Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-12-14 · Administracinė byla Nr. I-4085-406/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-12-14
Bylos Nr.
I-4085-406/2015
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Gintaras Čekanauskas
Pareiškėjas
T. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities Vyriausiojo policijos komisariato
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr.1-4085-406/15Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01584-2015-0Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21; 74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gruodžio 14 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Gintaras Čekanauskas,sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,dalyvaujant pareiškėjui T. V.,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities Vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities Vyriausiojo policijos komisariato, 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b.l.5-7).

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2010 m. lapkričio 23 d. iki 2010 m. lapkričio 24 d. buvo apribota jo laisvė, pažeidžiant galiojančius teisės aktus, nesurašant sulaikymo protokolo, laikant su tarnybine uniforma areštinėje ir nepranešant Karo policijai arba artimiausiam kariniam vienetui, šiuo laikotarpiu naudojant jo atžvilgiu psichologinį smurtą, kalbant apie įvyksiantį žmonos R. V. persileidimą. Taip pat teigia, kad 2010 m. gruodžio 22 d. jis neteisėtai buvo konvojuotas į Marijampolės ligoninę. Dėl įvardintų aplinkybių ir neteisėtų atsakovo veiksmų jis kėsinosi į savo gyvybę, patyrė fizinį skausmą, emocinius - psichologinius išgyvenimus, todėl prašo priteisti iš atsakovo 100.000 Eur neturtinę žalą. Mano, kad neturtinės žalos atlyginimui jokie senaties terminai netaikytini.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į skundą (b.l. 14-19) su pareiškėjo skundu nesutinka. Nurodo, kad pareiškėjas 2010 m. lapkričio 23 d. buvo sulaikytas BPK 140 str. tvarka ir patalpintas į Marijampolės VPK Vilkaviškio PK, surašytas laikino sulaikymo protokolas, informuota prokuratūra ir pareiškėjo sutuoktinė. Pabrėžia, kad sulaikymo dieną jam buvo nustatytas 1.83 promilių girtumas. Atlikus procesinius veiksmus, pareiškėjas 2010 m. lapkričio 24 d. buvo konvojuotas į Marijampolės apskrities VPK areštinę, taigi jo laikinas sulaikymas truko neviršijant 48 valandų. 2010 m. lapkričio 25 d. pareiškėjui teismo nutartimi buvo skirtas kardomoji priemonė – suėmimas vienam mėnesiui. Pažymi, kad jokių skundų dėl galimai neteisėto sulaikymo, netinkamo sulaikymo įforminimo, Marijampolės VPK negavo. 2010 m. gruodžio 22 d. pareiškėjas buvo konvojuotas į VŠĮ Marijampolės ligoninę ir tą pačią dieną vėl į Marijampolės AVPK areštinę, nepažeidžiant konvojavimą reglamentuojančių teisės aktų. Kokiais neteisėtais veiksmais pasireiškė, šis konvojavimas pareiškėjas nenurodo, todėl jo teiginiai apie konvojavimo taisyklių pažeidimą laikytini abstrakčiais ir deklaratyviais. Mano, kad pareiškėjo sutuoktinės sveikatos būklė nesudaro pagrindo žalai atsirasti. Akcentuoja, kad policijos pareigūnai jokių neteisėtų veiksmų T. V. atžvilgiu neatliko, todėl žala jam atsirasti negalėjo. Pabrėžia, kad pareiškėjas sulaikymo metu (2010 m. lapkričio 23 d.) patyręs galimą žalą, būdamas pakankamai apdairus ir rūpestingas, turėjo realią galimybę ginti pažeistą savo teisę ir reikalauti žalos atlyginimo iki 2013 m. lapkričio 23 d., nes reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trijų metų senaties

2

terminas. Todėl vadovaujantis CK 1.126 str. 2 d., nuostatomis, prašo teismo nagrinėjant šį pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą. Prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jis buvo neteisėtai laikinai sulaikytas areštinėje nuo 2010 m. lapkričio 23 iki 2010 m. lapkričio 24 d. ir patyrė psichologinį smurtą, o 2010 m. gruodžio 22 d. neteisėtai konvojuotas į Marijampolės ligoninę.

Teismas pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio Kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį

asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos Vyriausias administracinis teismas, įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.

CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas expressis verbis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už neteisėtą sulaikymą nuo 2010 m. lapkričio 23 d. iki 2010 m. lapkričio 24 d., kurio metu jo atžvilgiu buvo vartojamas psichologinis smurtas ir dėl neteisėto konvojavimo į Marijampolės ligoninę 2010 m. gruodžio 22 d. Pabrėžtina, kad skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2015 m. rugpjūčio 20 d. (b.l. 5, 13). Vertinant nurodyto teisės pažeidimo mastą ir pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo skunde nurodytą laikotarpį žinojo apie tai, kad jis neteisėtai sulaikytas, kad policijos pareigūnai jo atžvilgiu vartojo psichologinį smurtą Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog ieškinio senatį prašė taikyti atsakovas –Marijampolės apskrities VPK.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama,

3

teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Pareiškėjas posėdžio metu teigė, kad senaties termino nepraleido, kadangi bylose dėl žalos atlyginimo jis netaikomas.

Pabrėžtina, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-727-858/2015, A-784-858/2015).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat analogiškai laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas nurodo, jog dėl jo pažeistų teisių ir psichologinio smurto iš pareigūnų pusės jis kėsinosi į savo gyvybę, patyrė fizinį skausmą, emocinius - psichologinius išgyvenimus. Jei pareiškėjas realiai patyrė būtent tokius išgyvenimus, kuriuos jis nurodo nagrinėjamoje byloje, tai visiškai akivaizdu, jog ir sulaikymo momentu jis turėjo galimybę taip pat realiai suvokti, jog jo teisės tokiu būdu yra pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas, teigdamas, jog žalos atlyginimui ieškinio senaties terminai netaikomi, nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Jo nurodyta aplinkybė, kad dėl žalos atlyginimo į teismą kreipėsi pavėluotai dėl teisinių žinių stokos, nėra reikšminga. Akcentuotina, jog gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriame buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pabrėžtina ir tai, kad teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-818-414/2014 pareiškėjas jau kėlė ginčą dėl neturtinės žalos, kurią jis kildino iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų laikino sulaikymo sąlygų Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilkaviškio rajono policijos komisariato laikino sulaikymo kameroje, atlyginimo tuo pačiu laikotarpiu, t. y. nuo 2010 m. lapkričio 23 iki 2010 m. lapkričio 24 d. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 31 d. sprendimu jo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas uždarymo į laikino sulaikymo kamerą sąlygas buvo pažeista, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-1962/2014 pareiškėjo T. V. apeliacinis skundas buvo atmestas, pakeičiant Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 31 d. sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstant taip: „Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.“ Pareiškėjas paminėtoje byloje buvo nurodęs kitą skundo pagrindą ir savo reikalavimo negrindė tomis faktinėmis aplinkybėmis, kurias nurodė nagrinėjamoje byloje, nors, teismo vertinimu, tokią objektyvią galimybę turėjo. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodė tas faktines aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą šioje byloje, tačiau Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo kolegija, vertindama naujai nurodytas aplinkybes konstatavo, jog pareiškėjo T. V. apeliaciniame skunde nurodomos tokios aplinkybės, jog pareiškėjas dvasinius sutrikimus, emocinę depresiją, nepatogumus ir fizinius skausmus patyrė dėl to, kad prieš jį buvo panaudotos ašarinės dujos ir psichologinis smurtas, nebuvo surašytas sulaikymo protokolas, nebuvo informuota jo vadovybė, jis buvo uždarytas į areštinę nepagrįstai su kitais asmenimis, galėjo būti pateiktos ir įvertintos pirmosios instancijos teismo.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pakartotinam pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo, o jo skunde nurodytam laikotarpiui taikytina trijų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, nevertintinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Gintaras Čekanauskas