Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Andrutės Kalinauskienės (pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjo atstovui prokurorui S. B., suinteresuotam asmeniui V. G. ir jos atstovei advokatei J. V., suinteresuotam asmeniui O. V. ir jos atstovei advokatei Svetlanai Proninai, neveiksniam asmeniui M. P.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro ir suinteresuoto asmens V. G. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro pareiškimą dėl M. P. pripažinimo veiksnia, suinteresuoti asmenys – O. V., V. G., Vilniaus m. savivaldybės Sveikatos ir socialinės apsaugos departamento Socialinės paramos skyrius,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 1993 m. vasario 13 d. sprendimu pagal suinteresuoto asmens O. V. pareiškimą M. P. pripažinta neveiksnia. Vilniaus miesto mero 2000 m. rugpjūčio 1 d. potvarkiu Nr. 464 O. V. paskirta M. P. globėja.

Suinteresuotas asmuo Vilniaus m. savivaldybės Sveikatos ir socialinės apsaugos departamento Socialinės paramos skyrius dėl prokuroro pareiškimo prašė spręsti teismo nuožiūra (t.1., b.l. 222). Nurodė, kad 2010-02-10 Fabijoniškių seniūnijos gyventojus aptarnaujanti socialinė darbuotoja lankėsi pas O. V., kur tuo metu pas ją gyveno M. P.. Teigė, kad M. buvo prižiūrėta ir tvarkinga, ji tuo metu padėjo O. V. prižiūrėti sergantį tėvą K. K. (paduodavo jam vandens, pagamintą maistą, padėdavo nueiti į tualetą). M. P. neturėjo nusiskundimų dėl sesers atliekamų globėjos pareigų. Tačiau 2010-12-15 socialinei darbuotojai pakartotinai apsilankius pas O. V., nerado M. P., o O. V. informavo, kad ji pabėgo iš namų ir apsigyveno (duomenys neskelbtini) Pas sugyventinį B. O.. Teigė, kad socialinės paramos skyriui yra žinoma, kad M. P. dažnai pabėga iš namų ir apsigyvena (duomenys neskelbtini), pas sugyventinį B. O..

II. Pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) esmė

Vilniaus m. 1 apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimu pareiškėjo Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro pareiškimo dėl M. P. pripažinimo veiksnia netenkino. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas nustatyti, ar M. P. sugeba suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, paskyrė byloje dvi psichiatrines ekspertizes – pirminę ir pakartotinę. Ekspertizės aktuose konstatuota, kad M. P. serga lėtiniu psichikos sutrikimu – įgimta silpnaprotyste – vidutiniu protiniu atsilikimu, ji dėl psichikos būsenos negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Teismas, atsižvelgdamas į klausimų, susijusių su asmens veiksnumu, vertinimo sudėtingumą ir specialių žinių būtinumą, sprendė, jog eksperto išvados apie asmens psichinę sveikatą yra reikšmingas įrodymas, kurio nepaneigia liudytojų parodymai, susiję su M. P. sveikatos būklės vertinimu. Konstatavo, kad byloje nėra įrodyta, kad M. P. sveikata yra pagerėjusi, kad ją pripažinti veiksnia.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo ir suinteresuoto asmens V. G. apeliacinius skundus, 2012 m. liepos 16 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir laikė įrodytu, kad nėra pagrindo pripažinti M. P. veiksnia. Teisėjų kolegija nustatė, kad M. P. nuo vaikystės yra protiškai atsilikusi, jai diagnozuota įgimta silpnaprotystė, ji nėra įgijusi jokios specialybės, darbo veikla buvo ribota ir trumpalaikė; 2003 m. M. P. neterminuotai patvirtintas 35 proc. darbingumo lygis. Kolegijos vertinimu, dėl tokių psichinės sveikatos sutrikimų M. P. saugumas bei interesai negali būti apsaugoti nenustačius jai globos ir tai pateisina jos, kaip neveiksnaus asmens, laisvių ir teisių suvaržymą. Teisėjų kolegija nurodė, kad teismo medicinos ekspertų išvados paneigia liudytojų, teigusių, jog matė M. P. gyvenančią (duomenys neskelbtini), pas B. O., tvirtinusių, kad ji yra savarankiška, atlieka įvairius namų buities darbus, perka maistą, parodymus; pažymėjo, jog M. P. nedirba ir objektyviai dėl psichinės ligos negali dirbti, gauti pajamų, kurių pagrindu galėtų savarankiškai gyventi, byloje nėra duomenų, kad ji sugeba tinkamai pasirūpinti savo poreikiais, sveikata, priimti sprendimus ir už juos atsakyti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi suinteresuoto asmens V. G. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 16 d. nutarties peržiūrėjimo, 2013 m. balandžio 17 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 16 d. nutartį panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kolegija konstatavo, kad kai inicijuojamas teisminis procesas dėl asmens neveiksnumo nustatymo, veiksnumas turėtų būti nustatomas įvertinant konkretų teisinio kriterijaus laipsnį, kuris galėtų būti apibrėžiamas konkrečiomis asmens gyvenimo sritimis, kuriose toks asmuo gali veikti savarankiškai. LAT vertinimu, šiuo atveju vienodai svarbūs yra abu veiksnumo vertinimo – medicininis ir teisinis – kriterijai, kurie turėtų būti taikomi integraliai. Nustatant asmens neveiksnumą psichikos ligos ar sutrikimo sunkumo vertinimas labiau sietinas su teisinių kriterijų nustatymu. Vien tik medicininė diagnozė neturėtų būti pakankama veiksnumui riboti: būtina analizuoti psichinio sutrikimo poveikį asmens socialiniams gebėjimams. Pažymėjo, kad bylą nagrinėję teismai apskritai nesvarstė riboto M. P. veiksnumo nustatymo galimybės Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio (arba papildomai ir 6 straipsnio) prasme, o byloje esančius įrodymus vertino tik visiško veiksnumo ribojimo kontekste. LAT vertinimu, teismai turėjo apsvarstyti galimybę teismui ex officio spręsti dėl asmens veiksnumo ribojimo formos kiekvienu konkrečiu atveju, pvz., jei nagrinėjamoje byloje M. P. psichinis sutrikimas nėra pakankamas veiksnumui atkurti visa apimtimi, galbūt jos psichinė būklė leistų ją pripažinti ribotai veiksnia tik tam tikrose gyvenimo srityse, tiesiogiai taikant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, Neįgaliųjų teisių konvenciją ir nacionalinio įstatymo analogiją (CK rūpybos institutą). Teisėjų kolegija konstatavo, kad nurodytų aplinkybių išsiaiškinimui bei įvertinimui apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina šios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus teisiniai argumentai

Suinteresuotas asmuo Vilniaus m. savivaldybės Sveikatos ir socialinės apsaugos departamento Socialinės paramos skyrius atsiliepimo į apeliacinius skundus nepateikė.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai atmestini.

CPK 320 str. nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, jeigu nenustatomi absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ir jeigu peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtas nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas nereikalauja viešasis interesas, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektu. Teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.

Faktiniais bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 1993-02-13 sprendimu M. P. (K.) pripažinta neveiksnia (b.l. 12). Vilniaus miesto mero 2000-08-01 potvarkiu Nr. 464 paskirta globa ir globėja paskirta O. V. (b.l. 13). Į Vilniaus apygardos prokuratūrą kreipėsi suinteresuotas asmuo V. G., M. P. sesuo, pareiškimu, prašydama kreiptis į teismą dėl Vilniaus m 1 apylinkės teismo 1993-02-13 sprendimo dėl M. P. pripažinimo neveiksnia, panaikinimo ir ją pripažinti veiksnia ( b.l. 7-9). Tenkindamas prokuroro prašymą byloje Vilniaus m. 1 apylinkės teismas 2011-02-18 nutartimi paskyrė M. P. ambulatorinę teismo psichiatrinę ekspertizę (b.l. 98), teismas 2011-06-10 nutartimi M. P. paskyrė pakartotinę teismo psichiatrijos ekspertizę, pavesdamas ją atlikti Centrinei teismo psichiatrijos ekspertinei komisijai (b.l. 200-201). Ekspertizės aktu konstatuota, jog M. P. serga lėtiniu psichikos sutrikimu-vidutiniu protiniu atsilikimu su asmenybės psichopatizacija, ji negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir juos valdyti (b.l. 206-212). Ištyręs bylos įrodymų viseto (ekspertizės aktus, ekspertų parodymus, šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus) pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra įrodyta, jog M. P. sveikata tiek pagerėjusi, kad yra pagrindas ją pripažinti veiksnia.

Apeliantai skunduose iš esmės nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, nesilaikė šios kategorijos byloms nustatytų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikos bei EŽTT suformuotos praktikos. Ne bet koks psichikos sutrikimas, psichikos ligos ar proto negalia yra pagrindas pripažinti asmenį neveiksniu, byloje nėra įrodymų, kad M. P. gyvendama savarankiškai savo veiksmais gali padaryti esminę žalą savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei.

Ši byla pakartotinai apeliacine tvarka nagrinėjama ne tik pateiktų apeliacinių skundų ribose, bet ir ex officio sprendžiant dėl M. P. riboto veiksnumo nustatymo galimybės tam tikrose gyvenimo srityse, tiesiogiai taikant Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (jos 6 ir 8 straipsniai), Neįgaliųjų teisių konvenciją ir nacionalinio įstatymo analogiją (CK rūpybos institute).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str. garantuoja asmens teisę į asmeninio ir šeimos gyvenimo privatumą, 6 str. - teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. Jungtinių tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos 12 str. 2 d. nustato, kad Konvencijos šalys pripažįsta, kad neįgalieji turi teisinį veiksnumą lygiai su kitais asmenimis visose gyvenimo srityse ir imasi atitinkamų priemonių, kad suteiktų neįgaliesiems galimybę pasinaudoti pagalba, kuri jiems reikalinga įgyvendinant savo teisinį veiksnumą. Šio straipsnio 4 d. nustato, kad tokios garantijos privalo užtikrinti, kad priemonėmis, susijusiomis su teisinio veiksnumo įgyvendinimu, būtų paisoma asmens teisių, valios ir pageidavimų, dėl jų neatsirastų interesų konfliktas ir nebūtų piktnaudžiaujama įtaka, kad jos būtų proporcingos ir pritaikytos su asmeniu susijusioms aplinkybėms, kad būtų taikomos kuo trumpesnį laiką ir kad jas reguliarai peržiūrėtų kompetetinga institucija. Garantijos turi būti proporcingos tokių priemonių įtakos asmens teisėms ir interesams mastui. LR CK įtvirtintas rūpybos institutas, (CK 2.11 str., 3.239 straipsniai), kuris numato, kad apribojus asmeniui veiksnumą, asmuo savarankiškai gali sudaryti tik smulkius buitinius sandorius.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. balandžio 17 d. nutartyje nurodytas tirtinas aplinkybes ir taikytinas teisės normas paskyrė žodinį bylos nagrinėjimą ir teismo posėdyje pakartotinai išklausė M. P., apklausė suinteresuotus bylos asmenis, ekspertes V. M., A. G., gydančią gydytoją R. J., socialinę darbuotoją A. J., J. P., šeimos gydytoją R. V..

Kolegijai aiškinantis, kuriose gyvenimo sferose M. P. galėtų būti pripažinta ribotai veiksnia, Prokuroras S. B. 2013-11-21 posėdžio metu teigė, kad jo manymu M. P. galėtų savimi pasirūpinti, ji galėtų nuvažiuoti iš miesto į kaimą, ji gali apsipirkti parduotuvėje, o rūpyba galėtų būti naminėje aplinkoje, pažymėjo, kad ji pajėgi sudaryti smulkius sandorius. Nurodė, kad jam teko bendrauti su M. P., ji buvo atėjusi pas jį ir sakė, kad nori būti veiksnia (t.2, b.l. 85). Ji gyveno ne su globotine, o su sugyventiniu, jie gerai tvarkėsi, pati savimi pasirūpinti gali.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundų faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus - tame tarpe ir apeliacinės instancijos teisme, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai pareiškėjo Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro pareiškimą dėl M. P. pripažinimo veiksnia atmetė ir šiuo konkrečiu atveju byloje nėra nustatyta pagrindų pripažinti M. P. ribotai veiksnia tam tikrose atskirose gyvenimo srityse.

M. P. diagnozuota liga, dėl kurios ji buvo teismo sprendimu pripažinta neveiksnia yra lėtinis psichikos sutrikimas – įgimta silpnaprotystė su vidutiniu protiniu atsilikimu su asmenybės psichopatizacija. Ekspertizės akte konstatuota, kad M. P. nustatyti orientacijos sutrikimai (laike ir vietoje), žemas darbo produktyvumas ir rezultatyvumas, atminties sutrikimas (visai neišvystyta operacinė atmintis), dėmesio sutrikimas (susilpnėjusi ir nepastovi dėmesio koncentracija), intelekto sutrikimai, nesugeba įsisavinti naujos medžiagos, turi menkas bendras žinias, nesugeba atlikti aritmetinių veiksmų, naudojasi siauros apimties konkretaus turinio žodynu, konkrečiose gyvenimo situacijose orientuojasi menkai, socialinis supratingumas nepakankamas, apsiribojantis išskirtinai buitiniu lygmeniu, mąstymo sutrikimai (lėto tempo, konkretus, neproduktyvus, apibendrinimo sugebėjimai menki, apibendrina tik konkrečias, nesudėtinga sąvokas, labai menki sugebėjimai pastebėti esmę suvokiamame objekte ir t.t.), asmenybės sutrikimai (egocentriška, rigidiška, primityvi, lengvai pasiduoda kitų žmonių įtakai), emocijų sutrikimas (euforiška). Ekspertai nustatė, kad M. P. labai stengiasi prisitaikyti prie gyvenimiškos aplinkos, tačiau jos sugebėjimas adaptuotis atitinka jos intelektualines galimybes: jai konstatuojamas ribotas socialinių įvykių ir reiškinių supratimas, sunkumai reguliuojant valinį elgesį, kritikos ir prognostinių galimybių ribotumas, pasyvumas, savarankiškumo stoka. Pažintinių funkcijų ir intelektinių gebėjimų defektas apriboja tiriamosios galimybę veikti racionaliai, savarankiškai bei konstruktyviai spręsti problemas, dėl ko jai reikalinga pastovi kito asmens priežiūra ir pagalba, t.y. kito asmens globa.

Pažymėtina, jog sprendžiant neveiksnumo/riboto veiksnumo klausimą, labai svarbu kuo išsamiau išanalizuoti asmens psichinės ligos ar proto negalios pasekmes jo socialiniam gyvenimui, sveikatai, turtiniams interesams, jo paties ir aplinkinių saugumui, įvertinti asmens gebėjimus įvairiose socialinio gyvenimo srityse, ypač tose, kuriose yra suvaržomos pagrindinės asmens teisės ir laisvės, nustatomi įvairūs draudimai ir (ar) apribojimai.

Apeliacinės instancijos teismas pakartotinai teismo posėdyje apklausė M. P.. Ji teismui parodė, kad gyvena pas seserį, kuri ją globoja, ji viena bijanti vaikščioti, į lauką išeinanti tik su seserimi, negalėjo pasakyti kokioje gatvėje gyvena, nurodė, kad geria raminamuosius vaistus, tvarkosi tik kartu su seserimi, vandens čiaupo pati atsukti negalėtų, gali pasigaminti iš pakelio maisto, nusipirkti maisto produktų viena negalėtų. Pati susitvarkyti negali, rūbus padeda sesuo. Paaiškino, kad kai buvo gyvas vyras – visur su juo kartu eidavo. Teigė, kad pažįsta kaimynus. Ne į visus teisme užduodamus klausimus gebėdavo atsakyti, ne visus juos suvokė. Baigiamųjų kalbų metu jokių prašymų neišreiškė. Analogiškas aplinkybes M. P. nurodė ir pirmosios instancijos teisme 2011-06-09 teismo posėdžio metu (t.1., b.l. 191). Ji teigė, kad nemokanti pinigų suskaičiuoti, apsipirkti negalėtų, nurodė, kad niekada ji negyveno viena.

Teismo posėdyje apklaustos ekspertės V. M., A. G. nurodė, jog vidutinio protinio atsilikimo asmuo vienas savarankiškai funkcionuoti nėra pajėgus, tai yra žmogus su 5-6 metų vaiko elgesiu. M. P. funkcionuoti be šalia esančio žmogaus negali. Mechaniškus judesius jis atlikti gali. Ji paklusni, pasiduoda kitų žmonių įtakai, nenumato pasekmių, nesuvokia situacijos esmės, savarankiškai disponuoti turtu negali, neturi pajėgumų suvokti socialinių būtinybių, yra nedarbinga. Daug kartų gydyta dėl lytinių būdu plintančių ligų, nesupranta elgesio pasekmių (t.2., b.l. 90-91). M. P. nuo vaikystės gydžiusi šeimos gydytoja R. J. nurodė, jog neveiksnioji viena gyventi negali, savarankiškai pas gydytojus atvykti negali, sveikatos būklė nepagerėjo, protinis atsilikimas 47 procentai (t.2, b.l. 92). Analogiškas aplinkybes patvirtino šeimos gydytoja R. V., pažįstanti ir gydanti ją daugiau nei 30 metų (t. 2, b.l. 94). Socialinė darbuotoja A. J. nurodė, kad susipažino su neveiksnia prieš 4-5 metus, kai lankėsi gyvenamojoje vietoje, atpažino socialinius darbuotojus, nesiskundė, namuose buvo tvarkinga, jai susidarė įspūdis, kad ji pati galėtų tvarkytis namuose. Buvo susitikusi tris kartus, bendravo apie pusvalandį, M. su ja nelabai bendravo (t.2, b.l. 92-93). Socialinė darbuotoja J. P. teismui nurodė, kad su neveiksnia bendravo nuo 2010 m., užeina vieną kartą į metus. Bendravimo tikslas – bendro vaizdo susidarymas – ar tinkamai rūpinamasi neveiksniu asmeniu, apsilankymo metu neveiksni nekalbėjo, jie negali kamantinėti žmogaus (t.2, b.l. 93).

Įvertinus ištirtus įrodymus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad M. P. sveikatos būklė nėra tiek pagerėjusi, jog ją būtų galima pripažinti veiksnia. Ši išvada pagrįsta byloje nustatytomis aplinkybėmis ir ištirtais bei įvertintais bylos įrodymais, kurių turinys atskleistas nurodant, kaip tas įrodymas patvirtina M. P. nesugebėjimą suprasti savo veiksmų reikšmės ar juos valdyti (CPK 185 str., 443 str. 8 d.). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad buvo faktinis ir teisinis pagrindas konstatuoti, jog byloje įrodyti ir medicininis, ir juridinis kriterijus, jog M. P. yra neveiksni ir nėra pagrindo ją pripažinti veiksnia.

Kolegijos nuomone, įvertinus M. P. sveikatos būklę, taip pat nėra teisinio pagrindo ją pripažinti ribotai veiksnia atskirose gyvenimo srityse - finansinėje - disponuoti savo turtu bei tvarkyti su juo susijusius reikalus, mokėti mokesčius, politinėje, darbinėje sferoje, šeimos (santuokos sudarymas), nes jai yra konstatuoti gilūs asmenybės ir emocijų sutrikimai, ribotas socialinių įvykių ir reiškinių suvokimas, sunkumai reguliuojant valinį elgesį, gebėjimas elgtis racionaliai. Ištirti įrodymai – ekspertizės aktai, ekspertų paaiškinimai, gydančių gydytojų parodymai, suinteresuoto asmens O. V. paaiškinimai, M. P. paaiškinimai patvirtina, kad jai reikalinga nuolatinė globa ir priežiūra, nes ji nėra pajėgi pasirūpinti savimi buityje (pati neatsisuktų vandens čiaupo, reikia padėti drabužius, kuriuos ji apsirengtų), negali savarankiškai išeiti viena, dėl ribinio mastymo nėra pajėgi sudaryti net ir smulkių buitinių sandorių (nepažįsta pinigų). Nors socialinė darbuotoja A. J. ir nurodė, kad jai susidarė įspūdis, kad M. galėtų pati tvarkytis, kad namuose buvo tvarkinga, tačiau kolegija pažymi, kad ši darbuotoja matė M. P. epizodiškai – viso tik tris kartus, bendravo namuose trumpai (apie pusvalandį), pati M. su ja nelabai bendravo. Todėl atsižvelgiant į tai, kad A. J. labai retai ir epizodiškai matė bei trumpai bendravo su M. P., namuose lankėsi tuo metu (2009, 2010-11-24), kai M. gyveno su sugyventiniu B. O. (t.1., b.l. 16-19), jos parodymai nagrinėjamu atveju vertintini kaip nepakankami padaryti išvadai, kad M. P. galėtų savimi savarankiškai pasirūpinti. Suinteresuotas asmuo V. G. nurodė, kad sesers nemato nuo 2011-01-05, kai ji buvo prievarta išvežta iš kaimo pas globėją. Susiskambindavo telefonu. Taigi, suinteresuoto asmens parodymai, dėl jos epizodinio bendravimo negali būti laikomi objektyviais sprendžiant dėl galimumo M. savarankiškai gyventi ar veikti savarankiškai atskirose gyvenimo sferose.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad M. P. psichinė negalia apriboja galimybę jai orientuotis savistoviai, dirbti, integruotis, būti ekonomiškai savarankiškai, pačiai daryti sprendimus ir už juos atsakyti, pagal savo psichinės sveikatos būklę šiai dienai ji nėra pajėgi integruotis į socialinį gyvenimą tiek, kad jai būtų sugrąžintas teisinis veiksnumas ar ji būtų pripažinta ribotai veiksnia taikant rūpybos institutą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju M. P. teisės ir teisėti interesai geriausiai bus apginti globos instituto pagalba (CPK 3.238 str.).

Dėl anksčiau nurodytų aplinkybių netenkinami apeliaciniai skundai, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti nepakeistas.

CPK 93 str. 1 d. nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamu atveju netenkinus apeliacinių skundų, bylos rezultatas yra palankus suinteresuotam asmeniui O. V., kuri prašo atlyginti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. O. V. pateikė į bylą dokumentus, patvirtinančius jos patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme už dokumento parengimą, t.y. 2012-02-15 pinigų priėmimo kvitą serija LAT Nr. 653553 363 Lt sumai (t.1., b.l. 262) bei už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, t.y. 2013-09-23 pinigų priėmimo kvitą serija LAT Nr. 724886 1000 Lt sumai (t.2., b.l. 79). O. V. prašymas priteisti 1000 Lt už advokato atstovavimą apeliacinės instancijos teisme neatitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytų dydžių (8.18 punktas, už vieną atstovavimo valandą teisme), todėl prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkintinas iš dalies, priteisiant 450 Lt už tris advokato atstovavimo valandas teisme, kaip ir yra numatyta minėtų rekomendacijų 8.18 punkte. Todėl iš pareiškėjo Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros priteistina suinteresuotam asmeniui O. V. (a.k. (duomenys neskelbtini) 813,00 Lt (363 Lt + 450 Lt) už patirtas advokato paslaugas apeliacinės instancijos teisme.

Išnagrinėjęs V. G. kasacinį skundą, Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2013 m. balandžio 17 d. nutartimi grąžindamas bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nurodė, kad kasacinės instancijos teismas turėjo 48,16 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atsižvelgiant į tai, kad bylos baigtis nepalanki suinteresuotam asmeniui V. G., todėl šios išlaidos priteistinos iš suinteresuoto asmens V. G. (a.k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš pareiškėjo Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros suinteresuotam asmeniui O. V. (a.k. (duomenys neskelbtini) 813,00 Lt už advokato paslaugas.

Priteisti iš suinteresuoto asmens V. G. (a.k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 48,16 Lt teismo pašto išlaidų, kurios yra mokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM sąskaitą LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660, teismui pateikiant išlaidų apmokėjimą patvirtinantį dokumentą.