- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-22
- Bylos Nr.
- 2S-214-881/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-09644-2012-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Skolininkas
- A. B.
- Kreditorius
- BAB „Snoras“
- Kategorijos
- 128.17pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininko A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal kreditoriaus BAB „Snoras“ pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Skolininkas A. B. užtikrindamas iki 2013 m. birželio 15 d. suteikto kredito grąžinimą, hipotekos lakštu, 2008 m. liepos 16 d. įregistruotu Ukmergės rajono apylinkės teismo hipotekos skyriuje, įkeitė AB bankui „Snoras“ asmeninės nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius daiktus, esančius (duomenys neskelbtini) – 7,7300 ha žemės sklypą, 49,2 kv. m. bendro ploto gyvenamąjį namą, gyvenamojo namo priklausinius (kiemo statinius), 60 kv. m. bendro ploto tvartą ir 128 kv. m. bendro ploto daržinę.
Šalies argumentai
Kreditorius BAB „Snoras“ pateikė teismui pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo, prašydamas areštuoti įkeistą turtą ir įspėti skolininką A. B., kad negrąžinus 615 703,63 Lt skolos kreditoriui per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos, įkeistas nekilnojamasis turtas bus parduotas iš varžytynių arba perduotas administruoti kreditoriui. Nurodė, kad skolininkas nevykdo hipoteka užtikrintos 2008 m. liepos 14 d. vartojimo paskolos už užstatą sutarties.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi kreditoriaus pareiškimą patenkino – areštavo įkeistą nekilnojamąjį turtą ir įspėjo skolininką (įkeisto turto savininką), kad negrąžinus skolos, t. y. 450 000 Lt negrąžinto kredito, 116 001,32 Lt nesumokėtų palūkanų, 49 658,31 Lt nesumokėtų delspinigių, 44 Lt komisinio mokesčio už išsiųstus pranešimus dėl įsipareigojimų nevykdymo, iš viso – 615 703,63 Lt, per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos, įkeistas turtas bus parduotas iš varžytynių arba perduotas kreditoriui administruoti. Teismas nurodė, kad kreditorius, vadovaudamasis CK 6.217 str., 6.218 str. bei kreditavimo sutarties 11.2 p., nelaukdamas sutartyje numatyto paskolos grąžinimo termino, registruotu laišku išsiuntė skolininkui 2012 m. gegužės 15 d. pranešimą, kuriuo įspėjo, kad per nustatytą terminą neįvykdžius įsipareigojimų, bankas vienašališkai nutrauks kreditavimo sutartį, kadangi skolininkas nevykdo kreditavimo sutarties sąlygų – paskolą grąžinti dalimis ir nustatytais terminais. Teismas nustatė, kad skolininkas 2009 m. liepos 15 d. nesumokėjo mokėtinų palūkanų dalies, o vėliau iš viso nebevykdė nei kredito, nei palūkanų dalių mokėjimų. Per 2012 m. gegužės 15 d. pranešime papildomai skirtą terminą skolininkas įsipareigojimų bankui taip pat neįvykdė, t. y. nei įsiskolinimo, nei jo dalies nesumokėjo. Teismas pažymėjo, kad prievolės turi būti vykdomos tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (CK 6.38 str. 1 d.). Kreditoriui dėl kredito gavėjo kaltės vienašališkai nutraukus kredito sutartį anksčiau termino, kreditorius įgijo teisę reikalauti, kad kredito gavėjas grąžintų visą kreditą, priklausančias palūkanas ir kitas pagal sutartį mokėtinas sumas (CK 6.874 str., 4.174 str. 1 d., sutarties 44 p.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Skolininkas A. B. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį ir kreditoriaus BAB „Snoras“ pareiškimą atmesti. Nurodo, kad tarp jo ir banko sudaryta kredito sutartis yra vartojimo sutartis, kas įpareigoja teismą atsakingai vertinti tokių sutarčių sąlygas ir nutraukimo pasekmes. Šiuo atveju teismas pasielgė visiškai formaliai ir net nesigilino, kokiu konkrečiu pagrindu kreditorius vienašališkai nutraukė sutartį. Be to, teismas visiškai nesiaiškino, ar tokia sutartis su skolininku apskritai buvo sudaryta. Faktiškai nurodyta kredito sutartis buvo tik apsimestinis ir dėl apgaulės ir suklydimo įtakoje sudarytas sandoris. Tikroji kredito sutarties šalis buvo apelianto darbdavys UAB „(duomenys neskelbtini)“.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į skolininko A. B. atskirąjį skundą kreditorius BAB bankas „Snoras“ ginčija atskirojo skundo pagrįstumą ir prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad skolininko ir banko sudaryta paskolos sutartis nepriskirtina vartojimo sutartims, nes iš banko gautas lėšas skolininkas paskolino įmonei, kurioje tuo metu dirbo, o tai vertintina kaip profesinių interesų realizavimas ir piniginės naudos siekimas. Pažymi, kad paskolos sutartį nutraukė remdamasis paskolos sutarties 11.2.1 ir 11.2.4 punktų pagrindu. Iš teismui pateikto skolos paskaičiavimo matyti, kad skolininkas daugiau kaip 1 000 kalendorinių dienų vėlavo grąžinti paskolos dalį, sumokėti palūkanas bei delspinigius, per nustatytą įspėjimo terminą nei pradelsto įsiskolinimo, nei jo dalies nesumokėjo. Pradelsta įsipareigojimų pagal paskolos sutartį dalis 2012 m. gegužės 15 d. buvo 344 097,54 Lt, o paskolos iš viso suteikta 450 000 Lt. Laikotarpis, kurį buvo delsiama vykdyti įsipareigojimus bankui, bei pradelstos sumokėti skolos dydis leidžia daryti išvadą, kad skolininkas nevykdydamas paskolos sutarties sąlygų padarė esminį sutarties pažeidimą, dėl ko bankas iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš sutarties. Nuo paskolos sutarties nutraukimo 2012 m. birželio 3 d. iki banko kreipimosi į teismą dienos skolininkas taip pat nevykdė jokių mokėjimų. Net jeigu paskolos sutartis būtų laikoma vartojimo sutartimi, papildoma vartotojų teisių apsauga nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Bylose dėl hipotekos teisinių santykių nenagrinėjami ginčai dėl sutarčių galiojimo ar negaliojimo, o tik pradedamas priverstinis skolos išieškojimas iš įkeisto turto pagal kreditoriaus pateiktą pareiškimą, todėl skolininko skunde išdėstyti argumentai dėl paskolos sutarties galiojimo/negaliojimo nėra šios kategorijos bylų nagrinėjimo dalykas. Be to, skolininkas savo argumentams dėl paskolos sutarties kaip apsimestinio ir dėl apgaulės ir suklydimo įtakoje sudaryto sandorio pagrįsti nepateikė jokių įrodymų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).
Pagal išieškojimo veiksmų pradžioje galiojusį teisinį reglamentavimą išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūrą nustatė CPK XXXVI normos. Pasisakydamas dėl šių normų paskirties, kasacinis teismas išaiškino, kad jos yra skirtos užtikrinti hipotekos institutą sudarančių materialiosios teisės normų, suteikiančių hipotekos kreditoriui pirmenybę prieš kitus kreditorius siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto, įgyvendinimą – hipotekos procedūros turi sudaryti prielaidas hipotekos kreditoriui gauti išieškojimą iš įkeisto turto supaprastinta ir pagreitinta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. AB DnB NORD bankas, bylos Nr. 3K-7-272/2011).
Pasisakydamas dėl hipotekos teisėjo kompetencijos ribų nagrinėjant hipotekos bylas, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, atlikdamas įstatymo jam priskirtas funkcijas, hipotekos teisėjas tik patikrina, ar egzistuoja visos CK, CPK ir (ar) kituose teisės aktuose nustatytos sąlygos hipotekos įregistravimui, įkeitimui, priverstiniam išieškojimui iš įkeisto turto ir kt., bet nesprendžia ginčų dėl teisės, nagrinėtinų ginčo teisenos tvarka (CPK 542 straipsnio 1 dalis). Tuo atveju, kai konkrečioje byloje kyla ginčas, susijęs su pagrindine prievole – skolos atsiradimo pagrindu, jos dydžiu ir kt., šie klausimai byloje dėl hipotekos ar įkeitimo nenagrinėjami (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. U., bylos Nr. 3K-3-103/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB bankas „Snoras“ v. G. A., bylos Nr. 3K-3-536/2009; 2011 m. birželio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. S. v. AB DnB NORD bankas, bylos Nr. 3K-7-272/2011; kt.). Taigi apelianto keliami klausimai dėl paskolos sutarties apsimestinio pobūdžio ir kitų sutarties negaliojimo pagrindų (dėl apgaulės ir suklydimo sudarytas sandoris) hipotekos teisėjo kompetencijai nepriklauso, jie galėtų būti nagrinėjami tik CPK nustatyta ieškininės teisenos tvarka.
Apeliantas taip pat tvirtina, kad tarp jo ir banko sudaryta paskolos sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, todėl jam turėtų būti taikoma papildoma vartotojų teisių apsauga.
Vadovaujantis CK 1.39 straipsnio 1 dalimi, vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ir paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Taigi sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydamas sutartį, siekia fizinis asmuo. Nagrinėjamu atveju apeliantas (fizinis asmuo) sudarė paskolos sutartį su pareiškėju AB banku „Snoras“ (kredito įstaiga), sutartyje šalys nurodė, kad kreditavimo tikslas yra vartojimo paskola su užstatu, kai paskolos gavėjų pajamos nevertinamos. Pažymėtina, kad vien tik sutarties pavadinimas vartojimo, nenustačius tikslo, kurio siekė fizinis asmuo, sudarydamas tokią sutartį, nėra pagrindas pripažinti, kad sutartis yra vartojimo CK 1.39 straipsnio 1 dalies prasme. Kaip matyti iš pareiškėjo pateiktų dokumentų, tą pačią dieną, kurią apeliantas su pareiškėju sudarė paskolos sutartį dėl 450 000 Lt paskolos sumos (2008 m. liepos 14 d.), apeliantas, kaip kreditorius, sudarė paskolos sutartį su įmone UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl 447 748,50 Lt paskolos suteikimo. Savo atskirajame skunde apeliantas pripažįsta, kad įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“ paskolinti pinigai buvo paskolos sutarties pagrindu iš pareiškėjo gautos lėšos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atlygintinis iš banko pasiskolintų pinigų skolinimas įmonei, kurioje asmuo, be kita ko, dirba, negali būti vertinamas kaip asmeninių, šeimos ar namų ūkio poreikių tenkinimas, nesusijęs su vartotojo verslu ar profesija, taigi ir paskolos sutartis, kurią sudarė apeliantas su pareiškėju, negali būti kvalifikuojama kaip vartojimo Civilinio kodekso prasme. Kita vertus, teismas sprendžia, kad šalių sudarytos sutarties kvalifikavimas vartojimo sutartimi nagrinėjamu atveju net neturi teisinės reikšmės, nes atsižvelgiant į kreditoriaus pareiškime nurodytus ir byloje nustatytus faktus, toks kvalifikavimas nebūtų pagrindas priimti kitokį nei priėmė hipotekos teisėjas sprendimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. P. ir D. P., bylos Nr. 3K-3-58/2012).
Kasacinio teismo praktikoje yra pabrėžiama, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. P. ir D. P., bylos Nr. 3K-3-58/2012).
2012 m. gegužės 15 d. kreditoriaus rašte „Dėl sutarties nutraukimo prieš terminą“ nurodyta, kad apelianto įsiskolinimas bankui pagal paskolos sutartį 2012 m. gegužės 15 d. buvo 344 097,54 Lt, iš byloje esančių kitų įspėjimų matyti, kad apeliantas savo sutartinių įsipareigojimų nevykdo jau nuo 2009 metų. Toks sistemingas ir ilgą laiką trunkantis apelianto sutartinių prievolių pažeidimas davė pagrindą kreditoriui nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje; tokių įrodymų, t. y. kad iki paskolos grąžinimo termino pabaigos (2013 m. birželio 15 d.) paskola su visais priklausančiais mokėjimais pagal sutartį bus grąžinta, nepateikė ir apeliantas.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, patenkinęs kreditoriaus pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį. Pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių ši nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde nurodytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje išdėstytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.