Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Olego Šibkovo, teisėjų Kęstučio Dargužio, Daivos Jankauskienės, sekretoriaujant Mariui Žukauskui, dalyvaujant prokurorui Jonui Abraičiui, nuteistajam N. T., gynėjai advokatei Marytei Vietaitei, vertėjai Veronikai Rybalčenko,

viešame teisiamajame posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. T. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo N. T. pripažintas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 str. 2 d., paskirta 45 parų arešto bausmė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje. N. T. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

N. T. apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 str. 3 d. pažymėta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Teismas yra saistomas apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, išreikštų prašymų konkretumo, aiškumo, apibrėžtumo. Apeliacinės instancijos teismas patikrina tik tas faktines aplinkybes, dėl kurių yra paduotas apeliacinis skundas. Kaip matyti iš nuteistojo N. T. skundo, jis ginčija savo kaltę dėl 2014 m. spalio 8 d. padaryto nusikaltimo, numatyto BK 227 str. 2 d. teigdamas, jog teismo nuosprendis neteisingas. Apeliaciniame skunde N. T. prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 30 d. nuosprendį, pripažinti, kad N. T. nepadarė BK 227 str. 2 d. numatytų, baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų. Taigi, apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu nuosprendžiu šioje dalyje iš esmės ginčija surinktų ir ištirtų įrodymų vertinimą bei padarytų išvadų atitiktį bylos faktinėms aplinkybėms.

Įvertinus baudžiamosos bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, pirmos instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus nusoprendžio priėmimo motvus ir atliktą įrodymų vertinimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė faktines N. T. padarytos veikos aplinkybes. Nors N. T. neigia kaltę dėl bandymo papirkti policijos pareigūną, tačiau tai, kad N. T. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, patvirtina nuoseklūs ir neprieštaringi liudytojų parodymai.

Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad liudytojai davė nemažai netikslių parodymų, ir kad pokalbį apie dokumentų pateikimą ir automobilio apžiūrą atliko vienas policijos pareigūnas. Bylos duomenimis nustatyta, kad liudytojais byloje apklausti policijos pareigūnai: T. D., O. K., G. G., G. K.. T. D. nurodė, kad 2014 m. spalio 8 d. pagal patvirtintą Patrulių rinktinės priemonių planą Kauno mieste buvo vykdomas reidas. Apie 3.35 val. buvo sustabdyti du automobiliai - „Škoda Octavia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir „Audi 100“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Automobiliai sustojo lygiagrečiai vienas kito. Pareigūnas T. D., stovėdamas prie sustabdyto „Škoda Octavia“ automobilio, kurį vairavo N. T., paprašė pateikti visus reikiamus patikrinimui dokumentus. Iš vairuotojo elgesio matėsi, kad jis buvo sutrikęs ir nervavosi, todėl kilus įtarimui, buvo paprašyta atidaryti automobilio bagažinę. N. T. imitavo, kad nori atidaryti bagažinę, bet ji neatsidaro. Pareigūnui pasakius, kad jis patikrinsiąs automobilio bagažinę atidarydamas ją per galines keleivio sėdynes ir pradėjus eiti link galinių automobilio keleivių durelių N. T. pasakė rusų kalba: „davaij nieotkryvajiem bagažnik, ja daju vam odnu tysiačiu dolarov i jiedu dalshie, bagažnik nieotkryvajietsia i tam ničievo niet“. Kadangi liudytojas rusų kalbą moka neblogai, jis šiuos jam sakomus žodžius suprato taip: „neatidarom bagažinės, aš jums duodu vieną tūkstantį dolerių ir važiuojam toliau, bagažinė neatsidaro ir ten nieko nėra. Žodžiai buvo sakomi pakankamai garsiai, aiškiai ir suprantamai, liudytojas ir kiti pareigūnai, stovėję šalia, jo pasakytus žodžius girdėjo. Pasakęs šiuos žodžius N. T. išsitraukė iš drabužių piniginę ir ją atidarė, laikydamas pravėręs rankoje. N. T. buvo perspėtas, kad už bandymą papirkti policijos pareigūną yra numatyta baudžiamoji atsakomybė, tačiau į tai nereagavo ir toliau siūlė 1000 dolerių. Tada liudytojas nuėjo prie galinių automobilio durelių, jas atidarė ir pamatė, kad ant galinės sėdynės yra sugulę trys azijietiško veido tipo jaunuoliai. Paklausus N. T., kas jie tokie, jis jam rusų kalba atsakė, kad čia yra jo trys girti draugai. Automobilio salone jokio alkoholio kvapo nebuvo. Tada jis, jiems gulint ant sėdynių, atlenkęs automobilio salone esantį sėdynės atlošą, pamatė joje žmonių kojas. Tuo metu prie jų priėjo ir kiti reide dalyvavę pareigūnai, jų tarpe – K., K., G. Tada jis paėmė iš N. T. automobilio raktelius, nuėjo prie bagažinės iš lauko pusės ir pats pabandė ją atidaryti. Atidaręs, pamatė joje gulinčius du vaikinus. Kaip nustatyta ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu, tai buvo galimai nelegaliai gabenami per Lietuvos Respubliką asmenys iš Vietnamo Socialistinės Respublikos. Analogiškus parodymus davė liudytojai O. K., G. G. ir G. K..

Apeliacinio skundo argumentas, kad liudytojai davė analogiškus parodymus negali būti vertinamas kaip pakankamas pagrindas išteisinti N. T.. Iš bylos medžiagos matyti, kad įvykio dieną buvo vykdomas reidas, sustabdyti automobiliai sustojo vienas šalia kito. N. T. žodžiai, kuriais buvo siūlymas kyšis, buvo sakomi pakankamai garsiai, aiškiai ir suprantamai, liudytojas T. D. ir kiti pareigūnai, stovėję šalia, jo pasakytus žodžius girdėjo, rusų kalbą suprato. Liudytojai buvo apklausti apie minėto įvykio aplinkybes ir vien ta aplinkybė, kad jų parodymai yra panašūs negali paneigti šių liudytojų duotų parodymų esmės ir padaryti šiuos parodymus niekiniais. Be to, minėti liudytojai buvo apklausti pirmos instancijos teisme, kur taip pat davė parodymus apie įvykio aplinkybes dalyvaujant pačiam apeliantui, kuris teisamojo posėdžio metu turėjo galimybę ir teisę užduoti šiems liudytojams klausimus ir tikslinti jų parodymus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra nustatytas policijos pareigūnų suinteresuotumas duoti melagingus parodymus. Liudytojų T. D., O. K., G. K., G. G. parodymai buvo nuoseklūs viso proceso metu, todėl apylinkės teismas pagrįstai šių liudytojų parodymus įvertino patikimais ir jais rėmėsi priimdamas nuosprendį. Tuo tarpu paties apelianto parodymai pagrįstai įvertinti kritiškai, kaip kaltinamojo gynybos pozicija.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmos instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, tinkamai vadovavosi bausmės skyrimo pagrindais ir priešingai nei nurodo apeliantas, atsižvelgė į visas apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes, liudytojų parodymus, sulaikymo momentą, asmens ir automobilio apžiūros rezultatus.

Apeliacinio skundo argumentas, kad kad asmens apžiūros metu nebuvo rasta pinigų suma, kurią buvo siūloma duoti valstybės tarnautojui siekiant paperkamo valstybės tarnautojo neveikimo vykdant įgaliojimus, taip pat nėra pakankamas pagrindas vertinti, kad N. T. nėra padaręs jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Apeliacinis instancijos teismas pažymi, kad papirkimo sudėtis yra formali, todėl nusikalstama veika laikoma baigta pasiūlius duoti kyšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. Teismų praktikos nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams baudžiamosiose bylose (BK 225, 226, 227, 228, 229 straipsniai) apibendrinimo apžvalga Nr. 2-2007, p. 19). Nagrinėjamu atveju N. T. nusikalstama veika buvo baigta jam pasiūlius duoti kyšį kelių policijos pareigūnams, o nuteistojo realios galimybės ar negalėjimas sumokėti pasiūlytą sumą neturi jokios teisinės reikšmės jo veiksmų kvalifikavimui.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi liudytojų pirmos instancijos teisme ir ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, rašytinę bylos medžiagą, juos įvertinusi atskirai ir siedama į visumą konstatuoja, kad nėra pagrindo sutikti su N. T. apeliaciniu skundu.

Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami pagal BPK 20 str. 5 d. nustatytas taisykles. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga, įvertinus apeliacinio skundo argumentus, taip pat teismo posėdyje dalyvavusių proceso dalyvių pasisakymus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, kuriais buvo grindžiama N. T. kaltė dėl nusikaltimo, numatyto BK 227 str. 2 d. padarymo, tinkamai realizavo BPK 20 str. 5 d. reikalavimus. Spręsdamas N. T. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas surinktus įrodymus įvertino ir išvadas dėl jam inkriminuojamos veikos padarymo grindė, remdamasis ne vienu kuriuo nors įrodymu, bet įrodymų visetu. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamame Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 30 d. nuosprendyje išdėstytos išvados dėl N. T. kaltės atitinka nustatytas faktines aplinkybes.

Teismas nenustatė, kad byloje ikiteisminio tyrimo ir jos teisminio nagrinėjimo metu buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos proceso dalyvių teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė jokių aplinkybių, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, kad pirmos instancijos teismas, nagrinėjęs bylą, būtų šališkas ar suinteresuotas bylos baigtimi. Vien ta aplinybė, kad pirmos instancijos teismas priėmė nepalankų apeliantui sprendimą negali būti vertinama kaip aplinkybė rodanti, kad pirmos instancijos teismas buvo šališkas.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti N. T. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui pažymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka 176-177 b.l.). LR BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš kaltinamosios nesuderinamas su jos teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš V. B. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo N. T. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus išlaidų , atsiradusių dėl N. T. gynybos apeliacinės instancijos teisme, iš N. T. nepriteisti.