Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Kolyčienės, Stasio Punio ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 23 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį – 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme.

Remiantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 13 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtomis bausmėmis, jas visiškai ir iš dalies sudedant, ir V. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose, ir 8 MGL (301,28 Eur) dydžio bauda.

Iš V. M. solidariai su R. U. ir M. M. civilinio ieškovo ir nukentėjusiojo V. S. naudai priteista 2 230 eurų nusikaltimais padarytos žalos atlyginimo.

Šiuo nuosprendžiu taip pat buvo nuteisti M. M. ir R. U., tačiau nuosprendis jų atžvilgiu nėra skundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

V. M. nuteistas už tai, kad jis, R. U. ir M. M. iš 2016 m. kovo 1 d. į 2016 m. kovo 2 d. naktį, veikdami bendrininkų grupėje, iš anksto susitarę, neteisėtai patekę į garažą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kurio vartų pakabinama spyna ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis buvo nulaužta, įsibrovė į saugyklą, iš kur pagrobė svetimą, V. S. priklausantį, 3 430 eurų vertės turtą: 4 vnt. ratlankių „Chrysler“, kurių vertė 200 eurų, 4 vnt. vasarinių padangų, kurių vertė 100 eurų, 4 vnt. „Audi“ firminių ratlankių, kurių vertė 600 eurų, 4 vnt. „Michelin“ padangų, kurių vertė 200 eurų, grąžtus, kurių vertė 500 eurų, sriegiklius, kurių vertė 200 eurų, srieginius spaustuvus, kurių vertė 200 eurų, mažą elektros variklį, kurio vertė 100 eurų, didelį elektros variklį, kurio vertė 250 eurų, 2 000 vnt. varžtų konformatų, kurių bendra vertė 80 eurų, 8 vnt. spaustuvų, kurių vieneto vertė 100 eurų, bendra vertė 800 eurų, obliavimo stakles, kurių vertė 200 eurų. Šiais veiksmais V. M. padarė nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

V. M. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 23 d. nuosprendį ir paskirti jam švelnesnę bausmę - laisvės apribojimą, o nesant tam pagrindo, sutrumpinti laisvės atėmimo bausmę bei atidėti šios bausmės vykdymą 1 metams. Apeliantas nurodo, kad jam paskirta bausmė nėra teisinga. Vilniaus miesto apylinkės teismo argumentai skiriant griežčiausios rūšies bausmę – nepakankami. Teismas nepasisakė, kodėl netaikė jam švelnesnių bausmių nei laisvės atėmimas. Anot jo, bausmės tikslai jo atžvilgiu gali būti pasiekti ir skiriant laisvės apribojimo bausmę. Be to, V. M. manymu, jo atžvilgiu galėjo būti taikomos ir BK 75 straipsnio nuostatos, nes jis dirba pagal verslo liudijimą, gyvena kartu su mama ir ją prižiūri, turi nepilnametį vaiką, kurį turi išlaikyti, su juo bendrauti ir dalyvauti jo auklėjime, taip pat, V. M. nurodo besimokantis. Neatidėjus paskirtos bausmės vykdymo, nukentės jo sūnus, o jis pats praras darbą bei užsakymus. Apeliaciniame skunde, nereiškiant savarankiško reikalavimo, taip pat teigiama, jog apeliantas nesutinka su priteisto civilinio ieškinio suma. Byloje nėra objektyvių pavogtų daiktų vertę pagrindžiančių duomenų, taip pat nėra duomenų apie šių daiktų vidutinę rinkos vertę, įsigijimo dokumentų, panašių daiktų įsigijimo kainų. Anot nuteistojo, realizavus pavogtus daiktus jie gavo apie pusantro šimto eurų, be to, didelė dalis daiktų buvo atgauta, surasta ir grąžinta nukentėjusiajam, todėl 2 230 eurų suma yra neproporcingai didelė.

Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdyje nuteistojo V. M. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo R. U. gynėjas palaikė V. M. skundą dalyje dėl atlygintos žalos dydžio, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Nuteistojo V. M. skundas atmestinas.

Įvertinus bylos medžiagą, apeliacinio skundo turinį ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuotina, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą dėl nustatytų faktinių aplinkybių ir jų kvalifikavimo, nuteistajam V. M. paskyrė teisingą bei adekvačią bausmę, taip pat nustatė pagrįstą ir adekvatų nukentėjusiojo patirtą turtinės žalos dydį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šioje byloje nėra kilęs ginčas dėl veikos faktinių aplinkybių ar jų kvalifikavimo, todėl, apeliacinės instancijos teismui neįžvelgus jokių byloje padarytų esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų, pasisakytina tik apeliacinio skundo ribose, t. y. dėl nuteistajam paskirtos bausmės bei priteistinos turtinės žalos dydžio.

Dėl nuteistajam skirtinos bausmės

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. spalio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-388/2014; Lietuvos Respublikos K. T. 2004 m. sausio 26 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais.

BK 41 straipsnio 2 dalis nustato, kad bausmės paskirtis yra 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bendruosius bausmės skyrimo pagrindus nustato BK 54 straipsnis. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes.

V. M. padarė vieną baigtą tyčinį apysunkį nusikaltimą, veikdamas tiesiogine tyčia. Jo nusikaltimo tikslas – turtinė nauda. Vilniaus miesto apylinkės teismas V. M. atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nenustatė ir tai įvertino skirdamas pastarajam bausmę. Tokios išvados kontekste teismas pastebi, kad pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktą sunkinančia aplinkybe teismų praktikoje paprastai pripažįstama aplinkybė, kad veiką padarė bendrininkų grupė. Šioje byloje, teismas nusprendė tokios aplinkybės nelaikyti sunkinančia. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę atidžiai vertino bylos aplinkybes ir V. M. asmenybę bei šioje situacijoje pagrįstai pripažino, kad kita bausmės rūšimi nei laisvės atėmimas, BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų pasiekti nėra įmanoma.

Iš V. M. charakterizuojančios medžiagos matyti, kad jis praeityje net 8 kartus teistas, o tarp jo padarytų nusikalstamų veikų dominuoja išimtinai turtinės nusikalstamos veikos – V. M. teistas ir už analogiškų nusikaltimų padarymą (t. 1, b. l. 132-146). V. M. praeityje daugybę kartų baustas administracine tvarka (be kelių eismo taisyklių pažeidimų jis baustas ir už pasipriešinimą pareigūnams, keletą kartų ir už smulkųjį svetimo turto pagrobimą (t. 1, b. l. 130-131)). Pažymėtina, jog už anksčiau padarytas turtines ir kitas nusikalstamas veikas, V. M. buvo skirtos ne tik baudos ir laisvės apribojimo bausmės (pastarosios tam tikrais atvejais net pakeistos arešto bausmėmis), tačiau ir panašios trukmės, kaip ir paskirtoji šioje baudžiamojoje byloje, laisvės atėmimo bausmės. Visgi net ir apelianto izoliavimas nuo visuomenės jo elgesiui teigiamos įtakos neturėjo. Šioje apimtyje pabrėžtina, jog V. M. atžvilgiu Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi taikė lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos, tačiau akivaizdu, jog šis pasitikėjimas nebuvo pateisintas. Nors lygtinio paleidimo laikotarpiu jis laikėsi nustatytų įsipareigojimų, po to ir toliau darė nusikalstamas veikas, tarp jų ir turtinio pobūdžio. Šių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog V. M. ne tik yra linkęs pažeisti teisės aktų nuostatas, tačiau nepaisant jam taikomų sankcijų ir toliau ignoruoja visuomenės bei nukentėjusiųjų nuo nusikalstamų veikų interesus, grobdamas jų turtą. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, tokioje situacijoje paskirta reali laisvės atėmimo bausmė yra proporcinga ir būtina priemonė siekiant užtikrinti viešąjį interesą ir BK 41 straipsnio paskirtį: švelnesnių poveikių priemonių taikymo neefektyvumas V. M. atžvilgiu yra akivaizdus - pastarasis nėra linkęs laikytis visuomenėje nusistovėjusių elgesio taisyklių bei siekti piniginių lėšų įgijimo tik legaliais būdais.

Atsižvelgiant į tai apygardos teismas pastebi, jog V. M. apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausmė yra pakankamai švelni. Pabrėžtina, jog už BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą, be baudos ir arešto bausmės, numatyta galimybė skirti laisvės atėmimo bausmę iki 6 metų (šios bausmės vidurkis – 3 metai 1 mėnuo ir 15 dienų). Turint omenyje V. M. nemažėjantį pavojingumą, nuteistojo asmenybę ir ankstesnius teistumus (aptariamą nusikaltimą pastarasis padarė neišnykus teistumui už ankstesnes nusikalstamas veikas) jam paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė, kuri yra mažesnė nei sankcijoje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis, negali būti laikoma per griežta ir jos švelninti nėra jokio pagrindo.

Šioje nutartyje jau nurodytų aplinkybių ir argumentų kontekste, t. y. neįžvelgiant realios galimybės, jog BK 41 straipsnyje numatyti tikslai galėtų būti įgyvendinti V. M. atliekant bausmę neizoliuotam nuo visuomenės, o taip pat, esant duomenų apie tai, jog pastarasis jau yra nepateisinęs teismo jo atžvilgiu išreikšto pasitikėjimo, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo atidėti paskirtos bausmės vykdymo ir taikyti BK 75 straipsnio nuostatų. Šio instituto taikymas nagrinėjamoje byloje būtų aiškiai neteisingas ir formuotų nebaudžiamumo jausmą. V. M., kaip nekartą teistas asmuo, neabejotinai žinojo tai, kokios galimos pasekmės gresia už nusikaltimo padarymą, tačiau, nepaisydamas nei visuomenės interesų, nei gresiančios atsakomybės, arba klaidingai tikėdamasis, kad valstybė ir toliau juo pasitikės, paskirdama formalią arba švelnią bausmę, neatsisakė neteisėto veikimo modelio.

Dėl turtinės žalos dydžio

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 109 straipsnis suteikia teisę asmeniui, kuris dėl nusikalstamos veikos patyrė turtinės žalos, baudžiamajame procese pareikšti civilinį ieškinį. Būtent šia savo teise nukentėjusysis V. S. byloje ir pasinaudojo, pareikšdamas 2 635 eurų dydžio civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo. Apelianto teigimu, teismas spręsdamas dėl priteistinos turtinės žalos dydžio, neįvertino to, jog byloje nėra duomenų apie šių daiktų vertę; pabrėžiama, jog metalo supirktuvėje jų vertė buvo mažesnė, be to, dauguma daiktų buvo grąžinti. Įvertinusi bylos medžiagą ir apelianto argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog iš visų nuteistųjų solidariai priteista žala ir ją atitinkanti piniginė suma laikytina protinga, proporcinga bei teisinga.

Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino to, jog nukentėjusiajam buvo grąžinta dalis daiktų, yra visiškai nepagrįsti. Iš bylos matyti, kad nuteistiesiems apkaltinamuoju nuosprendžiu buvo inkriminuota 3 430 eurų vertės turto pagrobimas (t. 4, b. l. 27), tačiau nukentėjusysis pareiškė civilinį ieškinį tik dalyje šios sumos, t. y. dėl 2 635 eurų žalos (t. 1, b. l. 36; t. 4, b. l. 33). Iš to akivaizdu, kad pats nukentėjusysis sumažino jam padarytą pirminių nuostolių sumą, atgavęs dalį pagrobtų daiktų.

Apelianto nurodomi argumentai, kad pagrobtų daiktų vertė metalo supirktuvėje buvo mažesnė nei nurodė nukentėjusysis jokiu būdu nereiškia, kad šių daiktų vertė yra tokia, kokią nuteistieji gavo metalo supirktuvėje. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, jog pagrobti daiktai jokiu būdu negali būti vertinami kaip metalo laužas: jie buvo tinkami naudoti, turėjo savo paskirtį ir vertę, kaip konkrečios paskirties daiktai, o ne metalas.

Teisėjų kolegija, vertindama apelianto argumentus dėl civilinio ieškinio pastebi, jog byloje nebuvo ir nėra jokių duomenų leidžiančių abejoti nukentėjusiojo parodymų teisingumu. Nagrinėjamoje byloje pirminis nukentėjusiojo nurodytas didelis kai kurių daiktų kiekis, vėliau suradus dalį pagrobtų daiktų, objektyviai patvirtino nukentėjusiojo paaiškinimų patikimumą, taigi pirmosios instancijos teismui pagrįstai nekilo reikšmingų abejonių dėl nukentėjusiojo turtinio reikalavimo pagrįstumo ir paaiškinimų grindžiant civilinį ieškinį. Teismas tinkamai įvertino aplinkybes, kad nukentėjusysis nepateikė dokumentų, patvirtinančių daiktų įsigijimą ir faktą, jog nėra galimybės nustatyti tikslios jų vertės (t. 4, b. l. 33-34), dėl to vadovaudamasis teisės principais, iš nuteistųjų priteisė 405 eurais mažesnį turtinės žalos dydį, t. y. ieškinį tenkino iš dalies, atsižvelgdamas į keleto konkrečių daiktų galimą mažesnę kainą, kuri nurodyta viešuose šaltiniuose, t.y. internete (t. 4, b. l. 34, 36). Taigi, iš teismo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, netgi neabejodamas nukentėjusiojo parodymų patikimumu, sumažino priteisiamą sumą, siekdamas užtikrinti tiek nukentėjusiojo, tiek nuteistųjų interesų pusiausvyrą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog apylinkės teismas nagrinėjamoje byloje atliko visus objektyviai galimus ir būtinus veiksmus siekdamas priimti teisingą sprendimą dėl civilinio ieškinio.

Atsižvelgdama į visa tai, kas minėta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 23 d. nuosprendžio keisti ar naikinti nėra teisinio ir faktinio pagrindo. Atsižvelgdama į visa tai, teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistojo V. M. apeliacinį skundą atmesti.