Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Apeliantas skunde ginčija nuteistajam P. P. teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės dydį ir rūšį. Apeliantas yra įsitikinęs, kad teismas P. P. paskyrė per griežtą bausmę, nes bausmės tikslai, atsižvelgiant į jo skunde išdėstytas aplinkybes, šiuo atveju galėjo būti pasiekti paskiriant P. P. ir bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimo. Tokios aplinkybės, kurios, apelianto nuomone, leidžia neskirti P. P. laisvės atėmimo bausmės, būtų: tėvas jo nesužalojo tyčia, o tik dėl neatsargumo, nes tyčia tėvas jam, kaip sūnui, tikrai nieko blogo nedarytų; jų šeima gyveno draugiškai ir tarp jų jokių rimtų konfliktų niekada nebuvo kilę. Tėvas jam tik kartais papriekaištaudavo dėl to, kad jis ilgą laiką niekur negalėjo įsidarbinti. Tačiau taip elgėsi, nes yra ligonis, pats niekur negalėjo dirbti, buvo labai nervuotas ir dėl iškilusių problemų labai pergyvendavo; tarp jo ir tėvo kilęs konfliktas truko labai neilgai, jis net nematė peilio ir kaip šiuo jam buvo įdurta; šiuo metu jų šeimoje visi yra neįgalūs, o tėvo izoliavimas nuo šeimos tikrai neduos jokios naudos, tik dar labiau pablogins jų šeimos padėtį; jo tėvas po šio įvykio labai pasikeitė ir pergyvena dėl to, kas įvyko, ir tikrai suprato savo kaltę ir daugiau nenusikals; tėvo sveikata šiuo metu yra dar labiau pablogėjusi. Šis lankosi pas psichiatrą ir geria įvairius vaistus nuo nerimo; jis savo tėvui P. P. už padarytą sužalojimą atleido ir jokių pastarajam pretenzijų neturi.

Apeliantas skunde pripažįsta, kad jis sužalojo sūnų R. P. peiliu įdurdamas pastarajam į krūtinę, tačiau, jo teigimu, jis tai padarė ne tyčia, kaip nustatė teismas, o kilus konfliktui dėl to, kad sūnus ilgą laiką niekur nedirba, besistumdant neatsargiai elgdamasis su tuo metu rankoje turėtu peiliu. Jis sūnui dėl to, kad ilgą laiką niekur nedirba, papriekaištavo ir jie susipyko. Tuo metu buvo neblaivus, todėl greičiau susinervino, buvo jautresnis. Tačiau peilio specialiai neėmė. Apelianto nuomone, peilį jis tuo metu turėjo rankoje, nes valgė, kuriuo besistumdant ir netyčia sūnui įdūrė. Apeliantas tvirtina, kad jis savo kaltę pilnai supratęs ir dėl padaryto nusikaltimo labai gailisi, pergyvena. Tenka lankytis net pas nervų ligų gydytojus, nes nuo įtampos ir pergyvenimo labai pablogėjo jo sveikata. Jų šeimoje visi yra nedarbingi. Jie gyvena tik iš gaunamų pašalpų. Jis su nukentėjusiuoju jau yra susitaikęs, jokių pretenzijų vienas kitam neturi. Visos šios aplinkybės, apelianto teigimu, leidžia jo veiką perkvalifikuoti pagal BK 137 straipsnio 1 dalį ir laikyti, kad bausmės tikslus galima pasiekti neskiriant jam laisvės atėmimo bausmės.

Pirmosios instancijos teismo P. P. yra nuteistas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą už tai, kad jis 2009 m. gegužės 16 d., apie 22.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kilus tarpusavio konfliktui, tyčia dūrė peiliu vieną kartą sūnui R. P. į krūtinę, ir savo tokiu veiksmu tyčia sužalojo savo sūnų R. P., sunkiai sutrikdydamas jo sveikatą. Nuteistasis P. P. ir nukentėjusysis R. P. skundžia dėl P. P. priimtą pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Jie, kaip galima suprasti iš jų apeliacinių skundų turinio, be to, kad prašo sušvelninti P. P. teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę, taip pat ginčija ir kai kurias pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes. Iš jų paduotų apeliacinių skundų turinio galima suprasti, jog jie nesutinka, visų pirma, su teismo padaryta išvada, kad P. P. sužalojo R. P. tyčia. Jų nuomone, sunkus sveikatos sutrikdymas R. P. galėjo būti padarytas tik dėl neatsargumo. Kaip nurodo nukentėjusysis R. P. apeliaciniame skunde, jo tėvas P. P. tyčia jam, kaip sūnui, tikrai nieko blogo nedarytų, tik dėl neatsargumo. P. P. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad jis peilio specialiai neėmė. Peilį jis tuo metu, kai kilo tarp jo ir sūnaus konfliktas, turėjo rankoje, nes valgė, ir šiuo jiems besistumdant ir netyčia sūnui įdūrė. Tokiu būdu, kaip matyti nagrinėjamoje byloje, dėl didžiosios dalies teismo nustatytų ir nuosprendyje išdėstytų faktinių bylos aplinkybių dėl nusikalstamos veikos padarymo vietos, laiko, nukentėjusiajam padarytų kūno sužalojimų padarymo sunkumo laipsnio, taip pat dėl daugelio kitų aplinkybių jokių abejonių nekyla ir tos aplinkybės neginčijamos paduotuose apeliaciniuose skunduose. Nuteistojo P. P. ir nukentėjusiojo R. P. skundų argumentai ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes yra susiję tik su vienu dalyku – P. P. kaltės formos nustatymu. Tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išanalizavusi ir papildomai ištyrusi visus byloje surinktus įrodymus (BPK 324 straipsnio 6 dalis), juos palyginusi ir įvertinusi, neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pagal byloje surinktus įrodymus neteisingai nustatė faktines veikos padarymo aplinkybes, konstatavęs, kad P. P. savo sūnui R. P. sunkiai sutrikdė sveikatą tyčia, konflikto metu durdamas jam peiliu į krūtinę, ar, kad netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą už šios nusikalstamos veikos padarymą pripažindamas P. P. kaltu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Nors nuteistojo P. P. ir nukentėjusiojo R. P. apeliaciniuose skunduose tvirtinama, kad R. P. sunkiai sutrikdyta sveikata buvo tik dėl neatsargumo, kaip nurodo P. P., besustumdant jam su sūnumi, jis netyčia įdūrė sūnui tuo metu rankoje turėtu peiliu, kurį jis rankoje turėjo, nes valgė, kolegija, remdamasi byloje surinktų įrodymų visuma, šią versiją nepripažįsta pagrįsta. Šią naują versiją apie valgymą ir rankoje tuo metu turėtą peilį, kuriuo netyčia, neatsargiai su šiuo besielgdamas P. P. įdūrė sūnui R. P. su juo besistumdydamas - nuteistasis P. P. iškėlė tik apeliacinės instancijos teisme ir neminėjo nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nei ir pirmosios instancijos teisme. P. P., ikiteisminio tyrimo metu 2009 m. gegužės 18 d. pasiūlius duoti parodymus apie įtarimo esmę, savo kaltę dėl jam pareikšto įtarimo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą pripažino visiškai. P. P. apklausos metu smulkiai paaiškinti, kaip jis sužalojo peiliu sūnų R. P. negalėjo, nes, kaip jis nurodė, viskas vyko labai staigiai, jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir visko neatsimena, tačiau pripažino, kad jis paėmė nuo spintelės peilį ir šiuo dūrė sūnui tarp jo ir sūnaus kilus virtuvėje, kur jis rūkė, žodiniam konfliktui ir jiems apsistumdžius. Kaip nurodė apklausiamas P. P., virtuvėje, kur jis su sūnumi rūkė, jis pradėjo priekaištauti sūnui, kad šis nedirba. Tada sūnus supykęs vieną kartą jam sudavė delnu per veidą. Jie susistumdė. Tada jis paėmė virtuvėje ant spintelės gulėjusį atlenktą peilį, tačiau kaip viskas vyko toliau nepamena. Matė, kaip sūnus išėjo iš virtuvės ir parkrito perėjime tarp kambarių. Žmona pradėjo šaukti, kad jis padūrė sūnų (b. l. 28-29). P. P., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu 2009 m. rugpjūčio 5 d., savo kaltės dėl sveikatos sutrikdymo padarymo nukentėjusiajam R. P. taip pat neneigė, pripažindamas tai, kad jis dūrė sūnui peiliu kilus tarp jų konfliktui virtuvėje, kur jis rūkė. Be to, šiuose duotuose parodymuose, P. P. yra nurodęs ir papildomas aplinkybes. Pagal šiuos P. P. parodymus, jis paėmė peilį ir dūrė sūnui supykęs, kad sūnus jam liepė nutilti ir priėjęs prie jo pastūmė už peties, sudavė į veidą. Be to, kaip pažymėjo P. P., viskas tai įvyko tik dėl to, jog jis buvo stipriai girtas. Blaivus to nebūtų padaręs. Tą dieną dienos metu jis su kaimynu gėrė alkoholinius gėrimus. Jie išgėrė butelį degtinės ir alaus. Po to vakare, apie 21 val., dar išgėrė alaus, kurį buvo atsinešę sūnaus draugai. Jis buvo stipriai apsvaigęs. (b. l. 31-32). Vėlesnės apklausos metu – apklaustas pirmosios instancijos teisme – nuteistasis P. P. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir savo kaltės dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymo nukentėjusiajam R. P. taip pat neneigė (b. l. 102-103). Nukentėjusysis R. P., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu apie žinomas nusikaltimo padarymo aplinkybes, negalėjo pasakyti, kaip jis buvo konkrečiai sužalotas peiliu, aiškino, kad jis tik pajuto karštį kairės krūtinės pusėje, iš žaizdos per marškinėlius pradėjo bėgti kraujas, tačiau peilio nematė. Tačiau, kaip ir nuteistasis P. P., nurodė, jog tai įvyko virtuvėje, tuo metu, kai tėvas rūkė, kilus tarp jų žodiniam konfliktui ir jiems apsistumdžius. Pagal nukentėjusiojo R. P. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, apie 22 val. išėjo jo draugai. Jis ruošėsi žiūrėti televizorių. Tačiau prieš tai dar nusprendė užkąsti ir nuėjo į virtuvę. Virtuvėje prie stalo sėdėjo ir rūkė tėvas. Kai jis atidarė šaldytuvą ir ketino pasiimti maisto, tėvas pradėjo labai šaukti, mosuoti rankomis. Tada jis priėjo prie tėvo ir nesmarkiai šį papurtė už peties, liepė nutilti, nes jau buvo vėlu. Tėvas vis tiek rėkė ir atsistojo nuo kėdės. Jie apsistumdė. Tėvas, paėmęs jį už pečių, pastūmė. Jis taip pat tėvą pastūmė. Smūgių vienas kitam nesudavė. Po to, jis ir pajuto karštį kairės krūtinės pusėje. Jam pasidarė labai silpna ir jis, beeidamas į savo kambarį, nugriuvo. R. P. taip pat nurodė, kad tėvas tuo metu buvo girtas. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis R. P. jokių kitokių esminių nusikaltimo padarymo aplinkybių taip pat nenurodė, tik patvirtino, jog tarp jo ir tėvo tuo metu, kai jis atėjo pasiimti maisto į virtuvę, kur tėvas sėdėjo ir rūkė, kilo žodinis konfliktas, jie apsistumdė, po ko jis pajuto krūtinėje iš šono, kairėje pusėje šilumą ir beeinant į kambarį jam pasidarė silpna ir jis susmuko tarpduryje (b. l. 103). Analizuojant šiuos nuteistojo P. P. ir nukentėjusiojo R. P. parodymus matyti, kad P. P., R. P. nei vienos jų vykusios apklausos metu neminėjo, jog R. P. krūtinė galėjo būti sužalota dėl kokio nors neatsargaus P. P. veiksmo. Nuteistasis P. P. savo kaltę pripažino viso proceso metu ir niekada neneigė, jog jis sužalojo savo sūnų peiliu, pastarąjį paėmęs nuo spintelės, tarp jų kilusio žodinio konflikto metu, jiems apsistumdžius. Jis, nors ir negalėjo tiksliai pasakyti, kaip dūrė peiliu R. P. į krūtinę, tačiau niekada neparodė, jog taip padarė tuo metu, kai valgė, neatsargiai elgdamasis su rankoje turėtu peiliu, ar atlikęs kažkokį nors kitą neatsargų veiksmą prieš R. P., dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiajam R. P. sveikata. Viso proceso metu aiškino, jog iki to momento, kai jis peiliu sužalojo sūnų, jis buvo virtuvėje ir rūkė. Virtuvėje tarp jo ir sūnaus kilo žodinis konfliktas, sūnus sudavė delnu jam per veidą ir jie apsistumdė. Po to, jis paėmė ant spintelės gulėjusį peilį, kuris skirtas maistui pjaustyti, ir šiuo, kaip nustatyta, ir dūrė sūnui R. P. į krūtinę, sunkiai šį sužalodamas. Nukentėjusysis R. P. apklausiamas negalėjo pasakyti, kaip jam buvo sužalota krūtinė, aiškino, jog peilio ir to momento, kai jam buvo įdurta, nematė, tačiau duodamas parodymus apie tas aplinkybes, kurios jam buvo žinomos, taip pat nei vienos apklausos metu nenurodė, jog iki to momento, kai buvo jam įdurta peiliu, jo tėvas būtų virtuvėje valgęs ir rankoje turėjęs peilį. Pagal nukentėjusiojo R. P. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, iki to momento, kai buvo jam durta peiliu, tėvas virtuvėje rūkė, o jam atėjus į virtuvę, pradėjo priekaištauti, tarp jų kilo žodinis konfliktas ir jie apsistumdė, po to jis buvo sužalotas peiliu. Liudytoja D. P. kažkokių kitokių esminių aplinkybių apie R. P. nustatyto sužalojimo padarymo aplinkybes, kurios patvirtintų keliamą versiją apie kažkokį neatsargų P. P. veiksmą su peiliu, taip pat nenurodė. Priešingai, liudytojos D. P. parodymuose, duotuose pirmosios instancijos teisme, nurodytos aplinkybės apie konfliktą, kilusį tarp R. P. ir P. P., jų atliktus veiksmus (P. P. stovi iškėlęs ranką, kurioje yra peilis, o R. P. laiko tėvo ranką už riešo, suduoda tėvui delnu per veidą, sakydamas, jog tai už peiliuką), kaip tik rodo, kad tokių aplinkybių, apie kurias dėsto nuteistasis P. P. apeliaciniame skunde, tai yra, kad jis sūnų sužalojo neatsargiai elgdamasis su peiliu, nėra ir jų tikrai nebuvo. Kolegijos nuomone, vien tik ta aplinkybė, kad nukentėjusiajam buvo įdurta didelių matmenų virtuviniu peiliu, taip pat ir teismo medicinos specialisto išvados apie tai, jog R. P. buvo padaryta gili kiauryminė kairės krūtinės ląstos su širdies sužalojimu, kairiosios vidinės krūtinės arterijos sužalojimu, kraujo susikaupimu kairėje krūtinplėvės ertmėje, kraujo susikaupimu perikardo ertmėje, žaizda, paneigia bet kokius apeliantų aiškinimus, kad P. P. savo sūnų sužalojo neatsargiai elgdamasis su peiliu, ir patvirtina teismo išvadą, kad nuteistasis smūgį peiliu sudavė tyčia. Tačiau teisingai nustatęs kaltės formą, nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nieko nenurodė apie nuteistojo tyčios rūšį. Kolegijos nuomone, jau aptartos bylos aplinkybės patvirtina, kad suduodamas savo sūnui smūgį peiliu, P. P. galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (taip pat ir sunkiam sveikatos sutrikdymui) numatė bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizavo ir vienodai norėjo bet kurio iš jų atsiradimo. Tai reiškia, kad jis veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Liudytoja D. P. taip pat bandė spėlioti, kas galėjo sąlygoti tokius P. P. veiksmus. Ji buvo įsitikinusi, kad P. P. taip sužaloti sūnų tyčia negalėjo, nes iki šio momento P. P. peilio niekada nėra griebiąsis. D. P. teigimu, P. P. yra nervuotas, turintis psichikos sutrikimų žmogus, be to, tą vakarą buvo girtas, todėl nėra paneigta, jog tai galėjo paveikti jo elgesį ir jis nesuvokė, ką daro. Nuteistasis P. P., bandydamas paaiškinti savo elgesio priežastis, taip pat apklausiamas pirmosios instancijos teisme yra nurodęs, jog jis sąmoningai taip pasielgti negalėjo, anksčiau niekada nėra griebiąsis už ginklo. Jo nuomone, tam galėjo turėti įtakos jo girtumas ir jį užvaldęs stresas. Analogiški minėtiems parodymams ir yra nukentėjusiojo R. P. parodymai. Abejonės dėl P. P. psichinės būklės įvykio metu taip pat yra išreiškiamos ir abiejų apeliantų – nuteistojo P. P. ir nukentėjusiojo R. P. apeliaciniuose skunduose. Tačiau Lietuvos apeliaciniam teismui byloje paskyrus nuteistajam P. P. komisijinę kompleksinę teismo psichiatrinę-psichologinę ekspertizę, galimybė, jog P. P. elgesį įvykio metu sąlygojo jo emocinė būklė, jam būdingos individualios psichologinės ypatybės, ar psichoziniai išgyvenimai arba, kad jis šią veiką padarė laikino psichikos veiklos sutrikimo (patologinio girtumo) būsenoje, kategoriškai atmesta. Kaip matyti iš byloje esančio teismo psichiatrinės-psichologinės ekspertizės akto Nr. 82TPK-10/10, ekspertų komisija, davė išvadą, jog P. P. nusikalstamos veikos padarymo metu lėtinių psichikos sutrikimu nesirgo ir nebuvo laikino psichikos veiklos sutrikimo būsenoje, dėl psichikos būklės jis galėjo visiškai suvokti pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį (savo veiksmų esmę) ir valdyti savo veiksmus. Tokių duomenų, kad P. P. nusikalstamos veikos padarymo metu galėjo būti ūmaus psichozinio sutrikimo – patologinio intoksikacijos alkoholiu (patologinio girtumo), nėra. Įvykio metu jis buvo paprasto girtumo būsenoje, kuri netrukdė jam suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Ši būsena, kaip nurodyta ekspertizės akte, būtent ir turėjo įtakos P. P. elgesiui įvykio metu. Pagal ekspertų išvadą, net ir dėl nežymaus apsvaigimo nuo alkoholio iš esmės keičias aplinkos suvokimas ir įvertinimas (neutralios situacijos tampa grėsmingomis arba keliančios susierzinimą, pyktį), sunkėja jos sprendimų paieška, siaurėja galimų veikimo būdų diapazonas, pervertinamos savo galimybės, susilpnėja savikontrolė, keičiasi emocinių išgyvenimų ir poelgių pobūdis (jie tampa impulsyvūs, betarpiški, agresyvus ir pan.). Ta aplinkybė, jog P. P. anksčiau peilio nėra niekada griebiąsis kilus konfliktui, kurią akcentuoja tiek nuteistasis su nukentėjusiuoju, tiek ir liudytoja D. P., kaip įrodymą to, kad P. P. negalėjo peiliu tyčia sužaloti sūnaus, kolegijos nuomone, taip pat nepaneigia anksčiau minėtais įrodymais nustatytų aplinkybių dėl P. P. kaltės formos ir rūšies. Tai yra tik jų spėlionės, o spėjimai (prielaidos) nėra teisminio nagrinėjimo dalykas, nes teismų sprendimai gali būti pagrįsti tik įrodymais.