Kauno apylinkės teismo nuosprendis

2020-10-02 · Baudžiamoji byla Nr. 1-2024-673/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apylinkės teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2020-10-02
Bylos Nr.
1-2024-673/2020
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Laima Šablevičienė
Civilinis ieškovas
M. Ž., Kauno teritorinės ligonių kasos
Kaltinamasis
M. M.
Baudžiamoji byla Nr. 1-2024-673/2020Teisminio proceso Nr. 1-01-1-08273-2020-7

Procesinių sprendimų kategorijos: 1.1.3.2.; 1.1.7.2.2.; 1.2.27.1.; 2.1.10.1.; 2.1.14.; 2.1.15.3.3.2.; 2.1.16.1.9.; 2.3.6.4.5.2.

KAUNO APYLINKĖS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 2 d.

KėdainiaiKauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų teisėja Laima Šablevičienė,sekretoriaujant Sandrai Navickienei, dalyvaujant:prokurorei Ingai Balkūnei,nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui M. Ž.,nedalyvaujant civilinio ieškovo - Kauno teritorinės ligonių kasos atstovui,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjus baudžiamąją bylą, kurioje:

M. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), lietuvis, (duomenys neskelbtini) pilietis, nevedęs, vidurinio išsilavinimo, vykdantis individualią veiklą, gyvenantis Kėdainių m., (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), deklaruota gyvenamoji vieta Kėdainiai, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), neteistas,

kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 286 straipsnyje (pasipriešinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui),

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. M. , panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino viešojo administravimo funkcijas atliekančiam valstybės tarnautojui – policijos pareigūnui, tai yra 2020 m. vasario mėn. 25 d. apie 20.00 val., Kėdainių m., prie (duomenys neskelbtini) gatvės (duomenys neskelbtini) namo, siekdamas išvengti sulaikymo dėl policijos pareigūno teisėtų reikalavimų nevykdymo vykti į policijos įstaigą detalesnei jo ir jo turimų daiktų apžiūrai, asmenybės nustatymui, panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino jį sulaikyti ketinusiam Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kėdainių rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniajam tyrėjui M. Ž., tai yra vieną kartą įkando policijos pareigūnui į kairės rankos IV pirštą ir taip M. Ž. padarė kąstinę žaizdą kairės plaštakos IV piršto srityje, tuo nežymiai sutrikdė policijos pareigūno sveikatą.

Kaltinamasis M. M. kaltu neprisipažino. Parodė, kad 2020 m. vasario 25 d. apie 20.00 val., atvažiavo su savo automobiliu iš Kėdainių centro į (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) namo kiemą. Kadangi dirba su nekilnojamuoju turtu pagal individualią veiklą, turėjo planų eiti pas žmones į butus. Kadangi ten šalia nebuvo jokio tualeto, gerokai (duomenys neskelbtini) gatve apie 200-250 metrų paėjo už garažų ir prie griovio nusišlapino, po ko ėjo atgal. Su savimi turėjo savo asmeninius daiktus, dokumentus, kompiuterį, kurie buvo dvejose rankinėse. Atgal ėjo link savo mašinos ir būtų važiavęs savais keliais. Jam einant prie jo iš nugaros privažiavo visiškai nežymėtas automobilis, kuris sustojo. Automobilyje sėdėjo du vyrai. Vienas už vairo, kitas keleivio pusėje. Jis jų nepažinojo, matęs nebuvo. Tie vyrai buvo su ausinėmis. Galvojo, kad jie nori kažko paklausti. Išlipę negražiais žodžiais, nemalonia banditiška intonacija vyrai ėmė klausti, kur jis eina, ką su savimi turi, lyg klausė - su kuo buvo susitikęs. Jis tiesiog jiems pasakė, kad eina ir viskas. Nieko plačiau neaiškino, nes jie elgėsi grubiai. Nebuvo jokio požymio, kad tai policininkai. Iš pat pradžių jie neprisistatė. Paskui jis paprašė, kad jie prisistatytų. Vyrai jam parodė tik ženkliukus, ant kurių buvo paveiksliukas, vardas, pavardė, kažkas tokio. Tačiau jis visiškai nepatikėjo, kad tai policininkai, neatkreipė dėmesio, kad būtų parašyta policija, negalėjo gerai įsidėmėti, kas užrašyta ant ženkliukų, nes buvo šoke. Matė, kad ant ženkliukų parašyta policija, bet galvojo, kad tai padirbti ženkliukai, bet kas tokius gali padirbti. Būdami banditais galėjo rodyti ženkliukus tam, kad jis patikėtų, jog jie nėra nusikaltėliai. Išlipęs M. Ž. „naglai“ pradėjo tikrinti jo daiktus. Jis elgėsi kaip nusikaltėlis. Pradėjo kraustyti jo pinigus. Tada jis ir paprašė prisistatyti kas jie tokie. Jam buvo šokas. Tie vyrai išsitraukė ir rodė ženkliukus. Parodytais ženkliukais nepatikėjo dėl jų elgesio. Dabar negali pasakyti, ar jie prisistatė policijos pareigūnais, jie tiesiog parodė ženkliukus. Jis visiškai nepatikėjo, kad tai policijos pareigūnai, nes jie elgėsi kaip banditai, kalbėjo neatsakingai. Tą žino pats M. Ž.. E. jo atžvilgiu elgėsi normaliau. Jie pinigus pasiėmė, jį laikė už „tašės“. Jis bandė iš savo rankinės išsitraukti planšetę, nes norėjo paskambinti kolegai, kad jis pašnekėtų su banditais. Galvojo, kad jį nori apiplėšti. Tačiau tie vyrai neleido jam pasinaudoti planšete. Laikė už rankinės, norėjo ją paimti. Jis neleido paimti, nes jie elgėsi kaip nusikaltėliai. Buvo išsigandęs. Neleido paimti rankinių, nes nusikaltėliams, banditams neleis. Jis jų bijojo. Buvo išsigandęs. Būtų „tašęs“ palikęs, svarbu, kad aš būtų nuo jų išsigelbėjęs. Jie elgėsi neadekvačiai. Pagalvojo, kad jam reikia nuo jų gelbėtis, gelbėti savo gyvybę. Jis muistėsi, o jie laikė už „tašių“, neleido jam trauktis, suėmė už rankos, laikė, sulaikinėjo. Jis pradėjo fiziškai trauktis, traukėsi su daiktais. Kadangi buvo labai išsigandęs, nuo gatvės pajudėjo gilyn į pievelę. Atsitraukė apie 10 metrų. Jie bėgo paskui, pradėjo jį smaugti, abu sulaikinėti, jį pargriovė, bandė dėti antrankius, o jis neleido. Iš išgąsčio jis visa gerkle ėmė garsiai šaukti – gelbėkite, chebra, šaukė apie dešimt kartų. Pripažįsta, kad jis įkando vienam iš pareigūnų į pirštą, nes norėjo ištrūkti iš nusikaltėlių gniaužtų. Paskui jie parvertė jį ant kelio, nuvedė iki mašinos galinių durelių, parklupdė, papurškė ašarinių dujų, per prievartą uždėjo antrankius, dėl ko net subraižė jo riešus. Netgi viena jo ranka buvo įdėta į gipsą, buvo nubrozdinimai. Su juo buvo elgiamasi neadekvačiai. Policijos pareigūnai turėtų būti su „uniformuotu“ automobiliu. Paskui privažiavo dar vienas nežymėtas automobilis. Tai buvo jo pagrobimas. Norėtų, kad jo parodymai būtų patikrinti melo detektoriumi. Su civiliniais ieškiniais nesutinka. Jei jis būtų užpuolęs pareigūną ir įkandęs, tada būtų kaltas. Tačiau tai buvo visiškai „neuniformuoti“ pareigūnai, nežymėtu automobiliu ir dar elgėsi grubiai. Po to, kai jam buvo papurkšta dujomis, jis toje vietoje vis dar šaukė, o jie kažką tarpusavyje kalbėjosi, kaip banditai įgrūdo jį į bagažinę ir išvežė. Jis patyrė didelį, baisų šoką. Pagalvojo ir apie gyvenimo pabaigą. Nes Lietuvoje vyksta tokie dalykai kaip organų „išpjaustinėjimai“, organų prekyba, galvojo, kad gal dėl to jį išvežė. Visokių yra kalbų. Pagalvojo, kad gal dar kokios išpirkos reikalaus, nors savęs turtingu nelaiko. Kai jį vedė link automobilio, atvažiavo dar vienas automobilis, kuriuo atvyko vyras ir moteris. Jis jų taip pat nepažinojo. Kai buvo vežamas bagažinėje, galvojo kaip nors atsidaryti bagažinės dureles, išsiridenti į gatvę, kažkaip nuo jų išsigelbėti. Bet pagalvojo, kad gal važiuos mašina iš galo, suvažinės jį. Kai išlaipino iš bagažinės pamatė, kad yra policija, tai jis dar labiau prarado pasitikėjimą policija. Patvirtino, kad vyrai rodė ženkliukus, kai jis to paprašė. Paskui dar kartą paprašė ir jie vėl parodė, tai yra du kartus rodė ženkliukus. Tačiau jo neįtikino, kad tai pareigūnai, nes jie buvo be uniformų ir nežymėta mašina. Pareigūnai turi dirbti su žymėtais automobiliais. Kitas dalykas, jie elgėsi grubiai, banditiškai. M. Ž. policijoje grasino jam išmušti dantis, keikėsi. Policijoje suprato, kad tai policijos pareigūnai, bet jie elgėsi labai nepagarbiai. Mano, kad policijos pareigūnai negalėjo su juo taip elgtis, šiuo atveju jis yra nukentėjęs. Policijoje jis elgėsi normaliai, pagarbiai, prašė popieriaus gleivėms iš nosies nusivalyti, vandens, kurio jam nedavė, sakė, kad turės pakentėti.

Motyvuojamoji dalis

Nors kaltinamasis kaltu neprisipažino, jo kaltė įrodyta liudytojų parodymais bei kitais byloje išnagrinėtais rašytiniais įrodymais.

Nukentėjusysis M. Ž. nurodė, kad jis dirba policijos pareigūnu. 2020-02-25 dirbo baudžiamojoje byloje dėl prekybos narkotikais. Dirbo jis, E. K., M. D., G. I. ir K. P., kuris buvo kabinete. Jie stebėjo narkotikų prekybos tašką, ateinančius ir išeinančius asmenis. Tą vakarą iš to taško išėjusį asmenį patikrino ir rado narkotinių medžiagų, pristatė į policiją, pradėjo tyrimą. Vėl grįžo ir stebėjo toliau. Galimai apie 20 valandą vėl pastebėjo eilinę situaciją, pamatė gatve ateinantį asmenį. Pamatė, kaip iš to garažo išėjo prekiautojas, kuris ir tas, kuris atėjo gatve, abu perėjo per gatvę ir nuėjo į vietą, kuri nėra apšviesta. Neužtrukę nei minutės vienas grįžo atgal į garažą, o kitas nuėjo ten, iš kur atėjo. Tas asmuo ir buvo kaltinamasis. Įtarė, kad jis buvo susitikęs su prekiautoju, nes abu vienu metu nuėjo į tą pačią vietą ir vienu metu išėjo. Taip mano ir dabar. Nusprendė tą atėjusį asmenį pasitikrinti, galvojo, kad jis yra narkotikų pirkėjas. Visa tai vyko (duomenys neskelbtini) gatvėje. Jie buvo su netarnybiniu automobiliu, be uniformų tam, kad jų nepastebėtų narkotikais prekiaujantys asmenys. Taip jiems leidžia dirbti įstatymas. Privažiavę prie kaltinamojo išlipo, pasisveikino, iš karto pasakė, kad jie yra policijos pareigūnai ir parodė pažymėjimus. Kaltinamasis sustojo, pažiūrėjo pažymėjimus, dar paprašė pažiūrėti iš arčiau, prašė pažymėjimą duoti į rankas, bet į rankas jie neduoda. Pažymėjimai matėsi, nes šalia buvo apšvietimo stulpas, lyg dar pašvietė ir prožektoriumi, kad matytų, kas parašyta. Pažymėjimus jie nešiojasi pasikabinę ant kaklo. Atvertus pažymėjimą jame užrašyta policija, yra nuotrauka, vardas, pavardė. Kaltinamojo klausė, kur jis eina, tačiau jis nieko neaiškino. Pasakė jam, kad apžiūrės jo daiktus. Tada kaltinamasis dar kartą pareikalavo pažymėjimo ir jie dar kartą abu su K. jam pažymėjimus parodė, kad jau tikrai žmogus įsitikintų, nebijotų, nes supranta, kad be uniformų jie atrodo keistai. Jis kišo ranką į kaltinamojo kišenę, stengėsi kontroliuoti rankas manydami, jog jis galbūt išmetinės narkotines medžiagas, jeigu tokias turi. Kaltinamasis vieną ranką laikė įkišęs „tašėje“, todėl jis paprašė rankas patraukti į šalis, pradėjo tikrinti kišenes. Kišenėse buvo telefonas, pinigai. Kaltinamasis turėjo dvi „tašes“. Kaltinamasis bandė iš „tašės“ traukti planšetę. Nesakė, kam jam ta planšetė reikalinga. Tai sukėlė įtarimų, kad planšetėje gali būti įdėtos narkotinės medžiagos. Suprato, kad dėl daiktų gausos gatvėje visko neapžiūrės, todėl detalesnei apžiūrai reikia kaltinamąjį pristatyti į komisariatą. Kai pasakė, kad visi vyks į policiją, kaltinamasis pradėjo elgtis visiškai neadekvačiai, įvyko sustumdymas, jis staigiu judesiu atgal pabandė bėgti, o jie puolė jį sulaikinėti, čiupo už peties, rūbų, nes suprato, kad gražiuoju neišeis. Toli kaltinamasis nepabėgo, besigrumiant kelis metrus pajudėjo nuo šaligatvio į pievą. Sulaikomas kaltinamasis pradėjo riestis, rankas susidėjo po savimi, neleido rankų ištraukti, o grumtynių metu jo ranką truktelėjo sau iki burnos ir įkando jam į pirštą. Pirštą sukando pakankamai stipriai, jautė didelį skausmą. Nors su tuo pirštu nelabai galėjo ką daryti, tačiau stengėsi kaltinamąjį laikyti. Kaltinamasis jam padarė kąstines žaizdas iš abiejų piršto pusių. Kolegos per ryšių priemones suprato, kad vyksta grumtynės, kad jiems reikia pagalbos ir atvažiavo. Jie taip pat buvo su civiline mašina. Atvažiavęs pareigūnas D. padėjo kaltinamąjį sulaikyti. Teko kaltinamajam purkšti dujomis, nes uždėtais antrankiais vedamas prie mašinos jis spardėsi, jo nebuvo įmanoma įsodinti į mašinos saloną. Teko jį įsodinti per miniveno automobilio galines duris. Automobilio salonas vientisas, buvo išimtos galinės sėdynės. Vežamą besipriešinantį, besispardantį kaltinamąjį užgulęs laikė pareigūnas D., nes bijojo, kad neišdaužytų automobilio langų. Taip ir važiavo iki komisariato. Policijos komisariate kaltinamasis nurimo. Suprato, kad yra policijoje, vykdė nurodymus. Mano, kad kaltinamasis elgėsi tyčia, išsidirbinėjo nepripažindamas, kad jie policijos pareigūnai. Tai, kad jie policijos pareigūnai, jis pilnai turėjo suprasti, nes perklausė kelis kartus, perkaitė pažymėjimus, kurie jam buvo laikyti pakankamai ilgai, kad jis galėtų perskaityti pavardes, pasižiūrėtų. Kodėl jis taip elgėsi, negali paaiškinti. Tuo metu pagalvojo, kad ko gero kaltinamasis apsvaigęs nuo narkotikų, nes jo elgesys buvo neadekvatus. Anksčiau kaltinamojo nepažinojo. Tvirtina, kad iki kaltinamajam pradedant priešintis, jie su juo elgėsi mandagiai, pasisveikino, prisistatė. Paskui nelabai. Pripažįsta, kad pavartojo ir keiksmažodžių, nes jam sukilo emocijos, skaudėjo. Pradžioje patys suprato, kad jie ne su tarnybine mašina, neuniformuoti, yra tamsus paros metas, nepuolė žmogaus griebti, versti ant žemės ar kažką. Normaliai priėjo, pasisveikino, pasakė, kad jie iš Kėdainių kriminalinės policijos, parodė pažymėjimus. Kaltinamasis pradžioje stovėjome normaliai, viskas buvo tvarkoje, nesakė, kad jie nėra policininkai. Jie būtų apžiūrėję ir leidę toliau eiti. Tik kai pamatė, kad per daug daiktų, kai kaltinamasis pradėjo muistytis, nenorėjo rodyti, jam kilo įtarimas, kad jis su savimi turi narkotinių medžiagų, todėl nenorėdami patamsyje ko nors pamesti, nutarė su visais daiktais kaltinamąjį vežtis į policijos komisariatą ir ten atlikti apžiūrą. Kaltinamasis priešinimosi metu turėjo galimybę kažką išmesti. Po to vyko apžiūrėti įvykio vietos, bet nieko nerado, buvo tamsu. Vedamas į mašiną kaltinamasis garsiai rėkė. Iš praktikos žino, kad taip asmenys elgiasi, kai būna nusiteikę prieš policiją ar norėdami atkreipti dėmesį. Iki tos vietos, kur gyvena stebimas narkotikų prekeivis, yra apie 400 metrų. Kaltinamasis savo automobilį buvo palikęs dar už 100 metrų. Todėl kaltinamojo aiškinimas, kad jis apie pusę kilometro ėjo atlikti gamtinių reikalų, kai šalia buvo užkampių, garažų, jam keistas. Apie tai, kad jis ėjo atlikti gamtinių reikalų, kaltinamasis pasakė tik policijos komisariate. Kaltinamojo riksmus teoriškai galėjo girdėti ir narkotikų prekeivis. Pas kaltinamąjį nieko reikšminga rasta nebuvo. Jo manymu, kaltinamasis nebuvo išsigandęs. Per savo praktiką matęs daug išsigandusių žmonių ir jie atrodo kitaip. Sveiko proto kaltinamasis turėjo suprasti, kad jie policininkai. Mano, kad kaltinamasis tiesiog buvo priešiškai nusiteikęs, elgėsi tyčia norėdamas specialiai pasipriešinti policijos pareigūnams, galvodamas, jog turi daugiau teisių nei visi kiti, elgėsi ciniškai. Policijoje jis kaltinamajam pats padavė servetėlę nusivalyti veidą. Vandens nedavė, nes vanduo dar daugiau paaštrina dujų deginimą. Palaiko savo civilinį ieškinį ir prašo iš kaltinamojo priteisti 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Nors jis nedarbingumo ir neėmė, nes trauma suteikus pagalbą leido dirbti, tačiau patyrė nepatogus iki kol pirštas sugijo, o ir iki šiol tas pirštas iki galo nesilanksto. Pirštą, kol žaizda sugijo, skaudėjo apie pusantro mėnesio, reikėjo skiepytis, skiepijosi nuo stabligės ir visų hepatitų, tris kartus darėsi tyrimą dėl hepatitų. Dėl nesilankstančio piršto kreipėsi į medikus, medikai rekomendavo nuolat mankštinti tikintis, kad pirštas pradės lankstytis. Darbovietėje jam nebuvo išmokėta jokia kompensacija, nes sužalojimas nežymus, o be to ir nedarbingumo neėmė.

Liudytojas E. K. – policijos pareigūnas, paaiškino, kad 2020-02-25 vykdė priemonę ikiteisminiame tyrime dėl narkotikų, kartu su M. Ž. stebėjo (duomenys neskelbtini) gatvėje esantį garažą, asmenis, vietą, kur pardavinėja narkotines medžiagas. Pamatė, kai iš garažo išėjo tas, kuris prekiavo narkotikais ir nuėjo už gyvenamojo namo link (duomenys neskelbtini) upelio. Ir kaltinamasis, atėjęs nuo (duomenys neskelbtini) gatvės, irgi nuėjo už to namo, į tą pačią vietą. Neužilgo ir vienas išėjo, ir antras. Tada nutarė patikrinti ar neįsigijo. Jie buvo neuniformuoti, be tarnybinio automobilio, tačiau turėjo pažymėjimus. Prie kaltinamojo privažiavo, kai jis buvo apšviestoje teritorijoje. Kolega M. Ž. išlipo, jį susilaikė. Tvirtina, kad girdėjo, kaip Ž. prisistatė, kad yra policijos pareigūnas, rodė pažymėjimą. Jis irgi išlipo, priėjo, prisistatė, parodė pažymėjimą. Ant pažymėjimo aiškiai matosi užrašas – policija. Jie norėjo atlikti dalinę apžiūrą. Paaiškino kaltinamajam, kad apieškos. Iš pradžių jo dar klausė kur buvo, kodėl ėjo į tą vietą, kuri yra toli nuo jo automobilio, nes kaltinamojo automobilis buvo nuo tos vietos 200-500 metrų atstumu. Ir arčiau automobilio buvo tamsių vietų. Jiems buvo įtartina, kad kaltinamasis taip toli ėjo nuo savo automobilio. Kaltinamajam sakė, kad apžiūrės, ar neturi ko draudžiamo. Jis iš pradžių kaip ir sutiko, suprato, kad jie policija ir leido apžiūrėti, jie apžiūrėjo jo kišenes, o kai paklausė, ką turi kuprinėje, norėjo apžiūrėti - persigalvojo, pradėjo labai muistytis. Bandė išsitraukti planšetę, pradėjo mosikuotis. Tada jam pasakė, kad teks važiuoti į komisariatą, po ko kaltinamasis pradėjo dar labiau, pradėjo šaukti „chebra gelbėkit“, muistėsi. Mano, kad kaltinamasis taip elgėsi todėl, kad norėjo paslėpti ką turi. Tuo metu kolega laikė jo vieną ranką, o jis kitą, laikė, kad nesimuistytų. Kaltinamasis nuo kolegos rankos „atsiplėšė“, bandė sprukti. Jie bandė jį sulaikyti. Pasikvietė per ryšį pagalbą, kadangi turėjo tiesioginį ryšį su kitais dirbančiais, su D.. Grupės vyresnysis buvo komisariate, jis viską girdėjo per tiesioginį ryšį. Privažiavęs D. padėjo pilietį sulaikyti. Mano, kad kaltinamasis įkando tuo laiku, kai jie jam pasakė, kad veš į komisariatą, jį laikė ir jis muistėsi. Kaltinamasis tūptelėjo, įkando, o kada išsilaisvino iš Ž. rankos, bandė ištrūkti. Privažiavę kolegos padėjo kaltinamąjį sulaikyti. Ir D. kaltinamajam rodė savo pažymėjimą, sakė pasižiūrėti, nerėkti, sakė, kad policija. Kaltinamasis prie automobilio perskaitė D. pažymėjimą, bet po to vis tiek rėkė, norėjo spardyti mašiną. Prie automobilio Ž. rodė įkandimą, matė, kad jam bėgo kraujas. Liudytojas nurodė, kad kaltinamasis ir jam įspyrė, ir išgriuvę buvo, iš išsivolioję. Kažkuris iš kolegų panaudojo pipirines dujas, kad kaltinamasis nustotų spardytis. Kaltinamąjį norėjo pasodinti ant galinės automobilio sėdynės, bet jis pradėjo spardyti. Tada įsodino jį į automobilio, kurio salonas vientisas, galą. Kolega D. sėdo kartu, nes turėjo kaltinamąjį laikyti, kad nespardytų. Kaltinamojo nepažinojo. Mano, kad jis turėjo suprasti, kad jie policininkai ir iš pradžių suprato, bet po to kažko pradėjo elgtis neadekvačiai. Kaltinamasis neatrodė išsigandęs. Iš pradžių buvo ramus, ramus buvo ir kai tikrino jo kišenes, o kai pradėjo tikrinti jo kuprinę, pradėjo isterikuoti. Priešinantis kaltinamojo daiktai buvo išmėtyti ant žemės. Kai kaltinamasis buvo išsilaisvinęs iš kolegos, galėjo kažką išmesti, nes ten tamsu buvo. Buvo dar atvažiavę, bet nieko nerado. Norint nusišlapinti vietų buvo, tamsu buvo, kam tokį kelią eiti. Mano, kad kaltinamasis šaukė ne iš išgąsčio, o todėl, kad norėjo įspėti prekeivius, jog stebi policija. Kaltinamajam negalėjo pasirodyti, jog jį norima pagrobti. Būdamas antrankiais surakintas prie mašinos trečią kartą garsiai skaitė policijos pažymėjimą ir vėl iš naujo rėkė.

Liudytojas M. D. - policijos pareigūnas, nurodė, kad 2020-02-25 buvo vykdomas garažo (duomenys neskelbtini) g. stebėjimas, iš kurio galimai buvo prekiaujama narkotinėmis medžiagomis. Jis dirbo su G. I., buvo neuniformuoti, netarnybiniu automobiliu, stebėjo iš (duomenys neskelbtini) gatvės. Jiems matėsi išėjimas iš garažo, įvažiavimas. Kitame ekipaže dirbo pareigūnai M. Ž. ir E. K.. Apie 20 val. pastebėjo, kaip iš stebimos vietos išeina vyriškis - kaltinamasis. Tuo momentu iš garažo išeidinėjo ir narkotikais prekiaujantis asmuo ir taip pat nuėjo į tą vietą. Jie kažkaip prasilenkė, bet buvo toje pačioje vietoje tuo pačiu metu ir ta vieta nėra užkampis, ten tamsi vieta, žmonės nevaikšto. Į tą vietą nuėjo narkotikų prekeivis, o kaltinamasis iš tos pačios vietos išėjo. Įtarė, kad galėjo būti kontaktas, kad perdavė narkotines medžiagas. Tai dabar mano, kad galėjo būti atsitiktinumas, kad ten jie tiesiog prasilenkė. Bet tuo momentu manė, kad tai narkotikų prekeivis ir pirkėjas. Buvo nuspręsta tą asmenį, kuris išeidinėjo iš tos vietos, sulaikyti. Su M. Ž. ir E. K. palaikė tiesioginį ryšį telefonu. Per telefoną girdėjo, kaip kolegos privažiavo prie to asmens, prisistatė, kad policija, paklausė iš kur eina, ką nešasi, paprašė parodyti daiktus, išgirdo triukšmą, asmuo pradėjo priešintis, šaukti „chebra padėkit“. Su I. pagalvojo, kad gal tas asmuo nori įspėti asmenis, prekeivius, esančius garaže. Suprato, kad kolegoms reikia pagalbos, nes asmuo aktyviai priešinosi. Jie privažiavo. Viskas vyko (duomenys neskelbtini) gatvėje, lyg prie 11-to namo. Pamatė, kad E. su M. sulaikinėja tą asmenį, laikė už rankų, o šis muistėsi, aktyviais veiksmais priešinasi. Jis pribėgo, prisistatė, kad policija, liepė asmeniui nesipriešinti, nusiraminti, tačiau šis priešinosi toliau. Asmuo buvo parverstas ant žemės ir jam buvo uždėti antrankiai. Po sulaikymo matė, kaip Ž. purto ranką, jis buvo sužalotas, sakė, kad jam įkando į pirštą, jam bėgo kraujas. Po to nuvedė sulaikytą asmenį prie automobilio, bandė įsodinti, tačiau šis toliau priešinosi. Sakė jam nurimti, kad čia policija. Parodė savo tarnybinį pažymėjimą. Buvo tokia trumpa nusiraminimo pauzė. Sulaikomasis paskaitė jo tarnybinio pažymėjimo duomenis, net pavardę garsiai perskaitė, bet ir toliau priešinosi. Panaudodami kontrolės veiksmus įsodino jį į mašiną, tiesiog įkėlė į bagažinę. Ta bagažinė buvo automobilio salono dalis. Kadangi asmuo spardėsi, kontroliavo jo kojas, taip ir pristatė į policijos komisariatą. Mano, kad kaltinamasis turėjo suprasti, kad jie policijos pareigūnai, nes ir kolegos prisistatė, ir jis rodė savo tarnybinį pažymėjimą, bet priešinosi toliau. Tai, kaip jis elgėsi, sukėlė įtarimus, kad kažką bando paslėpti, išvengti. Anksčiau kaltinamojo nepažinojo. Kaltinamojo elgesį vertina kaip neadekvatų, tuo metu manė, kad jis pavartojęs narkotikų.

Liudytoja G. I. – policijos pareigūnė, paaiškino, kad 2020-02-25 dėl narkotinių medžiagų dirbo ekipaže su M. D.. Pagal policijos veiklos įstatymą jie tam tikrose operacijose gali dirbti neuniformuoti. Jų užduotis buvo stebėti garažą, esantį (duomenys neskelbtini) gatvėje. Jie stovėjome (duomenys neskelbtini) gatvėje. Ž. su kolega stovėjo kitoje vietoje. Taškas buvo stebimas iš skirtingų pusių. Ma. buvo už vairo, buvo su ausinėmis, palaikė kontaktą su Ž. ekipažu. Buvo tamsu. Vienu metu Ma. pasakė, kad reikia greičiau važiuoti, nes reikalinga pagalba. Nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) gatvę. Ant žolės pamatė, kaip M. su E. sulaikinėja kaltinamąjį. Prie jų priėjo Ma., rėkė policija. Ant žolės matėsi išmėtyti daiktai. Ji į sulaikymo veiksmus nesikišo, rinko daiktus. Sulaikomasis visą laiką rėkė – „chebra, padėkit“, rėkė isteriškai. Buvo įsitikinusi, kad jis kviečiasi pagalbą iš to garažo, kur vyksta prekyba. Jai pasirodė, kad kaltinamasis kažko pavartojęs, nes jo elgesys buvo neadekvatus. Sulaikymo metu jai nėra tekę matyti, kad blaivūs, neapsvaigę sulaikomi žmonės taip elgtųsi. Mano, kad kaltinamasis galėjo suprasti, kad jie yra policijos pareigūnai. Jie daug kartų rodė pažymėjimus, kolega garsiai tą sakė. M. pasakė, kad jam įkando į pirštą, kad skauda, priėjusi prie jo matė, kad bėga kraujas. Ma. su E. išvežė kaltinamąjį, o ji sėdo į Ma. automobilį, nes M. Ž. nelabai galėjo vairuoti, bėgo kraujas. Iš policijos M. važiavo į ligoninę. Po įvykio Ž. vaikščiojo su subintuota ranka, apie dvi savaites skundėsi skausmu. Nemano, kad kaltinamasis pagalbos šaukėsi dėl to, kad buvo išsigandęs, o ir stebėtas garažas buvo čia pat. Jai neatrodė, kad kaltinamasis buvo išsigandęs, jai atrodė, kad jis apsvaigęs ir nesuvokia savo veiksmų, tai buvo net neagresyvus elgesys, o savo veiksmų nesuvokiančio žmogaus elgesys, žmogus elgėsi nenatūraliai. Jei kaltinamasis būtų paklausęs ir vykdęs nurodymus, nereikėtų visiems sėdėti teisme.

Rašytiniai įrodymai.

Įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta, kad įvykio vieta yra šalia (duomenys neskelbtini) namo. Ant šaligatvio matomos raudonos spalvos dėmės, kurios veda link važiuojamosios kelio dalies. Fotografuota (1 t. b., l. 14–19).

Iš policijos pareigūnų darbo grafiko matyti, kad M. Ž. 2020 m. vasario 25 d. dirbo nuo 13.00 val. iki 21.00 val. (1 t., b. l. 24–28).

Kauno AVPK Kėdainių r. PK Veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo pareigybės aprašyme nurodyta pareigybės charakteristika, valstybės tarnautojo funkcijos (1 t., b. l. 29–31).

Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G 632/2020 (02) nurodyta, kad M. Ž. konstatuota kąstinė žaizda kairės plaštakos IV piršto srityje, sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (1 t., b. l. 55–56).

Nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nurodyta, jog buvo atliekamas aplinkybių patikslinimas dėl M. M. gauto pareiškimo dėl neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų. Patikrinimo metu nustatyta, kad M. M. pristatant į policijos komisariatą jo teisės nebuvo pažeistos, gauta medžiaga nepatvirtino M. M. nurodytų aplinkybių. Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 21 straipsnyje nurodyta, kad: „Įgyvendindamas policijos uždavinius, pareigūnas turi teisę duoti sau nepavaldiems asmenims teisėtus nurodymus ar pateikti reikalavimus, o jeigu asmenys jų nevykdo ar priešinasi - panaudoti prievartą. Pareigūno reikalavimai ir nurodymai turi būti vykdomi nedelsiant. Teisėti ir pagrįsti pareigūnų reikalavimai ar nurodymai yra privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims <...>“; 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Pareigūnas, atlikdamas jam nustatytas funkcijas, turi teisę: <..> įtardamas, kad padarytas administracinis teisės pažeidimas (nusižengimas) ar nusikalstama veika, ir kitais įstatymų nustatytais atvejais tikrinti su tuo susijusių asmenų, transporto priemonių, krovinių, ginklų ar kitų daiktų dokumentus ir laikinai, kol teisės aktų nustatyta tvarka bus priimtas sprendimas, juos paimti (1 punktas); įstatymų nustatyta tvarka sulaikyti ir pristatyti į policijos ar kitų institucijų tarnybines patalpas asmenis, padariusius administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) ar nusikalstamą veiką, įtariamus jų padarymu, asmens tapatybei nustatyti, sulaikytų asmenų apžiūrai ar kratai, jų turimų daiktų patikrinimui atlikti, protokolams, aktams, pranešimams surašyti ar kitiems įstatymų nustatytiems veiksmams atlikti (2 punktas) <...>“; 25 straipsnio 1 dalyje 2 punkte nustatyta: „gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) arba pats būdamas įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar administraciniam teisės pažeidimui (nusižengimui), įvykio vietai ir įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo (nusižengimo) liudininkams nustatyti, sulaikyti ir (ar) pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) ar įtariamą jų padarymu <...>“; šio įstatymo nustatyta tvarka panaudoti prievartą (1 t., b. l. 87–101).

Specialisto išvadoje Nr. T-N 549/2020(01) nurodyta, kad M. M. šlapime amfetaminų, benzodiazepinų, etilo alkoholio nerasta (1 t., b. l. 105), alkotesteriu neblaivumas nenustatytas (1 t., b. l. 121-124).

Nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados.

Byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma, tame tarpe ir paties kaltinamojo parodymais, nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, anksčiau aprašytais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad M. M., panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino viešojo administravimo funkcijas atliekančiam valstybės tarnautojui – policijos pareigūnui, tai yra 2020 m. vasario mėn. 25 d. apie 20.00 val., Kėdainių m., prie (duomenys neskelbtini) gatvės namo Nr. (duomenys neskelbtini), siekdamas išvengti sulaikymo dėl policijos pareigūno teisėtų reikalavimų nevykdymo vykti į policijos įstaigą detalesnei jo ir jo turimų daiktų apžiūrai, asmenybės nustatymui, panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino jį sulaikyti ketinusiam Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kėdainių rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniajam tyrėjui M. Ž., tai yra vieną kartą įkando policijos pareigūnui į kairės rankos IV pirštą ir taip M. Ž. padarė kąstinę žaizdą kairės plaštakos IV piršto srityje, tai yra nežymiai sutrikdė policijos pareigūno sveikatą.

BK 286 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris panaudodamas ar grasindamas panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Pasipriešinimas – tai aktyvūs veiksmai, kuriais priešinamasi teisėtiems valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens reikalavimams.

Iš išnagrinėtos bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis, kaip ir byloje apklausti liudytojai, įvykio metu buvo ir šiuo metu yra policijos pareigūnai, įvykio laiku vykdę savo tarnybines pareigas, ką įrodo rašytiniai įrodymai – pareigybės (-ių) aprašymas ir policijos pareigūnų darbo grafikas.

Policijos įstatyme nurodyta, kad policijos pareigūnas turi teisę duoti nepavaldiems asmenims teisėtus nurodymus ar pateikti reikalavimus, o jeigu asmenys jų nevykdo ar priešinasi - panaudoti prievarta. Taip pat, remiantis Policijos įstatymo 21 str. 3 d., jei policijos pareigūnas neturi skiriamųjų policijos ženklų (specialios aprangos (uniformos) arba specialaus tarnybinio ženklo) arba jei asmuo reikalauja, policijos pareigūnas privalo pateikti tarnybinį pažymėjimą, tai yra įstatyme numatyta teisė policijos pareigūnams dirbti be skiriamųjų policijos pareigūnų ženklų.

Kaip nustatyta byloje, nukentėjusysis ir liudytojai, vykdydami tarnybinę užduotį - stebėti narkotikų platinimo tašką, įvykio metu, siekdami neišsiviešinti, darbe buvo be uniformų ir ne su tarnybiniu automobiliu.

Kadangi kaltinamasis tamsiu paros laiku, automobilį palikęs 200-500 metrų, tai yra pakankamai toli, akivaizdžiai įtartinai atėjo į tą pačią nuošalią vietą, kurioje tuo pačiu laiku buvo ir policijos pareigūnų stebėtas narkotines medžiagas galimai platinęs asmuo, įvykio vietą stebėję policijos pareigūnai turėjo teisę atlikti kaltinamojo asmens ir jo turėtų daiktų apžiūrą, kam kaltinamasis aktyviai pasipriešino, dėl ko, policijos pareigūnai įgijo pagrįstą teisę prieš kaltinamąjį panaudoti fizinę prievartą. Duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad nukentėjusysis/liudytojai - kaip policijos pareigūnai - neturėjo teisės atlikti tokių veiksmų, kuriuos atliko kaltinamojo atžvilgiu, nėra ir gauta nebuvo. Tą įrodo ir įsiteisėjęs ikiteisminio tyrimo tyrėjo 2020-03-12 priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal kaltinamojo pareiškimą dėl neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų.

Kaltinamasis, neprisipažindamas kaltu, neginčijo, kad jis nukentėjusiojo atžvilgiu atliko kaltinime nurodytą smurtinį veiksmą, tačiau kategoriškai tvirtino, jog jis priešinosi todėl, kad netikėjo, kad jo apžiūrą atlikti ir jį sulaikyti ketinę civiliai vilkėjęs asmenys, įvykio vietoje buvę su civiliu automobiliu, yra policijos pareigūnai, manė, kad jį užpuolė nusikaltėliai, kurie nori jį apiplėši, vėliau nurodė, jog manė, kad jie nori jį pagrobti.

Policijos pareigūnai M. Ž. ir E. K. kategoriškai patvirtino, kad sustabdę kaltinamąjį jie prisistatė, kad yra policijos pareigūnai, parodė pažymėjimą ir ženklelį, patvirtino, jog sustabdytas kaltinamasis pasižiūrėjo jų pažymėjimus, kurių duomenys matėsi, nes šalia buvo apšvietimo stulpas. M. Ž. nurodė, kad jis dar pašvietė ir prožektoriumi. Ant pažymėjimų yra aiškiai matomas užrašas – policija. M. Ž. nurodė, jog tai, kad jie yra policijos pareigūnai, kaltinamasis turėjo suprasti, nes jų anketinių duomenų perklausė kelis kartus, perskaitė pažymėjimus, kurie jam skaitant buvo laikyti pakankamai ilgai, kad kaltinamasis galėtų perskaityti pavardes, pasižiūrėtų. M. Ž. nurodė, kad kaltinamasis pradžioje stovėjo normaliai, viskas buvo tvarkoje, nesakė, kad jie nėra policininkai. Kai jie kaltinamajam pasakė, jog bus apžiūrimi jo daiktai, kaltinamasis dar kartą pareikalavo pateikti pažymėjimus ir jie dar kartą, abu su liudytoju – policijos pareigūnų E. K., pažymėjimus pateikė, nes suprato, jog kaltinamasis turi įsitikinti, jog jie yra policijos pareigūnai, kadangi jie buvo be uniformų. Tikrinant kišenes kaltinamasis nesipriešino, o muistytis pradėjo tada, kai jie paprašė parodyti rankines ir nusprendė kaltinamąjį vežti į policijos komisariatą patikrinti jo daiktus, nes daiktų jis turėjo daug. Tik tada, kai jie pasakė, jog visi vyks į policiją, kaltinamasis pradėjo elgtis visiškai neadekvačiai, įvyko sustumdymas, kaltinamasis pabandė bėgti, jie puolė jį sulaikinėti, sulaikomas kaltinamasis pradėjo priešintis, riestis, neleido ištraukti rankų ir grumtynių metu įkando M. Ž. į pirštą. Kaltinamąjį sulaikyti padėjo privažiavę kiti policijos pareigūnai. Liudytoju apklaustas policijos pareigūnas M. D. nurodė, kad ir jis kaltinamajam rodė savo pažymėjimą, sakė pasižiūrėti, nerėkti, sakė, kad jie policija, nurodė, kad kaltinamasis, nors prie automobilio ir perskaitė jo pažymėjimą, po to vis tiek rėkė toliau, norėjo spardyti mašiną. Liudytojas E. K. nurodė, kad bandant kaltinamąjį sulaikyti, visi ir išgriuvę buvo, ir išsivolioję, ir, kad kaltinamasis jam buvo įspyręs, kad kaltinamajam teko purkšti dujomis, o uždėtais antrankiais vedamas prie mašinos vis tiek spardėsi, jo nebuvo įmanoma įsodinti į mašinos saloną, teko įsodinti per „miniveno“ automobilio galines duris. E. K. paaiškino, jog kaltinamajam negalėjo pasirodyti, jog jį norima pagrobti. Būdamas antrankiais surakintas prie mašinos kaltinamasis trečią kartą garsiai skaitė policijos pažymėjimą ir vėl iš naujo rėkė. M. Ž. manymu, kaltinamasis nebuvo išsigandęs. Sveiko proto kaltinamasis turėjo suprasti, kad jie policininkai. Mano, kad kaltinamasis tiesiog buvo priešiškai nusiteikęs, elgėsi tyčia norėdamas specialiai pasipriešinti policijos pareigūnams, galvodamas, jog turi daugiau teisių nei visi kiti, elgėsi ciniškai. Liudytojai nurodė, jog jie mano, kad kaltinamasis šaukė todėl, kad norėjo įspėti narkotikų prekeivius, jog juos stebi policija. Kaltinamojo aiškinimas, kad jis apie pusę kilometro ėjo atlikti gamtinių reikalų, kai šalia jo pastatyto automobilio buvo užkampių, garažų, yra neįtikinamas, be to, apie tai, kad jis ėjo atlikti gamtinių reikalų, kaltinamasis pasakė tik policijos komisariate.

Kaltinamasis nurodė, jog jo sulaikyme dalyvavusių policijos pareigūnų nepažįsta, jų nesieja jokie ankstesni konfliktiniai įvykiai, todėl nukentėjusiojo ir liudytojų, įspėtų dėl melagingų parodymų davimo, parodymais, kurie buvo vienodi ir nuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme, sutapo tarpusavyje, teismas neturi pagrindo netikėti, tame tarpe nėra jokio pagrindo netikėti, kad jie tinkamai ir aiškiai kaltinamajam prisistatė esantys policijos pareigūnai.

Esat tokiai situacijai, nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad kaltinamasis, įvykio laiku būdamas blaivus, nebūdamas apsvaigęs nuo narkotinių/psichotropinių medžiagų, būdamas suaugęs ir psichiškai sveikas - nes tai paneigiančių duomenų nėra, nesuvokė ar negalėjo suvokti, kad jį sulaikę asmenys yra policijos pareigūnai.

Teismo vertinimu, policijos pareigūnų, apsirengusių civiliais rūbais, veiksmai iki fizinio kaltinamojo sulaikymo, niekuo nesuteikė pagrindo abejoti jų, kaip policijos pareigūnų, tapatybe, nesudarė jokios regimybės, kad jie gali sukelti grėsmę kaltinamojo fizinei sveikatai, turtui. Priešingai, policijos pareigūnai kaltinamajam prisistatė, kelis kartus rodė savo policijos pareigūnų pažymėjimus, klausė, ar kaltinamasis turi draudžiamų daiktų, pranešė, kad bus apžiūrimi jo turimi daiktai, o vėliau pranešė, kad kaltinamasis turės kartu vykti į policijos komisariatą, kas teismo įsitikinimu, niekaip negalėjo būti vertinama elgesiu, būdingu apsimetusiems pareigūnais asmenims, siekiantiems nusikalstamų tikslų. Ir kaltinamasis, ir policijos pareigūnai nurodė, kad jie pradžioje tarpusavyje bendravo, kaltinamasis leido apžiūrėti savo kišenes, neišsakė pretenzijų, kad abejoja jų, kaip pareigūnų, tapatybe, nereikalavo įrodyti tapatybę kitais būdais, pvz. reikalaujant susisiekti su ikiteisminio tyrimo įstaiga, kaltinamojo atžvilgiu iš karto nebuvo naudojami jokie fizinės prievartos veiksmai, kurie prieš kaltinamąjį buvo panaudoti tik tada, kai jis pabandė išvengti jo rankinėse esančių daiktų apžiūros ir pabėgti. Akivaizdu, kad nusikaltėliai, iš pat pradžių būdami dviese, iš kurių M. Ž. savo ūgiu ir kūno sudėjimu buvo žymiai aukštesnis ir stambesnis už kaltinamąjį, siekdami nusikalstamų tikslų, nebūtų nei rodę kokių nors padirbtų pažymėjimų, nei savo kalbomis įtikinėję kaltinamąjį, jog jie yra policijos pareigūnai.

Kaltinamojo parodymai teisiamojo posėdžio metu ir įvykio vietoje atlikti jo veiksmai leidžia daryti išvadą, kad jis jį sulaikiusių asmenų - kaltinamojo teisme vadintų „banditų“, priešingai, nei kaltinamasis bandė tvirtinti, visiškai nebuvo išsigandęs, nes išsigandęs jis nebūtų reikalavęs „banditų“ jam prisistatyti, nebūtų neatsakinėjęs į jų klausimus todėl, kad buvo įsižeidęs dėl to, jog jie su juo elgėsi grubiai - keikėsi, kalbėjo pakeltu tonu - kaip kaltinamasis nurodė teisiamojo posėdžio metu, nebūtų nusikaltėlių akivaizdoje traukęsis planšetės siekdamas paskambinti, nebūtų tvirtinęs, kaip tai jis taip pat aiškino teisme, kad jis neleido „banditams“ paimti rankinės todėl, kad savo turto imti nusikaltėliams neleis, nebūtų bandęs bėgti, prieš tai savo rankinę iš „banditų“ pagriebęs. Tokis kaltinamojo elgesys rodo, kad jis prieš jo įvardintus „banditus“ jautėsi akivaizdžiai drąsiai ir užtikrintai. Taigi kaltinamojo aiškinimas, kad jis manė, jog buvo sustabdytas ir sulaikinėjamas „banditų“, nes galvojo, jog jam parodyti policijos pareigūnų pažymėjimai yra suklastoti, todėl jis ir priešinosi - visiškai nelogiškas ir neįtikinamas.

Tai yra visos šios išdėstytos ir išanalizuotos aplinkybės rodo, kad kaltinamasis aiškiai suvokė, jog jį sulaikė policijos pareigūnai, kad jis bendrauja su statutiniais valstybės tarnautojais, tačiau, siekdamas tik jam pačiam žinomų tikslų, kurie veikos kvalifikacijai įtakos šiuo atveju neturi, sąmoningai ir tyčia žinomai policijos pareigūnams pasipriešino. Kaltinamasis suvokė, galėjo ir turėjo visas sąlygas įvykdyti policijos pareigūno (-ų) reikalavimą (-us), tačiau klaidingai įsivaizdavo ir įsivaizduoja, kaip tai matyti iš jo elgesio ir pasisakymų teisiamojo posėdžio metu, kad būtent jis turi valdingus įgalinimus nuspręsti, kaip policijos pareigūnai turi dirbti, elgtis, kokius veiksmus turi teisę ir kokius neturi teisės atlikti vykdydami savo tarnybines pareigas. Kaltinamojo galėjimui suvokti, kad jo aktyvūs veiksmai prieš pareigūną yra nusikalstami, kliūčių nebuvo, duomenų, kad suvokti neleido kaltinamojo asmeninės savybės, kaip teismas jau paminėjo, taip pat nėra ir nagrinėjant bylą nustatyta nebuvo.

Todėl kaltinamojo versija, jog jis nesuprato, kad bendrauja ir yra sulaikomas policijos pareigūnų, vertintina kritiškai, kaip jo gynybinė pozicija ir siekimas išvengti atsakomybės.

Išnagrinėtoje byloje nustatyta, kad kaltinamasis pasipriešino tarnybines pareigas einančiam policijos pareigūnui panaudodamas fizinį smurtą ir pareigūną sužalojo padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Tai, kad policijos pareigūnas buvo nežymiai sužalotas, patvirtina teismo medicinos specialisto išvada, liudytojų parodymai, patvirtina ir paties kaltinamojo pripažinimas, jog jis įkando policijos pareigūnui į rankos pirštą. Tarp kaltinamojo veikos – įkandimo į rankos pirštą policijos pareigūnui ir dėl to atsiradusių pasekmių – nežymaus pareigūno sveikatos sutrikdymo, yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Nustatyta, jog kaltinamasis nusikaltimą padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Kaltinamojo tyčią dėl jo gebėjimo orientuotis apsprendžia nukentėjusiojo ir liudytojos parodymų visuma, kuri leidžia daryti išvada, kad kaltinamasis suvokė, kaip teismas jau pasisakė - ką daro, aktyviai priešinosi ir tikslingai įkando savo pareigas vykdančiam policijos pareigūnui, turėjo suprasti ir suprato savo veikos pavojingumą, privalėjo numatyti ir numatė dėl to galinčias kilti pasekmes.

Įstatymo leidėjas BK 286 str. dispozicijoje nenumato pasekmių atsiradimo, todėl nusikalstama veika šiuo atveju laikoma baigta nuo to momento, kai priešindamasis policijos pareigūnui kaltinamasis pradėjo vartoti fizinį smurtą.

Teismas, remdamasis įrodymų visuma, daro kategorišką išvadą, kad M. M. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 286 straipsnyje.

Atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės.

Atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Bausmės skyrimo nuostatos.

Teismas, skirdamas bausmę atsižvelgia į kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį – kaltinamasis padarė tyčinę, baigtą nusikalstamą veiką – nesunkų nusikaltimą; į tai, kad nėra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių; į kaltininko asmenybę (2 t., b. l. 4–15): neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, VšĮ Kėdainių PSPC Psichikos sveikatos ir Priklausomybės ligų grupėje neregistruotas, išlaikytinių neturi.

Kaltinamajam, kuris dirba, skirtina bausmė – bauda (BK 47 straipsnis), remiantis teisingumo ir protingumo kriterijais (BK 54 str. 3 d.), artima minimaliai (už nesunkų nusikaltimą galima skirti bauda nuo 50 iki 2000 MGL (1 MGL - 50 Eur, MGL yra tapatus ir lygus baziniam bausmių ir nuobaudų dydžiui /BBND/), į bausmę įskaitant laikino sulaikymo laiką (BK 65, 66 str.).

Kardomoji priemonė.

Kaltinamasis buvo laikinai sulaikytas nuo 2020 m. vasario 25 d. 20.10 val. iki 2020 m. vasario 27 d. 11.37 val. (1 t., b. l. 125–128). Paleidus jam buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, kuri paliktina galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Civiliniai ieškiniai.

Civilinis ieškovas Kauno teritorinė ligonių kasa kaltinamajam pareiškė 25,61 Eur civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti (1 t., b. l. 60–61), prašė bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant, civilinį ieškinį palaikė (2 t., b. l. 51).

Nukentėjusysis M. Ž. kaltinamajam pareiškė 2000 Eur dydžio civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo (1 t., b. l. 48–49), kurį teisiamojo posėdžio metu prašė patenkinti.

Prokuroras teisiamajame posėdyje palaikė abu civilinius ieškinius ir prašė juos tenkinti visiškai.

Kaltinamasis su civiliniais ieškiniais nesutiko. Nurodė, kad pats jaučiasi nukentėjusiu. Nukentėjusysis turėtų jo atsiprašyti.

Turtinė žala. Kadangi Valstybinės ligonių kasos ieškinys grindžiamas nukentėjusiajam suteiktų paslaugų kaina (1 tomas, b. l. 62), todėl ieškinys pagrįstas, įrodytas ir turi būti patenkintas. Ieškinio suma, tai yra 25,61 Eur nukentėjusiojo gydymo išlaidoms atlyginti priteistina iš kaltinamojo Valstybinei ligonių kasai (BPK 115 str.).

Neturtinė žala. Nukentėjusysis M. Ž., pareiškęs civilinį ieškinį dėl 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad besipriešindamas kaltinamasis tyčia jam stipriai įkando į pirštą, dėl ko jis juto didelį skausmą, kąstinė žaizda buvo padaryta iš abiejų piršto pusių. Nors jis nedarbingumo ir nesiformino, nes sužalojimas, suteikus pagalbą, leido dirbti, tačiau dėl sužalojimo patyrė nepatogumus, apie mėnesį laiko pirštą skaudėjo, o apie pusantro mėnesio gijo pati žaizda, be to, ir šiuo metu pirštas nesilanksto taip, kaip prieš įvykį. Dėl kaltinamojo įkandimo jam reikėjo skiepytis. Skiepijosi nuo stabligės ir visų hepatitų, tris kartus dėl hepatitų darėsi tyrimą. Dėl to, kad pirštas nesilanksto, kreipėsi į medikus, jam patarė mankštinti tikintis, kad atsistatys. Iš darbovietės jokios kompensacijos negavo, nes „neėmė“ nedarbingumo. Kaltinamasis pasielgė ciniškai, galvojo, kad turi daugiau teisių nei kiti, todėl mano, kad 2000 Eur suma nėra per didelė.

Neturtinės žalos dydį, remiantis kriterijų visuma, pinigine išraiška nustato teismas (CK 6.250). Neturtinė žala atsiranda nusikalstama veika pažeidus teisės saugomas ir ginamas fizinio bei dvasinio pobūdžio vertybes. Neturtinė žala pagal CK 6.250 str. 1 d. – tai ne tik asmens fizinis skausmas, bet ir dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Civilinis kodeksas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo remtis CK 6.250 str. 2 d.

Byloje išnagrinėtų įrodymų visuma patvirtina, kad kaltinamasis tyčia nukentėjusiojo atžvilgiu padarė nusikalstamą veiką, veikė ciniškai ir įžūliai, nukentėjusįjį sąmoningai sužalojo, sukėlė jam fizinį skausmą, dėl sužalojimo nukentėjusiajam padaryta žaizda gijo ir nuketėjusysis jautė fizinį skausmą daugiau nei mėnesį laiko, dėl kaltinamojo padaryto sužalojimo nukentėjusysis privalėjo ne vieną kartą skiepytis, ne vieną kartą tirtis pas gydytojus, be to, kaip tvirtina nukentėjusysis, ir iki šiol sužalotas pirštas normaliai nesilanksto. Tai yra nustatyta, kad dėl kaltinamojo veikos nukentėjusysis patyrė sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, todėl visa tai patvirtina, kad nukentėjusiajam neturtinė žala padaryta buvo.

Nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas taip pat atsižvelgia ir į tai, kad teismui nebuvo pateikta duomenų, leidžiančių teigti, kad nukentėjusiojo sveikata dėl įvykio metu patirto sužalojimo ateityje nebeatsistatys.

Kaltinamasis sveikas ir darbingas, dirba – vykdo individualią veiklą.

Byloje priteisiamas tik 25,61 Eur turtinės žalos dydis.

Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi pareigą užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą.

Kadangi pagal CK 6.250 straipsnį neturtinės žalos dydį, remiantis kriterijų visuma, pinigine išraiška nustato teismas, o ne nukentėjusysis, neturi būti vartojama sąvoka – neturtinės žalos sumažinimas, todėl teismas nustato, kad nukentėjusiajam M. Ž. atlygintinas neturtinės žalos dydis yra 1000,00 Eur, nes mano, jog tokio dydžio kompensacija atitinka kaltinamojo padarytos veikos pavojingumą, kaltinamojo kaltės laipsnį, teismų praktikos tendencijas, suma nėra per didelė ar per maža, atitinka sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus. Suma neturtinei žalai atlyginti priteistina iš kaltinamojo nukentėjusiajam, nes žala priežastiniu ryšiu susijusi su kaltinamojo kaltais veiksmais (BPK 115 straipsnis).

Proceso išlaidos.

Proceso išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu – 11,76 Eur, priteistinos iš kaltinamojo valstybei.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 301–305 straipsniais, 307 straipsnio 1 dalimi, teismas,

nusprendžia:

M. M. pripažinti kaltu padariusį nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 286 straipsnyje (pasipriešinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui), ir nuteisti – 51 MGL, tai yra 2500,00 Eur bauda.

Į bausmės laiką įskaityti laikino sulaikymo laiką nuo 2020 m. vasario 25 d. 20.10 val. iki 2020 m. vasario 27 d. 11.37 val. (2 dienas) (1 d. : 2 MGL, 1 MGL - 50 Eur) ir laikyti kaltinamąjį sumokėjus 200,00 Eur (dviejų šimtų eurų) baudą.

Išaiškinti kaltinamajam, kad likusią nesumokėtą baudą 2300,00 Eur (2500-200) jis privalo sumokėti per 12 (dvylika) mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Bauda mokama į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300. Įmokos kodas 6801. Nurodytu laiku baudos nesumokėjus, bauda bus išieškoma priverstinai (tokiu atveju gali tekti atlyginti ir vykdymo išlaidas antstoliui). Jei baudos išieškoti priverstinai nepavyks, bauda gali būti keičiama į viešuosius darbus arba areštą (Bausmių vykdymo kodekso 25 str.).

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Priteisti iš kaltinamojo M. M. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui M. Ž. – 1000,00 Eur (vieno tūkstančio eurų 00 ct) neturtinės žalos atlyginimą.

Priteisti iš kaltinamojo M. M. 25,61 Eur (dvidešimt penkių eurų 61 ct) turtinės žalos atlyginimą Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos naudai, j. a. k. 191351679, sąskaita Nr. LT217300010002484333).

Priteisti iš kaltinamojo M. M. 11,76 Eur (vienuolika eurų 76 ct) proceso – teismo pašto išlaidas valstybei (mokėti pasirinktinai į vieną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, įmokos kodas 5660; nesumokėjus ir nuosprendžiui įsiteisėjus išieškojimas perduodamas vykdyti antstoliui, tokiu atveju kaltinamasis antstoliui papildomai turės atlyginti išlaidas dėl priverstinio išieškojimo).

Nuosprendis per dvidešimt (20) dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Kauno apygardos teismui, paduodant skundą bylą nagrinėjusiam teismui (išaiškinti, kad jei bus teikiamas skundas, skunde turi būti nurodyta, ar apeliacinėje instancijoje skundas turėtų būti nagrinėjamas rašytinio ar žodinio proceso tvarka).

Teisėja Laima Šablevičienė