- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-08-25
- Bylos Nr.
- e2A-1673-450/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-33470-2015-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Asta Radzevičienė
- Atsakovas
- UAB „Kortesa“
- Ieškovas
- UAB „Jurisdictus“
- Kategorijos
- 3.3.1.21pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės UAB „Kortesa“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 27 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Jurisdictus“ ieškinį atsakovei UAB „Kortesa“ dėl išlaidų už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Jurisdictus“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Kortesa“, kaip transporto priemonės savininkės, 1 423,19 Eur už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinį grindė tuo, kad Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas ir UAB „Sauda“ 2001 m. gegužės 4 d. sudarė sutartį, kuria UAB „Sauda“ įsipareigojo teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugas. Pagal Vilniaus apskrities VPK pateiktus duomenis, transporto priemonę pažeidimo padarymo dieną vairavo Valerij Bolaboličev, kuris dėl padaryto administracinės teisės pažeidimo buvo nubaustas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 18 d. nutartimi byloje Nr. A2.6-7433-369/2013. 2013 m. gegužės 27 d. surašytas transporto priemonės VW Passat, valst. Nr. TO9003, paėmimo protokolas ir nurodytas automobilis perduotas nuvežti jį į UAB „Sauda“ saugojimo aukštelę, kur jis saugomas iki šiol.
Šalies argumentai
Atsakovė UAB „Kortesa“ su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad 2002 m. sausio 9 d. Vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 14 2000 m. rugsėjo 29 d. Vidaus reikalų ministro įsakymas buvo pripažintas netekusiu galios, todėl 2013 m. gegužės 27 d. policijos pareigūnas neturėjo teisės perduoti transporto priemonę transportuoti ją į UAB „Sauda“ saugojimo aikštelę. Pareigūnui patikrinus transporto priemonės duomenis ir nustačius, jog transporto priemonės savininku buvo UAB „Kortesa“, buvo galima su ja susisiekti ir ją grąžinti. 2013 m. gegužės 28 d. pranešimo dėl priverstinio nuvežimo atsakovė negavo. Nuo 2013 m. gegužės 30 d. UAB „Kortesa“ nepavykus susisiekti su V. Bolaboličev, UAB „Kortesa“ kreipėsi į Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 2 PK dėl transporto priemonės paieškos. Tuo tarpu, ieškovė, siekdama vėliau reikalauti didesnės skolos už transporto priemonės saugojimo paslaugų tiekimą, savavališkai nepranešė atsakovei apie tai, jog transporto priemonė yra UAB „Sauda“ saugojimo aikštelėje. Ieškovės neinformavimas atsakovės apie transporto priemonės buvimo vietą, atsakovei sukėlė žalą, nes jis būtų galėjusi sudaryti transporto priemonės nuomos sutartį. VĮ „Regitra“ duomenimis atsakovė nėra transporto priemonės savininkė, kadangi transporto priemonė yra išregistruota, todėl ieškinys negali būti tenkinamas.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. sausio 27 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė ieškovei UAB „Jurisdictus“ iš atsakovės UAB „Kortesa“ 1 423,19 Eur išlaidų, susijusių su priverstiniu automobilio nuvežimu ir saugojimu, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo 1 423,19 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei 32 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Teismas nustatė, kad transporto priemonė VW Passat, valst. Nr. TO9003, nuosavybės teise priklauso UAB „Kortesa“; automobilis išregistruotas. 2012 m. lapkričio 11 d. UAB „Kortesa“ su Valerij Bolaboličev, vykdžiusiu individualią veiklą (taksi paslaugos), pasirašė automobilio nuomos sutartį. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 18 d. nutarimu V. Bolaboličev buvo pripažintas 2013 m. gegužės 27 d. padaręs kelių eismo ir administracinį teisės pažeidimą ir už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 str. 3 d., jam buvo paskirta piniginė bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 m. 2013 m. gegužės 27 d. buvo surašytas transporto priemonės VW Passat, valst. Nr. TO9003, priverstinio nuvežimo aktas ir transporto priemonė nuvežta į aikštelę, esančią adresu Minsko pl. 21, Vilniuje. Gyventojų registro tarnybos duomenimis V. Bolaboličev mirė 2013 m. rugpjūčio 28 d. UAB „Sauda“, vadovaudamasi 2001 m. gegužės 4 d. sutartimi, sudaryta tarp Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato ir UAB „Sauda“ „Dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo“ ir transporto priemonės paėmimo protokolu, protokolo surašymo dieną nuvežė transporto priemonę į saugojimo aikštelę. Transporto priemonė saugoma nuo jos pastatymo į saugojimo aikštelę dienos, t. y. nuo 2013 m. gegužės 27 d. iki šiol. 2015 m. kovo 23 d. Reikalavimo teisės perleidimo patvirtinimo ir su juo susijusių dokumentų priėmimo-perdavimo akto Nr. 21-65 pagrindu, ieškovė įgijo reikalavimo teisę į skolą už transporto priemonės VW Passat, valst. Nr. TO9003, priverstinį nuvežimą bei saugojimą. 2014 m. rugsėjo 30 d. buvo siųstas antstolės B. Palavinskienės pranešimas apie neapmokėtą įsiskolinimą UAB „Kortesa“ pagal Juridinių asmenų registre nurodytą buveinės adresą, tačiau pranešimas buvo neįteiktas. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai, jog pati ieškovė taip pat ne kartą siuntė pranešimus dėl minėto įsiskolinimo atsakovei, tačiau pranešimai grįždavo neįteikti.
Teismas, remdamasis Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) 33 str. 1 d., taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. lapkričio 27 d. nutarimu Nr. 1426 patvirtintų Transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir važiuoklės užblokavimo tvarkos aprašo (toliau- Aprašas) 12 p. bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2001 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 622 patvirtinta Paimtų, areštuotų, konfiskuotų daiktų, daiktinių įrodymų priėmimo apskaitos, saugojimo, perdavimo, grąžinimo ir naikinimo instrukcija, nustatė, kad 2001 m. gegužės 4 d. Sutartis ir 2007 m. spalio 16 d. Susitarimas galiojo Transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto surašymo metu bei visą laikotarpį, kai priverstinai nuvežta ginčo transporto priemonė buvo saugoma UAB „Sauda“ saugojimo aikštelėje. Teismas taip pat remdamasis 2012 m. rugsėjo 7 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartimi bei SEAKĮ 33 str. 6 d., pažymėjo, kad įstatymo normoje nustatyti du subjektai – transporto priemonės savininkas ir valdytojas, kurie privalo solidariai atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas. Nagrinėjamu atveju ieškovė skolą prašo priteisti iš transporto priemonės savininko; ieškovė neprašo skolos solidariai priteisti ir iš transporto priemonės valdytojo, kadangi transporto priemonės valdytojas V. Bolaboličev yra miręs.
Teismo vertinimu, reikšminga yra tai, kad tuometinis transporto priemonės valdytojas V. Bolaboličev transporto priemonę vairavo būdamas neblaivus ir tokiais veiksmais pažeidė kelių eismo taisykles. Nurodyto pažeidimo pagrindu, vadovaujantis 2001 m. gegužės 4 d. sutartimi, atsakovei nuosavybės teise priklausantis automobilis buvo priverstinai nuvežtas ir saugomas UAB „Sauda“ aikštelėje. Taigi UAB „Sauda“ patyrė priverstinio automobilio nuvežimo ir saugojimo išlaidų. Nors atsakovė nurodė, jog ji nebėra transporto priemonės savininkė, kadangi ginčo automobilis yra išregistruotas, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog VĮ „Registra“ negavus duomenų apie tai, kad atlikta transporto priemonės privalomoji techninė apžiūra ir (ar) kad transporto priemonė apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, transporto priemonės leidimas dalyvauti eisme stabdomas, o vėliau ji nustatyta tvarka išregistruojama, jei per įstatyme nustatytą laikotarpį pareiškėjas nesikreipė dėl sustabdymo laikotarpio pratęsimo. Taigi minėtas transporto priemonės išregistravimas reiškia, jog transporto priemonei negalima dalyvauti eisme, o ne tai, jog yra apribotos savininko daiktinės teisės, todėl ieškovė pagrįstai iš atsakovės, kaip transporto priemonės savininkės, reikalauja priteisti išlaidas už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą,
Teismas pažymėjo, kad ieškovė bandė pranešti atsakovei apie cesijos sutartį, bet reikalavimas, kuriame, be kita ko, nurodyta informacija apie reikalavimo perleidimo faktą, nors ir buvo siunčiami juridinio asmens buveinės adresu, grįžo neįteiktas. Po bylos iškėlime, teismas įteikė procesinius dokumentus, taip pat ir ieškinį su jo priedais (taip pat ir cesijos sutartį) atsakovei, todėl vadovaujantis CK 6.109 str. 2 d., laikytina, kad atsakovė tinkamai informuota apie reikalavimo perleidimo faktą. Teismas atsakovės išdėstytus prieštaravimus dėl prašomo priteisti išlaidų dydžio atmetė kaip nepagrįstus. Iš atsakovės reikalaujama priteisti suma paskaičiuota vadovaujantis Transporto priemonių specializuotų aikštelių ir techninės pagalbos įkainiais, kurie patvirtinti 2008 m. birželio 16 d. UAB „Sauda“ direktoriaus. Automobilio saugotojas, kai transporto priemonė saugoma priverstinio nuvežimo atveju, o transporto priemonės savininkas (valdytojas) neatsiima automobilio, neturi teisės pasirinkti saugoti transporto priemonę ar ne. Išsaugoti transporto priemonę, nepriklausomai nuo jos vertės ir būklės, yra saugotojo pareiga.
Nors į bylą pateiktas rašytinis įrodymas – UAB „Kortesa“ 2013 m. birželio 25 d. pareiškimas, adresuotas Vilniaus a. VPK Vilniaus m. 2 PK, kuriame nurodyta, jog UAB „Kortesa“ negali susisiekti su V. Bolaboličev, todėl prašo surasti ir grąžinti automobilį bei posėdžio metu atsakovės vadovas nurodė, jog jis ne kartą teiravosi kaip vyksta automobilio paieška, tačiau iš Vilniaus a. VPK Vilniaus miesto 5 PK 2015 m. birželio 18 d. rašto matyti, jog buvo registruotas UAB „Kortesa“ direktoriaus pareiškimas dėl negrąžinto automobilio VW PASSAT, tačiau dar 2013 m. liepos 2 d. buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir pasiūlyta bendrovės direktoriui dėl iškilusių tarp šalių turtinių santykių kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka. Taigi, nors atsakovės vadovas nurodo, jog jis ne kartą teiravosi dėl ikiteisminio tyrimo atlikimo (kreipėsi į policiją ir pusę metų po jo pareiškimo užregistravimo), tačiau nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą buvo priimtas jau 2013 m. liepos 2 d. ir tuo pačiu buvo pasiūlyta iškilusius turtinius santykius spręsti teisme, todėl darytina išvada, jog 2013 m. liepos 2 d. nutarimo priėmimo metu policijos pareigūnai išsiaiškino, jog nėra pagrindo skelbti automobilio paieškos. Be to, atsakovės vadovas ne vienerius metus verčiasi taksi veikla, nuomoja automobilius, todėl taip pat galėjo dėti pastangas bandant išsiaiškinti, ar saugomoje aikštelėje nėra atsakovei nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės. Transporto priemonės savininkui nesiimant aktyvių veiksmų, siekiant susigrąžinti paimtą saugoti transporto priemonę, nesudaro pagrindo laikyti, kad ieškovė yra kalta, kad transporto priemonė yra saugoma nuo 2013 m. gegužės 27 d. iki dabar ir atsirastų pagrindas mažinti paskaičiuotas automobilio saugojimo išlaidas.
Teismas, vadovaudamasis CK 6.37 str. ir 6.210 str. 1 d., ieškovei iš atsakovės taip pat priteisė 5 proc. dydžio procesinės metines palūkanas, o vadovaudamasis CPK 93 str., iš atsakovės ieškovei priteisė 32 Eur bylinėjimosi išlaidų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Kortesa“ prašo panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1) Dėl tinkamo pranešimo apie automobilio nuvežimą. UAB „Kortesa“ apie automobilio sulaikymą ir jo nugabenimą bei laikymą stovėjimo aikštelėje nebuvo pranešta, kaip tai numatyta 2009 m. kovo 19 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymo Nr. 5-V-200 12 p. Byloje nėra nei vieno dokumento, kad atsakovei buvo pranešta apie įvykį ar apie jo tariamos mašinos buvimą aikštelėje. Vien pranešimo rašto buvimas neįrodo, kad pranešimas buvo siustas ar įteiktas, todėl darytina išvada, kad apie automobilio sulaikymą ir jo nugabenimą, bei patalpinimą ir laikymą UAB „Kortesa“ nieko nežinojo ir žinoti negalėjo. Taip pat nėra jokio dokumento, patvirtinančio, kad antstolė B. Palavinskienė siuntė pranešimą UAB „Kortesa“, priešingai, yra įrodymai, kad antstolė atsakovei skirtą pranešimą siuntė tik Kapsų g. 6-15, Vilnius, t. y. Valerijui Bolarovičiui (Bolaboličiui). Atsakovė apie automobilio buvimą stovėjimo aikštelėje sužinojo tik iš ieškovės, kai ši jai 2015 m. gegužės mėn. paskambino telefonu, ji iškart sutiko su ja susitikti ir pati atvyko į ieškovės nurodytą vietą, kas rodo norą bendrauti ir atsakomybės pojūtį. Be to, ieškovė reikalavimo teisę cesijos sutartimi įgijo 2015 m. kovo 23 d., su atsakove susisiekė 2015 m. gegužės mėn., o į teismą kreipėsi tik 2015 m. rugsėjo 24 d., todėl akivaizdu, kad ieškovė sąmoningai tempė laiką siekdama pasipelnyti.
2) Dėl sutartinės atsakomybės. 2012 m. lapkričio 13 d. atsakovė su V. Bolaboličev buvo pasirašę automobilio VW PASSAT nuomos, suteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas, sutartį Nr. 12/11/13, kurios 12 p. nustatyta, kad nuomininkas sutarčiai pasibaigus įsipareigoja grąžinti nuomotojui automobilį tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas, atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą. Kai automobilis žūva arba yra sugadintas, nuomininkas privalo atlyginti nuomotojui padarytus nuostolius, jeigu nuomotojas įrodo, kad automobilis žuvo arba buvo sugadintas dėl aplinkybių, už kurias atsako nuomininkas. V. Bolaboličev pažeidė su atsakove pasirašytą nuomos sutartį, padaręs administracinį teisės pažeidimą ir palikęs automobilį stovėjimo aikštelėje bei apie tai nieko nepranešdamas atsakovei, todėl automobilio nuomininkas faktiškai turėjo automobilį ir buvo už jį atsakingas su visoms pasekmėms, įskaitant ir šios bylos nagrinėjamas pasekmes, t. y. V. Bolaboličius turi būti šios bylos atsakovu, o jam mirus atsakomybės pasekmes turi prisiimti jo įpėdiniai.
3) Dėl atsakovo veiksmų ir policijos aplaidumo. 2013 m. gegužės 27 d. VPK OVPK buvo išrašytas transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktas, nuo kurio laiko automobilis stovėjo policijos žinioje esančioje aikštelėje. 2013 m. birželio mėn. 25 d. atsakovė kreipėsi į policiją pareiškimu pranešdama, kad dingo automobilis ir prašė jį surasti, tačiau gavo atsakymą, kad pareigūnai atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą dėl automobilio dingimo ir siūlo dingusio automobilio savininkui dėl iškilusių santykių kreiptis į teismą civiline tvarka. Taigi policijos pareigūnai net nepatikrino informacijos kur galėtų būti dingęs automobilis, kas rodo aplaidų jų pareigos vykdymą už kurį atsakovė turi nešti visą atsakomybę mokėdama pinigus už automobilio stovėjimą policijos žinioje esančioje aikštelėje.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Jurisdictus“ su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:
1) Dėl tinkamo pranešimo apie automobilio nuvežimą. Apeliantė remiasi policijos pareigūnų darbo tvarką reglamentuojančiu teisės aktu, kuris numato pareigą būtent policijos įstaigos įgaliotam pareigūnui pranešti apie priverstinai nuvežtą transporto priemonę, todėl ieškovė neprivalo tikrinti bei teikti įrodymų apie policijos pareigų atlikimą. Be to, pranešimai buvo siunčiami UAB „Kortesa“ Juridinių asmenų registre nurodytu adresu, tačiau pranešimas buvo neįteiktas. Tai įrodo prie pranešimo kopijos prisegtas vokas su kurjerio grąžinimo žyma. Pažymėjo, kad ieškiniu prašoma priteisti suma skaičiuojama nuo transporto priemonės priverstinio nuvežimo dienos iki reikalavimo perleidimo dienos t. y. 2015 m. kovo 23 d., todėl apeliantės argumentas dėl laiko tempimo yra visiškai niekuo nepagrįstas.
Šalies argumentai
2) Dėl sutartinės atsakomybės. Jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Ieškiniu ieškovė prašo priteisti tik iš vieno solidaraus atsakovo t. y. iš transporto priemonės savininkės ir toks prašymas visiškai atitinka tiek SEAKĮ, tiek CK nuostatas, todėl yra visiškai pagrįstas ir teisėtas.
3) Dėl atsakovės veiksmų ir policijos aplaidumo. Net žinodamas, kur yra transporto priemonė, apeliantės vadovas ir dabar nesiima jokių veiksmų, todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, jog transporto priemonės savininkui nesiimant aktyvių veiksmų susigrąžinti transporto priemonę, nėra pagrindo laikyti, jog ieškovė yra kalta, kad ginčo transporto priemonė yra saugoma iki šiol.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta.
Atsakovė UAB „Jurisdictus“ kartu su apeliaciniu skundu pateikė teismui papildomus įrodymus – 2012 m. lapkričio 13 d. Automobilio nuomos suteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas sutartį Nr. 12/11/12 bei 2012 m. lapkričio 13 d. priėmimo - perdavimo aktą. CPK 314 str. yra suformuluota taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Kita vertus, draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Teismas, atsižvelgdama į tai, kad atsakovės kartu su apeliaciniu skundu pateikiami įrodymai nėra visiškai nauji ar netikėti bylos dalyviams, priima šiuos atsakovės įrodymus ir prijungia juos prie bylos (CPK 31 str.). Taip pat pažymėtina, kad naujų įrodymų priėmimas šiuo atveju nepažeis šalių rungimosi principo, kadangi šiuos papildomus įrodymus atsakovė pateikė kartu su apeliaciniu skundu, kurį gavo ir ieškovė, todėl turėjo visas galimybes pateikti savo atsiliepimą tiek dėl paties apeliacinio skundo, tiek dėl naujų papildomų įrodymų (CPK 12 str.).
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl ieškovės reikalavimo atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas pagrįstumo.
Žemesnės instancijos teismas
Iš bylos medžiagos matyti, kad 2013 m. gegužės 27 d. buvo surašytas transporto priemonės VW Passat, valst. Nr. TO9003, priverstinio nuvežimo aktas. UAB „Sauda“, vadovaudamasi 2001 m. gegužės 4 d. sutartimi, sudaryta tarp Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato ir UAB „Sauda“ „Dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo“ ir transporto priemonės paėmimo protokolu, protokolo surašymo dieną nuvežė transporto priemonę į saugojimo aikštelę. Transporto priemonė saugoma nuo jos pastatymo į saugojimo aikštelę dienos, t. y. nuo 2013 m. gegužės 27 d. Pagal transporto priemonių specializuotų aikštelių ir techninės pagalbos įkainius, už transporto priemonės nuvežimą imamas 260 Lt mokestis, o už transporto priemonės saugojimą pirmąjį mėnesį imamas 15 Lt mokestis už kiekvieną parą, ir po 240 Lt už kiekvieną sekantį mėnesį. Skola už transporto priemonės saugojimą iš viso sudaro 1423,19 Eur, tai patvirtina ieškovės pateikta 2015 m. kovo 23 d. skolos skaičiavimo metodika. 2012 m. rugsėjo 7 d. tarp UAB „Sauda“ ir ieškovės UAB „Jurisdictus“ (buv. pav. UAB „Trade group“) sudarytos Reikalavimo teisės perleidimo sutarties Nr. 11/6 bei reikalavimo teisės perleidimo patvirtinimo ir su juo susijusių dokumentų priėmimo - perdavimo akto Nr. 21-65 pagrindu, ieškovė įgijo reikalavimo teisę į skolą už transporto priemonės VW Passat, valst. Nr. TO9003 priverstinį nuvežimą bei saugojimą. Atsakovei neatsiskaičius už jai nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės saugojimą, ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu priteisti iš atsakovės 1 423,19 Eur už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą, 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 2012 m. lapkričio 13 d. tarp atsakovės ir Valerij Bolaboličev buvo sudaryta automobilio nuomos suteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas sutartis Nr. 12/11/13, pagal kurią nuomotojas įsipareigojo suteikti už užmokestį nuomininkui laikinai naudotis ir valdyti nuomotojui nuosavybės teise priklausančiu automobiliu VW Passat, valst. Nr. TO9003. Gyventojų registro tarnybos duomenimis V. Bolaboličev mirė 2013 m. rugpjūčio 28 d.
Šiuo atveju tarp ieškovės ir atsakovės susiklostė pasaugos teisiniai santykiai. CK 6.830 str. 1 d. numatyta, jog pasaugos sutartimi viena šalis (saugotojas) įsipareigoja saugoti kitos šalies (davėjo) perduotą kilnojamąjį daiktą ir grąžinti jį išsaugotą, o davėjas įsipareigoja sumokėti atlyginimą, jeigu tai nustatyta sutartyje. Vertinant visą santykių turinį dar konkrečiau, ieškovę ir atsakovę sieja teisiniai santykiai, atitinkantys pasaugos pagal įstatymą prasmę (CK 6.850 str.), kadangi įstatyme, konkrečiai Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) 33 str. 1 d. nustatyta, kad priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į ūkio subjekto, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę arba uždraudžiama važiuoti, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia KET ar kitų teisės aktų reikalavimus. Nagrinėjamu atveju 2013 m. gegužės 27 d. buvo surašytas transporto priemonės VW Passat, valst. Nr. TO9003, priverstinio nuvežimo aktas ir transporto priemonė nuvežta į aikštelę, esančią adresu Minsko pl. 21, Vilniuje, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 18 d. nutarimu V. Bolaboličev buvo pripažintas 2013 m. gegužės 27 d. padaręs kelių eismo ir administracinį teisės pažeidimą ir už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 str. 3 d., jam paskirta piniginė bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. lapkričio 27 d. nutarimu Nr. 1426 patvirtinto Transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir važiuoklės užblokavimo tvarkos aprašo 12 p. priverstinai nuvežta transporto priemonė laikoma teritorinės policijos įstaigos, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento ar jam pavaldžios įstaigos saugomoje vietoje arba ūkio subjekto, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelėje. Kaip teisingai nustatė pirmos instancijos teismas, šiuo atveju tokiu ūkio subjektu buvo UAB „Sauda“, kuri su Vilniaus miesto vyriausiuoju policijos komisariatu 2001 m. gegužės 4 d. sudarė Sutartį dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo bei 2007 m. spalio 16 d. Susitarimą dėl 2001 m. gegužės 4 d. Sutarties Nr. 32 9 p. aiškinimo. SEAKĮ 33 str. 6 d. nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę 33 str. 1 d. nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Pažymėtina, kad šioje įstatymo normoje nustatyti du subjektai – transporto priemonės savininkas ir valdytojas, kurie privalo solidariai atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas. Šiuo reglamentavimu nepaneigiama saugotojo teisė tokio atlyginimo reikalauti iš pasirinkto skolininko, t. y. iš savininko ar teisėto valdytojo, atskirai, todėl apeliantės argumentai, kad V. Bolaboličev turi būti šios bylos atsakovu, o jam mirus, atsakomybės pasekmes turi prisiimti jo įpėdiniai atmestini kaip nepagrįsti. Be to, pažymėtina, kad iš 2016 m. rugpjūčio 23 d. Testamentų registro išrašo matyti, kad Testamentų registre nėra įregistruotų testatoriaus sudarytų testamentų ar palikimo priėmimų faktų (CPK 179 str. 3 d.), todėl nagrinėjamu atveju ieškovės prašymas skolą priteisti tik iš transporto priemonės savininkės yra pagrįstas ir teisėtas, atitinkantis tiek SEAKĮ, tiek CK nuostatas.
Kritiškai vertintini ir apeliantės argumentai, kad jai apie automobilio sulaikymą ir jo nugabenimą bei laikymą stovėjimo aikštelėje nebuvo pranešta, kaip tai numatyta 2009 m. kovo 19 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymo Nr. 5-V-200 12 p. Iš Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos 2013 m. gegužės 28 d. pranešimo dėl priverstinio nuvežimo Nr. 10-10-S2-7348 matyti, kad UAB „Kortesa“ buvo informuota apie priverstinį transporto priemonės nuvežimą, išsiunčiant jai pranešimą jos registruotos buveinės adresu Vilnius, A. Maciulevičiaus g. 53. Bylos duomenimis, antstolė B. Palavinskienė taip pat priešingai nei nurodo apeliantė, 2014 m. rugsėjo 30 d. pranešimus apie neapmokėtą įsiskolinimą siuntė tiek UAB „Kortesa“, adresu Vilnius, A. Maciulevičiaus g. 53, tiek ir V. Bolaboličev, adresu Vilnius, Kapsų g. 6-15, tačiau pranešimai grįžo neįteikti. Be to, tiek ieškovė, tiek ir UAB „Sauda“ 2015 m. kovo 27 d. siuntė reikalavimus dėl įsiskolinimo ir pranešimus dėl reikalavimo perleidimo UAB „Kortesa“, adresu Vilnius, A. Maciulevičiaus g. 53, bei V. Bolaboličev, adresu Vilnius, Kapsų g. 6-15. Pažymėtina, kad CPK 122 str. 2 d. numato, kad juridiniams asmenims visi procesiniai dokumentai įteikiami juridinių asmenų registre nurodytu buveinės adresu, išskyrus atvejus, kai juridinis asmuo nurodo kitą procesinių dokumentų įteikimo adresą arba kai įteikiama elektroninių ryšių priemonėmis, tačiau apeliantė nėra paviešinusi ar kaip kitaip informavusi apie UAB „Kortesa“ vykdomos veiklos adreso pasikeitimą. Net jeigu laikyti, kad apeliantė apie automobilio buvimą stovėjimo aikštelėje sužinojo tik iš ieškovės, kai ši paskambino telefonu 2015 m. gegužės mėn., kaip teisingai nurodo ieškovė, apeliantės vadovas net ir žinodamas kur yra transporto priemonė iki šiol nesiėmė jokių veiksmų. Tokie atsakovės veiksmai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neatitinka rūpestingo bei atidaus transporto priemonės savininko elgesio standarto.
Nors apeliantė nurodo, kad jai kreipusis į policiją dėl automobilio dingimo policijos pareigūnai net nepatikrino informacijos kur galėtų būti dingęs automobilis, kas rodo aplaidų jų pareigos vykdymą už kurį ji turi nešti visą atsakomybę mokėdama pinigus už automobilio stovėjimą policijos žinioje esančioje aikštelėje, tačiau apeliacinės instancijos teismas tokius apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2013 m. liepos 2 d. buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir pasiūlyta dėl iškilusių tarp šalių turtinių santykių kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka, t. y. policijos pareigūnai išsiaiškino, kad nėra pagrindo skelbti automobilio paieškos, todėl sutiktina su pirmos instancijos teismo išvada, kad atsakovės vadovas ne vienerius metus besiverčiantis taksi veikla, nuomodamas automobilius, taip pat galėjo dėti pastangas bandant išsiaiškinti, ar saugomoje aikštelėje nėra atsakovei nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės.
Esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju neįžvelgia jokių aplinkybių, kurios patvirtintų ieškovės ar policijos pareigūnų kaltę dėl to, kad automobilis stovėjimo aikštelėje saugomas nuo 2013 m. gegužės 27 d. iki pat dabar, ar, kad atsakovei nebuvo pranešta apie jai nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės nuvežimą į saugojimo aikštelę ar pareigą atsiimti automobilį.
Į esminius skundo argumentus atsakyta.
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis proceso teisės normose įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis ir minėtu teisniu reglamentavimu, atsižvelgęs į faktinius šios bylos duomenis bei procesinių dokumentų turinį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, teisingai taikė ir aiškino materialiosios bei proceso teisės normas, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo.
Atmetus apeliacinį skundą, bylą pralaimėjusi šalis (apeliantas) neturi teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 str. 1 d.). Ieškovas duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teismui nepateikė.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.