Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-04-12 · Byla Nr. ATP-398-628/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-04-12
Bylos Nr.
ATP-398-628/2013
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Sigita Bieliauskienė
Kategorijos
  • 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. ATP-398-628/2013Teisminio proceso Nr.: 4-02-3-05286-2012-5Procesinio sprendimo kategorija: 79.1.; 62.; 45.4.3.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2013 m. balandžio 12 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Sigita Bieliauskienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal I. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 18 d. nutarimo, kuriuo I. N. pripažintas kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 126 str. 4 d., o administracinė byla dėl administracinių teisės pažeidimų, numatytų Lietuvos Respublikos ATPK 124² str. 1 d. ir 124¹ str. 7 d., nutraukta, nesant I. N. veiksmuose administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties;

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. N. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 18 d. nutarimu pripažintas kaltu už tai, kad jis 2012 m. gruodžio 16 d. apie 18.50 val. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vairavo automobilį „VW Sharan“, valst. numeris (duomenys neskelbtini) ir vengė neblaivumo patikrinimo, šiais savo veiksmais jis padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 126 str. 4 d.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu I. N. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 18 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą jo atžvilgiu nutraukti.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, iš esmės vadovavosi tik vieno liudytojo - K. L., parodymais, prieštaravimai nebuvo pašalinti, nebuvo atsižvelgta į visas administracinio teisės pažeidimo bylos aplinkybes, byloje pateiktus argumentus bei paaiškinimus, faktinę situaciją: nebuvus eismo įvykio, po vairavimo alkoholį vartoti galima, ką ir teigia daręs I. N.. Be to, byloje nustatyta, jog iki pareigūnų atvykimo, buvo pakankamas laiko tarpas, galimybė pavartoti alkoholio. Jau po kurio laiko atvykę policijos pareigūnai, net ne automobilyje buvusį, o pas draugę einantį I. N. sulaikė ir pastarajam neteikiant automobilio dokumentų (registracijos ir privalomojo draudimo, kurie buvo palikti automobilyje), atsisakius neblaivumo patikrinimo, nepagrįstai pripažino jį kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos ATPK 126 str. 4 d. padarymo.

Taip pat akcentuojama, kad dėl neblaivumo, dėl blaivumo patikrinimo atsisakymo, ar dėl kito su tuo susijusiu Lietuvos Respublikos ATPK numatytu administracinės teisės pažeidimu - administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo niekada nebuvo baustas, yra sąžiningas vairuotojas, supranta savo pareigas ir stengiasi jų laikytis. Byloje pateikti įrodymai, kad I. N. yra vairuotojas profesionalas - tolimųjų reisų vairuotojas, teigiamai charakterizuojamas ir darbdavio.

Pažymi, kad policijos pareigūnams pareikalavus, jog būtų atliktas apsvaigimo testas, administracinėn atsakomybėn traukiamas I. N., pagrįstai manydamas, jog toks pareigūnų reikalavimas yra neadekvatus, neracionalus ir visiškai nepagrįstas, nežinodamas to pasekmių, apsvaiginimo patikrinimo atsisakė. Realiai jis (I. N.) bijojo būti patrauktas administracinėn atsakomybėn už pasirodymą viešoje vietoje būnant neblaiviu (jei toks faktas būtų užfiksuotas).

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apsvaigimo patikrinimo atsisakyta dėl visiškai objektyvių ir absoliučiai pateisinamų, protingumo kriterijus atitinkančių priežasčių ir tai iš esmės neatitinka Lietuvos Respublikos ATPK reglamentuojamo 126 str. 4 d. pažeidimo sąlygų, be to, veikiama buvo nežinant (policijos pareigūnams neišaiškinus) neblaivumo patikrinimo atsisakymo pasekmių. Blaivumo patikros atsisakymas visų aplinkybių, paaiškinimų ir faktinės situacijos kontekste nėra traktuotinas kaip siekis išvengti patikros ir blaivumo/neblaivumo konstatavimo, kadangi asmuo nevairavo transporto priemonės. Kad pareigūnų atvykimo metu galėjo būti neblaivus, I. N. sutinka, pats pripažino vartojęs alkoholį: po atvykimo prieš pasimatymą su drauge, kuri neleidžia vartoti stiprių alkoholinių gėrimų, t.y. po įvykusio konflikto su K. L., dėl nusiraminimo. Liudytojas K. L. patvirtino, jog po įvykusio konflikto su I. N., pastarasis toliau automobilį vairavo tvarkingai, nekeldamas grėsmės aplinkiniams, saugiai.

Atsiliepimas

Atsiliepimų į apeliacinį skundą nebuvo gauta.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Šalies argumentai

I. N. apeliaciniu skundu nesutinka su jo veiksmų kvalifikavimu, skundą iš esmės grįsdamas tuo, kad alkoholį vartojo jau po to, kai vairavo transporto priemonę, o pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, rėmėsi tik vieno liudytojo parodymais.

Lietuvos Respublikos ATPK 126 str. 4 d. įtvirtinta, kad transporto priemonių vairavimas, esant vairuotojams neblaiviems, kai nustatomas vidutinis (nuo 1,51 iki 2,5 promilės) arba sunkus (nuo 2,51 promilės ir daugiau) neblaivumo (girtumo) laipsnis, neblaivumo patikrinimo vengimas, taip pat alkoholio vartojimas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo, užtraukia baudą vairuotojams nuo dviejų tūkstančių iki trijų tūkstančių litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo dvejų iki trejų metų arba administracinį areštą nuo dešimties iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo dvejų iki trejų metų.

Kaip numato LR ATPK 257 str., administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo išvados dėl I. N. kaltės įvykdžius Lietuvos Respublikos ATPK 126 str. 4 d. numatytą pažeidimą padarytos argumentuotai, įvertinus visų byloje esančių įrodymų visumą. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą ir pripažindamas I. N. kaltu rėmėsi vieno liudytojo, t.y. K. L. parodymais, tačiau apeliacinės instancijos teismas su šiuo apelianto argumentu nesutinka. Iš skundžiamo nutarimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi ir policijos pareigūnų M. B. bei T. M. parodymais, taip pat iš dalies paties administracinėn atsakomybėn traukiamo I. N. teismo posėdžio metu duotais parodymais.

Iš bylos medžiagos matyti, kad K. L. ir policijos pareigūnai atvykę į įvykio vietą buvo vieninteliai liudytojai, kuriems galėjo būti žinomos įvykio aplinkybės, todėl jų išklausymas teismo posėdžio metu buvo būtinas. Pažymėtina ir tai, kad liudytojas K. L. buvo tas įvykio liudytojas, kuris tiesiogiai matė I. N. daromą pažeidimą, apie šį pažeidimą pranešė policijos pareigūnams, todėl šie parodymai laikytini esminiais nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje. Liudytojo K. L. parodymai buvo nuoseklūs, neprieštaringi, juos patvirtina tiek policijos pareigūnų parodymai, tiek kiti byloje esantys duomenys. Analogiškas įvykio aplinkybes, nurodytas teisminio bylos nagrinėjimo metu, K. L. nurodė ir savo paaiškinime, surašytame iškart po įvykio, t.y. 2012 m. gruodžio 16 d. Byloje nenustatytas K. L. suinteresuotumas bylos baigtimi, nenustatytas jo siekis apkalbėti administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį, todėl netikėti šio liudytojo parodymais apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo. Vien ta aplinkybė, kad K. L. nurodė, jog su policijos pareigūnais kalbėjo apie 5 sekundes, o pastarieji nurodė, jog pokalbis vyko iki minutės, negali būti laikoma esminiu prieštaravimu ir pagrindu nesivadovauti šio liudytojo parodymais, juo labiau, kad atsižvelgiant į vieningai formuojamą teismų praktiką, darytina išvada, kad tam tikrų mažareikšmių aplinkybių neatitikimai negali būti laikomi pagrindu nesivadovauti parodymais.

Nepagrįstos ir apelianto abejonės dėl K. L. veiksmų - kodėl pastarasis nepasirūpino kito liudytojo (asmens, kuris dėl I. N. sukeltos avarinės situacijos, įvažiavo į pusnį) duomenų surinkimu, sekė I. N. vairuojamą automobilį, nors dėl neva I. N. sukeltos avarinės situacijos nukentėjo kitas asmuo įvažiavęs į pusnį, bei apelianto spėlionės, kad K. L. šiuos veiksmus atliko tik siekdamas pakenkti I. N. dėl to, kad pastarasis nedavė jam kelio. Atsakant į šiuos argumentus, visų pirma atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymuose nėra numatyta liudytojo pareiga rinkti byloje duomenis. Tai administracinio teisės pažeidimo bylą tiriančio ar nagrinėjančio pareigūno/organo pareiga. Akcentuotina ir tai, kad iš bylos medžiagos matyti, jog priešais K. L. automobilį važiavo kitas automobilis, kuris dėl I. N. sukeltos avarinės situacijos įvažiavo į pusnį. Būtent šiam automobiliui I. N. turėjo duoti kelią, todėl tai paneigia apelianto versiją, neva K. L. davė neteisingus parodymus tik dėl to, kad apeliantas nedavė jam kelio.

Kaip vieną pagrindų, kodėl turėtų būti naikinamas pirmosios instancijos teismo nutarimas, apeliantas nurodo tai, kad transporto priemonę jis vairavo būdamas blaivus, išgėrė alkoholio sėdėdamas automobilyje, tik po to, kai jau nebeketino niekur važiuoti. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į šiuos argumentus, visų pirma, atkreipia dėmesį į tai, kad, remiantis liudytojo K. L. parodymais, kurių objektyvumu teismas neturi pagrindo abejoti, nuo I. N., išlipusio iš automobilio, sklido stiprus alkoholio kvapas, jo kalba buvo nerišli, su juo nebuvo įmanoma susikalbėti. Tokias pačias aplinkybes nurodė ir į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai. Be to, vadovaujantis bylos medžiaga bei liudytojų parodymais, darytina išvada, kad laiko tarpas nuo to, kai I. N. sustojo ir išlipo iš automobilio iki K. L. bei policijos pareigūnams prie jo prieinant, buvo labai nedidelis ir, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepakankamas tokio kiekio alkoholio išgėrimui. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad I. N. nuo to laiko, kai sukėlė avarinę situaciją, buvo sekamas K. L., kuris nurodė, kad ir po šio įvykio, pastarasis vairavo neadekvačiai.

Apelianto versiją, kad neblaivumo patikrinimo pastarasis atsisakė tik dėl to, kad nežinojo tokio atsisakymo galimų pasekmių taipogi vertinama kritiškai. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 str., įtvirtintas visuotinai pripažįstamas teisės principas, kad įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, leidžiantis asmenį patraukti atsakomybėn ir už tokį teisei priešingą veikimą ar neveikimą, kurio pasekmės tokiam asmeniui nėra žinomos dėl jo paties neatsakingumo. Pažymėtina, kad įstatymo leidėjas numatydamas atsakomybę už tam tikrus pažeidimus įstatymu iš anksto informuoja asmenis apie galimas tokio pažeidimo pasekmes, todėl vien tik asmens nežinojimas apie galimas jo veiksmais sukeltas pasekmes, negali būti laikomu pakankamu pagrindu atleisti asmenį nuo atsakomybės.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą tinkamai įvertino įrodymų visumą, kurių pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 18 d. nutarimo pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

I. N. apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 18 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėja Sigita Bieliauskienė