- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-17
- Bylos Nr.
- 2A-2602-232/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-42941-2013-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aldona Tilindienė, Liuda Uckienė, Henrichas Jaglinskis
- Ieškovas
- N. R.
- Atsakovas
- L.Ž.
- Trečiasis asmuo
- A. Š., Vilniaus miesto savivaldybės administracija
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Liudos Uckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aldonos Tilindienės ir Henricho Jaglinskio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės N. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 30 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-5845-779/2014 pagal ieškovės N. R. ieškinį atsakovei L.Ž. dėl pažeistų teisių gynimo, tretieji asmenys – A. Š., Vilniaus miesto savivaldybės administracija.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija NUSTATĖ:
I.GINČO ESMĖ
Ieškovė prašė teismo išreikalauti iš atsakovės neteisėto valdymo 7,02 kv. m. sandėliuką, pažymėtą P-1, esantį V. Š. g., Vilniuje, kuris yra buto V. Š. g. priklausinys bei įpareigoti grąžinti ieškovei raktus nuo sandėliuko. Šiuos reikalavimus ieškovė grindė tuo, kad ginčo sandėliuką, reikalingą malkoms laikyti, jai paskyrė Senamiesčio seniūnija. Sandėliukas atliko ieškovei priklausančio buto priklausinio funkciją. Nors sandėliuku ieškovė naudojasi daugiau nei 12 metų, atsakovė, įgijusi negyvenamas patalpas, esančias V. Š. g., Vilniuje, be jokio paaiškinimo pakeitė sandėliukų užraktus, kuriais naudojasi ieškovė ir trečiasis asmuo A. Š., bei pradėjo į juos neteisėtai pretenduoti.
II.PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ESMĖ
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gegužės 30 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas pažymėjo, kad tarp ieškovės ir atsakovės kilo ginčas dėl sandėliuko patalpų, plane pažymėtu indeksu P-1, valdymo. Remdamasis buvusios Senamiesčio ūkio vyr. meistrės V. B. parodymais teismas nustatė, kad ieškovei buvo duotas žodinis leidimas naudotis sandėliuku. Teismo vertinimu žodinis asmenų leidimas naudotis tam tikromis patalpomis jokių teisinių pasekmių nesukuria. Sandėliukas neatitinka priklausinio požymių, kadangi jis yra pirmame namo aukšte, ieškovė iš savo buto negali į jį patekti (CK 4.19 straipsnis). Be to, sandėliukas nėra registruotas Nekilnojamojo turto registre nei kaip ieškovės buto priklausinys, nei kaip atskiras objektas. Jis yra sudėtinė atsakovei priklausančių patalpų dalis.
III.APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI
Apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 30 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Skunde teigiama, kad tikroji ginčo sandėliuko paskirtis – apeliantės poreikių tenkinimas, t. y. patalpa malkoms laikyti. Byloje nustatyta, kad sandėliukus apeliantė ir trečiasis asmuo A. Š. valdo nepertraukiamai nuo butų įsigijimo. Atsakovė neteisėtai pretenduoja į sandėliukus. Teismas netyrė, kokiu būdu atsakovei įgijus 24,39 kv. m. ploto negyvenamąsias patalpas, jos Nekilnojamojo turto registre deklaruotos kaip 40,86 kv. m. Atsakovė neįrodė, kada ir kokiu teisėtu pagrindu jai atsirado nuosavybė į ginčo sandėliukus.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo A. Š. prašo skundą tenkinti. Ji teigia, kad butai buvo įgyti su ginčo sandėliukais, kaip jų priklausiniais. Tą patvirtina butų techninės apskaitos bylos.
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė prašo jį atmesti. Ji teigia, kad sandėliuką įsigijo kartu su negyvenamosiomis patalpomis, esančiomis V. Š. g., Vilniuje. Apeliantė savo butą įgijo su rūsiu, bet ne su sandėliuku. Ginčo sandėliukai Nekilnojamojo turto registre yra registruoti kaip atskiras turtinis vienetas.
Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo ginčą spręsti teismo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
IV APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS
Ginčas byloje de facto yra kilęs dėl to, kam nuosavybės teise priklauso patalpos, esančios V. Š. g., Vilniuje, plane pažymėtos P-1.
Nekilnojamojo turto registro duomenimis į nurodytą patalpą nuosavybės teisės įregistruotos atsakovei. Visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymuose nustatyta tvarka (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis). Dokumentų, kurių pagrindu Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys apie ginčo patalpos priklausymą nuosavybės teise atsakovei, – patalpų privatizavimo sutarties ir statybos užbaigimo akto, apeliantė neginčijo (CPK 178 straipsnis). Nesant pareikšto tokio materialaus savarankiško teisinio reikalavimo, teismas neturėjo pareigos aiškintis nuosavybės teisių įregistravimo pagrindo teisėtumo (CPK 12, 13 straipsniai). Priešingai, apeliantė įrodinėjo įgijusi patalpą nuosavybės teise pagal 1997 m. gruodžio 20 d. Sutartį, kuria nusipirko butą, esantį V. Š. g. , Vilniuje. Šio buto techninės apskaitos byloje įrašyta, kad jam priskirtas rūsys, tačiau jis neidentifikuotas. Apklausiama pirmosios instancijos teisme liudytoja V. B., buvusi Senamiesčo ūkio darbuotoja, parodė, kad apeliantei buvo leista naudotis ginčo patalpomis, nes namo rūsiai buvo itin apleisti. Šio fakto, t. y. jog nelaikė nuosavybės teise įgijusi ginčo patalpas, tačiau jomis pradėjo naudotis gavusi namą administravusių asmenų žodinį leidimą, apeliantė neneigia. Toks leidimas nėra pagrindas nuosavybės teisėms į patalpą atsirasti (CK 4.47 straipsnis). Vien tik patalpų valdymo faktas taip pat negalėjo sukurti apeliantei teisėto lūkesčio, kad dėl to ji įgis į jas nuosavybės teises. Kolegija atkreipia dėmesį, kad VĮ Registrų centro duomenimis gyvenamojo namo V. Š. g. plane užfiksuotos trijų rūšių patalpos, t.y. rūsio, pusrūsio patalpos bei tualetai. Ginčo patalpa yra pusrūsyje, bet ne rūsyje, kurio viena iš neidentifikuotų patalpų yra priskirta apeliantei priklausančiam butui. Aplinkybės, kad rūsyje esančios patalpos yra užimtos, t.y. naudojamos kitų gyvenamojo namo butų / patalpų savininkų, sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą nėra reikšmingos (CPK 185 straipsnis). Pirmosios instancijos teismo išvadų, kad ginčo patalpa nėra apeliantei priklausančio buto priklausinys, apeliantė nekvestionuoja. Vadinasi, nėra jokio teisinio pagrindo pirmosios instancijos teismo išvadas laikyti neteisėtomis ar nepagrįstomis.
Iš to, kas nurodyta, aišku, kad apeliantė (atsižvelgiant į jos pasirinktą teisių gynimo būdą) neįrodė esminės sąlygos – kad ginčo patalpos jai priklauso nuosavybės teise, jos reikalavimams tenkinti (CK 4.95 straipsnis).
Kolegija, apibendrindama išdėstytą, konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl skundas atmestinas, o sprendimas paliktinas nepakeistas.
Vilniaus apygardos Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
NUTARIA:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.