- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-28
- Bylos Nr.
- 1A-43-72-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-32-3-00043-2012-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Sigitas Bagdonavičius, Pranas Šimkus
- Nuteistasis
- A. Š.
- Nukentėjusysis
- A. K.
- Advokatai
- Česlovas Petronis, Ričardas Makštelė
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Tomo Zdanavičiaus, teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Prano Šimkaus, sekretoriaujant Rimai Pačešiūnienei, dalyvaujant nuteistojo gynėjui advokatui Česlovui Petroniui, nukentėjusios atstovui advokatui Ričardui Makštelei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 31 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d. ir nuteistas laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, įpareigojant jį laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu neatlygintinai išdirbti 30 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Priteista iš A. Š. 264,82 Lt turtinės ir 600 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai A. K.. Baudžiamoji byla A. K. atžvilgiu nutraukta. Priteista iš A. Š. 480 Lt proceso išlaidų valstybės naudai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. Š. nuteistas už tai, kad padarė nežymų sveikatos sutrikdymą:
2012 m. kovo 22 d. apie 11 valandą (duomenys neskelbtini) kaime, Pasvalio rajone, buitinio konflikto, įvykusio daugiabučio namo, kuriame gyvena nukentėjusioji A. K., kieme, metu, suduodamas smūgius ranka nukentėjusiajai A. K. į veidą, krūtinę, kairę ranką, padarė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis veide, kairiame žaste, odos nubrozdinimus apatinėje lūpoje, kairėje plaštakoje.
A. K. pagal A. Š. priešpriešinį skundą buvo kaltinama tuo, kad ji 2012-03-22 (duomenys neskelbtini) kaime, Pasvalio rajone, buitinio konflikto metu suduodama jam smūgį kumščiu į skruostą, sukėlė skausmą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. Š. prašo panaikinti nuosprendį ir bylą jo atžvilgiu nutraukti, o A. K. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, įtvirtintos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 ir kituose straipsniuose, šiurkščiai pažeistas rungimosi principas (BPK 7 str.), kadangi tokios pat kilmės ir įrodomosios galios įrodymai buvo vertinami skirtingai – jo pateiktus įrodymus teismas laikė beverčiais, tuo tarpu A. K. - patikimais ir pakankamais. Tai rodo ir teismą buvus šališką. Teismas net neanalizavo faktinės situacijos ir nesprendė, ar A. K. galėjo elgtis taip, kaip elgėsi, ar teisėti buvo jos veiksmai, kodėl ji auka, o ne piktybinė pažeidėja. Byloje nėra ginčo, kad jis dirbo prie savo asmeninės nuosavybės teise priklausančio garažo, tvora prie garažo prijungta be jo sutikimo, žemės sklypas nepriklauso A. K., o jos žodžiais tariant, yra „valdiškas“, o ji nėra „valdiškos žemės“ valdytoja. Pradėjo dirbti jai nesant, todėl akivaizdu, kad jo buvimas įvykio vietoje bei jo darbas buvo teisėtas. Priešingai, A. K. veiksmai buvo neteisėti ir neleistini. Mano, kad joks įstatymas ar paprotys nenumato privilegijos moteriai pradėti muštynes ir iš tokios situacijos turėti sau naudingų pasekmių. Nurodo, kad jam gintis nuo moters, tuo labiau su sulaužyta ranka, niekas nedraudžia, todėl jokių norminių aktų reikalavimų jis nepažeidė, o nepažeidus taisyklių, baudžiamoji atsakomybė negalima. Mano, kad savigyna niekada nebuvo laikoma teisei priešingu veikimu. Nesutinka su tuo, kaip teismas vertino jo dukros J. N. parodymus. Nuosprendyje nenurodoma, kokia informacija remdamasis teismas sprendė, kad J. N. yra suinteresuota bylos baigtimi, todėl meluoja. Teismas nepastebėjo, jog pati A. K. teismo posėdžio metu neneigė, kad jam ranka smogė į veidą. Nesupranta, kodėl teismui A. K. nurodyta aplinkybė yra patikima, o jo dukros ta pati nurodyta aplinkybė – nepatikima. Kaip jau minėjo, jo dukros parodymai yra teismo pripažinti nepatikimais vien dėl to, kad ji jo dukra. Tuo tarpu jo kaltė įrodoma patikimais A. K. vyro ir sūnaus, kurie įvykio nematė, o pateikė tik labai suinteresuoto bylos baigtimi asmens - A. K., pasakojimus, parodymais. Toliau teismas vardija įrodymus, kuriais remdamasis daro išvadas, tačiau nenurodo, kokia ir kodėl juose esanti informacija laikytina patikima. A. K. matė mėlynes, tačiau nematė, kaip jos atsirado. Tas pats ir su M., ji nufotografavo nukentėjusiąją, bet nežino sužalojimų atsiradimo kilmės. Po įvykio atvykę policijos pareigūnai taip pat nesuteikė jokios vertingos informacijos, galėjusios padėti teisingai išspręsti bylą. Taigi įsigilinus į bylos medžiagą, kurią teismas laikė įrodymais, aiškėja, kad jokių įrodymų, jog jo veiką būtų galima kvalifikuoti pagal BK 140 str. 1 d., nėra ir nebuvo. A. K. leistinomis priemonėmis patikimai neįrodė, iš kur pas ją atsirado tie sužalojimai. Šioje situacijoje jo kaltės ir kartu baudžiamosios atsakomybės nėra. Tuo tarpu duomenų apie A. K. kaltę ir baudžiamosios veikos padarymą byloje yra pakankamai, šio fakto neneigia ir ji pati, tačiau tik neteisingai teisiškai jį vertina.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą nukentėjusiosios A. K. atstovas advokatas Ričardas Makštelė prašo nuteistojo A. Š. skundą atmesti ir iš jo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad nukentėjusioji su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu visiškai sutinka, nes teismas teisingai įvertino A. Š. nusikalstamus veiksmus, nuosprendyje nurodė A. Š. kaltės įrodymus ir nustatė priežastinį ryšį tarp A. Š. veiksmų - smūgių sudavimo nukentėjusiajai ir atsiradusių pasekmių – nežymaus sveikatos sutrikdymo.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas advokatas Česlovas Petronis prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiosios atstovas advokatas Ričardas Makštelė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 str. 3 d. išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neperžengdama apeliacinio skundo ribų.
Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų yra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis BPK 1 str. 1 d. nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.
Kaip matyti iš nuteistojo A. Š. apeliacinio skundo, jame ginčijamas įrodymų vertinimas, faktinių bylos aplinkybių neatitikimas padarytoms išvadoms, teigiama, jog neįrodyta jo kaltė dėl BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo, priešingai, duomenų apie tai, kad A. K. padarė baudžiamąją veiką, numatytą BK 140 str. 1 d., byloje yra pakankamai, todėl mano, kad jo atžvilgiu teismas nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o bylą A. K. atžvilgiu nutraukė. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą pagal apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindo abejoti apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu, o nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl A. Š. kaltės ir A. K. nekaltumo yra pagrįstos teisiamajame posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų visumos analize. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad apylinkės teismas įrodymus vertino netinkamai, vienašališkai, pažeidė BPK 20 str. 4 ir 5 dalies nuostatas. Pagal šių nuostatų prasmę teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas BPK numatytais proceso veiksmais, išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus, įsitikinus, kad duomenys gauti teisėtais būdais. Iš nuosprendžio turinio negalima daryti išvados, kad apylinkės teismo vidinis įsitikinimas buvo formuojamas nesilaikant šių nuostatų.
Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, buvo šališkas. Su tokiu apeliacinio skundo argumentu kolegija sutikti negali. Pažymėtina, jog šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, jei bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 str. išvardytų priežasčių. Byloje nėra duomenų, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, turėjo išankstinę nuomonę dėl apelianto kaltės ar A. K. nekaltumo. Taip pat nėra duomenų, kad šią bylą nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėja negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 str. išvardytų priežasčių. Be to, nei pats apeliantas, nei jo gynėjas neabejojo pirmosios instancijos teismo teisėjos nešališkumu ir teisėjai nušalinimų nereiškė. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog teismas apelianto ar jo gynėjo teisių nesuvaržė, vienodomis teisėmis su A. K. leido teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, duoti klausimus dalyvaujantiems byloje asmenims. Taip pat, priešingai nei mano nuteistasis A. Š., teisėjų kolegija pažymi, kad procesas buvo rungtyniškas, užtikrinta proceso šalių lygybė. Byloje nėra procesinės nelygybės faktų. Kaltinimo ir gynybos funkcijas vykdantys proceso dalyviai turėjo vienodas sąlygas teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nagrinėdamas bylą teismas su abiem proceso šalimis elgėsi vienodai, nerodydamas nė vienai iš jų palankumo. Procesas buvo teisingas nuo pat pradžių. Tai, kad buvo priimtas apeliantui nepalankus apkaltinamasis nuosprendis, savaime nereiškia, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ar šališkai arba kad buvo pažeistas rungimosi principas.
Nuteistasis A. Š., nesutikdamas su apkaltinamojo nuosprendžio priėmimu, apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja pirmosios instancijos teisme dėstytą versiją, kad jis prieš kaimynę A. K. nesmurtavo, o pats buvo jos užpultas, dėl ko turėjo gintis. Su šiais skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir sprendžia, jog kaltinimus A. Š. apylinkės teismas įvertino teisingai. Tokią apelianto versiją pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip gynybos poziciją, kurią paneigia baudžiamojoje byloje surinkti faktiniai duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir pripažino įrodymais: A. K., liudytojų B. K., V. K., A. K., D. M., A. T., B. M. parodymai, specialisto išvada, gydytojo pažyma, fotonuotraukos. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas 2012 m. kovo 22 d. įvykio aplinkybes, pagrįstai rėmėsi A. K. parodymais, kuri nuosekliai teigė, kad pro langą pamačiusi, kaip kaimynas A. Š. kieme išardė apie 3 metrus tinklinės tvoros, dėl ko pabėgo buvusios užtvertos jos vištos, išėjo į lauką ir kaimyno paklausė, ką jis čia sugalvojo. A. Š. jai atsakė, kad žemė ne jos, o vištos dergia jo garažą. A. Š. atsakė, kad vištos dergti jo garažo niekaip negali, nes garažas užstatytas šiferio lakštais ir vištos prie garažo neprieina. A. K. teigimu, tarp jų kilo konfliktas. Ji suėmė už vielos tinklo tvoros ir pasakė, kad neleis nieko daryti, kol neateis direktorė M.. A. Š., negalėdamas ištraukti jos laikomos tvoros, sudavė jai keletą smūgių į krūtinę, pačiupo už kairės rankos, o po to, pačiupęs šiferio lakštą, užsimojo juo trenkti. Gindamasi nuo smūgio kaire ranka atmušė lakštą. Tada A. Š., numetęs šiferio lakštą, ėmė ją keikti necenzūriniais žodžiais, sakė, kad darys ką reikia ir bandė ardyti kitą tvoros stulpelį. Liepė jam pasitraukti, tačiau A. Š. vėl smogė jai, o ji gindamasi nuo jo, sudavė jam (A. Š.) plaštaka per skruostą. Tuomet A. Š. dar kartą smogė jai ranka, pataikydamas į apatinį žastą. Iškvietė policijos pareigūnus, kurie atvažiavę pasiūlė kreiptis į teismą ir nuvykti pas ekspertus. Kadangi tą dieną ekspertai nedirbo, kreipėsi į Pasvalio ligoninės priėmimo skyrių, kuriame ją apžiūrėjo gydytojas A. K. ir parašė pažymą. Kitą dieną D. M. nufotografavo ant jos kūno buvusius sužalojimus. Netikėti šiais A. K. parodymais kolegija neturi pagrindo, nes juos visiškai patvirtina byloje ištirtų ir nuosprendyje aptartų įrodymų visuma. A. K. parodymus patvirtina teisme kaip liudytojų apklaustų B. K., V. K. parodymai. Nors minėti liudytojai tiesiogiai įvykio aplinkybių nematė, tačiau apie įvykio aplinkybes jie sužinojo iš karto po jo, patvirtino matę sumuštą A. K., o pastaroji jiems sakė, kad ją sumušė kaimynas A. Š.. Kaip liudytoja apklausta D. M. parodė, kad jai kitą dieną paskambinusi A. K. pasakė, jog ją sumušė kaimynas ir paprašė nufotografuoti jai padarytus sužalojimus, ką ji ir padarė. Nukentėjusioji A. K. teismui pateikė 2012-03-23 darytas fotonuotraukas, kuriose fiksuoti jai padaryti sužalojimai. Teisiamojo posėdžio metu kaip liudytojas apklaustas A. K. (A. K. Pasvalio ligoninės priėmimo skyriuje apžiūrėjęs gydytojas) parodė, kad pažymoje fiksuota, jog ligonė skundžiasi galvos skausmu, yra veido ir rankų pažeidimai, sąmoninga, orientuota, vaikšto stabiliai, vyzdžiai siauri, šiuo metu stebimi paraudimai apatinio žandikaulio projekcijoje odoje, sakandis normalus, ant kairios plaštakos paviršiaus yra nubrozdinimas, kairio žasto paviršiaus paraudimas. Išvada, kad padarytas paviršinis veido sumušimas, paviršinis sužalojimas. Įrašai padaryti 2012-03-22 14.25 val., t. y. praėjus tik trims valandoms po įvykio. Minėto liudytojo teigimu, byloje esančiuose fotonuotraukose fiksuotų sužalojimų lokalizacija ir pobūdis atitinka sužalojimus, konstatuotus pažymoje. Specialisto išvadoje konstatuota, kad A. K. padarytos poodinės kraujosruvos veide, kairiame žaste, odos nubrozdinimai apatinėje lūpoje, kairėje plaštakoje, padaryti kietu buku daiktu. Teismo medicinos ekspertas R. Ž., darydamas išvadą dėl A. K. sveikatos sužalojimo masto, rėmėsi ne tik A. K. apžiūra, bet ir iš Pasvalio ligoninės priėmimo skyriaus pateikta gydytojų įrašų kopija ir konstatavo A. K. padarytus sužalojimus, atitinkančius nežymų sveikatos sutrikdymą. Neginčijamame įrodyme - specialisto išvadoje - duomenų, prieštaraujančių tiriamosios nurodytam traumų laikui bei aplinkybėms, nėra. Apeliantas teigia, jog liudytojų A. K., D. M., B. K. ir V. K. parodymais negalima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio, nes jie tiesiogiai įvykio nematė ir nežino A. K. padarytų sužalojimų atsiradimo kilmės, o liudytojų B. K. ir V. K. parodymai turėtų būti atmetami dar ir todėl, kad jie yra A. K. sūnus ir vyras, todėl yra suinteresuoti bylos baigtimi. Pažymėtina, kad teismas, vertindamas apklaustų asmenų parodymus, sieja juos su kitais byloje esančiais įrodymais, duomenimis ir tik patikrinęs juos įrodymų visete, daro išvadą, yra pagrindo jais tikėti ar ne, ar jie tiesiogiai patvirtina ar paneigia apelianto kaltę. Šiuo atveju minėtų liudytojų parodymai patvirtina A. K. parodymus, jie sutampa tarpusavyje, yra nuoseklūs ir pakankamai tikslūs, atitinka ir rašytinę bylos medžiagą – pažymą, pasirašytą gydytojo A. K., kurioje netrukus po įvykio fiksuoti A. K. padaryti sužalojimai, bei specialisto išvadą apie A. K. padarytus sužalojimus ir sveikatos sutrikdymo mastą, todėl apylinkės teismas pagrįstai juos laikė A. Š. kaltę patvirtinančių įrodymų visetu. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atmesti nuteistojo A. Š. dukros J. N. parodymus, įvertinęs juos kaip duotus asmens, suinteresuoto bylos baigtimi. Kaip liudytoja apklausta J. N. parodė, kad pati A. K. pirma sudavė smūgį jos tėvui A. Š., o kad jos tėvas būtų sudavęs A. K., ji tvirtino nemačiusi. Kaip matyti, tokie minėtos liudytojos parodymai akivaizdžiai prieštarauja jau pirmiau aptartiems įrodymams, kurie neabejotinai patvirtina, jog nuteistasis A. Š. įvykio dieną konfliktavo su A. K., kad tarp tėvo ir A. K. kilo konfliktas neneigia ir liudytoja J. N., to neginčija ir pats nuteistasis, ir byloje nėra jokių duomenų, kad kas nors kitas be nuteistojo galėjo padaryti A. K. nustatytus sužalojimus, todėl nėra pagrindo abejoti, jog savo veiksmais A. K. sveikatą nežymiai sutrikdė būtent A. Š.. Atsižvelgus į tai, apelianto skunde nurodytos aplinkybės dėl jo kaltę pagrindžiančių įrodymų nebuvimo, atmetamos kaip nepagrįstos. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė būtent išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė A. Š. versiją, kad A. K. jis nesužalojo, o pats buvo jos užpultas.
Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptarti faktiniai duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais, vieni kitus papildo ir nustatytomis aplinkybėmis neabejotinai patvirtina, jog A. Š. padarė jam inkriminuotus nusikalstamus veiksmus, numatytus BK 140 str. 1 d. Pažymėtina, jog A. K. veiksmai, kuomet ji plaštaka sudavė smūgį A. Š. per veidą, pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti kaip atlikti esant būtinajai ginčiai. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada visiškai sutinka, nes byloje nėra tam prieštaraujančių duomenų, todėl neturi jokio pagrindo tenkinti nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą ir panaikinti skundžiamą nuosprendį bei A. Š. atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukti, o A. K. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį.
A. K. apeliacinės instancijos teisme buvo suteikta antrinė teisinė pagalba. Nustatyta valstybės garantuojamos ir apmokamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalis – 100 procentų. Valstybė, suteikdama valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą A. K., patyrė 262,03 Lt išlaidų, ką patvirtina pateikta 2013-01-15 pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Šios išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir išieškotinos iš nuteistojo A. Š..
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas, teisingas ir teisėtas, keisti jį apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą atmesti.
Papildomai iš A. Š. priteisti 262,03 Lt proceso išlaidų valstybės naudai.