Utenos apylinkės teismo sprendimas

Utenos rajono apylinkės teismo teisėja Irena Stacevičienė, sekretoriaujant Vaidai Umbrasienei, dalyvaujant ieškovės M. D. atstovui advokatui Remigijui Rinkevičiui, atsakovo V. D. atstovui advokatui Kęstučiui Rakauskui, atsakovui V. L., jo atstovei advokato padėjėjai Žavintai Jurgelėnienei, atsakovui A. J., atsakovei N. J., atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos atstovui L. K., ieškovei M. D., atsakovui V. D., P. D., tretiesiems asmenims Utenos rajono 4-ojo notarų biuro notarei D. P. ir Šiaulių rajono 1-ojo notarų biuro notarui V. Ž. nedalyvaujant, apie posėdį pranešta, viešame teismo posėdyje išnagrinėjus civilinę bylą pagal ieškovės M. D. ieškinį atsakovams V. D., V. L., A. J., N. J., P. D., Nacionalinei žemės tarnybai dėl sprendimų panaikinimo ir restitucijos taikymo; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Utenos rajono 4-ojo notarų biuro notarė D. P. ir Šiaulių rajono 1-ojo notarų biuro notaras V. Ž.,

Aprašomoji dalis

nustato:

Ieškovė M. D. ieškinyje ir posėdžių metu prašė panaikinti 2010-03-22 Utenos apskrities viršininko administracijos sprendimus Nr.13-29765, Nr.13-29766, Nr.13-29767, Nr.13-29768, pripažinti negaliojančiu 2005-11-09 Utenos rajono 2-ojo notarų biuro notarės J. N. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo visą T. D., mirusios (duomenys neskelbtini), turtą pagal įstatymą paveldėjo V. D., pripažinti negaliojančiu A. J. (duomenys neskelbtini) išduotą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) dalyje dėl 3,4581 ha bendro ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalies paveldėjimo, pripažinti negaliojančiu N. J. 2011-02-21 išduotą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) dalyje dėl 3,4581 ha bendro ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalies paveldėjimo, pripažinti negaliojančiu V. L. 2012-08-24 išduotą paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) dalyje dėl 3,4581 ha bendro ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalies paveldėjimo, pripažinti negaliojančia dalies 3,4581 ha bendro ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2012-08-30 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pripažinti negaliojančia dalies 3,4581 ha bendro ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2012-11-20 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pripažinti negaliojančia Šiaulių r. 1-ojo notarų biuro notaro V. Ž. 2012-08-30 patvirtintą pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp V. D. ir V. L. notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), dalyje dėl gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato klojimo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo.

Ieškovė ieškinyje (2014-05-28 teisme gautas galutinai patikslintas ieškinys) (94-101 b.l., III t.) ir posėdžių metu nurodė, jog (duomenys neskelbtini) mirė jos vyro motina T. D.. Po jos mirties liko nekilnojamasis turtas: gyvenamasis namas, tvartas, klojimas ir kiemo statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), o palikimą priėmė du T. D. sūnūs: V. D. ir R. J. D., todėl akivaizdu, kad ieškovės vyras R.J. D. įgijo nuosavybės teises į nurodyto turto ½ dalį, ieškovės vyras mirė (duomenys neskelbtini). Tačiau notarė J. N. 2005-11-09 V. D. išdavė paveldėjimo teisės liudijimą, pagal kurį V. D. paveldėjo visą po T. D. mirties likusį turtą. Po sutuoktinio R.J. D. mirties ieškovė buvo vienintelė paveldėtoja, todėl akivaizdu, kad ji turėjo būti įtraukta į T. D. paveldimo turto procesą ir jai turėjo būti išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į pusę turto, likusio po T. D. mirties. Notarė, neįtraukusi ieškovės į T. D. paveldėjimo procesą, nepagrįstai pažeidė ieškovės teises ir teisėtus interesus. Utenos 4-ojo notarų biuro notarė D. P. 2013-01-18 atsisakė išduoti M. D. paveldėjimo teisės liudijimą, nurodydama, kad V. D. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į visą po T. D. mirties likusį turtą. Todėl ieškovė mano, kad notarės J. N. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas yra išduotas nepagrįstai ir neteisėtai, todėl turi būti pripažintas negaliojančiu, kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms.

Ieškovė taip pat nurodė, jog 2010-03-22 tuometinės Utenos apskrities viršininko administracijos sprendimais atsakovams V. D., P. D., S.K. L. (paveldėjo V. L.) ir G. J. (paveldėjo N. J. ir A. J.) buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), tačiau nuosavybės teisės atsakovams atkurtos nepagrįstai, kadangi nei vienas iš šių asmenų galiojusiais teisės aktais nustatyta tvarka nebuvo padavęs prašymo, tai yra nebuvo išreiškęs savo tikrosios valios (nei atskirai, nei kolektyvinės) dėl nuosavybės teisių atkūrimo, prašymą atkurti nuosavybės teises buvo padavęs tik ieškovės vyras R. J. D., o nuosavybės teisės buvo atkurtos visiems. Kadangi nepagrįstai atkurtos nuosavybės teisės, todėl ir G. J. ir S.K. L. paveldėtojai N. J., A. J. ir V. L. nėra teisėti nurodyto žemės sklypo paveldėtojai, taigi turi būti panaikinti 2010-03-22 tuometinės Utenos apskrities viršininko administracijos išduoti sprendimai ir taikoma restitucija, panaikinant V. L., N. J. ir A. J. išduotus paveldėjimo teisės liudijimus bei pirkimo – pardavimo sutartis, taip pat turi būti pripažinta negaliojančia ir 2012-08-30 pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kurią V. D. pardavė nekilnojamąjį turtą V. L..

Atsakovas V. D. atsiliepime ir posėdžių metu nurodė, jog su ieškovės ieškiniu nesutinka. Atsakovas nurodė, jog po motinos T. D. mirties (duomenys neskelbtini) jis per įstatymų nustatytą šešių mėnesių laikotarpį priėmė palikimą, paduodamas pareiškimą notarų kontorai, nes po motinos mirties visi penki vaikai nutarė, kad sodybą turi paveldėti V. D., kadangi nenorėjo skaidyti sodybos ir nenorėjo, kad kiltų nesutarimai.

Kadangi brolis palikimo dokumentų nesusitvarkė, todėl atsakovo įsitikinimu 2005-11-09 notarė teisėtai ir pagrįstai išdavė jam paveldėjimo teisės liudijimą, kuriuo jis paveldėjo visą motinos T. D. turtą. Atsakovas nurodė, jog M. D. atžvilgiu negali būti taikoma galiojusio LR CK 589 str. nuostata, kad jeigu įpėdinis miršta, nespėjęs priimti palikimo, teisė priimti palikimą pereina jo įpėdiniams, kadangi pats brolis per daugiau nei penkis metus po motinos mirties pats nerealizavo savo teisės į motinos palikimą. Atsakovas taip pat pabrėžė, kad ieškovė nepagrįstai prašo panaikinti 2005-11-09 paveldėjimo teisės liudijimą, nes pagal ieškinio esmę ji gali pretenduoti tik į ½ paveldėto turto dalį.

Atsakovas V. D. prašo taikyti vienerių metų ieškinio senaties terminą, numatytą LR CK 5.8 str., šiam reikalavimui, kadangi ieškovė apie paveldėjimo teisės liudijimą sužinojo 2006 metų vasarą giminės susitikime.

Atsakovas taip pat nurodė, jog ieškovei buvo žinoma apie tai, kad jis ketina parduoti sodybą, nes dėl senyvo amžiaus nebegali jos tvarkyti, ji dėl to jokių pretenzijų nereiškė. Atsakovas mano, kad V. L. yra sąžiningas įgijėjas, todėl jo teisės ginamos LR CK 4.96 str. 2 d. pagrindu, kadangi nekilnojamasis turtas negali būti išreikalautas iš sąžiningo įgijėjo. Atsakovas sutiko ginčą spręsti taikiai, sumokant ieškovei 8000 Lt kompensaciją. Atsakovas V. D. nesutiko ir su ieškovės reikalavimais panaikinti V. L. ir P. D. sudarytą žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį, nes P. D. yra teisėtas žemės sklypo savininkas ir galėjo nuosavybe disponuoti savo nuožiūra, taip pat ir dėl A. J. ir N. J. bei V. L. paveldėjimo teisės liudijimų, nes atsakovo nuomone šie asmenys yra teisėti pirmos eilės jų motinoms priklausiusio turto paveldėtojai.

Atsakovas P. D. posėdyje nedalyvavo, apie posėdį pranešta, pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, jog su ieškovės ieškiniu nesutinka. Po motinos mirties visi penki vaikai nutarė, kad sodybą turi paveldėti brolis V. D., kadangi visi nenorėjo skaidyti sodybos ir nenorėjo, kad kiltų nesutarimai. Tokiam sprendimui niekas neprieštaravo. 2006 metų giminės susitikime iš brolio V. D. sužinojo, kad jis yra paveldėjęs sodybą po motinos mirties, tai girdėjo ir ieškovė M. D. ir jokių pretenzijų dėl to nereiškė. Dėl nurodytų aplinkybių atsakovas mano, kad ieškovė praleido įstatymo nustatytą vienerių metų ieškininės senaties terminą ginčyti išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, prašė taikyti senatį ir reikalavimą atmesti.

Atsakovas teigė, kad M. D. apie 2010-03-22 Utenos apskrities viršininko sprendimus žinojo nuo 2010 metų kovo mėnesio pabaigos, todėl praleido 30 dienų įstatymo nustatytą terminą sprendimų apskundimui, prašė taikyti senatį ir reikalavimą atmesti.

Atsakovas save laiko sąžiningu žemės sklypo dalies įgijėju, todėl turėjo teisę disponuoti šiuo žemės sklypu savo nuožiūra, taip pat laiko sąžiningu įgijėju ir atsakovą V. L., nurodo, jog jo nuosavybės teisės turi būti ginamos.

Nepagrįstais laiko ir ieškovės reikalavimus taikyti restituciją bei nurodytų aplinkybių pagrindu prašo ieškovės ieškinį atmesti.

Atsakovas V. L. atsiliepime ir posėdžių metu su ieškovės ieškiniu nesutiko, nurodė, jog pagal (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartį jis asmeninėn nuosavybėn įsigijo gyvenamąjį namą, tvartą, klojimą ir kiemo statinius bei žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), už 23 000 Lt. Sutarties sudarymo metu šis turtas buvo registruotas vienintelio savininko V. D. vardu. Apie G. D. pasiūlymą pirkti sodybą atsakovas sužinojo tik iš patikslinto ieškovės ieškinio, o įsigijęs turtą, jį apdraudė, siekdamas valdyti kaip savo. Be to iš D. susitikimų atsakovui buvo žinoma, kad visas turtas po motinos mirties priklauso V. D., o 2011 metų susitikime V. D. nurodė, jog sodybą planuoja parduoti. Palikimo priėmimo teisėtumą asmuo pagal LR CK 5.8 str. gali ginčyti per vienerius metus nuo palikimo atsiradimo dienos, taigi ieškovė praleido šį terminą, nes apie V. D. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą ji jau žinojo 2006 metais, todėl reikalavimas panaikinti paveldėjimo teisės liudijimą turi būti atmestas dėl praleisto ieškinio senaties termino.

Atsakovas nesutinka ir su ieškovės reikalavimu panaikinti 2010-03-22 Utenos apskrities viršininko administracijos sprendimus, kuriais V. D., P. D., S. K. L. ir G. J. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko J. D. žemę, nes pagal tuometę tvarką, toks vieno pretendento prašymas, kuriame nurodyti visi kiti pretendentai, kurie teikė tarnyboms ryšį su žemės savininku įrodančius dokumentus, buvo laikomas visų pretendentų prašymu, dėl ko Utenos rajono žemėtvarkos skyrius 2000-06-05 surašė V. D., P. D., S. K. L. ir G. J. pažymas Nr. 9-165 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų. Atsakovo nuomone 2010-03-22 Utenos apskrities viršininko administracijos sprendimai yra teisėti ir pagrįsti ir juos naikinti pagrindo nėra, taip pat posėdžio metu nurodė, jog praleistas įstatymo nustatytas vieno mėnesio terminas. Nurodyto pagrindu atsakovas išreiškė nuomonę, jog nėra pagrindo naikinti ir paveldėjimo teisės liudijimą, kuriuo jis paveldėjo turtą po motinos mirties.

Dėl restitucijos taikymo atsakovas nurodė, jog ji negali būti taikoma mechaniškai, tai priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Atsakovas nurodė, jog jis yra sąžiningas įgijėjas, nes jo veiksmai įgyjant nekilnojamąjį turtą iš V. D. yra teisėti, pirkdamas turtą, jis turėjo lūkesčius šį turtą valdyti kaip savo, todėl nuosavybė turi būti ginama pagal 4.96 str. 2 d., nes iš sąžiningo įgijėjo nekilnojamasis daiktas negali būti išreikalautas.

Atsakovas taip pat nurodė, jog nuosavybės teisės į žemę įpėdiniams buvo atkurtos teisėtai, todėl P. D. savo valdomą žemės sklypą galėjo parduoti, o atsakovas save laiko taip pat sąžiningu įgijėju, ieškinio reikalavimą žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį, sudarytą atsakovo ir P. D. pripažinti negaliojančia laiko neteisėtu.

Atsakovė N. J. atsiliepime ir posėdžių metu su ieškovės ieškiniu nesutiko, nurodė, jog M. D. buvo žinoma apie tai, kad 2005-11-09 V. D. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, nes apie tai ne kartą buvo kalbėta giminių susitikimų metu ir tuomet M. D. niekam jokių pretenzijų nereiškė ir neužsiminė, jog jai kaip R.J. D. įpėdinei priklauso dalis iš motinos T. D. paveldėto turto. Ieškovė apie tai, kad V. D. ketina parduoti paveldėtą turtą žinojo gerokai anksčiau nei buvo sudarytas pirkimo – pardavimo sandoris, nes apie tai V. D. kalbėjo 2011 metų liepos mėnesį vykusio giminės susitikimo metu. Todėl pagal LR CK 5.8 str. nuostatas prašo taikyti šiam reikalavimui ieškinio senaties terminą, kuris yra vieneri metai, nes ieškovė jį yra praleidusi.

Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. D. žemę prašymą pateikė R.J. D., prašyme jis nurodė visus kitus J. D. įpėdinius kaip pretendentus, po ko visi pretendentai pristatė visus reikiamus dokumentus, taigi akivaizdu, jog valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. D. žemę išreiškė visi, todėl 2010-03-22 Utenos apskrities viršininko administracijos sprendimai yra teisėti ir juos naikinti pagrindo nėra, o paveldėjimo teisės liudijimo, pagal kurį atsakovė ir jos brolis A. J., mirus jų motinai G. J., paveldėjo ginčo žemės sklypo dalį, panaikinimas būtų neteisėtas, kadangi jie yra sąžiningi žemės įgijėjai.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su ieškiniu nesutiko, atsiliepimuose ir atstovas posėdžių metu nurodė, jog 1991-10-14 į tuometinę Utenos rajono Saldutiškio apylinkės agrarinės reformos tarnybą su prašymu kreipėsi R. J. D. dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko J. D. turėtą žemę, prašyme nurodė kitus įpėdinius. Kadangi buvo pateikti visi giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai, todėl 2000-06-05 visiems penkiems pretendentams buvo parengta pažyma „Dėl nuosavybės teisės patvirtinančių dokumentų“, taip pat buvo pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad šiame žemės sklype esančių statinių savininkas yra V. D., todėl teisės aktų nustatyta tvarka nuosavybės teisės V. D. buvo atkurtos natūra grąžinant 0,28 ha ploto namų valdos žemės sklypą po jam nuosavybės teise esančiais pastatais.

Trečiasis asmuo Utenos rajono 4-ojo notarų biuro notarė D. P. posėdyje nedalyvavo, apie posėdį pranešta, atsiliepimo nepateikė.

Trečiasis asmuo Šiaulių rajono 1-ojo notarų biuro notaras V. Ž. posėdyje nedalyvavo, apie posėdį pranešta, atsiliepimo nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovės ieškinys tenkintinas iš dalies.

Dėl nuosavybės teisių atkūrimo

Kaip jau buvo nurodyta ieškovė prašė panaikinti 2010-03-22 Utenos apskrities viršininko administracijos sprendimus Nr.13-29765, Nr.13-29766 Nr.13-29767 Nr.13-29768, motyvuodama tuo, kad buvo atkurtos nuosavybės teisės į J. D. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), tačiau nuosavybės teisės atsakovams atkurtos nepagrįstai, kadangi nei vienas iš šių asmenų galiojusiais teisės aktais nustatyta tvarka nebuvo padavęs prašymo, tai yra nebuvo išreiškęs savo tikrosios valios (nei atskirai, nei kolektyvinės) dėl nuosavybės teisių atkūrimo, prašymą atkurti nuosavybės teises buvo padavęs tik ieškovės vyras R. J. D., o nuosavybės teisės buvo atkurtos visiems.

Nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą reglamentuojantys norminiai teisės aktai nustato ne tik prašymo atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą turinį ir formą, bet ir tokių prašymų pateikimo terminus. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. Nr. VIII-359) 10 str. 1 d. nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d.

Prašymo formoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331, buvo skiltis, kurioje turėjo būti nurodomi kiti prašymą padavusiam asmeniui žinomi pretendentai, galintys pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą. Pagal teismų praktiką asmenys, kurie pretendento prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo nurodyti kaip pretendentui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą, ir kurie savo valią dėl nuosavybės teisių jiems atkūrimo nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms išreiškė kitais būdais, pripažįstami tinkamais pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą, nepateikus savarankiško prašymo atkurti nuosavybės teises, tik jeigu valia išreikšta nepasibaigus nustatytam terminui.

Iš šalių paaiškinimų ir byloje esančių rašytinių įrodymų, matyti, kad 1991-10-14 Utenos rajono Saldutiškio apylinkės agrarinės reformos tarnybai buvo pateiktas R. –J. D. prašymas atkurti nuosavybės teises į J. D. turėtą 6,73 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), prašyme nurodyti kiti J. D. anūkai - sūnaus K. D. vaikai: P. D., V. D., L. S. – K., J. G. (186 b.l., I t.). Iš byloje esančios nuosavybės teisių atkūrimo bylos duomenų matyti, kad visi penki pretendentai nuo pat nuosavybės teisių atkūrimo proceso pradžios žinojo apie jų senelio J. D. iki nacionalizacijos valdytos žemės grąžinimą, iki nustatyto termino teikė archyvinius dokumentus, patvirtinančius J. D. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 6,73 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), teikė giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus (199-224 b.l., I t.). nurodytas aplinkybes patvirtina ir tai, kad 2000 m. birželio 5 d. visiems pretendentams Utenos apskrities administracijos Utenos rajono žemėtvarkos skyrius parengė pažymas „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, kuriose nurodyti duomenys apie tai, kad visi penki pretendentai pateikė reikiamus nuosavybės teisių atkūrimui dokumentus, tame tarpe ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus (192-196 b.l., I t.). Be to posėdžių metu atsakovai ne kartą nurodė, jog V. D. turėjo ir teikė archyvinius dokumentus (176 b.l., II t.).

Taigi iš aukščiau nurodyto laikytina, jog minėti valingi atsakovų veiksmai buvo atlikti iki pasibaigiant terminui pateikti prašymus atkurti nuosavybės teises ir giminystės ryšius patvirtinančius dokumentus, minėti atsakovų veiksmai neabejotinai išreiškė jų valią pretenduoti į J. D. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą, todėl V. D., P. D., S.K. L. ir G. J. laikytini tinkamais pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą.

Taip pat pažymėtina, kad atkuriant pretendentams nuosavybės teises į J. D. turėtą žemę, buvo pateiktas pažymėjimas, patvirtinantis atsakovo V. D. nuosavybės teises į gyvenamąjį namą, tvartą, klojimą ir kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini), tačiau tai taip pat nėra pagrindas pripažinti viešojo administravimo subjekto – Utenos apskrities viršininko administracijos sprendimus neteisėtais.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė kėlė tiek civilinio teisinio pobūdžio reikalavimus, tiek administracinio teisinio pobūdžio reikalavimus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2012 ir kt.) suformuotą praktiką tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties terminai ir administracinių bylų teisenos terminai. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog ABTĮ 33 str. 1 d. nustatytas vieno mėnesio administracinio akto apskundimo terminas yra ne ieškinio senaties, o procesinis teisės kreiptis į teismą terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2009; 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2011).

Jau minėta, kad nuosavybės teisės visiems penkiems pretendentams atkurtos 2010-03-22 Utenos apskrities viršininko administracijos sprendimais (131-135 b.l., I t.). Ieškovė ieškinyje ir posėdžio metu teigia, jog ji nėra praleidusi mėnesio termino ginčyti sprendimus, nes apie tai, kad tik R.J. D. buvo padavęs prašymą atkurti nuosavybės teises, dėl ko kitiems pretendentams nuosavybės teisės atkurtos neteisėtai ir nepagrįstai, ieškovė sužinojo 2013 m. liepos 11 d., susipažinus su civilinėje byloje esančia nuosavybės teisių atkūrimo byla.

Iš nuosavybės teisių į J. D. turėtą žemę (duomenys neskelbtini), atkūrimo byloje esančių rašytinių įrodymų: sprendimų ir jų išsiuntimo lydraščių, registruotų pašto siuntų įteikimo pranešimų, sprendimų projektų, 2008-10-17 žemės sklypo ribų paženklinimo – parodymo akto (122-135, 172, 177 b.l., I t.), matyti, jog apie tai, kad M. D. vyrui R.J. D. nuosavybės teisės į J. D. turėtą žemę buvo atkuriamos kartu su kitais pretendentais buvo žinoma jau nuo 2008 metų pabaigos (2014-03-04 teismo posėdžio metu atsakovė neneigė savo parašų ant minėtoje byloje esančių dokumentų (172, 177 b.l., I t., )), be to kaip matyti iš registruotos pašto siuntos įteikimo pranešimo, pašto siunta, kuria siųstas Utenos apskrities viršininko administracijos 2010 m. kovo 22 d. sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo R.J. D. ieškovei M. D. įteiktas asmeniškai ne vėliau kaip 2010 metų balandžio mėnesio pabaigoje (išsiųstas 2010-04-23), todėl ieškovė nuo sprendimo gavimo dienos (sužinojusi apie nuosavybės teisių atkūrimą 5 pretendentams) turėjo galimybę pasidomėti nuosavybės teisių atkūrimo eiga (125 b.l., I t.).

Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, ieškovės M. D. ieškinio reikalavimai panaikinti 2010-03-22 Utenos apskrities viršininko administracijos sprendimus Nr.13-29765, Nr.13-29766 Nr.13-29767 Nr.13-29768, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į J. D. nuosavybės teise valdytą žemę V. D., P. D., G. J. ir S.K. L. atmestini kaip nepagrįsti, be to pažymėtina, kad ieškovė M. D. praleido ABTĮ 33 str. 1 d. nustatytą vieno mėnesio procesinį teisės kreiptis į teismą terminą.

Dėl paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais ir pirkimo – pardavimo sutarčių dalyje pripažinimo negaliojančiomis

Kadangi pagal ieškovę nepagrįstai buvo atkurtos nuosavybės teisės į J. D. nuosavybės teise valdytą žemę kitiems pretendentams, išskyrus jos vyrui R.J. D., todėl ir G. J. ir S.K. L. paveldėtojai N. J., A. J. ir V. L. nėra teisėti nurodyto žemės sklypo dalies paveldėtojai, todėl turi būti pripažinti negaliojančiais V. L., N. J. ir A. J. išduoti paveldėjimo teisės liudijimai, taip pat turi būti pripažinta negaliojančia ir 2012-08-30 pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kurią V. D. pardavė nekilnojamąjį turtą V. L..

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad nuosavybės teisės į J. D. nuosavybės teisėmis valdytą žemę (duomenys neskelbtini) atkurtos penkiems K. D. vaikams: G. J. (0,74 ha), P. D. (0,74 ha), R. J. D. (0,74 ha) ir S. K. L. (0,74 ha), V. D. (0,75 ha), visiems penkiems pretendentams nuosavybės teisės atlurtos sklype Nr. 1002-1, V. D. atkuriant šiame žemės sklype 0,47 ha ploto dalį ir 0,28 ha ploto dalį atkuriant sklype Nr. 1002 (131-135 b.l., I t.). Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos S.K. L., P. D., G. J., R.J. D. nuosavybės teisės į 0,74 ha ploto žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dalį kiekvienam ir 0,47 ha ploto šio sklypo dalį V. D. (72-76 b.l., II t.), taip pat įregistruotos V. D. nuosavybės teisės į 0,28 ha ploto žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). (27-28 b.l., I t.). (duomenys neskelbtini) mirus G. J., 0,74 ha ploto žemės sklypą kartu su kitu likusiu turtu paveldėjo įpėdiniai N. J. ir A. J. (117-120 b.l., II t.). (duomenys neskelbtini) mirus S.K. L., 0,74 ha ploto žemės sklypą kartu su kitu likusiu turtu pagal 2012-08-24 paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą paveldėjo testamentinis įpėdinis V. L. (142-158 b.l., II t.). A. V. D. 2012 m. rugpjūčio 30 d. sudarė pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią be kito turto pardavė jam nuosavybės teise priklausiusią 0,47 ha ploto žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) dalį ir 0,28 ha ploto žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) atsakovui V. L. (35-47 b.l., I t.). Atsakovas P. D. 2012 m. lapkričio 20 d. sudarė pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią pardavė jam nuosavybės teise priklausiusią 0,74 ha ploto žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) dalį V. L. (155-158 b.l., II t.).

Nustačius, jog G. J., S.K. L., P. D. ir V. D. nuosavybės teisės atkurtos, nepažeidžiant galiojančių teisės aktų, ir dėl to nesant pagrindo naikinti Utenos apskrities viršininko administracijos 2010 m. kovo 22 d. sprendimus Nr. Nr.13-29765, Nr.13-29766, Nr.13-29768 ir Nr. 13-29767, bei atmetus ieškovės reikalavimus šioje dalyje, atmestini ir ieškovės reikalavimai pripažinti negaliojančiu A. J. 2011-02-21 išduotą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. VJ-322 dalyje dėl 3,4581 ha bendro ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalies paveldėjimo, pripažinti negaliojančiu N. J. 2011-02-21 išduotą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. VJ-322 dalyje dėl 3,4581 ha bendro ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalies paveldėjimo, pripažinti negaliojančiu V. L. 2012-08-24 išduotą paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą Nr. DP-3596 dalyje dėl 3,4581 ha bendro ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalies paveldėjimo, pripažinti negaliojančia dalies 3,4581 ha bendro ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2012-08-30 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (sudaryta tarp V. D. ir V. L.), pripažinti negaliojančia dalies 3,4581 ha bendro ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2012-11-20 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (sudaryta tarp P. D. ir V. L.), pripažinti negaliojančia Šiaulių r. 1-ojo notarų biuro notaro V. Ž. 2012-08-30 patvirtintą pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp V. D. ir V. L. notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo.

Ieškovė ieškinio 5-u reikalavimu (94-101 b.l., III t.) prašė pripažinti negaliojančiu 2005 m. lapkričio 9 d. Utenos rajono 2-ojo notarų biuro notarės J. N. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo visą T. D., mirusios (duomenys neskelbtini), turtą pagal įstatymą paveldėjo V. D.. Atsakovas V. D. bei kiti atsakovai teigė, jog šiam reikalavimui ieškovė yra praleidusi LR CK 5.8 str. numatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą, kadangi apie atsakovui V. D. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą į visą po T. D. mirties likusį nekilnojamąjį turtą visi sužinojo 2006 metų giminių susitikime.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad (duomenys neskelbtini) mirė V. D. ir R.J. D. motina T. D. (5-6, 211 b.l.,I I t.), po motinos mirties (duomenys neskelbtini) liko turtas: gyvenamasis namas, tvartas, klojimas ir kiemo statiniai (8 b.l., II t.). 1990-10-02 į tuometinę Utenos valstybinę notarinę kontorą dėl palikimo priėmimo kreipėsi V. D. ir R. – J. D. (4 b.l., II t.), (duomenys neskelbtini) mirė R. - J. D. (7 b.l., II t.), 2005 m. lapkričio 9 d. V. D. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą, pagal kurį jis paveldėjo visą po motinos T. D. mirties likusį turtą: gyvenamąjį namą, tvartą, klojimą ir kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini) ( 12 b.l., II t.). Po R.J. D. mirties palikimą priėmė ieškovė M. D., kiti įpėdiniai atsisakė, ir M. D. 1996 m. birželio 11d. ir 1996 m. gruodžio 19 d. buvo išduoti paveldėjimo teisės liudijimai pagal įstatymą dėl turto po R.J. D. mirties paveldėjimo, pagal kuriuos ieškovė paveldėjo 2-jų kambarių butą Utenoje, lengvąjį automobilį, indėlį ir akcijas (7-8 b.l., I t.).

Pagal LR Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. Nr. VIII-1864) 4 str. Civilinis kodeksas taikomas civiliniams teisiniams santykiams, atsirandantiems jam įsigaliojus, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis, o esant civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, Civilinis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus. Todėl svarstant klausimą dėl 2005 m. lapkričio 9 d. Utenos rajono 2-ojo notarų biuro notarės J. N. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo, bus remiamasi nuo 2001 m. liepos 1 d. galiojančio LR Civilinio kodekso (toliau - LR CK) ir 1964 m. LR Civilinio kodekso (toliau 1964 m. LR CK), kuris galiojo iki 2001 m. liepos 1 d., normomis.

Pagal 1964 m. LR CK 568 str. palikimas atsiranda, palikėjui mirus, palikimui įgyti įpėdinis turi jį priimti, laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos (paskutinės nuolatinės palikėjo gyvenamoji vieta arba palikėjo turto ar jo pagrindinės dalies buvimo vieta – 1964 m. LR CK 570 str.) notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (1964 m. LR CK 587 str.), jeigu įpėdinis, šaukiamas paveldėti pagal įstatymą ar testamentą, miršta po palikimo atsiradimo, nespėjęs jo priimti per nustatytą terminą, teisė priimti jam priklausančią palikimo dalį pereina jo įpėdiniams (1964 m. LR CK 589 str.).

Palikimo priėmimas, savo esme, yra vienašalis įpėdinio sudaromas sandoris, kuriuo jis išreiškia valią sukurti tam tikras teisines pasekmes – perimti palikėjo civilines teises ir pareigas. Asmens valia civiliniuose santykiuose sukuria teisines pasekmes, jeigu ji turi objektyvią išraišką, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai asmens valios išraiška - tylėjimas (1964 m. LR CK 41 str.; LR CK 1.64 straipsnis). Palikimui priimti įpėdinis, išreikšdamas savo valią, turi atlikti tam tikrus aktyvius veiksmus.

Pagal teismų praktiką nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą. Tam, kad teises į paveldėtą turtą galėtų įgyvendinti visa apimtimi (įregistruoti teises į privalomai registruotiną turtą, sudaryti jo perleidimo sandorius ir pan.), įpėdinis gali prašyti notaro išduoti dokumentą, patvirtinantį jo teisių į palikimą įgijimą - paveldėjimo teisės liudijimą (1964 m. LR CK 598 str., LR CK 5.66 str.). Paveldėjimo teisės liudijimas savo teisine reikšme yra tik įpėdinio turimas teises įforminantis dokumentas, todėl jo išdavimas nekeičia nei teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei šių teisių apimties. Įstatyme nustatyta, kad bendra tvarka paveldėjimo teisės liudijimas negali būti išduotas anksčiau, negu suėjus šešiems mėnesiams nuo palikimo atsiradimo dienos (1964 m. LR CK 599 str.), o pagal 2001 m. LR CK 5.67 straipsnį – anksčiau, negu suėjus trims mėnesiams nuo palikimo atsiradimo dienos, tačiau nenustatyta terminų, per kuriuos palikimą priėmęs įpėdinis gali prašyti išduoti paveldėjimo teisės liudijimą, t. y. šios teisės įgyvendinimas laiko atžvilgiu yra neribojamas.

Remiantis šiomis teisės taikymo (aiškinimo) taisyklėmis, laikytina, jog ieškovės M. D. sutuoktinis R.J. D., atsakovas V. D. ir ieškovė M. D. įstatymų nustatyta tvarka įgyvendino paveldėjimo pagrindu atsiradusias teises ir įgijo nuosavybės teises į mirusios motinos T. D. paliktą turtą. (duomenys neskelbtini) mirus ieškovės sutuoktiniui R.J. D., ieškovė M. D., kreipdamasi įstatymų nustatyta tvarka dėl palikimo priėmimo, įgyvendino paveldėjimo pagrindu atsiradusias teises ir įgijo nuosavybės teises į mirusio sutuoktinio R.J. D. paliktą turtą, tame tarpe ir po jo motinos mirties jam tenkančią turto dalį. Toks susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimas yra teisinis pagrindas pripažinti, kad ginčas yra kilęs tarp bendraturčių, įgyvendinusių teises į nuosavybę, kilusias mirusiosios T. D. ir R.J. D. turto paveldėjimo pagrindu, kai vieni iš jų ginčija kito bendraturčio nuosavybės teisių į paveldėtą turtą atsiradimo teisėtumą, o tai suponuoja, jog tiek ieškovė, tiek atsakovas V. D. pagal teisinį statusą yra ne asmenys, pretenduojantys į palikimą (LR CK 5.8 str.), kurių teisių į teisminę gynybą įgyvendinimui taikytinas LR CK 5.8 str. nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, o nuosavybės teisinių santykių subjektai (LR CK 4.47 str. 1 d. 2 p.), kurių teisių į teisminę gynybą įgyvendinimui taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, kurio pradžia yra diena, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (LR Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str. 1 d., 1.125 str. 1 d., 1.127 str. 1 d.).

Minėta, kad atsakovui V. D. paveldėjimo teisės liudijimas į visą po motinos T. D. mirties likusį turtą išduotas 2005 m. lapkričio 9 d. Todėl netgi vertinant, kad ieškovė apie tai sužinojo 2005 m. lapkričio 9 d., su ieškiniu dėl minėto paveldėjimo teisės liudijimo nuginčijimo ji kreipėsi 2013 m. vasario 6 d., todėl laikytina, jog ginti savo teisės pažeidimą ieškovė kreipėsi, nepraleidusi bendro 10 metų ieškinio senaties termino (LR CK 1.125 str., 1.126 str., 1.127 str.).

Kaip jau buvo minėta, 1990-10-02 į tuometinę Utenos valstybinę notarinę kontorą dėl palikimo priėmimo po motinos T. D. mirties (duomenys neskelbtini) kreipėsi V. D. ir R. – J. D., taigi aukščiau išdėstyto pagrindu laikytina, jog abu įpėdiniai, padavę pareiškimus notarų biurui dėl palikimo priėmimo po motinos mirties įgijo nuosavybės teises į mirusios motinos T. D. paliktą turtą lygiomis dalimis, vėliau nuosavybės teises į ½ šio turto dalį įgijo ieškovė M. D., todėl 2005 m. lapkričio 9 d. V. D. išdavus paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, pagal kurį jis paveldėjo visą po motinos T. D. mirties likusį turtą: gyvenamąjį namą, tvartą, klojimą ir kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini), buvo pažeistos minėtos paveldėjimo klausimus reglamentuojančios LR CK normos.

Ieškovė prašo panaikinti visą 2005 m. lapkričio 9 d. V. D. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, pagal kurį jis paveldėjo visą po motinos T. D. mirties likusį turtą, tačiau toks ieškovės reikalavimas yra nepagrįstas, nes palikimą po motinos T. D. mirties priėmė du įpėdiniai: V. D. ir R.J. D., todėl šis ieškovės reikalavimas tenkintinas iš dalies, pripažįstant negaliojančiu ½ dalyje 2005 m. lapkričio 9 d. V. D. buvo išduotą paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, pagal kurį atsakovas V. D. paveldėjo po motinos T. D. mirties likusį turtą: gyvenamąjį namą, tvartą, klojimą ir kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini) (LR CK 1.80 str. 1 d.).

Ieškovė 11-u reikalavimu prašė pripažinti negaliojančia Šiaulių r. 1-ojo notarų biuro notaro V. Ž. 2012-08-30 patvirtintą pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp V. D. ir V. L., notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini) dalyje dėl gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato klojimo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo.

Dėl šio reikalavimo dalies – dėl žemės sklypo pardavimo teismas jau pasisakė, todėl spęstinas klausimas dėl likusios reikalavimo dalies.

Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog atsakovo V. D. nuosavybės teisės į po motinos mirties paveldėtus nekilnojamuosius daiktus 2005-11-09 paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu 2005-11-15 buvo įregistruotos nekilnojamojo turto registre (25-26 b.l., I t.). 2012 m. rugpjūčio 30 d. atsakovas V. D. ir V. L. sudarė pirkimo – pardavimo sutartį (35-48 b.l., I t.), pagal kurią atsakovas V. D. atsakovui V. L. pardavė gyvenamąjį namą, tvartą, klojimą ir kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini), dėl kurių atsakovui V. D. buvo išduotas ginčijamas 2005 m. lapkričio 9 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas.

Taigi kaip matyti iš byloje esančių duomenų, 2012 m. rugpjūčio 30 d. sudaryto sandorio pagrindu ginčo statinių savininku tapo atsakovas V. L., kuris nuosavybės teises į įgytus statinius 2012-09-07 įregistravo Nekilnojamojo turto registre (30-32 b.l., II t.).

Kaip jau buvo minėta ieškovė laikėsi pozicijos, kad atsakovui V. D. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas turi būti pripažintas negaliojančiu kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymų normoms, o tai pagal teismų praktiką ir įstatymą yra savarankiškas pagrindas taikyti restituciją. Taip pat ieškovė tvirtino, jog kitiems pretendentams negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą, todėl paskesniais sandoriais be pagrindo įgyta nuosavybės teisė buvo perleista kitiems asmenims – atsakovams, todėl panaikinus ginčijamus sandorius, įvyks restitucija natūra ir neteisėtame valdyme esantis turtas grįš savaime į pirminę padėtį iki sandorių atsiradimo, po ko paskesniais sandoriais ieškovė įgys nuosavybės teises į atsakovų šiuo metu atsakovų valdomą nuosavybę.

LR CK 1.80 str. nustatyta, kad imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo padarinių. LR CK 6.145 str. nustatyta, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Iš nurodytų teisės normų matyti, kad restitucija yra civilinių teisių gynybos būdas, kai šaliai grąžinama tai, ką ji perdavusi kitai šaliai, o iš nepagrįstai įgijusios šalies išieškoma tai, ką ši nepagrįstai gavusi. Taigi restitucija dėl sandorio negaliojimo yra įvykdyto sandorio šalių grąžinimas į buvusią padėtį.

Restitucija yra prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas, tai yra taikoma tada, kai šalis sieja prievoliniai teisiniai santykiai. Pripažinus sandorį niekiniu ir negaliojančiu ab initio, sprendžiama dėl restitucijos taikymo tarp šalių (LR CK 6.145 str.). Restituciją reglamentuojančios teisės normos tiesiogiai gina sąžiningo asmens interesus (LR CK 6.153 str.).

Kai reikalavimą pareiškusio asmens ir daikto valdytojo nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai, susiję su reikalaujamu grąžinti turtu, savininko teisės ginamos pagal LR CK 4.95 -4.97 str. įtvirtintas taisykles.

Kaip matyti iš faktinių bylos aplinkybių, ieškovės ir atsakovo V. L. nesiejo ir nesieja prievoliniai teisiniai santykiai, todėl negali būti taikoma restitucija, ieškovei siekiant išreikalauti paveldėtą nekilnojamąjį turtą – statinius.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2009-02-17 nutartis, priimta c.b. Nr. 3K-3-44/2009)yra nurodęs, jog civilinio proceso dispozityviškumo principas (LR CPK 13 str.) užtikrina šalių lygiateisiškumą procese, taip pat teisę pasirinkti teisių gynimo būdus ir įrodyti, kad pažeistai teisei apginti pasirinktas gynimo būdas teismo gali būti pritaikytas. LR CPK 135 str. 1 d. 4 p. nustatytas reikalavimas ieškovui suformuluoti ieškinio dalyką reiškia, kad ieškovas turi aiškiai suformuluoti savo prašymą, nurodydamas, kokiu būdu prašoma apginti pažeistą teisę.

Ieškovė savo teisių gynimui pasirinko restitucijos taikymo institutą, pripažinus sandorį negaliojančiu. Tačiau akivaizdu, jog ieškovės ir atsakovo V. L. nesiejo ir nesieja jokie prievoliniai santykiai, todėl negali būti taikomos LR CK šeštojoje knygoje nustatytos restitucijos taisyklės.

Teismas 2014-05-14 teismo posėdžio metu sudarė galimybę ieškovei tikslinti ieškinį, ieškovė 2014-05-28 pateikė patikslintą ieškinį, tačiau savo teises gynė reikalavimu pripažinti sandorį negaliojančiu ir restitucijos taikymu.

Teisės taikymas pagal konstatuotas faktines aplinkybes yra teismo preorogatyva, tačiau ieškovei nenurodžius tinkamo reikalavimo faktinio pagrindo, teismas neturi galimybės spręsti dėl neaiškaus reikalavimo pagrįstumo.

Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovės reikalavimas pripažinti negaliojančia Šiaulių r. 1-ojo notarų biuro notaro V. Ž. 2012-08-30 patvirtintą pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp V. D. ir V. L. notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini) dalyje dėl gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato klojimo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo laikytinas nepagrįstu ir atmestinas.

Ieškovė nekėlė reikalavimo priteisti iš atsakovo V. D. piniginę kompensaciją, kurią siūlė atsakovas V. D., todėl teismas šio klausimo nesprendė.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovės ieškinį patenkinus iš dalies, atitinkamai spręstinas klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Ieškovė ieškinyje kėlė tiek neturtinio pobūdžio, tiek turtinio pobūdžio reikalavimus.

Ieškovės 1-4 reikalavimai yra neturtinio pobūdžio, tačiau pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. Nr. VIII-359) 19 str. nuostatas šalys bylose dėl institucijų sprendimų dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo atleidžiamos nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, todėl ieškovė už 1-4 ieškinio reikalavimus panaikinti Utenos apskrities viršininko administracijos 2010-03-22 sprendimus yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo (LR CPK 83 str. 1 d. 14 p.).

Likusieji ieškinio reikalavimai yra turtinio pobūdžio, tačiau dalis jų susiję vieni su kitais arba yra išvestiniai, todėl apmokestinami vieną kartą.

5-as reikalavimas yra turtinio pobūdžio ir susijęs su 11-u reikalavimu dalyje dėl gyvenamojo namo, tvarto, klojimo ir kiemo statinių, todėl ieškinio suma nustatytina pagal šių daiktų vidutinę rinkos vertę pirkimo – pardavimo sutarties metu buvusias kainas, kurios bendroje sumoje sudaro 10 407 Lt (35-48 b.l., I t.), abu reikalavimai šio turto dalyje apmokestinami vieną kartą 312 Lt (10407x3:100) dydžio žyminiu mokesčiu (pritaikius LR Mokesčių administravimo įstatymo 66 str. 4 d. nustatytą mokesčių apvalinimo taisyklę) (LR CPK 79 str., 80 str.).

6-as ir 7-as reikalavimai yra turtinio pobūdžio, kiekvieno iš šių reikalavimų ieškinio suma pagal paveldėjimo metu buvusią paveldėtos žemės sklypo dalies vidutinę rinkos kainą sudaro 812,50 Lt (0,74x7530:3,43:2) (117-120 b.l., II t.), taigi žyminis mokestis už kiekvieną reikalavimą sudaro 72 Lt (50x143,9:100) (pritaikius LR Mokesčių administravimo įstatymo 66 str. 4 d. nustatytą mokesčių apvalinimo taisyklę ir atsižvelgiant į ieškinio pateikimo dėl šio reikalavimo metu (2013-07-30) galiojusį vartotojų kainų indekso padidėjimą iki 143,9 nuo 2013-05-01) (LR CPK 79 str., 80 str., 82 str.).

8-as reikalavimas yra turtinio pobūdžio, ieškinio suma pagal paveldėjimo metu buvusią paveldėtos žemės sklypo dalies vidutinę rinkos kainą sudaro 1625 Lt (0,74x7530:3,43) (142-154 b.l., II t.), taigi žyminis mokestis už šį reikalavimą sudaro 72 Lt (50x143,9:100) (pritaikius LR Mokesčių administravimo įstatymo 66 str. 4 d. nustatytą mokesčių apvalinimo taisyklę ir atsižvelgiant į ieškinio pateikimo dėl šio reikalavimo metu (2013-07-30) galiojusį vartotojų kainų indekso padidėjimą iki 143,9 nuo 2013-05-01) (LR CPK 79 str., 80 str., 82 str.).

9-as reikalavimas yra turtinio pobūdžio, ieškinio suma pagal pardavimo metu buvusią parduodamos žemės sklypo dalies (0,47 ha) vidutinę rinkos kainą sudaro 1032 Lt (0,47x7530:3,43) (35-48 b.l., I t.), taigi žyminis mokestis už šį reikalavimą sudaro 72 Lt (50x143,9:100) (pritaikius LR Mokesčių administravimo įstatymo 66 str. 4 d. nustatytą mokesčių apvalinimo taisyklę ir atsižvelgiant į ieškinio pateikimo dėl šio reikalavimo metu (2013-07-30) galiojusį vartotojų kainų indekso padidėjimą iki 143,9 nuo 2013-05-01) (LR CPK 79 str., 80 str., 82 str.).

10-as reikalavimas yra turtinio pobūdžio, ieškinio suma pagal pardavimo metu buvusią parduodamos žemės sklypo dalies (0,74 ha) vidutinę rinkos kainą sudaro 1625 Lt (0,74x7530:3,43) (155-158 b.l., II t.), taigi žyminis mokestis už šį reikalavimą sudaro 72 Lt (50x143,9:100) (pritaikius LR Mokesčių administravimo įstatymo 66 str. 4 d. nustatytą mokesčių apvalinimo taisyklę ir atsižvelgiant į ieškinio pateikimo dėl šio reikalavimo metu (2013-07-30) galiojusį vartotojų kainų indekso padidėjimą iki 143,9 nuo 2013-05-01) (LR CPK 79 str., 80 str., 82 str.).

11-as reikalavimas yra turtinio pobūdžio, tačiau šis reikalavimas yra susijęs su 5-u reikalavimu dalyje dėl gyvenamojo namo, tvarto, klojimo ir kiemo statinių bei yra išvestinis iš 5-o reikalavimo, todėl ieškinio suma nustatoma tik dalyje dėl žemės sklypo (už kitą turtą žyminis mokestis apskaičiuotas), kurio unikalus Nr. 4400-2036-7231, ir pagal pardavimo metu buvusią parduodamos žemės sklypo dalies (0,28 ha) vidutinę rinkos kainą sudaro 4900 Lt ( 35-48 b.l., II t.), taigi žyminis mokestis už šį reikalavimą sudaro 147 Lt (4900x3:100) (LR CPK 79 str., 80 str.).

Ieškovės ieškinys pagal galutinai suformuluotus reikalavimus turėjo būti apmokėtas 819 Lt (312+72+72+72+72+72+147) dydžio žyminiu mokesčiu (LR CPK 80 str.).

Ieškovė, pateikdama ieškinį ir tikslindama ieškinį, sumokėjo 1980,50 Lt žyminio mokesčio (5,74 b.l., I t., 17, 67 b.l., II t.), tai yra daugiau negu priklausė pagal įstatymą.

Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, priteisiamos atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas, bet jei jos yra ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio.

I. M. D. pateikė advokato atstovavimo išlaidas patvirtinantį dokumentą, šios išlaidos sudaro 1000 Lt (6 b.l., I t., 17 b.l., III t.). A. V. L. pateikė advokato išlaidas patvirtinančius dokumentus, šios išlaidos sudaro 4000 Lt (39-40 b.l., II t., 10-13 b.l., 4, 56-57, 86-87, 145-146 b.l., III t.). Atsakovė N. J. pateikė advokato išlaidas patvirtinančius dokumentus, šios išlaidos sudaro 300 Lt (116 b.l., II t., 9 b.l., III t.). A. V. D. pateikė advokato išlaidas patvirtinančius dokumentus, šios išlaidos sudaro 2600 Lt (49, 50 b.l., I t., 14-16, 58, 85, 144 b.l., III t.).

Byla laikytina sudėtinga, ieškovė teikė ieškinį bei patikslintus ieškinius, atstovas atstovavo ją teismo posėdžiuose daugiau nei 14 valandų, todėl laikytina, jog ieškovės patirtos išlaidos atitinka protingumo kriterijus ir yra pagrįstos (rekomendacijų 8.2. p., 8.18. p.), atsakovo V. L. patirtos išlaidos atitinka protingumo kriterijus ir yra pagrįstos, nes atstovai rengė atsiliepimus, atstovavo atsakovą posėdžiuose, kur sugaišo apie 14 valandų (rekomendacijų 8.2. p., 8.18. p.), atsakovo V. D. patirtos išlaidos atitinka protingumo kriterijus ir yra pagrįstos, nes atstovas rengė atsiliepimus, atstovavo atsakovą posėdžiuose, kur sugaišo apie 14 valandų (rekomendacijų 8.2. p., 8.18. p.), atsakovės N. J. patirtos išlaidos taip pat atitinka protingumo kriterijus ir yra pagrįstos, nes atstovas rengė atsiliepimą (rekomendacijų 8.2. p.).

Laikytina, jog ieškovės ieškinys dėl reikalavimo atsakovui V. D. patenkintas 10 procentų, todėl ieškovės naudai iš atsakovo V. D. proporcingai patenkintų reikalavimų daliai priteistina 100 Lt ieškovės patirtų advokato pagalbos išlaidų ir 156 Lt (10407x3;100:2) ieškovės sumokėto žyminio mokesčio (LR CPK 79 str., 80 str., 93 str., 98 str.).

Atmetus ieškovės ieškinį atsakovų V. L. ir N. J. atžvilgiu, iš ieškovės M. D. atsakovų V. L. naudai priteistina 4000 Lt atsakovo patirtų advokato pagalbos išlaidų, atsakovei N. J. 300 Lt advokato pagalbos išlaidų (LR CPK 79 str., 93 str., 98 str.).

Iš dalies patenkinus ieškovės ieškinį dėl reikalavimo atsakovo V. D. atžvilgiu, iš ieškovės atsakovo V. D. naudai priteistina 2340 Lt atsakovo turėtų advokato pagalbos išlaidų proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (LR CPK 79 str., 80 str., 93 str., 98 str.).

Šioje byloje teismas patyrė 149,25 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, kurios priteistinos iš atsakovės M. D. valstybės biudžeto naudai, minusuojant šias išlaidas iš ieškovės per daug sumokėtos žyminio mokesčio dalies, likusią per daug sumokėto žyminio mokesčio dalį grąžinant ieškovei iš valstybės biudžeto, kas sudaro 912,25 Lt (1980,50-819-149,25) (LR CPK 79 str., 87 str., 88 str., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis LR CPK 3, 259, 263 – 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškovės M. D. ieškinį patenkinti iš dalies.

Pripažinti negaliojančiu ½ dalyje 2005 m. lapkričio 9 d. Utenos rajono notarų biuro notarės J. N. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo atsakovas V. D. paveldėjo turtą po motinos T. D. mirties 1990 m. balandžio 30 d.

Likusioje dalyje ieškovės ieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovo V. D. ieškovės M. D. naudai 156 Lt žyminio mokesčio ir 100 Lt ieškovės turėtų advokato pagalbos išlaidų.

Priteisti iš ieškovės M. D. atsakovo V. D. naudai 2340 Lt jo turėtų advokato pagalbos išlaidų.

Priteisti iš ieškovės M. D. atsakovo V. L. naudai 4000 Lt jo turėtų advokato pagalbos išlaidų.

Priteisti iš ieškovės M. D. atsakovės N. J. naudai 300 Lt jos turėtų advokato pagalbos išlaidų.

Grąžinti iš valstybės biudžeto ieškovei M. D. 912,25 Lt per daug sumokėto žyminio mokesčio.

Išaiškinti ieškovei M. D., kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR FM, remdamasi teismo sprendimu.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Panevėžio apygardos teismui, paduodant skundą Utenos rajono apylinkės teisme.