Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. K. (P. K.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lukiškių TI-K atkreipė dėmesį, jog vienam asmeniui tenkantis plotas pareiškėjo gyvenamosiose kamerose visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Dėl privatumo sanitarinio mazgo patalpoje pažymėjo, kamerose yra įrengiamos užuolaidos. Teisės aktai nenustato, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Tokie atitvėrimai negali būti numatyti, nes priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

Lukiškių TI-K taip pat nurodė, kad kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Dėl dušų paaiškino, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Dėl išvedimo į sportą (mankštos kambarį) paaiškino, kad norėdami dalyvauti visuomeninėje ar kitoje naudingoje veikloje asmenys turi parodyti savo iniciatyvą, pareikšti norą žodžiu ar raštu, kreiptis į būrio viršininką. Pageidaujantys atlikti mankštą mankštos kambaryje eilės tvarka išvedami į mankštos kambarį pagal Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų teikimo grafiką. Pabrėžė, kad suimtųjų / nuteistųjų išvedimas į mankštos kambarį vykdomas nepažeidžiant Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų dienotvarkės, patvirtintos Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu, reikalavimų. Dėl pasivaikščiojimo gryname ore pažymėjo, kad kiekvienam suimtajam turi būti sudarytos sąlygos ne mažiau nei vieną valandą per dieną mankštintis atvirame ore.

Lukiškių TI-K teigimu, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Pabrėžė, jog tam tikras suimtųjų / nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kuris lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjas neįrodė būtinų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Pasak pareiškėjo, žala kilo dėl netinkamų sąlygų Lukiškių TI-K.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Pažymėtina, kad vienas iš pareiškėjo nusiskundimų – ploto trūkumas kamerose laikotarpiais nuo 2015 m. rugsėjo 3 d. iki 2016 m. kovo 3 d. ir nuo 2016 m. spalio 26 d. iki 2017 m. liepos 5 d.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Kaip matyti iš teismui pateiktų duomenų apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas (plotą ir kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių), ginčo laikotarpiais ploto norma nebuvo pažeista.

Nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos užimamas plotas. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą, tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis.

Lukiškių TI-K duomenimis (b. l. 33–34), sanitariniai mazgai kamerose užima 0,56 kv. m. Kaip minėta, nacionalinėje teisėje nustatytas 3,6 kv. m minimalaus ploto, tenkančio vienam Lukiškių TI-K laikomam asmeniui, normatyvas, kuris, atskaičiavus 0,56 kv. m kamerose užimamą sanitarinio mazgo plotą, nėra mažesnis nei 3 kv. m. Taigi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis šiuo atveju nebuvo pažeistas.

Pažymėtina, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, kt.). Nors Lukiškių TI-K nurodė, kad sienelės, skiriančios sanitarinį mazgą nuo likusio kameros ploto, yra 1,5 m. aukščio, tačiau toks atitvėrimas nėra pakankamas privatumui užtikrinti. Teismo vertinimu, tam tikros izoliacijos (pertvarų su durimis, užuolaidomis ir pan.) įrengimas nereikalauja pastato rekonstrukcijos darbų, todėl darytina išvada, kad pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu galėjo būti pažeistos. Nors Lukiškių TI-K nurodė, kad nuo 2017 m. kamerose yra įrenginėjamos užuolaidos sanitariniam mazgui atskirti nuo likusio kameros ploto, tačiau nepateikė tikslių duomenų, kada tokios užuolaidos buvo įrengtos, todėl teismas neturi galimybės šių Lukiškių TI-K argumentų vertinti kaip paneigiančių pareiškėjo nurodomą privatumo pažeidimą. Tačiau teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeidinėjama visą ginčo laikotarpį. Atkreiptinas dėmesys, jog laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 23 d. iki 2017 m. liepos 5 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 257, kurioje įrengta atskira sanitarinio mazgo patalpa, todėl jo teisė į privatumą negalėjo būti pažeista. Be to, atskirais laikotarpiais pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas vienas, todėl tualete negalėjo būti stebimas kitų suimtųjų / nuteistųjų. Byloje taip pat nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama sulaikymo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Todėl, teismo vertinimu, pareiškėjo teisė privačiai naudotis sanitariniu mazgu galėjo būti pažeista tik laikotarpiais, kai pareiškėjas buvo apgyvendintas kamerose (išskyrus kamerą Nr. 257) su kitais asmenimis.

Atkreiptinas dėmesys, jog pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnį suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas pripažįsta, kad jam tokia teisė buvo suteikta, taigi pažeidimas nenustatytas.

Nepagrįsti ir nusiskundimai dėl naudojimosi dušu tvarkos. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ toliau – ir HN 134:2015) 44 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas skunde pats teigia, jog buvo vedamas praustis į dušą vieną kartą per savaitę. Lukiškių TI-K neprivalo leisti nuteistiesiems ar suimtiesiems praustis po dušu dažniau, todėl pareiškėjo nurodomi prausimosi galimybių ribojimo pažeidimai nenustatyti.

Pareiškėjas taip pat skundžiasi drėgme bei oro temperatūra kamerose, tačiau tokie pareiškėjo teiginiai per daug abstraktūs, kad jų pagrindu būtų galima nustatyti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus ar pareiškėjui kilusią žalą. Pareiškėjas nenurodė, kuriose kamerose pasireiškė minėti pažeidimai, nenurodė, kokia santykinė drėgmė, temperatūra, pareiškėjo nuomone, buvo netinkama, nepateikė įrodymų apie galimai patirtą žalą. Be to, Lukiškių TI-K pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro bei Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento aktai paneigia pareiškėjo teiginius dėl dalies kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, temperatūros ir drėgmės neatitikties teisės aktų reikalavimams, todėl pažeidimas šiuo atveju laikomas neįrodytu. Taip pat pažymėtina, kad pagal HN 134:2015 17 punkto reikalavimus gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kadangi kamerose yra įrengti langai, mechaninė vėdinimo sistema yra neprivaloma.

Iš bylos duomenų matyti, kad, siekiant išvengti buitinių kenkėjų, ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Lukiškių TI-K ir UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis, kurios pagrindu minėta bendrovė nuolat vykdė graužikų, nariuotakojų kontrolės bei naikinimo darbus. Be to, ir kai kurie į bylą pateikti patikrinimo aktai paneigia pareiškėjo nusiskundimus parazitų buvimu kamerose. Taip pat pažymėtina, kad kameras tvarkytis privalo patys nuteistieji bei suimtieji, kuriems yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės, taigi Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų dėl galimo buitinių kenkėjų buvimo kamerose nenustatyta.

Pareiškėjas taip pat skundžiasi per reta galimybe eiti į sporto salę. Teismas pažymi, jog teisės aktai nereglamentuoja suimtųjų / nuteistųjų vedimo į sporto salę dažnumo. Kaip paaiškino Lukiškių TI-K, savo norą dalyvauti tam tikroje veikloje asmenys, laikomi Lukiškių TI-K, turi pareikšti žodžiu ar raštu. Pareiškėjas pripažįsta, kad buvo vedamas į sporto salę kartą į savaitę, taigi teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti.

Pagal CK 6.250 straipsnį nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija. Teismo pareiga nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Pažymėtina, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 straipsnis), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo laikymą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose (dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo) pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę, nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors laikymo netinkamai įrengtose kamerose laikotarpis sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į anksčiau konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, jo trukmę, pažeidimo mastą bei intensyvumą, taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, jog Lukiškių TI-K sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 100 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.

Kadangi pareiškėjo skundas tenkinamas tik iš dalies, atsakovas turi teisę į dalies patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad Lukiškių TI-K bylos medžiagą pateikė elektroniniu būdu, todėl realiai išlaidų kopijoms padaryti nepatyrė, todėl nėra pagrindo priteisti jam iš pareiškėjo šias išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniu, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo P. K. (P. K.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui P. K. (P. K.) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.