Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjui ir atsakovui apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (ABTĮ 74 str. 4 d., 7 d.; b. l. 122), pareiškėjas prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, atsakovas prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka(b. l. 3, 14), byla nagrinėtina šalims nedalyvaujant (ABTĮ 77 str. 3 d.).

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 2 d. iki 2018 m. birželio 5 d. patirtą neturtinę žalą, kurią kildina iš jo laikymo Alytaus PN teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Dėl ieškinio senaties termino.

Atsakovas pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti ieškinio senatį.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 str. 2 d.). Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Pareiškėjas siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas, kurią jis patyrė atlikdamas bausmę Alytaus PN laikotarpiu nuo 2015m. rugpjūčio 2 d. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų jautė jo nurodytus išgyvenimus, diskomfortą, akivaizdu, jog jis turėjo suvokti apie galimą teisių pažeidimą, nuo pat tokio pažeidimo pradžios, tačiau skundą teismui parengė ir išsiuntė tik 2018 m. spalio2 d. (b. l. 4). Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas tokių aplinkybių taip pat nenustatė, atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, todėl, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą taikytinas ieškinio senaties terminas. Atitinkamai pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2015 m. rugpjūčio 2 d. iki 2015 m. spalio 1 d. atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 2 d. iki 2016 m. birželio 5 d.

Dėl privalomų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Dėl vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto normos.

Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš gyvenamojo ploto trūkumo.

Atsakovas į bylą pateikė duomenis (b. l. 16, 18, 20, 21, 22, 23), kad:

laikotarpiais nuo 2015 m. rugsėjo 19 d. iki 2015 m. gruodžio 15 d., nuo 2015 m. gruodžio 22 d. iki 2016 m. sausio 12 d. ir nuo 2016 m. sausio 19 d. iki 2016 m. vasario 9 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 5-ą būrį 2-ą miegamąjį, kurio plotas 44,81 kv. m., yra įrengta12 miegamųjų vietų, todėl vienam nuteistajam teko 3,73 kv. m. gyvenamojo ploto;

laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 18 d. iki 2017 m. rugpjūčio 25 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 3-ią būrį 3-ią miegamąjį, kurio plotas 44,76 kv. m., yra įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl vienam nuteistajam teko 3,73 kv. m. gyvenamojo ploto;

laikotarpiais nuo 2017 m. lapkričio 6 d. iki 2017 m. lapkričio 14 d., nuo 2018 m. balandžio 25 d. iki 2018 m. gegužės 24 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 3-ą būrį 2-ą miegamąjį, kurio plotas 45,64 kv. m., yra įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl vienam nuteistajam teko 3,80 kv. m. gyvenamojo ploto;

laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 24 d. iki 2018 m. birželio 6 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 15-ą būrį 4-ą miegamąjį, kurio plotas 34,35 kv. m., yra įrengta 9 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam teko 3,81 kv. m. gyvenamojo ploto.

Pareiškėjas, gavęs atsakovo atsiliepimą, jame nurodytų aplinkybių neginčijo. Skunde nurodė, jog gyveno patalpoje, kurios plotas 46,43 kv. m. ir buvo įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl, pareiškėjo pateiktais duomenimis, vienam asmeniui teko 3,869 kv. m. (46,43/12) gyvenamojo ploto. Taigi, tiek pareiškėjo, tiek atsakovo pateiktais duomenimis, Vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta, pareiškėjui turėjusi tekti gyvenamojo ploto norma (3,1 kv. m.)ginčui aktualiu laikotarpiu bendrabučio tipo patalpose pažeista nebuvo.

Dėl patalpų neatitikimo higienos normų reikalavimams.

Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamosios patalpos buvo avarinės būklės (langai išdužę, langų ir durų rėmai kiauri), neatitiko higienos normų reikalavimų (buvo drėgna, nepakako šviesos, nebuvo galimybės išvėdinti, trūko oro, laikydavosi pelėsis, žiemą buvo šalta, vasarą per karšta).

Reikalavimus gyvenamųjų patalpų temperatūrai, drėgmei, vėdinimui, apšvietimui ginčui aktualiu laikotarpiu, reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d.; toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) bei Lietuvos Respublikos sveikatos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015„Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (galioja nuo 2015 m. lapkričio 1 d.; toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Gyvenamosiose patalpose santykinė oro drėgmė turi būti 35-65 proc. šiltuoju metų periodu ir 35-60 proc. – šaltuoju metų periodu. Temperatūra šiltuoju metų periodu turi būti 18-28oC, šaltuoju – 18-22oC (Higienos normos HN 76:201026 punktas). Panašūs gyvenamųjų patalpų oro temperatūros ir drėgmės parametrai reglamentuoti ir Higienos normos HN 134:201514 punkte. Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą ir Higienos normos HN 134:2015 17 punktą laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Atsakovas į bylą pateikė du ginčui aktualiu laikotarpiu Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento (toliau – ir Alytaus visuomenės sveikatos centras) atliktų periodinių patikrinimų aktus (b. l. 37-40, 41-43; toliau – ir Patikrinimo aktai). Patikrinimo aktuose konstatuojama, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų nėra vizualiai matomo pelėsio. Minėti Alytaus visuomenės sveikatos centro Patikrinimo aktai paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl nebuvusios galimybės patalpas išvėdinti, dėl patalpose buvusių vizualiai matomų pelėsių. Teismas pritaria atsakovo argumentui, kad pareiškėjo nurodytu 2008 m. vasario 27 d. aktu (b. l. 55-56) Alytaus PN bendrabutis Nr. 2 pripažintas ne avariniu, bet blogos būklės. Tokį Alytaus apskrities viršininko sudarytos komisijos 2008 m. vasario 27 d. Valstybei nuosavybės teise priklausančio statinio pripažinimo avariniu akto vertinimą pateikia ir LVAT (žr. pvz., 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1175-492/2018). Nors Patikrinimo aktuose konstatuojama, kad 2-ajam bendrabučiui (šiame bendrabutyje buvo apgyvendintas pareiškėjas) yra būtinas kapitalinis remontas, tačiau jokios užuominos apie pastato avarinę būklę Patikrinimo akte nėra.

Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad patalpose buvo netinkamas apšvietimas, žiemą buvo šalta, vasarą per karšta, nedetalizavo, kurios žiemos, kokiu konkrečiu laikotarpiu buvo šalta, kurią vasarą, kokiu konkrečiu laikotarpiu buvo per karšta (pastebėtina, kad reikalavimo daliai nuo 2015 m. rugpjūčio 2 d. iki 2015 m. spalio 1 d. taikytas ieškinio senaties terminas), pareiškėjui prašant bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, teismui nėra galimybės nurodytų aplinkybių patikslinti, todėl argumentai dėl gyvenamosiose patalpose buvusio netinkamo apšvietimo, netinkamos oro temperatūros atmestini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamosiose patalpose buvo pilna tarakonų, veisėsi graužikai.

Higienos normos HN 76:2010 60 punkte ir Higienos normos HN 134:2015, 20 punkte reglamentuojama, kad laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka.

Atsakovo į bylą pateikta Pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 39, sudaryta tarp V. Mulerskio individualios įmonės ir Alytaus pataisos namų dėl deratizacijos ir dezinsekcijos paslaugų teikimo galiojo iki 2016 m. sausio 30 d. (b. l. 47-50, 51). Nauja sutartis dėl tų pačių paslaugų su UAB „Alytaus profilaktine dezinfekcijos stotis“ buvo sudaryta tik 2016 m. gruodžio 27 d. (b. l. 52-54), duomenų, jog laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 31 d. iki 2016 m. gruodžio 26 d. pataisos įstaigoje būtų vykdomi nuolatiniai deratizacijos ir dezinsekcijos darbai, atsakovas į bylą nepateikė. Įvertinus aplinkybę, kad minėtose sutartyse yra sulygta, jog deratizacijos darbų poreikis yra vieną kartą per mėnesį, o dezinsekcijos darbų poreikis yra trys kartai per mėnesį, yra pagrindas išvadai, kad nesant atitinkamos sutarties nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei naikinimas laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 31 d. iki 2016 m. gruodžio 26 d. (t. y. ginčui aktualiu laikotarpiu) nebuvo vykdomas, o tai galėjo sąlygoti pareiškėjo skunde nurodytą tarakonų ir graužikų stebėjimo patalpose aplinkybę. Vertintina, kad atsakovo veiksmai vykdant nariuotakojų ir graužikų monitoringą ir naikinimą ginčui aktualiu laikotarpiu buvo nepakankami, todėl yra pagrindas konstatuoti Higienos normos HN 134:2015 (galiojo laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 31 d. iki 2016 m. gruodžio 26 d.) 20 punkto reikalavimų pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėjo patirti perteklinius nepatogumus.

Dėl privatumo sanitariniame mazge.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad sanitariniuose mazguose sienelės tarp tualetų buvo žemesnės nei 1,35 m., todėl nebuvo pakankamo privatumo jais naudojantis.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės), nustatančios pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, nenustato reikalavimų pataisos namų tualeto patalpoms, esančioms ne kamerų tipo patalpose, įrengimui. Tačiau tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje pateiktuose vertinimuose, susijusiuose su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu konstatuota, kad žema (1,2 m. aukščio) sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų ir nustatyta, kad nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr., pvz., LVAT 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1177-556/2018; EŽTT bylą G. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05, 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas; bylą A. M. prieš Rusiją, 97 paragrafas, pareiškimo Nr. 15217/07, 2009 m. kovo 12 d. sprendimas).

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad tualetai sanitarinėse patalpose yra atskirti ne žemesne nei 1,5 m. aukščio sienele. Įrodymų patvirtinančių pertvarų aukščius atsakovas į bylą nepateikė. Patikrinimo aktuose (b. l. 37-40, 41-43) nėra konstatuotas sanitarinius mazgus skiriančių sienelių aukštis, patikrinimų metu nebuvo vertintas nuteistųjų privatumo užtikrinimas sanitariniuose mazguose, todėl minėti dokumentai negali būti laikomi įrodymais, pagrindžiančiais privatumo užtikrinimą.

LVAT savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 56 str. 4 d.). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas; žr. pvz. LVAT 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Nagrinėjamu atveju Alytaus PN teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl sanitarinių mazgų tinkamumo asmens minimalaus privatumo užtikrinimui. Atsakovui pareiškėjo nurodytų aplinkybių nepaneigus(nepateikus įrodymų, kad tualetus skiriančios sienelės užtikrino bent minimalų būtiną privatumą), konstatuotinas pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas.

Dėl netinkamo maitinimo.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš neskanaus maisto, nepakankamo jo kiekio ir kokybės.

Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji maistu aprūpinami nemokamai, pagal fiziologines mitybos normas. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių (ginčui aktuali redakcija galiojusi iki 2018 m. lapkričio 6 d.; toliau – ir Taisyklės) 5 punktą, maitinimą organizuoja kalinimo įstaigos administracija.

Bylos duomenys patvirtina, kad maisto mėginių tyrimus Alytaus PN atlieka Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos cheminių tyrimų skyrius, Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimų centras, vartotojų skundus nagrinėja Alytaus valstybinė maisto veterinarijos tarnyba (b. l. 24-25, 26, 27, 28, 29, 30, 31, 32-33, 34-36). Maisto tvarkymo subjekto dėl vartotojo pranešimo (skundo) patikrinimo akte (b. l. 34-36) konstatuojama, kad tiek paskutinio neplaninio (pagal skundą) patikrinimo metu, tiek šio, atlikto pagal trijų nuteistųjų skundus, patikrinimo metu, skundai nepasitvirtinimo.

Pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, jog tiekiamas maistas yra neskanus, nepakankamo kiekio ir kokybės, nenurodė, kada tiekiamas maistas jo netenkino, duomenų, jog jis būtų kreipęsis į atsakingas institucijas dėl maisto sudėties ir kokybės tyrimo, į bylą nepateikė. Atsakovo pateiktame Patikrinimo akte (b. l. 37-40), vertinant maisto tiekimą nuteistiesiems, pažeidimų nenustatyta. Todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus organizuojant nuteistųjų maitinimą Alytaus PN.

Dėl teisės naudotis dušu dažniau nei kartą per savaitę.

Pareiškėjas nurodė, kad maudytis buvo leidžiama tik vieną kartą per savaitę, negalėdavo išsimaudyti po sporto, akcentavo, kad tarptautiniai teisės aktai reglamentuoja, jog turi būti užtikrinamas maudymasis ne rečiau kaip du kartus per savaitę.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 68 punktą ir Higienos normos HN 134:2015 44 punktą, laisvės atėmimo vietose, laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte yra įtvirtinta analogiška nuostata, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Iš pareiškėjo skundo aplinkybių matyti, kad šios teisės normos pažeistos nebuvo.

Apie nuteistiesiems sudarytas sąlygas vieną kartą savaitėje praustis duše, į kurį tiekiamas karštas vanduo, konstatuojama ir Alytaus visuomenės sveikatos centro Patikrinimo aktuose.

Pareiškėjo skunde minimos Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijos Rec (2006) 2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių yra tik rekomendacinio pobūdžio, dėl to šių taisyklių 19.4 punkto, įtvirtinančio kalinamo asmens teisę praustis duše ne rečiau kaip du kartus per savaitę, neprivalo vykdyti laisvės atėmimo įstaigos Lietuvoje (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Be to, pareiškėjas nepaneigė, kad šaltu vandeniu prausykloje jis galėjo praustis ir dažniau, t. y. po sporto. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, dėl kurių jam reikia naudotis dušu dažniau nei numatyta higienos normose, todėl pareiškėjo argumentai dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ar patirtos neturtinės žalos naudojantis dušu tik kartą per savaitę, atmestini.

Dėl kitų skundo argumentų.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš senų, drėgnų čiužinių, netinkamos elektros instaliacijos, patalpose buvusių dulkių, ne visų veikusių praustuvų.

Pareiškėjas skunde nurodė teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2334-423/2016, kuris LVAT 2017 m. lapkričio 15 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A-1241-1062/2017) buvo pakeistas priteisiant nuteistajam neturtinę žalą pinigais.

Dėl neturtinės žalos.