- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2019-01-29
- Bylos Nr.
- 1A-97-211/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-65491-2017-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Laureta Ulbienė, Gintaras Dzedulionis, Arūnas Kisielius
- Nuteistasis
- V. L.
- Advokatai
- Arvydas Montrimas
- Kategorijos
- 1.2.4.6.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str. 1 d.)
- 1.2.5.4.1Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą (BK 145 str. 1 d.)
- 2.4.6.5.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)
- 2.4.7Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.)
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio, Arūno Kisieliaus, Lauretos Ulbienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi nuteistojo V. L. (toliau – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 31 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal:
- Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 140 straipsnio 2 dalį (2017 m. gruodžio 16 d. epizodas) 1 metų laisvės apribojimu, įpareigojant jį nebendrauti su A. L. ir nesilankyti jos gyvenamojoje vietoje, nevartoti alkoholio;
- BK 145 straipsnio 1 dalį (2017 m. gruodžio 16 d. epizodas) 9 mėnesių laisvės apribojimu, įpareigojant jį nebendrauti su A. L. ir nesilankyti jos gyvenamojoje vietoje, nevartoti alkoholio;
- BK 145 straipsnio 1 dalį (2018 m. sausio 22 d. epizodas) 9 mėnesių laisvės apribojimu, įpareigojant jį nebendrauti su A. L. ir nesilankyti jos gyvenamojoje vietoje, nevartoti alkoholio.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, minėtos bausmės subendrintos ir V. L. paskirta subendrinta galutinė bausmė – 1 metų ir 3 mėnesių laisvės apribojimas, įpareigojant jį nebendrauti su A. L. ir nesilankyti jos gyvenamojoje vietoje, nevartoti alkoholio.
Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į V. L. paskirtą bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2017-12-16 11.40 val. iki 2017-12-17 19.20 val. ir nuo 2018-01-22 21.02 val. iki 2018-01-24 15.57 val. (keturios paros).
Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio teismo nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.
Vadovaujantis BK 72² straipsniu, V. L. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, šį įpareigojimą nustatyta įvykdyti per 1 metų laikotarpį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 31 d. nuosprendžiu V. L. nuteistas už tai, kad sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą ir grasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą: 2017-12-16, apie 11.40 val., bute, adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2.68 promilių girtumo laipsnis), tarpusavio konflikto su sutuoktine A. L. metu tyčia stūmė nukentėjusiąją A. L. į kairę ranką du kartus ties jos petimi ir, sugriebęs dešinės rankos delnu už chalato apykaklės, patampė link savęs, sugriebė keturis kartus nukentėjusiajai už chalato apykaklės bei ją verždamas keturis kartus smaugė nukentėjusiąją A. L. grasindamas ją pasmaugti, taip sukeldamas jai fizinį skausmą ir padarydamas krūtinės ląstos, kairio žasto, kairio dilbio, juosmens kairės pusės poodines kraujosruvas, kurios vertinamos nežymiu sveikatos sutrikdymu, ir grasino ją pasmaugti, kas sudarė pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šiais savo veiksmais V. L. padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje.
2. Taip pat V. L. nuteistas už tai, kad grasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą: 2018-01-22, apie 20.10 val., bute Vilniuje, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2.77 promilių girtumo laipsnis), tarpusavio konflikto su sutuoktine A. L. metu pagrasino, kad ją sumuš taip, kad pastaroji atsidurs komos būsenoje, kas sudarė pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, nes jis (V. L.) artimoje aplinkoje smurtauja ne pirmą kartą. Šiais savo veiksmais V. L. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
3. Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti 2018 m. spalio 31 d. nuosprendį ir jį pilnai išteisinti pagal visus pareikštus kaltinimus. Apelianto teigimu, nuosprendis priimtas remiantis išimtinai pareiškėjos A. L. išsakytais teiginiais, siekiant atkeršyti, pakenkti apeliantui, kadangi ji yra suinteresuotas, šališkas asmuo ir jos parodymai nėra laikytini įrodymais. Nuosprendis priimtas nesant jokių nusikaltimų pagal BK 140 str. 2 d., 145 str. 1 d. įrodymų, visai nevertinant apelianto pateiktų argumentų.
3.1. Apeliantas skunde nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje aprašyti veiksmai yra žodis žodin perrašyti iš pareiškėjos skundų. Nei prokurorai, nei teismas nesiaiškino kraujosruvų pareiškėjos kūne atsiradimo kilmės tokiose keistose kūno vietose – dilbis, žąstas, juosmuo, krūtinė. Teigia, kad jeigu būtų pavartotas smurtas – kaip nurodo pareiškėja – smaugimas, tai kraujosruvos būtų kaklo, veido srityje, tačiau tokių sužalojimų nustatyta nebuvo. Apeliantas daro išvadą, kad jokio fizinio smurto, smaugimo nebuvo, o taip pat nurodo tokių sužalojimų pareiškėjos kūne atsiradimą galintis paaiškinti tuo, kad pareiškėja siekdama suduoti jam pačiam į veidą, atsitrenkdavo tai į stalą, tai į kėdę, šaldytuvą, virtuvės stalviršį.
3.2. Apeliantas taip pat nurodo nesmurtavęs prieš pareiškėją, o tai darė ji pati, ji sudavė pastarajam į galvą, ko pasėkoje, apelianto manymu, buvo pažeista vidinė ausis, kadangi dabar girdi 50 proc. mažiau, taip pat kairės ausies srityje pastoviai ir nepertraukimai ūžia, cypia. Į medikus nesikreipė, kad neeskaluoti konflikto.
3.3. Skunde nurodoma, kad kaip ir dėl smurto, taip ir dėl grasinimų, tai yra tik eilinis pareiškėjos išsigalvojimas, kadangi jokių veiksmų po grasinimų nebuvo. Teigia, kad tuo išsigalvojimus labai gerai iliustruoja pareiškėjos elgesys byloje dėl skyrybų, kuomet apeliantui atsiliepime į ieškinį pateikus teisingus teiginius, pastaroji melagingą ieškinį nedelsiant atsiėmė.
4. Teismo posėdžio metu nuteistojo V. L. gynėjas skundą palaikė, prašė tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepimas
Atsiliepimų byloje negauta.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Dėl apelianto nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir 145 straipsnio 1 dalį (2017-12-16 epizodas):
5. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, apylinkės teismas nustatė tokias faktines aplinkybes: 2017-12-16, apie 11.40 val., bute, adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2.68 promilių girtumo laipsnis), tarpusavio konflikto su sutuoktine A. L. metu tyčia stūmė nukentėjusiąją A. L. į kairę ranką du kartus ties jos petimi ir, sugriebęs dešinės rankos delnu už chalato apykaklės, patampė link savęs, sugriebė keturis kartus nukentėjusiajai už chalato apykaklės bei ją verždamas keturis kartus smaugė nukentėjusiąją A. L. grasindamas ją pasmaugti, taip sukeldamas jai fizinį skausmą ir padarydamas krūtinės ląstos, kairio žasto, kairio dilbio, juosmens kairės pusės poodines kraujosruvas, kurios vertinamos nežymiu sveikatos sutrikdymu, ir grasino ją pasmaugti, kas sudarė pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.
6. Apeliaciniame skunde toks faktinių aplinkybių įvertinimas neigiamas ir prašoma apeliantą V. L. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, 145 straipsnio 1 dalį išteisinti, nurodant, kad apeliantas prieš sutuoktinę A. L. nesmurtavo, jokio smaugimo nebuvo. Priešingai, tai apylinkės teismas nesiaiškino kraujosruvų nukentėjusiosios kūne atsiradimo kilmės, kadangi nukentėjusioji, siekdama suduoti jam, atsitrenkdavo tai į stalą, tai į kėdę, tai į stalviršį. Be to, pati nukentėjusioji sudavė apeliantui į galvą, ko pasėkoje jam atsirado sveikatos problemų.
7. Teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, įvertinusi byloje surinktus įrodymus dėl minėtų nusikalstamų veikų, mano, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes bei priėmė nuosprendyje aptartais įrodymais pagrįstą ir motyvuotą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, todėl apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
8. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Taigi teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, turi įvertinti jų visetą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas.
9. Apeliaciniame skunde, nesutinkant su apylinkės teismo išvada, kad apeliantas V. L. padarė BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, akcentuojama, jog teismas priėmė nuosprendį nesant jokių įrodymų, kadangi suteikė prioritetą suinteresuoto, šališko asmens A. L. parodymams, visai nevertinant apelianto pateiktų argumentų.
10. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad esant situacijai, kai apie nagrinėjamą įvykį iš skirtingų asmenų gaunama prieštaringa informacija, būtina įvertinti, kurių asmenų parodymai yra patikimi ir objektyvūs. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas, pripažindamas V. L. kaltu, padarius inkriminuotas nusikalstamas veikas, pagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios parodymais, kurie dėl esminių įvykio aplinkybių buvo nuoseklūs viso proceso metu, juos patvirtina kiti byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai: liudytojais apklaustų policijos pareigūnų parodymai, duoti teisiamajame posėdyje bei jų tarnybiniuose pranešimuose užfiksuoti duomenys, nukentėjusiosios protokole-pareiškime, specialisto išvadoje bei savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokole užfiksuoti duomenys.
11. Vertinant nukentėjusiosios A. L. parodymų patikimumą, sutiktina su apylinkės teismo išvada, kad jie dėl esminių įvykio aplinkybių buvo nuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, kurių metu ji teigė buvusi smaugiama apelianto V. L., ją suėmus už chalato apykaklės, stumdoma, taip pat vyras sakė, kad pasmaugs. Ji jautė skausmą, išsigando, kad vyras gali įgyvendinti savo grasinimus, todėl nubėgo užsirakinti vonioje (b.t. 2, b.l. 34-35, 52).
12. Tiek apeliaciniame skunde, tiek teisme nuteistasis kėlė versiją, kad A. L. jį apkalba, norėdama jam atsikeršyti, pakenkti, tačiau byloje duomenų, kad nukentėjusioji dėl kokių nors priežasčių būtų linkusi apkalbėti V. L. nėra, jų nėra pateikta ir su apeliaciniu skundu. Be to, nukentėjusiosios parodymus dėl atliktų prieš ją smurtinių veiksmų – smaugimo, stumdymo patvirtina ir policijos pareigūnų, kurie tuo metu buvo atvykę į įvykio vietą parodymai bei jų tarnybiniuose pranešimuose, specialisto išvadoje užfiksuoti duomenys. Apylinkės teisme liudytojais apklausti policijos pareigūnai R. K., V. K. patvirtino pareigūnės R. K. tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje fakto užfiksuotus duomenis, kad atvykus pagal iškvietimą dėl smurto artimoje aplinkoje, nukentėjusioji buvo susijaudinusi, verkė, nurodė, kad vyras prieš ją smurtavo, ant jos kaklo matėsi paraudimas (b.t. 2, b.l. 50-51, 74-75). Minėtas nukentėjusiosios sužalojimas atvaizduotas ir pareigūnės 2017-12-16 tarnybiniame pranešime (b.t. 1, b.l. 8-9). Ten pat pažymėta, kad nukentėjusiosios sutuoktinis V. L. dėl įvykio paaiškino, kad „šiek tiek pastumdė žmoną“. Taigi matyti, kad įvykio aplinkybes iš dalies pripažįsta ir pats apeliantas. Taip pat byloje esančioje specialisto išvadoje nurodyta, kad A. L. nustatytos krūtinės ląstos, kairio žasto, kairio dilbio, juosmens kairės pusės poodinės kraujosruvos, kas vertinama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (b.t. 1, b.l. 16-17). Nors apeliantas teigia, kad nukentėjusioji susižalojo pati, kai norėdama jam suduoti trankėsi į stalą, kėdę, šaldytuvą, tačiau iš nuoseklių nukentėjusiosios parodymų nustatyta, kad konflikto metu jos sutuoktinis V. L., suėmęs ją už chalato apykaklės, smaugė, tai stūmė, tai traukė. Ji gynėsi, buvo stumdymasis (b.t. 2, b.l. 34-35). Šios nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės pilnai atitinka specialisto išvadoje jai užfiksuotus sužalojimus. Taip pat apylinkės teisme buvo išklausytas nukentėjusiosios pateiktas garso įrašas, kurį ji padarė įvykio metu, kuriame teismas nustatė girdisi, kaip nukentėjusioji prašo, kad jos sutuoktinis V. L. nesistumdytų, jos neliestų, ją paleistų. Taip pat girdisi, kaip V. L. klausia nukentėjusiosios, ar ją pasmaugti, daug kartų mini, kad pradės smaugti, užsmaugs. Nukentėjusioji prašo jos neliesti, nesmaugti (b.t. 2, b.l. 53).
13. Įvertinusi byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl apelianto V. L. kaltės, jam padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje ir BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad nukentėjusioji A. L. išsigando vyro veiksmų ir grasinimų, kadangi tiek iš pačios nukentėjusiosios, tiek iš policijos pareigūnų parodymų matyti, kad dėl smurto artimoje aplinkoje pareigūnai buvo kviečiami ne kartą, smurtą V. L. vartojo ne pirmą kartą, išgėręs būdavo agresyvus. Šiuo atveju nukentėjusiosios išgąstį sustiprino tai, kad apeliantas grasindamas pasmaugti žmoną, ją suėmė už chalato apykaklės, smaugė, stumdė. Nukentėjusioji išsigandusi nubėgo užsidaryti vonioje. Policijos pareigūnai, kurie buvo nuvykę į įvykio vietą patvirtino, kad nukentėjusioji buvo susijaudinusi, verkė.
14. Teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, kad tam, kad nustatytų nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje požymius, nebūtina kad kaltininkas realiai ketino įgyvendinti savo grasinimą. Pakanka nustatyti, kad jis suvokė savo grasinimą išsakąs taip, kad kitas asmuo tiki, jog grasinimas bus įgyvendintas, tokie jo veiksmai sukelia kitam žmogui baimę, nerimą, įtampą, nesaugumo jausmą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad iš nukentėjusiosios pateikto garso įrašo, jame vartojamų žeminančių išsireiškimų ir grasinimų pastarosios atžvilgiu, akivaizdu, kad apeliantas V. L. siekė ją pažeminti, įbauginti. Pažymėtina, kad šių bauginamojo pobūdžio veiksmų vertinimui, be kita ko, taikomas ir realumo kriterijus. Nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant aukščiau išdėstytoms aplinkybės, pagrįstai pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nukentėjusioji A. L. šį apelianto grasinimą suvokė kaip realų, turėdama pakankamą pagrindą bijoti apelianto.
15. Apygardos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtų aplinkybių visumą, sprendžia, kad skundo argumentai, jog byloje nėra jokių patikimų nuteistojo V. L. kaltumą padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus patvirtinančių įrodymų, kad nuosprendis pagrįstas tik šališko asmens parodymais ir neobjektyviais įrodymais, yra nepagrįsti. Priešingai, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje faktiniai bylos duomenys buvo tiesiogiai išnagrinėti teisiamajame posėdyje, įvertinti kaip įrodymų visuma, nė vienam iš įrodymų šaltinių neteikiant išskirtinės reikšmės. Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to reikalauja BPK, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje. Tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai teisėjų kolegija pritaria.
Dėl apelianto nuteisimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (2018-01-22 epizodas):
16. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, dėl apelianto skundo argumento dėl jo nepagrįsto nuteisimo pagal 145 straipsnio 1 dalį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs faktinius duomenis dėl nuteistajam V. L. inkriminuotos minėtos nusikalstamos veikos, padarė nepagrįstą išvadą, kad toks kaltinimas pasitvirtino. Pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas apeliantą dėl 2018-01-22 epizodo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį nustatė, kad pastarasis 2018-01-22, apie 20.10 val., bute (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2.77 promilių girtumo laipsnis), tarpusavio konflikto su sutuoktine A. L. metu pagrasino, kad ją sumuš taip, kad pastaroji atsidurs komos būsenoje, kas sudarė pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, nes jis (V. L.) artimoje aplinkoje smurtauja ne pirmą kartą. Kolegijos vertinimu, įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad apeliantas V. L. 2018-01-22 kilusio konflikto metu pagrasino nukentėjusiajai A. L. ją sumušti ir buvo pakankamas pagrindas nukentėjusiajai manyti, kad jis šį grasinimą įvykdys, baudžiamojoje byloje nėra.
17. Nukentėjusiosios A. L. pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką nurodyta, kad vyras grasino duoti į galvą taip, kad pastaroji gulėtų komoje, iškeikė necenzūriniais žodžiais (b.t. 1, b.l. 8). Vėliau apklausiama nukentėjusioji paaiškino nuolat gyvenanti baimėje dėl savo vyro grasinimų ir jo agresyvaus būdo išgėrus, o 2018-01-22 girtas vyras grasino, kad užmuš, keikė necenzūriniais žodžiais ir žadėjo sumušti taip, kad ji atsidurtų komos būsenoje. Grasinimai jai pasirodė realūs, ji labai išsigando (b.t. 1, b.l. 71-73). Apklausiama teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji A. L. nurodė, kad tą dieną jos vyras V. L. buvo neblaivus, ryte kalbėjo, kad ją reikia sumušti taip, kad ji atsidurtų komos būsenoje, o vakare, grįžęs su kažkokiu jai nepažįstamu žmogumi, sakė šiam, kad duotų jai į dantis. Vėliau ji būdama virtuvėje, girdėjo savo vyro ir minėto asmens pokalbio fragmentus apie tai, kad kažką užmuš. Apie kokį konkrečiai užmušimą buvo kalbėta, nukentėjusioji įvardinti negalėjo, nurodė tik tiek, kad jos vyras ir kitas atėjęs jai nepažįstamas asmuo kalbėjosi tarpusavyje, o ji viską prisitaikė sau, išsigando ir iškvietė policiją (b.t. 2, b.l. 34-35).
18. Pabrėžtina, kad sprendžiant klausimą dėl grasinimo realumo, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-639/2010). Nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti, ir pats nori tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142/2007).
19. Baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistojo ir nukentėjusiosios santykiai yra įtempti ir konfliktiški – tarp jų vyko nesutarimai dėl nuteistojo priklausomybės alkoholiui, dėl skyrybų, o grasinimai sumušti, užmušti buvę ir anksčiau. Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad grasinimas sumušti nuteistojo ir nukentėjusiosios santykiuose 2018-01-22 įvykio metu nebuvo išskirtinis, o įvertinus situaciją, kurioje grasinimas buvo išsakytas – apeliantui kalbantis kitame kambaryje su nukentėjusiajai nepažįstamu asmeniu, nebuvo ir realus BK 145 straipsnio 1 dalies prasme. Įvykio situacija teisėjų kolegijai taip pat leidžia spręsti, kad nuteistasis, sakydamas, kad sumuš nukentėjusiąją, o vėliau jau vakare kalbėdamas su kitu asmeniu apie kažkokį užmušimą, neturėjo tyčios įbauginti nukentėjusiosios ir realiai jai negrasino. Taip pat, priešingai nei nustatė apylinkės teismas, iš bylos duomenų negalima daryti ir išvados, kad nukentėjusioji tikrai buvo įbauginta vyro grasinimu, kadangi ji ryte išgirdusi, kad vyras grasina ją sumušti taip, kad atsidurs komos būsenoje, į policiją iš karto nesikreipė, o išvažiavo su reikalais ir grįžo tik vakare. Vyro kalbą apie kažkokį užmušimą išgirdo būdama visai kitame kambaryje, apeliantui neatliekant jokių realių veiksmų jos atžvilgiu.
20. Taigi remiantis tuo, kas paminėta, daroma išvada, kad nėra pagrindo manyti, jog 2018-01-22 tarp nukentėjusiosios ir apelianto kilusio konflikto metu pastarojo išsakyti grasinimai nukentėjusiajai galėjo būti realiai įgyvendinti, o nustatytos aplinkybės rodo, kad jo išsakyti žodžiai bei atlikti veiksmai negali būti vertinami kaip tyčinis realus grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti A. L. sveikatą BK 145 straipsnio 1 dalies prasme. Esant tokioms aplinkybėms, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 31 d. nuosprendis dalyje dėl V. L. nuteisimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (2018-01-22 veika) naikintinas, priimant naują nuosprendį: dėl šios nusikalstamos veikos V. L. išteisintinas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
21. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. L. kelia ir jo sužalojimo klausimą, nurodo, kad nukentėjusioji A. L. sudavė jam į galvą, ko pasėkoje, apeliantui buvo padaryti sužalojimai, dėl kurių atsirado sveikatos sutrikimų. Apygardos teismas, vertindamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 31 d. nuosprendžio teisėtumą, dėl šių apeliacinio skundo argumentų nepasisakys, kadangi tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 dalimi, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nusprendžia:
nuteistojo V. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 31 d. nuosprendį dalyje dėl V. L. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį (2018-01-22 veika) panaikinti ir priimti naują nuosprendį.
V. L. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo pažymių.
Panaikinti nuosprendžio dalį dėl bausmių subendrinimo.
Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.