- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-01-22
- Bylos Nr.
- 1A-61-245/2015
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Kęstutis Dargužis (pirm.), Viktoras Preikšas, Danutė Giačaitė
- Nuteistasis
- I. B.
- Advokatai
- Giedrė Kazakevičienė
Pranešėjas Kęstutis Dargužis Baudžiamoji byla Nr. 1A-61-245/2015
Teisėja Asta Jakučiūnienė Teisminio proceso Nr. 1-52-1-00160-2014-3
2014 m. sausio 22 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Kęstučio Dargužio, teisėjų Danutės Giačaitės ir Viktoro Preikšo, sekretoriaujant Mariui Žukauskui, Dianai Zadrauskaitei, dalyvaujant prokurorams Arūnui Juknevičiui, Jaunučiui Vailioniui, nuteistajai I. B., gynėjai advokatei Giedrei Kazakevičienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. B. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 23 d. nuosprendžio, kuriuo:
I. B. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 str. 1 d. ir jai skirta 2 (dviejų) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose,
vadovaujantis BK 66 str., į bausmės laiką įskaičiuotas laikas išbūtas sulaikyme nuo 2014-02-15 iki 2014-02-17.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. B. nuteista už tai, kad turėdama tikslą platinti–perduoti sutuoktiniui L. B., atliekančiam laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose, Ulonų g. 8A, Alytuje, 2014 vasario 1-8 d., (duomenys neskelbtini), iš nenustatyto asmens nusipirko ir taip neteisėtai įgijo 30 vnt. tablečių, savo sudėtyje turinčių 0,060 g klonazepamo, kuris, vadovaujantis 2000 m. sausio 6 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 5 patvirtintais „Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašais“, yra psichotropinė medžiaga; nuo įgijimo momento šią psichotropinę medžiagą neteisėtai laikė su savimi ir savo bute Geležinio Vilko g. 5-54, Kaune, bei, paslėpusi savo palte, 2014 m. vasario 15 d., nuo 9 val. iki 12 val. 15 min., neteisėtai gabeno sutuoktiniui L. B. į Alytaus pataisos namus, kur 12 val. 15 min. pasimatymų biuro asmenų ir daiktų patikros patalpoje pataisos namų pareigūnai palte paslėptas tabletes, kurių sudėtyje buvo psichotropinė medžiaga, rado ir paėmė.
Šalies argumentai
I. B. apeliaciniu skundu prašo pakeisti 2014-07-23 Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendį, veiką dėl neteisėto psichotropinių medžiagų įgijimo, laikymo ir gabenimo tikslu platinti perkvalifikuoti iš BK 260 straipsnio 1 dalies į 259 straipsnio 1 dalį. Taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir jai paskirtą bausmę sušvelninti, paskiriant bausmę nesusijusią su laisvės atėmimu arba taikant BK 75 straipsnį bausmės vykdymą atidėti. Skunde nurodo, kad teismas įrodymus vertino neobjektyviai ir juos interpretuojant, neteisingai įvertino jos kaltės klausimą, t. y. visai nesiaiškino to, kad ji tikslo platinti psichotropines medžiagas neturėjo, nes niekada to nedarė ir visiškai nieko apie tai nesupranta. Teismo nuosprendis visiškai nemotyvuotas, neteisingai įvertinti įrodymai. Teismas neatliko įrodymų analizės, o tai laikytina baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Teismas neišsamiai ir šališkai išnagrinėjo bylą, o tai nulėmė neteisėto, neteisingo ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimą. Liudytojas L. B., kurio parodymai fiksuoti jo apklausos protokole paaiškino, kad jis atlieka bausmę Alytaus PN, su I. B. susituokė prieš 3 metus, jam jau atlikinėjant bausmę Alytaus pataisos namuose. Su Irena susitinka ilgalaikiuose pasimatymuose kas antrą mėnesį, taip pat susirašo laiškais, susiskambina. Kadangi jie bendrauja jau keletą metų, Irena žino apie jo gyvenimo sąlygas pataisos namuose. Jis yra jai pasakojęs, kad gyvena mažoje patalpoje, kur kartu su juo dar gyvena apie 20 žmonių, beveik kiekvienas iš jų turi televizorių ar muzikinį centrą ir tokiomis sąlygomis negalima normaliai pailsėti. Irena žino, kad jis turi problemų su sveikata, miego sutrikimų. Tai ji matydavo jų pasimatymų metu, apie tai kalbėdavosi telefonu ir laiškais. Jis negali paaiškinti, kodėl Irena sugalvojo nešti „Clonezapam“ tabletes į pataisos namus, nes jos to niekada nėra prašęs. Jis, būdamas pataisos namuose, nė karto nėra vartojęs nei psichotropinių, nei narkotinių medžiagų. Jis negali paaiškinti Irenos poelgio, nes labai gerai jos nepažįsta, kadangi bendravimas labai ribotas (t. 1, b. 1. 94-95). Tai patvirtina, kad ji tikslo platinti psichotropines medžiagas neturėjo.
Apeliantės teigimu, apylinkės teismas, vertindamas nusikalstamos veikos padarymo būdą, neteisingai įvertino nustatytas aplinkybes. Teismas neteisingai įvertino jos ir liudytojo L. B. parodymus, lemiančius bylos objektyvių ir subjektyvių aplinkybių nustatymą, nes nuosprendžio aprašomojoje dalyje neatskleidė minėtos nusikalstamos veikos (tikslo platinti) aplinkybių, neatskleidė nusikalstamos veikos turinio ir sudėties, nes ji neturėjo tikslo platinti narkotines bei psichotropines medžiagas, o tabletes pirko tik kaip turinčias raminantį ir miegą gerinantį poveikį, net nežinodama, kad jų sudėtyje yra psichotropinių medžiagų, savo išvadų nepagrindė teisiniais argumentais, tokiais savo veiksmais pažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 5 d. reikalavimus. Teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nenustatė objektyvių bei subjektyvių nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 str. 1 d., sudėties požymių.
I. B. skunde pažymi, jog teismas nepagrįstai nevertino galimybės taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų. Teismas nuosprendyje tik formaliai įvertino lengvinančią aplinkybę - nuoširdų gailėjimąsi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), tačiau visiškai nevertino jos garbingo amžiaus, pavojingumo laipsnio, kaltės, jos padarytos veikos motyvų ir tikslų, jų teisiškai neargumentavo, taip pat neįvertino tai, kad raminantys vaistai nebuvo perduoti. Nuteistosios teigimu, Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė neturi pozityvios, žvelgiant į ateitį, paskirties ir tai pažeidžia BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Nors jai inkriminuota nusikalstama veika, kurios nepripažįsta padariusi, priskiriama prie sunkių, realus laisvės atėmimo bausmės paskyrimas yra neadekvatus šiai veikai ir prieštarauja teisingumo principui. Svarstydami galimybę pasiekti bausmės tikslus be realaus bausmės atlikimo, teismai, be kitų bylos aplinkybių, svarbią reikšmę turi skirti nuteistojo asmenybės įvertinimui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarime Nr. 23 išaiškinta, į ką teismas turi atsižvelgti, vertindamas kaltininko asmenybę: kaltininko teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, susiformavusias savybes, ir spręsti, kas paskatino asmenį padaryti nusikaltimą, ar šis nusikaltimas buvo atsitiktinio pobūdžio, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms. Nuteistoji nurodo, kad šių aplinkybių teismas neanalizavo ir į jas neatsižvelgė, nors byloje esantys duomenys patvirtina, kad ši padaryta nusikalstama veika buvo atsitiktinio pobūdžio, t. y. tabletes ji pirko tik kaip turinčias raminamąjį poveikį, visai nežinodama, kad jose yra psichotropinių medžiagų, nes apie tai neturėjo jokio supratimo.
Taip pat nagrinėjant bylą teisme buvo pažeista jos teisė į teisingą teismą, nes tiek nacionalinė teisė, tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija reglamentuoja tapačius principus. Buvo pažeistos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 06 20 nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“, BPK 44 str., 20 str. 1 d., 5 d. nuostatos, kuriose nurodoma, jog nuosprendis turi būti pagrįstas įrodymais, o ne abejonėmis ar prielaidomis, ar tik vidiniu teismo įsitikinimu. Teismas turėjo įvertinti aplinkybes, kad jos teisės pažeidžiamos, kad teismo posėdžių metu nesugebėjo tinkamai ginti savo teisių, nes jai nekvietė gynėjo ir net nepasiūlė pačiai pasirūpinti, kad būtų atstovaujama kvalifikuoto teisininko procese, kas yra esminis procesinis pažeidimas, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Be to, nebuvo paisoma konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo, kuris reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įtvirtina formalią visų asmenų lygybę, taip pat, kad asmenys negali būti diskriminuojami ir kad jiems negali būti teikiama privilegijų, taip pat keliamos abejonės dėl teismo nešališkumo objektyviąja prasme.
Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėja advokatė prašė skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.
I. B. apeliacinis skundas atmestinas.
Nuteistoji iš esmės ginčija jai inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimą, prašo perkvalifikuoti jos veiką iš BK 260 straipsnio 1 dalies į 259 straipsnio 1 dalį ir taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies arba BK 75 straipsnio nuostatas.
Išnagrinėjusi bylą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Teismo nuosprendis yra pagrįstas išsamia liudytojų, pačios nuteistosios parodymų ir rašytinių įrodymų analize, byloje surinkta pakankamai duomenų, kurių pagrindu buvo galima nustatyti visas nusikaltimo aplinkybes, o I. B. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, o nuteistoji nenurodė jokių aplinkybių, kurių nebūtų ištyręs pirmosios instancijos teismas ir kurios galėtų lemti kitokį I. B. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimą. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai nepažeisti, esminių baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d.).
Apeliantė įsitikinusi, kad jos veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, kuris numato baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, neturint tikslo jas platinti. BK 260 straipsnio 1 dalis įtvirtina atsakomybę už analogišką nusikalstamą veiką, turint tikslą minėtas medžiagas platinti. Taigi pagrindinis kriterijus, skiriantis šias nusikalstamas veikas yra asmens elgesio subjektyviosios pusės elementas – tikslas. Tik nustačius šį būtinąjį požymį, galima kvalifikuoti asmens veiką pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Nuteistoji I. B. apeliaciniame skunde pažymi, jog tikslo platinti psichotropines medžiagas neturėjo, niekada nėra to dariusi ir visiškai nieko apie tai nesupranta. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu ji tvirtino, kad apie tai, jog jos pirktuose vaistuose yra psichotropinių medžiagų, sužinojo tik tyrimo metu. Tačiau įvertinus visą baudžiamosios bylos medžiagą, apeliantės teiginiai laikytini prieštaringais ir prasilenkiantys su nustatytomis faktinėmis įvykio aplinkybėmis. Visų pirma, I. B. aiškinamos aplinkybės buvo ne kartą keičiamos. Iš pradžių ji neigė pati pirkusi tabletes, kurių sudėtyje rasta psichotropinių medžiagų, aiškino, jog paltas, kurio petyje rastos tabletės, buvo perpirktas iš pažįstamos V. A. (t. 1, b. l. 100-101). Vėliau vykdomo tyrimo metu I. B. pripažino davusi iš dalies klaidingus parodymus, aiškino, jog tabletes nešė savo sutuoktiniui L. B. į Alytaus pataisos namus, žinodama, jog toks elgesys yra draudžiamas. Taip pat pripažino, jog 15 vnt. tablečių pirko pati, Kauno mieste, šalia autobusų stoties esančioje turgavietėje (t. 1, b. l. 103-104). Vis dėlto, šios apklausos metu nuteistoji išsamiai neatskleidė visų nusikalstamos veikos detalių, kitos apklausos metu papildė, jog turgavietėje pirko visą dėžutę psichotropinių vaistų „Clonezapam“ su 30 vnt. tablečių (t. 1, b. l. 108). Šie parodymai buvo patvirtinti ir apklausoje, dalyvaujant ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 1, b. l. 112). Galiausiai nuteistoji savo kaltę pripažino iš dalies, t. y. nepripažino inkriminuoto platinimo veiksmo (t. 1, b. l. 116-117). Nors pirmosios instancijos teisme jos pozicija nepasikeitė – I. B. kalta prisipažino, tačiau neigė platinusi psichotropines medžiagas, vis dėlto šį dalinį jos prisipažinimą teismas laikė nuoširdžiu ir pripažino jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Apygardos teismas su tokiu vertinimu nesutinka, kadangi visas ikiteisminis tyrimas rodo, jog nuteistoji savo parodymus nuolat keitė, taikė juos prie tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių. Tačiau bloginti nuteistosios teisinės padėties aukštesnės instancijos teismas negali, kadangi apeliacinis skundas pateiktas tik I. B..
Teismų praktikoje platinimas apibrėžiamas kaip psichotropinių ar narkotinių medžiagų bet koks perdavimas kitiems asmenims, išskyrus pardavimą: išmainant juos į kitus daiktus, dovanojant, apmokant skolą, atlyginant už darbą ar kitas paslaugas, duodant paskolą ir pan. Platinimo esmę ir sudaro tai, kad psichotropinės ar narkotinės medžiagos perduodamos bent vienam kitam asmeniui, neakcentuojant pelno už tai gavimą. Sprendžiant, ar kaltininkas turėjo tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, svarbią reikšmę turi šių medžiagų kiekis, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, paruoštų vartoti dozių skaičius, taip pat tai, ar kaltininkas pats vartoja šias medžiagas, ar anksčiau jas yra platinęs, ar buvo susitarimas su vartotoju ir kiti objektyvūs bylos duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-36/2009, 2K-75/2009). Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog tikslas platinti psichotropines medžiagas yra nustatytas pagrįstai. I. B. žinojo, kokius daiktus, medžiagas ar dirbinius yra draudžiama perduoti asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose. Alytaus pataisos namuose iki analizuojamo įvykio ji ne kartą buvo lankiusis ir visus kartus buvo pasirašytinai įspėta apie galiojančius draudimus (t. 1, b. l. 57-60). Jau vien pasirinktas tablečių įnešimo į pataisos namus būdas – slėpė jas palto petuke, įdėjusi į maišelį ir pritvirtinusi pleistru, – rodo, jog buvo siekiama nuslepiant nuo pareigūnų praeiti patikrinimą ir perduoti tabletes kitam asmeniui, kaip pati nuteistoji pripažino, savo sutuoktiniui L. B.. Taigi nors ratas asmenų, kurie turėjo gauti psichotropines medžiagas, nėra platus, tik vienas asmuo, tačiau tai pripažįstama platinimo veiksmais, nepaisant to, jog tabletės L. B. nepasiekė, nes buvo sulaikytos Alytaus pataisos namuose dirbančios pareigūnės.
Šalies argumentai
Nors apeliantė savo skunde prašo atkreipti dėmesį į jos sutuoktinio L. B. duotus parodymus, neva jie patvirtina, jog tikslo platinti psichotropines medžiagas ji neturėjo, tačiau apeliacinės instancijos teismas daro priešingą išvadą. L. B. ikiteisminio tyrimo metu aiškiai nurodė, jog atlikdamas bausmę Alytaus pataisos namuose, jis nė karto nėra vartojęs psichotropinių ar narkotinių medžiagų. I. B. niekada nėra prašęs atnešti jam „Clonezapam“ tablečių. Paaiškinti sutuoktinės elgesio nesugebėjo (t. 1, b. l. 94-95). Taigi šie parodymai tik paliudija, jog nusikalstamos veikos iniciatorė ir vykdytoja buvo I. B.. Bandymas savo neteisėtą veiką paaiškinti neva geranoriška pagalba sutuoktiniui, kenčiančiam nuo nemigos, negalinčiam pataisos namuose pailsėti, laikytinas gynybine pozicija. Tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji I. B. inkriminuotos veikos sudėties požymiai yra nustatyti įrodymais, aprašytais ir ištirtais pirmosios instancijos teisme, apygardos teismas su jų vertinimu sutinka ir plačiau nepasisako.
I. B. skunde prašomai taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatai nėra teisinio pagrindo. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad skirti švelnesnę, nei įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę teismas gali nustatęs išimtines bylos aplinkybes, leidžiančias spręsti, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštaraus teisingumo principui. Nuteistoji prašo atkreipti dėmesį į jos garbingą amžių, veikos pavojingumo laipsnį, kaltę, motyvus ir tikslus. Į minėtas aplinkybes apylinkės teismas jau atsižvelgė skirdamas bausmę, jokių naujų aplinkybių I. B. nepateikė, jos padaryta nusikalstama veika nėra atsitiktinio pobūdžio ar spontaniška, nusikaltimas buvo suplanuotas, apgalvotas, jam buvo pasiruošta iš anksto. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šioje byloje jokių išimtinių aplinkybių, kurios būtų pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog nuteistajai įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, nėra. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai nevertino galimybės taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Be to, pažymėtina ir tai, jog I. B. buvo pritaikytas BK 64¹ straipsnis ir paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu trečdaliu, nors kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, savo kaltės nuteistoji jau nebepripažįsta, todėl BK 64¹ straipsnio nuostatos neturėtų būti taikomos. Tačiau, jau minėta, prokuroro skundo dėl to nėra, todėl sunkinti nuteistosios teisinės padėties aukštesnės instancijos teismas neturi įgaliojimų.
Apeliantės prašymas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir bausmės vykdymą atidėti taip pat atmestinas. BK 75 straipsnio 1 dalis numato, jog bausmės vykdymas gali būti atidėtas asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip ketveriems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus. I. B. padaryta nusikalstama veika yra tyčinė ir priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 5 d.), todėl BK 75 straipsnio nuostatos jai negali būti taikomos.
Nuteistoji skunde nurodo, jog nagrinėjant bylą teisme buvo pažeista jos teisė į teisingą teismą, nes jai nebuvo kviestas gynėjas ir nepasiūlyta pačiai tuo pasirūpinti. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmos instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolas liudija, jog I. B. teisėja A. J. išaiškino jos teises pagal BPK 22 straipsnio 3 dalį, kuriame numatyta kaltinamojo teisė turėti gynėją. Kaltinamoji savo teises suprato, tačiau jokių prašymų, papildymų nepateikė (t. 2, b. l. 51-55). Būtiną gynėjo dalyvavimą procese reglamentuoja BPK 51 straipsnis, tačiau nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teisme gynėjo dalyvavimas nebuvo būtinas, todėl I. B. teisės į gynybą nebuvo suvaržytos. Be to, pažymėtina ir tai, jog ikiteisminio tyrimo metu nuteistoji, išaiškinus jai teisę turėti gynėją, jo paslaugų atsisakė (t.1, b. l. 98, 102, 105, 111, 114). Kiti apeliantės teiginiai - dėl BPK 44 straipsnio, 20 straipsnio 1 dalies, 5 dalies nuostatų pažeidimų, teismo šališkumo yra deklaratyvūs ir neargumentuoti, todėl apeliacinės instancijos teismas jų plačiau neanalizuoja.
Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą, patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nuteistajai I. B., nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. Iš 2014-11-04 pažymos Nr. TP-7-(2.10)-3962 matyti, kad advokatas A. G. Š., pateikęs advokato orderį Nr. 151896, teikia antrinę teisinę pagalbą I. B. ir antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma iki 2014-11-05 yra 54,10 Eur (t. 2, b. l. 72).
Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos dėl nuteistosios gynimo iš nuteistosios I. B. nepriteistinos. Apeliacinės instancijos teisme nuteistąją I. B. gynė advokatė Giedrė Kazakevičienė, advokato orderio Nr. 151682, kuri su I. B. yra sudariusi teisinių paslaugų sutartį (t. 2, b. l. 78). Kadangi Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus parinktas advokatas realiai nuteistosios neatstovavo, todėl pateikta pažyma yra nepagrįsta. I. B. realizavus įstatyminę teisę pasikviesti norimą gynėją, A. G. Š. protokoline nutartimi buvo atleistas nuo tolimesnio baudžiamosios bylos nagrinėjimo. Atsižvelgus į tai, antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš I. B. nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistosios I. B. apeliacinį skundą atmesti.