Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Raimondas Buzelis, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo M. J. atskirąjį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1592-950/2015 pagal ieškovo M. J. ieškinį atsakovei I. B. dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo, institucijos teikiančios išvadą Prienų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius ir Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Prienų rajono apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo M. J. ieškinį atsakovei I. B. dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo pagal jo nurodytą grafiką, institucijos teikiančios išvadą Prienų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius ir Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Reikalavimo įvykdymo užtikrinimui ieškovas pateikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti laikiną ieškovo ir jo nepilnametės dukros M. J., gimusios (duomenys neskelbtini), bendravimo tvarką, pagal kurią jis paima nepilnametę dukrą iš jos gyvenamosios vietos ar darželio kiekvieną antradienį ir šeštadienį nuo 14.00 val. iki 21.00 val. Nurodė, kad tarp jo ir nepilnametės dukters yra glaudus ir artimas ryšys, kuriam nutrūkus, tiek jis, tiek ir nepilnametė dukra jaučia stresą, nuolatinę emocinę įtampą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atsakovė neleidžia tėvui bendrauti su dukra, tokiu būdu stengiasi nutraukti labai artimą jų ryšį.Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, netinkamai vertino tarp šalių susiklosčiusias faktines aplinkybes. Nurodo, kad ieškovas, po 2015 m. rugpjūčio 7 d. įvykusio konflikto, tik kelis kartus turėjo galimybę pasikalbėti su dukra telefonu. Atsakovė vengia bendrauti, telefonu neatsiliepia, neleidžia susitikti ir bendrauti su dukra. Atkreipia dėmesį, kad atsakovė nenurodydama ieškovui savo sąskaitos numerio nepriima jo teikiamo išlaikymo dukrai, tokiu būdu pažeisdama nepilnametės dukros interesus ir siekdama nutraukti tėvo ir dukros tarpusavio ryšį, sukeldama vaikui psichologinį stresą, neigiamą įtaką jos vystymuisi, dvasinei savijautai. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, negalėjo remtis vien tuo faktu, jog dėl to, kad ieškovui yra taikoma kardomoji priemonė ikiteisminio tyrimo byloje – draudimas nesiartinti ir neieškoti ryšio su I. B., neįmanomas dukros paėmimas be ieškovo ir atsakovės kontakto. Nurodo, kad galima kitų artimųjų asmenų – senelių pagalba, kurios padėtų perduoti dukrą iš atsakovės ieškovui. Pažymi, kad kardomoji priemonė, draudžiant ieškovui kontaktuoti su atsakove, nesudaro pagrindo drausti bendravimą tarp nepilnametės dukros ir jos tėvo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą bei analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, CPK 338 straipsnis).

Apeliacijos dalykas – teismo nutarties, kuria atmestas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ­– iki bylos išnagrinėjimo iš esmės nustatyti šalių vaiko bendravimo tvarką su ieškovu – teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujantiems byloje ar kitiems suinteresuotiems asmenims prašant gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą, ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausiai atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Kasacinis teismas, spręsdamas dėl CK 3.65 straipsnyje nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šeimos bylose, akcentuoja, kad šeimos santykiai iš kitų civilinių santykių išsiskiria specifiniais požymiais, kurie savo ruožtu lemia šeimos santykių teisinio reglamentavimo ypatumus. CK 3.3. straipsnyje įtvirtinti šeimos santykių teisinio reglamentavimo principai, kuriuos turi atitikti šeimos santykių tvarkymas, šeimos normų aiškinimas bei taikymas. Vienas iš CK 3.3 straipsnyje įtvirtintų principų – prioritetinis vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas įpareigoja tiek priimant teisės aktus, tiek juos taikant, tiek sprendžiant klausimus, kurių teisės aktai nereglamentuoja, visada įvertinti sprendimą ar bet kokį kitą veiksmą vaiko interesų požiūriu bei užtikrinti, kad jie nebūtų pažeisti. Šį principą išreiškia ir CK 3.3 straipsnio 2 dalies reikalavimas šeimos įstatymus taikyti taip, kad nepilnamečiai vaikai būtų apsaugoti nuo netinkamos kitų šeimos narių bei kitų asmenų ir kitokių veiksnių įtakos(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011).

Nagrinėjamu atveju ieškovas byloje dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir iki bus priimtas sprendimas byloje, nustatyti laikiną jo ir nepilnametės dukters bendravimo tvarką. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo prašymą. Atskiruoju skundu ieškovas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu bylos įrodymų vertinimu.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatyme yra įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas, pagal kurį bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu), pagal kurią apie tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas gali konstatuoti tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl jų egzistavimo, todėl dėl tam tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo nėra reikalaujama teismo įsitikinimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių (faktų) buvimą tada, kai byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tos aplinkybės (faktai) buvo, negu kad jų nebuvo. Pažymėtina, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, tačiau teismas turi įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė, t. y. egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaikų ar vieno sutuoktinio teisės.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog ieškovas prašomą taikyti laikinąją apsaugos priemonę grindžia tuo, kad atsakovė neleidžia jam susitikti ir bendrauti su nepilnamete dukra. Tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto centro policijos komisariate 2015 m. rugpjūčio 20 d. ieškovo atžvilgiu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas bei priimtas nutarimas skirti kardomąją priemonę – nesiartinti ir neieškoti ryšio su atsakove – I. B.. Todėl, atsižvelgiant į byloje esančius rašytinius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas laiko, kad ieškovas pasimatyti su nepilnamete dukra negali ne dėl to, kad atsakovė jam to neleidžia, bet dėl jam pritaikytos kardomosios priemonės.

Taigi byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad šalių santykiai yra itin konfliktiški ir jie neabejotinai sukelia vaikui psichologinę įtampą, kenkia jo psichologinei būsenai, socialinei raidai bei pažeidžia nepilnamečio vaiko teisę augti saugioje aplinkoje. Nors klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimo metu ieškovo atžvilgiu apkaltinamasis nuosprendis dar nėra priimtas, tačiau ši aplinkybė nėra svarbi nagrinėjant ginčijamą klausimą civilinėje byloje (CPK 185 straipsnis). Minėta, kad sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra vadovaujamasi tikėtinumo taisykle, kurios pagrindu aptariamu atveju galima daryti išvadą, kad ieškovo elgesys tiek sutuoktinės, tiek nepilnamečio vaiko atžvilgiu yra visiškai netinkamas ir nepateisinamas.

CK 3.175 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Teismas nustatė, kad atsakovė leidžia ieškovui bendrauti su nepilnamete dukra nuotolinio ryšio priemonėmis, kadangi kitos galimybės bendrauti nėra dėl ieškovui taikytos kardomosios priemonės. Ieškovas nurodo, kad teismui nustačius jo ir nepilnametės dukters laikiną bendravimo tvarką, vaiko perdavimo ieškovui procese gali dalyvauti ne atsakovė, o artimi giminaičiai. Atsakovė nurodo, jog dukra su tėvu bendrauja nuotolinio ryšio priemonėmis, ieškovas to neneigia. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog dėl susiklosčiusių aplinkybių byloje, tėvo ir dukros bendravimas nuotolinio ryšio priemonėmis laikytinas pakankamai maksimalia ir įgyvendinama bendravimo priemone bei sudaranti pakakamą pagrindą laikyti, kad tokiu būdu užtikrinamas tėvų valdžios lygybės principas, sudaryta galimybė vaikui bendrauti su tėvu. Tėvas turi pats dėti visas įmanomas pastangas tam, kad palaikytų ryšį su vaiku. Pabrėžtina, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra laikino pobūdžio situacijos sureguliavimas (CPK 144 straipsnis). Kaip žinia, santykiai dėl bendravimo su vaikais ir auklėjimo tvarkos yra tęstinio pobūdžio, todėl, pasikeitus faktinėms aplinkybėms, tėvo ar motinos bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant būdui ar sąlygoms, kurie neatitiktų vaiko interesų ir pan., kiekvienas iš tėvų turi teisę kreiptis į teismą dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo. Tai reiškia, kad išnykus aplinkybėms šiuo metu trukdančioms ieškovo prašymui patenkinti, jis turi galimybę pakartotinai kreiptis į teismą dėl bendravimo tvarkos su vaiku nustatymo.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės bei proceso teisės normas, keisti skundžiamą nutartį atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo, dėl to atskirasis skundas atmestinas, o Prienų rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti.

Prienų rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartį palikti nepakeistą.