- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-12-08
- Bylos Nr.
- I-2532-764/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05197-2013-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- UAB „Skraja“
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Energetikos ministerijos
- Advokatai
- Aurimas Lazdauskas
- Kategorijos
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė, dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokato padėjėjui Aurimui Lazdauskui ir atsakovių atstovui Leonardui Urbanovičiui (Leonard Urbanovič), viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Skraja“ skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Energetikos ministerijos, dėl žalos atlyginimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja UAB „Skraja“ pateikė teismui skundą (b. l. 61–69), kurį patikslino (b. l. 149–150), prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės 36 891,59 Lt žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjos nuomone, prieš pradedant bylą nagrinėti iš esmės, turėtų būti kreiptasi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 str. 6 d. (2013-01-17 redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 5 str. 2 d., 69 str. 1 d. ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pagrįsdama skundo reikalavimus pareiškėja nurodė, kad pagal Leidimų plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo metu (2012-09-24) galiojusį teisinį reglamentavimą buvo nustatyta, kad saulės jėgainėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė nei 30 kW, pagaminta elektros energija prekiaujama pagal fiksuotus tarifus nustatytus leidimo išdavimo metu. Nuo 2013-02-01 buvo pakeista Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – Įstatymas) 20 str. 6 d. ir nustatyta, kad taikomi elektros supirkimo tarifai galiojantys Leidimo gaminti elektros energiją išdavimo momentu. Leidimai gaminti elektros energiją pareiškėjai išduoti 2013-02-28 ir 2013-06-10, todėl pagal pasikeitusį teisinį reglamentavimą Leidimo plėsti elektros energijos pajėgumus išdavimo metu nustatytas 1,44 Lt/kWh tarifas pareiškėjos atžvilgiu negalėjo būti taikomas. Atsižvelgiant į pasikeitusį teisinį reglamentavimą vienoje pareiškėjos jėgainėje pagamintos elektros energijos supirkimo tarifas – 1,25 Lt/ kWh (Meldų 56 fotovoltinė saulės elektrinė), kitoje – 0,69 Lt/ kWh (Naugarduko 55 fotovoltinė saulės elektrinė). Pakeisdamas teisinį reguliavimą ir nustatydamas naujus elektros energijos supirkimo tarifus, įstatymų leidėjas pažeidė Bendrovės teisėtų lūkesčių apsaugos principą, nes pareiškėja negaus pagrįstai tikėtų pajamų, todėl valstybei pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str. kyla pareiga atlyginti turtinę žalą. Žalą pareiškėja kildina iš neteisėtų Seimo veiksmų, nes priimant Įstatymo pakeitimus pažeidė pareiškėjos teisėtą lūkestį už pagamintos elektros energijos pardavimą gauti tokio dydžio pajamas, kokių tikėjosi pradėdama šią veiklą. Be to, pareiškėjos manymu priimtas įstatymas prieštarauja Konstitucijai, todėl negali būti taikomas. Iki šiol, elektros energiją parduodama taikant mažesnius supirkimo tarifus, pareiškėja patyrė 36 981,59 Lt žalą, kurią valstybė turėtų atlyginti. Pareiškėjos nuomone, tarp nurodytų neteisėtų veiksmų ir jos patirtos žalos egzistuoja akivaizdus priežastinis ryšys, nes nuostoliai atsirado būtent dėl pakeisto teisinio reguliavimo, kuris pažeidžia anksčiau nurodytus teisės aktus ir konstitucinius principus.
Šalies argumentai
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Energetikos ministerija atsiliepime į pareiškėjos patikslintą skundą (b. l. 126–136, 162) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime pažymėjo, kad Įstatymo 13 str. 3 d. 2 p. nustačius, jog elektros energetikos sektoriuje iki 2020 metų saulės šviesos energijos elektrinių įrengtoji suminė galia turėtų padidėti iki 10 MW, nebuvo įvertinta aplinkybė, kad gali būti pateikta 16 000 prašymų statyti saulės elektrines, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, taip suminę saulės šviesos energijos elektrinių įrengtąją galią priartinant prie 500 MW ir 50 kartų viršijant Įstatymo 13 str. 3 d. 2 p. nustatytą ribą. Elektros energijos gamyba, naudojant atsinaujinančius energetikos išteklius, yra kompensuojama viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšomis, todėl kilo grėsmė, kad nebus užtikrinta darni atsinaujinančių energetikos išteklių naudojimo plėtra, nepagrįstai apsunkinti kiti elektros energijos vartotojai, gerokai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams, būtų pažeisti teisingumo ir protingumo principai, todėl Seimas 2013-01-17 priėmė Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų. Viešasis interesas yra dinamiškas, kintantis, todėl valstybė gali, o tam tikrais atvejais ir turi keisti ūkinės veiklos reguliavimą (1997-05-06, 2005-05-13, 2006-09-21, 2005-07-08, 2007-05-15 nutarimai). Reguliuodama ūkinę veiklą, valstybė turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto) ir visuomenės interesus, o įstatymo leidėjas turi diskreciją imtis būtinų priemonių, kurios padėtų užtikrinti viešojo intereso apsaugą ir išvengti elektros energijos kainų didėjimo. Konstitucijoje įtvirtinta valstybės priederme siekti bendros tautos gerovės negalima grįsti ar pateisinti tokio jos reguliavimo, kuriuo tam tikro ūkio subjekto teisės ir teisėti interesai ribojami daugiau, nei būtina viešajam interesui užtikrinti, konstitucinėms vertybėms apsaugoti (2008-06-30, 1997-02-13, 2005-05-13, 1999-10-06, 2000-10-18, 2002-04-09, 2004-01-26, 2006-03-30 nutarimai). Atsakovės nuomone, nuo 2013-02-01 įsigaliojusiu teisiniu reglamentavimu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tarifų dydžių. Šiuo reguliavimu sudaroma galimybė Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai teisingai, aiškiai, objektyviai ir laiku nustatyti pagamintos elektros energijos supirkimo tarifus.
Atsakovė pažymėjo, kad pareiškėjai išduotuose 2013-02-28 ir 2013-06-10 Leidimuose gaminti elektros energiją Nr. LG-0804 ir LG-1829 buvo įtvirtinta sąlyga, kad elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Tokios pats nuostatos buvo nustatytos ir pareiškėjai 2012-09-24 išduotuose Leidimuose plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-1921 ir LP-1922, tačiau jų Bendrovė neginčijo. Ši sąlyga Bendrovei nesukelia teisinių pasekmių, be to, atsakovė nėra įgaliota priimti sprendimų taikyti ar netaikyti tam tikrus elektros energijos supirkimo tarifus, nes jie imperatyviai nustatyti Įstatyme. Sprendimas nustatyti bendrovei kitokius elektros energijos supirkimo tarifus prieštarautų įstatymų viršenybės principui ir lemtų Energetikos ministerijos veikimą ultra vires. Nors Lietuvos Respublikoje teisiniu reglamentavimu įstatymų leidėjui nėra tiesiogiai suteikta (nėra ir tiesiogiai uždrausta) teisė leisti grįžtamąją galią turinčius teisės aktus, tiek teisės teorijoje, tiek ir praktikoje tokia teisė pripažįstama. Reikalavimas, kad įstatymas neturėtų grįžtamosios galios, nėra absoliutus. Ribojimai galimi tais atvejais, kai kitų teisės principų saugomos vertybės įgyja prioritetą lex retro non agit atžvilgiu. Konkuruojant keliems teisės principams, taigi ir sveriant kelis teisinius gėrius, svarbu nepamiršti, kad vieno iš jų ribojimas turi būti proporcingas kito svarbai. Kaip nurodyta anksčiau, keičiant teisinį reguliavimą, buvo siekiama užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą bei elektros energijos vartotojų teisėtus lūkesčius, t. y. užtikrinti ūkio subjektų ir viešojo intereso pusiausvyrą. Nagrinėjamam ginčui yra aktualus ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje iš esmės analogiško pobūdžio administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pateiktas aiškinimas.
Teismo posėdyje atsakovės atstovas prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Byloje ginčas keliamas dėl pareiškėjos teisės reikalauti iš Lietuvos valstybės turtinės žalos atlyginimo.
Reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 d. 3 p. nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 str. nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
Iš teismui pateikto skundo ir pareiškėjos atstovo pasisakymo teisminio bylos nagrinėjimo metu matyti, kad reikalavimas atlyginti turtinę žalą iš esmės grindžiamas tuo, kad nuo 2013-02-01 pakeitus teisinį reglamentavimą, nustatantį saulės elektrinių pagamintos elektros energijos supirkimo tarifų taikymą, buvo pažeisti teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir proporcingumo principai, taip pat principas lex retro non agit. Esminis pareiškėjos skundo argumentas yra toks, kad, nusprendusi vykdyti elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių gamybos veiklą, ji turėjo pagrįstą lūkestį, kad pagaminta elektros energija bus superkama taikant fiksuotą 1,44 Lt/kWh tarifą, o ne 1,25 Lt/ kWh tarifą (Meldų 56 fotovoltinėje saulės elektrinėje) ir 0,69 Lt/ kWh tarifą (Naugarduko 55 fotovoltinėje saulės elektrinėje).
Nustatyta, kad Energetikos ministerija 2012-09-24 pareiškėjai išdavė Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-1921 saulės elektrinėje, kurios instaliuotoji galia 0,03 MW, įrengtoje Meldų g. 56, Galgių k., Mickūnų k. v., Mickūnų sen., Vilniaus r. (b. l. 10), ir Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-1922 saulės elektrinėje, kurios instaliuotoji galia 0,03 MW, įrengtoje Naugarduko g. 55A, Vilniaus m. (b. l. 11).
Energetikos ministerija 2013-02-28 išdavė pareiškėjai Leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-0804 fotovoltinėje saulės elektrinėje, kurios įrengtoji galia 0,02989 MW, esančioje Meldų g. 56, Galgių k., Mickūnų k. v., Mickūnų sen., Vilniaus r., ir jame nustatė, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis (b. l. 12).
Energetikos ministerija 2013-06-10 išdavė pareiškėjai Leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1829 fotovoltinėje saulės elektrinėje, kurios įrengtoji galia 0,03 MW, esančioje Naugarduko g. 55A, Vilniaus m., ir jame nustatė, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis (b. l. 13).
Iki 2013-02-01 galiojusiose Įstatymo 20 str. 1 d., 7 ir 8 d. buvo nustatyta, kad elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, superkama už nustatytą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis, kuris taikomas 12 metų nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos, o tarifus nustato ir peržiūri Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Peržiūrėti fiksuoti tarifai ir jų galimi didžiausi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms Leidimas plėtrai išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos. Pagal nurodytas Įstatymo nuostatas, iki 2013-02-01 atitinkamam ūkio subjektui taikomo fiksuoto elektros energijos supirkimo tarifo nustatymo momentas buvo siejamas su leidimo plėsti elektros energijos gamybą išdavimo diena. Nustatyta, kad pareiškėjai Leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-1921 ir LP-1922 buvo išduoti 2012-09-24 (b. l. 10, 11).
Nuo 2013-02-01 įsigaliojus Įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui (2013-01-17 įstatymo Nr. XII-169 redakcija), pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas. Įstatymo 20 str. 6 d. nustatyta, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams, peržiūrimi fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai. Peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos. Pareiškėjai Leidimas gaminti elektros energiją Nr. LG-0804 buvo išduotas 2013-02-28 (b. l. 12), o leidimas Nr. LG-1829 – 2013-06-10.
Nagrinėjamoje byloje susidarė tokia faktinė situacija, kai Leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo metu galiojo teisinis reguliavimas, nustatantis, kad pagamintos elektros energijos supirkimo tarifas nustatomas pagal šio leidimo išdavimo metu galiojusį reglamentavimą, o leidimo gaminti elektros energiją išdavimo metu – pagal šio leidimo išdavimo metu galiojantį reglamentavimą. Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymų leidėjas, keisdamas teisinį reglamentavimą, išimčių, taikomų ūkio subjektams, kuriems leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus išduoti iki 2013-02-01, nenustatė.
Pareiškėja teigia, kad dėl susiklosčiusios situacijos buvo pažeistas teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir proporcingumo principai, taip pat principas lex retro non agit.
Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų paskirtis – užtikrinti asmens pasitikėjimą valstybe ir teise. Teisinio reguliavimo pakeitimai turėtų būti daromi taip, kad asmenims, kurių teisinei padėčiai jie turi įtakos, būtų užtikrinta reali galimybė prisitaikyti prie naujos teisinės situacijos (Konstitucinio Teismo 2013-02-15 nutarimas). Šie principai taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Be to, pagal šiuos principus teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų, būtina inter alia laikytis principo lex retro non agit, teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių (Konstitucinio Teismo 2008-12-24, 2011-12-22, 2013-02-15 nutarimai). Pagal principą lex retro non agit, teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignor retro agit). Nei įstatymu, nei poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris įsiterptų į jau pasibaigusius teisinius santykius. Toks reguliavimas, kuris galėtų pakeisti teisės normas, kai reguliuojami santykiai jau yra užbaigti, sudarytų prielaidas paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą (Konstitucinio Teismo 2007-11-29, 2011-10-25 nutarimai).
Pagal Konstituciją, riboti asmens teises ir laisves galima, jei yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu, ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje, siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2004-01-26, 2005-05-13 nutarimai). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra ne kartą pripažinta, kad teisėtų lūkesčių apsaugos principas nėra absoliutus, nes jo ginamas interesas gali būti nusveriamas konkuruojančių principų (2008-02-20, 2011-12-22 ir 2013-02-15 nutarimai). Teisėtas lūkestis negali būti absoliučiai siejamas su galiojančios teisės pažodiniu aiškinimu. Tai, kad šis principas nėra absoliutus, patvirtina ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika (2013-03-21 sprendimas Magdeburger Muhlenwerke GmbH prieš Finanzamt Magdeburg Nr. C-129/12; 2011-11-22 sprendimas Nyderlandai prieš Tarybą Nr. C-110/97; 1991-02-21 sprendimas Zucherfabrik Suderdithmarshen ir Zuckergabrik Soest Nr. C-143/88 ir C-92/89).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-12-23 nutartyje (a. b. Nr. A143-2834/2013) pateikė ir nagrinėjamai bylai aktualų aiškinimą, t. y. konstatavo, kad teisinio reglamentavimo atsinaujinančių energetikos išteklių srityje pakeitimas ir sumažintų pagamintos elektros energijos supirkimo tarifų taikymas yra pagrįstas teisėtu tikslu – viešuoju interesu, konstitucine vertybe apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus (Konstitucijos 46 str. 5 d.), nes Įstatymo nuostatų pakeitimais siekta užkirsti kelią ženkliam elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui. Valstybė turi pareigą ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 str. 3 d.). Ūkinės veiklos reguliavimas priskirtinas plačiai įstatymų leidėjo diskrecijai, todėl bendros tautos gerovės turinys ir atitinkamai ją užtikrinantis valstybinis reguliavimas, atsižvelgiant į ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei dinamiškumą, visą laiką negali būti vienodas ir gali kisti. Reguliuojant ūkinę veiklą, taip pat būtina laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principų (Konstitucinio Teismo 2005-05-13, 2006-05-31, 2008-12-04 nutarimai). Nagrinėjamoje byloje yra analizuojamas specifinės valstybės srities – skatinimo priemonių (tam tikros formos paramos) energetikos sektoriuje skyrimo – teisinis reguliavimas. Šios priemonės iš esmės finansuojamos paskirstant viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas. Būtent tai, kad ginčas yra susijęs su valstybės parama energetikos srityje, lemia itin plačią įstatymų leidėjo diskreciją ją reguliuoti, ypač atsižvelgiant į visuomeninių santykių, viešųjų interesų pokyčius. Tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia, vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad nebus priimti teisės aktų pakeitimai, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Tačiau tokie pakeitimai turi būti adekvatūs siekiamiems tikslams ir negali paneigti įgytų teisių esmės, pažeisti proporcingumo principą, reiškiantį, kad įstatyme nustatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia jiems pasiekti (Konstitucinio Teismo 2012-06-29 nutarimas). Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas, net ir atlikus jos turinį lemiančius pakeitimus, išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus.
Teismas konstatuoja, kad net ir pakeitus ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, skatinimo sistemos priemonių taikymas nebuvo visiškai panaikintas, nes nustatytas fiksuotas tarifas ir toliau taikomas dvylika metų (Įstatymo 20 str. 6, 7 d.). Be to, reikšdama reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, pareiškėja nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad tolesnis įrengtos saulės elektrinės eksploatavimas iš esmės būtų praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negalėtų net minimaliai užtikrinti intereso, kurio buvo siekta įgyjant leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Atsižvelgiant į tai, negali būti konstatuota, kad nuo 2013-02-01 pakeitus teisinį reglamentavimą yra paneigiama, remiantis iki 2013-02-01 galiojusia Įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas. Priešingai, kartu su patikslintu skundu pareiškėja pateikė PVM sąskaitas-faktūras, tvirtinančias, kad ji vykdo prekybą saulės elektrinėse pagaminta elektros energija ir iš šios veiklos gauna realių pajamų.
Toje pačioje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad Įstatymo 20 str. 6 d. nuostatos faktiškai pradėtos taikyti tik gavus leidimą gaminti elektros energiją, todėl nėra pagrindo teigti, kad ši norma veikia retrospektyviai. Nagrinėjamos bylos duomenys tvirtina, kad Leidimai gaminti elektros energiją pareiškėjai išduoti 2013-02-28 ir 2013-06-10, todėl kaip nepagrįsti atmestini pareiškėjos argumentai, kad taikant nuo 2013-02-01 pasikeitusį teisinį reglamentavimą buvo įsiterpta į jau susiklosčiusius teisinius santykius. Nagrinėjamu atveju teismas neturi pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos pateikto iš esmės analogiškos faktinės situacijos teisinio vertinimo.
Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Leidimai gaminti elektros energiją Nr. LG-0804 ir LG-1829 buvo išduoti vadovaujantis jų išdavimo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu, Energetikos ministerija veikė savo kompetencijos ribose ir teisės aktų reikalavimų nepažeidė, dėl pasikeitusio Įstatymo nuostatų taikymo nebuvo pažeisti pareiškėjos teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir proporcingumo principai, todėl nagrinėjamu atveju negali būti nustatyta viena iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. valdžios institucijų neteisėti veiksmai. Nenustačius neteisėtų veiksmų, pagrindo spręsti dėl kitų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo nėra, o pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Pareiškėja taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 str. 6 d. (2013-01-17 redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 5 str. 2 d., 69 str. 1 d. ir konstituciniam teisinės valstybės principui..
Konstitucijos 110 str. 1 d. įtvirtinta, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją (Konstitucijos 110 str. 2 d.). Analogiškas kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindas įtvirtintas ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 2 d. Proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik vada spręsti, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą, tačiau jame išdėstyti argumentai teismo nesaisto ir prašymo pagrįstumą teismas vertina savarankiškai. Klausimas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, todėl pagrindu kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-09-14 nutartis a. b. Nr. A261-997/2009, 2009-01-30 nutartis a. b. Nr. A756-152/2009).
Administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo požiūriu bylos proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 str. 3 d., nustatantis, kad teismo sprendime būtina atsakyti į visus pareikštus reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A261-997/2009, Nr. A756-152/2009, Nr. A63-3204/2011, Nr. A602-2287/2012). Be to, teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai, nagrinėjusiai administracinę bylą Nr. A143-2834/2013, kurioje taip pat buvo prašoma kreiptis į Konstitucinį Teismą, abejonių dėl AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo atitikties Konstitucijai nekilo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. ir 129 str. teisėja
nusprendžia:
Pareiškėjos UAB „Skraja“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.