaip atsakas į jos teisėtai einamas pareigas. Nuteistoji A. K. jį motyvavo tuo, kad iš jos V. A., kaip pareigūnei, dėl jos (V. A.) įžeidimo praeityje be pagrindo buvo priteistas civilinis ieškinys. 2010-09-23 būdama Vaiko teisių apsaugos skyriuje, būtent dėl tos priežasties nuteistoji A. K. parodė savo nepasitenkinimą, jį išreikšdama įžeidžiančiais žodžiais ir spjūviu. Šios aplinkybės rodo tiesioginį ryšį tarp nukentėjusiosios V. A. einamų pareigų ir nuteistosios A. K. veiksmų.
Taigi pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu ištirtus, įrodymus pagrįstai nustatė, kad A. K. V. A. pasakyti įžeidžiantys žodžiai „dvasios ubagė“ bei spjūvis į veidą buvo susiję būtent su nukentėjusios tarnybinių pareigų atlikimu. Tokiais savo veiksmais A. K. įžeidė nukentėjusiosios V. A. tarnybinį orumą bei jos, kaip specialistės, autoritetą. Kolegijai nekyla abejonių, kad tai buvo padaryta tiesiogine tyčia – nuteistoji A. K. suprato, kad žodžiu bei nepadoriu veiksmu įžeidžia savo darbo vietoje tarnybines pareigas einančią valstybės tarnautoją ir to norėjo. Taigi nuteistosios A. K. veikoje nustačius BK 290 str. numatytos nusikalstamos veikos tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius požymius, konstatuotina, kad nuteistosios A. K. veiksmų turinys visiškai atitinka BK 290 straipsnio dispozicijoje numatytos veikos sudėtį, todėl ji pagrįstai pripažinta kalta dėl savo pareigas einančios valstybės tarnautojos įžeidimo.
Atsižvelgiant į tai, nuteistosios apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistosios A. K. apeliacinį skundą atmesti.