Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

atsakovei R. B., atsakovės R. S. įstatyminei atstovei G. J., jų atstovui adv. Vytautui Merkšaičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovių R. B. ir R. S. įstatyminės atstovės G. J. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2222-605/2006 pagal ieškovės E. B. ieškinį atsakovėms R. B. ir R. S., atstovaujamai įstatyminės atstovės G. J., dėl bendrosios dalinės nuosavybės nustatymo ir turto pripažinimo asmenine nuosavybe.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas, įvertinęs įrodymus, padarė išvadą, kad ieškovė E. B. ir J. S., gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, ir todėl laikė, kad jie buvo sudarę jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį, kas sudaro pagrindą ieškovei nustatyti dalį bendrojoje nuosavybėje. Nesusituokusių asmenų gyvenimą drauge, bendro ūkio vedimą, bendro turto kūrimą bendromis bei asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismas pripažino pakankamu pagrindu nustatyti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Teismas nurodė, kad bendro ūkio vedimą patvirtina ieškovės ir J. S. tarpusavio santykių pobūdis ir jų bendri veiksmai: gyvenimas kartu, bendras komunalinių mokesčių mokėjimas, bendros lėšos, ieškovės dalyvavimas J. S. anūkių O. B. ir J. B. globos plano sudaryme dėl laikinosios globos steigimo, atlikta namo rekonstrukcija, pristatomas priestatas. Šias aplinkybes taip pat patvirtina statybinių medžiagų pirkimo kvitai, nuotraukos. Teismas nustatė, kad pagal ieškovės pateiktus rašytinius įrodymus ieškovė iš savo asmeninių lėšų namelio statybos darbams skyrė 29 031,43 Lt, o įvertinus bendrą statybos kainų indeksą 2005 m. gruodžio mėnesį (118,8), ieškovės investuota į namo rekonstrukciją suma sudaro 34 489,39 Lt. Teismas, remdamasis ekspertų išvada, nustatė, kad rekonstruota dalis bendrojoje nuosavybėje sudaro 31,6 procentus gyvenamojo namo, ir ši dalis yra 32 544,54 Lt vertės. Į pastatytą ūkinį pastatą ieškovė investavo 1944,85 Lt, tai sudaro 6,3 procentus ūkinio pastato. Ieškovės reikalavimą dėl automobilio pripažinimo asmenine nuosavybe teismas tenkintino iš dalies, kadangi nustatė, jog automobilis buvo įsigytas gyvenant kartu su J. S., jų bendro ūkio vedimo metu, todėl pripažino, kad jis įgytas kartu investavus lėšas jo įsigijimui.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus (CPK 185 straipsnis), kurių pagrindu padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog ieškovė E. B. ir miręs atsakovių tėvas J. S. gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį kaip faktiniai sutuoktiniai. Šias teismo nustatytas aplinkybes pilnai patvirtina J. S. laiškas ieškovei (b.l. 34-35, t.1, 121 t.2), iš kurio matyti, kad J. S. ketino susituokti su ieškove ir tarp jų buvo artimi šeimyniški santykiai, šiuos santykius patvirtina ir pateiktos nuotraukos (b.l. 124-127, t.1), ieškovė taip pat dalyvavo J. S. anūkių globos plano sudaryme dėl laikinosios globos steigimo (b.l. 36, t.1). Atsakovės taip pat neneigia, kad ieškovė su J. S. bendravo nuo 1997 m., tačiau jų vertinimu tai buvo epizodinis bendravimas, ir ieškovė atvykdavusi pas jį tik svečio teisėmis. Bendrą ieškovės ir J. S. gyvenimą patvirtina ir sodų bendrijos pažyma (b.l. 53, t.1), duomenys apie ieškovės turėtas išlaidas rekonstruojant sodo namelį (b.l. 25-30, t.1). Tokiu būdu pagrįstai padaryta išvada, jog ieškovė su J. S. gyveno kartu apie 7 metus nuo 1997 m. iki J. S. mirties 2004-03-02 (b.l. 8, t.1), šiuo laikotarpiu jie bendrai rūpinosi buitimi, kartu leido laisvalaikį, rūpinosi turėtų pastatų priežiūra, gyvenimo sąlygų pagerinimu, pertvarkant ir išplečiant sodo namelį į nuolatiniam gyvenimui tinkamą mažąjį namą, kas ir buvo numatyta 2000 m. rekonstrukcijos projektu (b.l. 10-16, t.1). Atsakovių nurodyta aplinkybė, jog ieškovė ir J. S. bendravo tik epizodiškai nėra patvirtinta įrodymais, o jau nurodytais įrodymais nustatytas jų tarpusavio santykių pobūdis rodo priešingai t.y. tarp jų buvus artimus, panašius į šeimos ryšius. To nepaneigia ir faktas, jog ieškovė buvo išvykusi į Angliją uždarbiauti. Ieškovės pateikti paso duomenys (b.l. 37-43, t.1) patvirtina jos nuolatinį išvykimą tik laikotarpiu iki santykių su J. S. t.y. iki 1996 m. Be to, išvykimas į užsienį užsidirbti vertintinas, kaip ieškojimas galimybių gauti pajamų, reikalingų bendram gyvenimui ir bendros nuosavybės kūrimui, kas beje yra paplitę ir įregistruotose santuokose. Tai, kad ieškovė bendro gyvenimo su J. S. eigoje savo gyvenamąją vietą buvo deklaravusi kitoje vietoje (b.l. 59, t.2) taip pat negali paneigti nustatytų bendro gyvenimo aplinkybių. J. S. gyvenamoji vieta taip pat buvo nurodyta ne sodo namelyje (b.l. 78, t.1). Sodo namelis pradžioje nebuvo pritaikytas nuolatiniam gyvenimui, ko neneigia ir atsakovės, ir tik rekonstrukcijos pasekmėje jis buvo pertvarkytas į nuolatiniam gyvenimui pritaikytą gyvenamąjį namą, tačiau rekonstrukcija iki šiol nėra įteisinta.

Nors nesusituokusių, tačiau kartu gyvenančių asmenų įgytam turtui netaikoma įstatymu numatyta sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, tačiau asmenims gyvenant kartu susiklosto ne tik neturtiniai, bet ir turtiniai santykiai, ginčo atveju ieškovė ir J. S. bendro gyvenimo laikotarpiu atliko sodo namelio rekonstrukciją ir pastatė ūkinį pastatą. Todėl faktiniai sutuoktiniai, kurių santykiai iš esmės yra artimi šeimos santykiams, atsižvelgiant į kiekvieno jų indėlį, gali įrodinėti bendro gyvenimo eigoje įgyto turto dalį bendrąją dalinę nuosavybę reglamentuojančių normų pagrindu. Todėl tokių asmenų turtinėms teisėms į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos teisės normos, nustatančios bendrąją nuosavybės teisę bendraturčiams, nepaisant to, ar tos teisės ir pareigos atsirado iki CK įsigaliojimo ar jam įsigaliojus (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 34 straipsnis). Bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimą šiuo atveju galima įrodinėti visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Tokia nurodytų teisės normų taikymo praktika pastaruoju metu yra įtvirtinta LR Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nagrinėtose bylose (LR Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 13 d. nutartyje civ. byloje Nr. 3K-3-332/2006). Todėl ieškovei įrodžius, jog ji prisidėjo savo lėšomis ir darbu prie naujai įrengtos namo dalies ir ūkinio pastato, galima daryti išvadą, jog ji įgijo nuosavybės teisę (CK 4.47 straipsnio 4 punktas) bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis (CK 4. 72 straipsnio1 ir 2 dalis). Nors pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė bendrosios nuosavybės sukūrimu susitarimo dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę pagrindu, kaip buvo nurodoma ankstesnėje LR Aukščiausiojo Teismo praktikoje (LR Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-431/2005, 2004 m. sausio 14 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-37/2004 m.), tačiau teismas iš esmės padarė tinkamas išvadas dėl bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo. Todėl atsakovių apeliacinio skundo argumentai, jog susitarimas dėl bendros jungtinės veiklos neatitinka CK 6.969 straipsnio 4 dalies reikalavimų, nes nėra sudarytas rašytine forma ir todėl negalioja, laikytini nepagrįstais, kadangi ieškovė įrodė bendro gyvenimo ir bendro ūkio vedimą, taip pat bendros nuosavybės sukūrimą. Be to, pažymėtina, kad ieškovė su J. S. pradėjo gyventi dar 1997 m. ir bendrą nuosavybę pradėjo kurti pagal 2000 rekonstrukcijos projektą (b.l. 10-16, t.1) t.y. iki naujo Civilinio kodekso įsigaliojimo. Todėl įrodinėjant susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos reikėtų vadovautis 1964 m. redakcijos CK 472 straipsniu, kuris nenumatė šio sandorio privalomos rašytinės formos ir tokios formos nesilaikymo pasekmių. Tai reiškia, kad toks susitarimas galėjo būti įrodinėjamas visomis įrodinėjimo priemonėmis.

Dėl nurodytų argumentų darytina išvada, jog ieškovė ir J. S., gyvendami kartu ir vesdami bendrą ūkį, bendromis lėšomis, taip pat bendru darbu atliko sodo namelio rekonstrukciją ir pastatė ūkinį pastatą. Tačiau teismo išvada, jog ieškovė šiai rekonstrukcijai skyrė 29 031,43 Lt asmeninių lėšų nėra pagrįsta byloje pateiktais įrodymais. Byloje pateiktus rašytinius įrodymus apie ieškovei suteiktas paskolas 25 000 Lt sumai (b.l. 19-21, t.1) negalima laikyti įrodymais, kurie besąlygiškai patvirtintų, jog visos šios lėšos ir buvo panaudotos namelio rekonstrukcijai. Paskolintų lėšų panaudojimą būtent sodo statinių rekonstrukcijai ieškovė jokiais įrodymais nepagrindė (CPK 178 straipsnis). To pasekmėje teismas nepagrįstai visą rekonstruotą sodo namelio dalį, kurios apimtis pagal statybos eksperto išvadą (prijungta prie civ. bylos 1-ojo tomo) sudaro 31,6 proc., pripažino ieškovei tenkančia dalimi. Pagal priimtą teismo sprendimą reikštų, kad visa sodo namelio rekonstrukcija atlikta vien ieškovės asmeninėmis lėšomis, ką paneigia virš nustatytos aplinkybės, be to, J. S. savo darbu ir lėšomis taip pat prisidėjo prie namelio rekonstrukcijos, ką ir pati ieškovė yra nurodžiusi ieškininiuose pareiškimuose (b.l. 3-5, t.1, 43-46, t.2). Ieškovei nepateikus neginčijamų įrodymų apie rekonstrukcijai panaudotų asmeninių lėšų dydį, laikytina, kad jos ir J. S. dalys bendrojoje nuosavybėje yra lygios (CK 4.73 straipsnio 3 dalis). Todėl rekonstruota sodo namelio dalis (31,6 proc.) ir pastatytas ūkinis pastatas pripažintina bendra ieškovės ir J. S. nuosavybe lygiomis dalimis.

Apeliacinio skundo argumentai, jog nebuvo galima remtis UAB „Robinta“ atliktos ekspertizės išvadomis, nes ji atlikta ieškovės užsakymu ir pagal jos paaiškinimus, atmestini. Ekspertizė buvo paskirta teismo nutartimi CPK 212-213 straipsniuose numatyta tvarka (b.l. 149-151, t.1). Kadangi sprendžiant ginčą buvo būtina nustatyti atliktos rekonstrukcijos apimtį, todėl ekspertizės paskyrimas buvo pagrįstas ir net būtinas, dėl ko beje ir buvo atnaujintas bylos nagrinėjimas (b.l. 140-141, t. 1). Atsakovės taip pat turėjo galimybę pateikti ekspertizei klausimus, teikti ekspertizei atlikti reikalingą medžiagą, tačiau šiomis teisėmis nesinaudojo. Negalima sutikti, jog ekspertizės išvados padarytos remiantis vien tik ieškovės paaiškinimais, kadangi iš ekspertizės išvados matyti, kad ji atlikta vietoje apžiūrėjus statinius, remiantis byloje esančia medžiaga, topo nuotrauka, rekonstrukcijos projektu.

Dėl nurodyto netinkamo įrodymų vertinimo, nustatant ieškovės dalį bendrojoje nuosavybėje, buvo priimtas nepagrįstas sprendimas, todėl ši sprendimo dalis keistina (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas) t.y. rekonstruota namelio dalis ir ūkinis pastatas pripažintini kaip bendraturčių (ieškovės ir J. S.) įgyti lygiomis dalims. Tokiu būdu ieškovei pripažintina nuosavybės teisė į 15,8 procentų dydžio dalį rekonstruotame gyvenamajame name (31,6 procento rekonstruota gyvenamojo namo dalis : 2). Kadangi pagal eksperto išvadą rekonstruotos gyvenamojo namo dalies vertė sudaro 32 544,54 Lt, tai ieškovei tenkančios namo dalies vertė yra 16 (duomenys neskelbtini),27 Lt (32 544,54 Lt : 2). Taip pat ieškovei pripažintina nuosavybės teisė į 50 procentų naujai pastatyto ūkinio pastato. Kadangi pagal eksperto išvadą ūkinio pastato vertė sudaro 30 803,81 Lt, tai ieškovei tenkančios dalies vertė yra 15 401,90 Lt (30 803,81 Lt : 2). Tokiu būdu ieškovei nustatytos nuosavybės dalių bendra vertė sudaro 31 674,17 Lt.

Kadangi automobilis taip pat buvo įgytas ieškovei gyvenant kartu su J. S. ir su juo vedant bendrą ūkį, todėl pirmosios instancijos teismo išvados dėl automobilio nuosavybės laikytinos pagrįstomis, ir ši sprendimo dalis nekeistina (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atsakovių nurodomos aplinkybės, jog ieškovė savo vardu turėjo įregistruotus kitus automobilius (b.l. 49-50, t.2), negali pakeisti bendrai įgyto automobilio nuosavybės teisės pobūdžio t.y. nuosavybės bendrumo. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad vienas iš ieškovės vardu registruotų automobilių buvo įregistruotas dar iki santykių su J. S. pradžios.

Atsižvelgiant į tai, kad pakeitus ieškovės dalį statiniuose bendrojoje nuosavybėje su J. S., ieškovės dalis vertine išraiška pakito nežymiai, sprendimo dalis dėl teismo išlaidų tarp šalių paskirstymo nekeistina, keistina tik sprendimo dalis dėl žyminio mokesčio priteisimo valstybei, atsižvelgiant į vertine išraiška nežymiai pasikeitusią patenkinto ieškinio dalį.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą patenkinti iš dalies. Pakeisti Kauno rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį dėl ieškovės nuosavybės dalies statiniuose nustatymo ir ją išdėstyti taip:

Ieškinį patenkinti iš dalies. Nustatyti, kad ieškovės E. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) dalis bendrojoje nuosavybėje su J. S. (a.k. (duomenys neskelbtini) mirusiu 2004-03-02, gyvenamajame name ir ūkiniame pastate, esančiuose 0,0651 ha sodybiniame sklype Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. 5267-0002-(duomenys neskelbtini), sodų bendrijoje „Skardis“, Arlaviškėse, Kauno rajone atitinkamai sudaro: 15,8 procentus gyvenamojo namo, kas sudaro 16 (duomenys neskelbtini),27 Lt, ir 50 procentų ūkinio pastato, kurių vertė 15 401, 90 Lt.

Sprendimo dalį dėl ieškovės nuosavybės dalies bendroje automobilio nuosavybėje nustatymo ir sprendimo dalis dėl teismo išlaidų tarp šalių paskirstymo nekeisti.

Pakeisti sprendimo dalį dėl žyminio mokesčio ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo ir ją išdėstyti taip: priteisti iš R. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir R. S. (a.k. (duomenys neskelbtini) atstovaujamos įstatyminės atstovės G. J. (a.k. (duomenys neskelbtini) po 465,11 Lt žyminio mokesčio ir po 24,80 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Priteisti iš ieškovės E. B. atsakovei R. B. ir atsakovės R. S. įstatyminei atstovei G. J. po 43 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, o iš atsakovių R. B. ir R. S., atstovaujamos įstatyminės atstovės G. J., ieškovei E. B. po 200 Lt atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų.