Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-709-560/2015

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-04-28
Bylos Nr.: 2A-709-560/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-42218-2013-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Jūratė Varanauskaitė, Dainius Rinkevičius, Laima Gerasičkinienė
Ieškovas: R. S.
Atsakovas: I. S.

Civilinė byla Nr. 2A-709-560/2015Teisminio proceso Nr. 2-68-3-42218-2013-2Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 51.; 121.18.; 121.21.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. balandžio 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laimos Gerasičkinienės, Jūratės Varanauskaitės ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. S. ieškinį atsakovui I. S. dėl skolos priteisimo bei pagal atsakovo I. S. priešieškinį ieškovei R. S. dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė R. S. pateikė ieškinį, kuriuo prašė jos naudai priteisti iš atsakovo 7 302,06 Lt skolos, metines 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad kartu su atsakovu I. S. 2002-03-07 įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – Butas), kurį valdė bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis. Pažymėjo, kad visos išlaidos, susijusios su Buto išlaikymu ir priežiūra, turi būti mokamos bendraturčių proporcingai turimai turto daliai, tačiau atsakovas nuo 2009 m. rugsėjo mėn. nebesirūpino mokesčiais už komunalines paslaugas ir Buto išlaikymą. Dėl šios priežasties nuo 2009 m. rugsėjo mėn. susidarė atsakovo įsiskolinimas. Ieškovė nurodė, kad iš viso sumokėjo 14 604,12 Lt ir atsakovas turi sumokėti pusę šios sumos.

Atsiliepimas

Atsakovas I. S. teismui pateikė atsiliepimą į ieškinį, kurį prašė atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė elgiasi nesąžiningai, nuslepia esmines su Buto naudojimu ir su pareikštais reikalavimais susijusias faktines aplinkybes. Butą ieškovė ir atsakovas įsigijo dar gyvendami kartu, siekdami užtikrinti gyvenamąjį būstą šalių sūnui ir ieškovės vaikams iš pirmosios santuokos. Nutrūkus šalių tarpusavio santykiams, šalys nuo 2009 m. vasario mėn. pradėjo gyventi atskirai. Atsakovas išsikraustė į butą, esantį (duomenys neskelbtini), o nuo 2009 m. rugpjūčio mėn. kartu su atsakovu gyvena šalių sūnus M. S., kurio gyvenamoji vieta su atsakovu nustatyta teismo sprendimu. Ieškovė su vaikais iš pirmosios santuokos liko gyventi Bute. Atsakovas tam neprieštaravo su sąlyga, kad ieškovė pati mokės visas turto išlaikymo išlaidas, komunalinius mokesčius. Ieškovei toks susitarimas tiko, ji patvirtino, kad turto dalimi naudosis neatlygintinai ir pati mokės komunalinius mokesčius, padengs Buto išlaikymo išlaidas. Nuo 2006 m. vasario mėn. iki 2009 m. rugpjūčio mėn., kol Bute gyveno šalių sūnus, tik atsakovas mokėjo visus komunalinius mokesčius. Vėliau atsakovas nusprendė savo Buto dalį parduoti, ją siūlydamas įsigyti ieškovei. Abipusiu sutarimu Butas 2013-11-04 parduotas trečiajam asmeniui. Atsakovas apmokėjo visas Buto pardavimo išlaidas (išskyrus notarines paslaugas). Pardavus ginčo Butą pasibaigė šalių bendroji nuosavybė ir kartu visos su tuo susijusios prievolės. Ieškovė nepagrįstai reikalauja priteisti būsto išlaikymo išlaidas už laikotarpį, kuriuo ji viena su savo vaikais naudojosi atsakovo Buto dalimi. Tarp šalių buvo susiklostę panaudos teisiniai santykiai, o panaudos gavėjas privalo išlaikyti ir išsaugoti jam pagal panaudos sutartį perduotą daiktą, taip pat daryti turto remontą bei apmokėti visas daikto išlaikymo išlaidas, jeigu sutartis nenumato ko kita. Ginčo dėl to, kad laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo mėn. iki 2013 m. spalio mėn. ieškovė mokėjo visus su Buto išlaikymu susijusius mokesčius, nėra, tačiau šiuo laikotarpiu atsakovas Bute negyveno, juo nesinaudojo, už naudojimąsi atsakovo Buto dalimi ieškovė atsakovui nemokėjo.

Atsakovas I. S. pareiškė priešieškinį, prašydamas priteisti iš ieškovės jo naudai 10 730,10 Lt nuostolių atlyginimo, metines 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nuo pat 2002-03-07, kai įsigijo Butą, tik atsakovas didžiąja dalimi prisidėjo prie turto pagerinimo ir išlaikymo. Nuo 2006 m. iki 2009 m. rugpjūčio mėn., kol Bute gyveno šalių sūnus M. S., tik atsakovas mokėjo Buto komunalinius mokesčius. Šiuo laikotarpiu ieškovė prie Buto išlaikymo, tvarkymo ir atnaujinimo nė kiek neprisidėjo, o atsakovo sumokėtų išlaidų proporcingai ieškovei tenkančiai nuosavybės daliai neatlygino. Bendraturčių tarpusavio teisiniams santykiams reguliuoti įtvirtintas proporcingumo principas, teisės ir pareigos paskirstomos proporcingai bendraturčio turimai turto daliai, jeigu bendraturčiai nesusitaria kitaip. Dėl šios priežasties iš ieškovės priteistinas atsakovo patirtų nuostolių atlyginimas. Atsakovo patirtos išlaidos dėl komunalinių ir kitų mokesčių apmokėjimo, už turto pagerinimą sudaro 21 460,21 Lt, taigi, ieškovei tenka pareiga atlyginti pusę atsakovo turėtų Buto išlaikymo ir kitokių, su turtu susijusių, išlaidų.

Atsiliepimas

Ieškovė pateikė atsiliepimą į priešieškinį, kurį prašo atmesti. Paaiškino, kad butų ir kitų patalpų savininkas neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais arba dėl kurių nėra priimta administratoriaus ar butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimo. Atsakovas nepateikė duomenų ir įrodymų, patvirtinančių, jog būstą pagerino ieškovės sutikimu. Atsakovas taip pat nesuderino su ieškove Buto pardavimo išlaidų, jos nebuvo įtrauktos į pirkimo – pardavimo sutartį, todėl negali būti ieškovei privalomos. Laikotarpiu nuo 2006 m. iki 2009 m. rugpjūčio mėn. šalys gyveno šeimoje, augino sūnų, vedė bendrą ūkį. Vaikui augant ieškovė dirbo, nebuvo motinystės atostogose. Atsakovo reikalavimas atlyginti dalį komunalinių mokesčių, kurie buvo bendro ūkio dalis, yra nepagrįstas ir neetiškas. Teismas, nustatydamas šalių sūnaus gyvenamąją vietą, nustatė vieno mėnesio vaiko poreikius, į šią sumą patenka ir komunaliniai patarnavimai bei kitos paslaugos. Mokesčiai už kabelinę televiziją ir internetą nėra būtinos būsto išlaikymo išlaidos, todėl į priešieškinį įtrauktos nepagrįstai, nes nėra teisės normų ar sutarčių, pagal kurias ieškovė turėtų atlyginti tokias išlaidas ar jų dalį. Ieškovė teigė, kad taip pat prisidėjo prie Buto pagerinimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. birželio 16 d. sprendimu ieškinį dėl skolos priteisimo atmetė, priešieškinį tenkino iš dalies – iš ieškovės R. S. priteisė atsakovui I. S. 1 250,13 Lt nuostolių atlyginimo ir 1 872,00 Lt bylinėjimosi išlaidų, iš viso 3 122,13 Lt, metines 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą 1 250,13 Lt sumą nuo 2014-05-08 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat 219,00 Lt žyminio mokesčio iš ieškovės R. S. į valstybės biudžetą.

Nurodė, kad šalims iki 2009 m. vasario mėn. gyvenant kartu, šalys gyveno faktinėje šeimoje, augino bendrą sūnų ir akivaizdžiai vedė bendrą ūkį. Teismas pabrėžė, kad į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog įrengiant, atnaujinant, pagerinant Butą dalyvavo ne tik atsakovas, bet ir ieškovė. Pažymėjo, kad Buto įsigijimas ir bendras šalių gyvenimas faktinėje šeimoje greičiau patvirtina, nei paneigia, jog visi Buto įrengimo ir pagerinimo darbai buvo atliekami abiejų Buto savininkų sutarimu, be to, į bylą nepateikta įrodymų apie šalių ginčus šiais klausimais. Gyvenant kartu šalys akivaizdžiai ne tik vedė bendrą ūkį, bet ir bendru sutarimu valdė bei tvarkė bendrosios dalinės nuosavybės teise turėtą Butą. Pirmosios instancijos teismas laikė nepagrįstu atsakovo priešieškinio reikalavimą priteisti iš ieškovės pusę atsakovo laikotarpiu nuo 2006 m. vasario mėn. iki 2009 m. vasario mėn. apmokėtų Buto išlaikymo, įrengimo ir pagerinimo išlaidų, komunalinių, televizijos ir interneto mokesčių. Teismas pažymėjo, kad atsakovas 2013-09-06 UAB „FSBO“ sumokėjo 599,00 Lt už konsultavimo paslaugas, tačiau į bylą pateikti rašytiniai įrodymai neatskleidžia, kokio pobūdžio konsultacijos buvo suteiktos, negalima nustatyti šių konsultacijų būtinumo ir pagrįstumo Buto pardavimo procese. Be to, su Buto pardavimu susijusių išlaidų atlyginimo klausimas galėjo ir turėjo būti sprendžiamas Buto pardavimo metu. Pripažino, kad laikotarpiu nuo 2009 m. vasario mėn. iki 2009 m. rugpjūčio mėn. imtinai, t. y. už laikotarpį, kurį atsakovas Bute negyveno ir nesinaudojo Bute komunalinėmis, televizijos bei interneto paslaugomis, bet Bute su ieškove gyveno ir minėtomis paslaugomis naudojosi šalių sūnus, šalims priklausė lygiomis dalimis apmokėti Buto išlaikymo, komunalinius, televizijos bei interneto mokesčius. Teismas nusprendė, kad ieškovei kyla pareiga sumokėti pusę atsakovo 2009 m. vasario, kovo, balandžio, gegužės, liepos, rugpjūčio mėn. sumokėtų Buto išlaikymo, komunalinių, televizijos ir interneto mokesčių. Akcentavo, kad įstatymai numato pareigą grąžinti be pagrindo įgytą turtą. Ieškovė, nemokėdama jai priklausančių mokėti Buto išlaikymo mokesčių, o taip pat mokesčių už ieškovės gautas komunalines paslaugas, mokesčių už naudojimąsi televizijos ir interneto paslaugomis, nepagrįstai praturtėjo, sutaupydama atsakovo sąskaita pinigines lėšas. Ieškovė reikalaudama iš atsakovo atlyginti pusę privalomų išlaidų Butui išlaikyti (7 302,06 Lt), faktiškai prašė priteisti ne tik Buto išlaikymo išlaidas, bet taip pat reikalauja atsakovą atlyginti jos turėtas išlaidas, kurios nepriskirtinos prie Buto išlaikymo išlaidų, t. y. mokesčius už sunaudotą elektrą, karštą ir šaltą vandenį bei kitą. Teismo vertinimu atsakovui nuo 2009 m. vasario mėn. negyvenant Bute, o nuo 2009 m. rugpjūčio mėn. Bute negyvenant ir šalių sūnui, nėra pagrindo priteisti iš atsakovo dalį išlaidų, patirtų dėl komunalinių ir kitų paslaugų, kuriomis atsakovas, o taip pat šalių sūnus, kurį išlaikyti turi abu tėvai, nesinaudojo, apmokėjimo. Teismas laikė nepagrįstu ir neteisėtu ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo mokesčius už Bute nuo 2009 m. rugsėjo mėn. iki Buto pardavimo sunaudotą elektrą, karštą bei šaltą vandenį ir kitas paslaugas. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad nuo 2009 m. rugsėjo mėn. visu Butu neatlygintinai naudojosi (įskaitant atsakovo dalį) atsakovė su jos vaikais. Teismo vertinimu, tarp šalių susiklostė panaudos teisiniai santykiai, todėl ieškovei kilo pareiga apmokėti visas atsakovo turėtos Buto dalies išlaikymo išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovė R. S. pateikė apeliacinį skundą ir prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimą.

Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo jai nedalyvaujant ir tinkamai nepranešęs apie posėdžio datą. Paaiškino, kad tik gavusi teismo sprendimą sužinojo apie įvykusį teismo posėdį. Mano, kad ši aplinkybė sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas buvo šališkas, nes priėmė jo ieškinį tik po to, kai Vilniaus apygardos teismas panaikino nutartį, kuria buvo atsisakyta priimti jos ieškinį. Pirmosios instancijos teismas ignoravo jos procesines teises, t. y. nušalinimo, teisės pasisakyti teisme, ir tokiu būdu buvo šališkas. Nesutinka, kad su atsakovu buvo sudariusi faktinę panaudos sutartį. Pabrėžė, kad teismas nenurodė, kokiais šaltiniais ir įrodymais remiantis buvo padaryta ši išvada. Apeliantė pažymėjo, kad teismo argumentai, jog mokestis už šiukšlių išvežimą nėra privalomas, neatitinka tikrovės, kadangi Buto savininkai moka už šiukšlių išvežimą proporcingai turimam patalpų plotui. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad pirmosios instancijos teismas pripažindamas, kad apeliantė turi mokėti mokesčius už televizijos ir interneto paslaugas, pažeidė protingumo principą, nes minėtus mokesčius priteisė už laikotarpį, kai atsakovas pats gyveno Bute ir naudojosi šiomis paslaugomis, o ieškovė augino jų bendrą vaiką. Mano, kad priteistos bylinėjimosi išlaidos neatitinka teisės aktais nustatytų maksimalių dydžių.

Atsiliepimas

Atsakovas I. S. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kurį prašo atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti jo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Pažymėjo, kad ieškovei apie bylos nagrinėjimo laiką buvo pranešta tinkamai ir tai patvirtina jai įteiktas šaukimas. Tai reiškia, kad apeliantė žinojo apie bylos nagrinėjimą ir turėjo galimybę jame dalyvauti, tačiau šia teise nepasinaudojo, neatvykimo priežasčių nenurodė. Mano, kad ieškovė nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismo veiksmai atsisakant priimti jos ieškinį kaip nors pažeidė jos teisę į nešališką teismą. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, pagrindžiančių teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, taip pat neįvardino, kokie realūs faktai kelia abejonių teismo nešališkumu. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė ieškinį ir išnagrinėjo visus apeliantės pareikštus reikalavimus, dėl šios priežasties nėra pagrindo teigti, jog teismas buvo šališkas. Atsakovas nesutinka, kad buvo pažeista apeliantės teisė būti išklausytai, kadangi ji pati į teismo posėdį neatvyko ir savo procesinėmis teisėmis nepasinaudojo. Atkreipė dėmesį, kad teismas atliko visapusišką įrodymų vertinimą, pagrįstą objektyviu aplinkybių nagrinėjimu, užtikrino šalių lygiateisiškumą. Atsakovas akcentavo, kad pačios apeliantės į bylą pateikti įrodymai apie nuo 2009 m. rugpjūčio mėn. savarankiškai mokėtus komunalinius, interneto ir kitų paslaugų mokesčius, patvirtina, jog ji Bute gyveno, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad tarp šalių susiklostė panaudos santykiai. Nurodė, kad teismas pagrįstai nusprendė, jog už laikotarpį nuo 2009 m. vasario mėn. iki 2009 m. rugpjūčio mėn. (išskyrus 2009 m. birželio mėn.) šalims kilo pareiga lygiomis dalimis mokėti mokesčius už komunalines, interneto, televizijos paslaugas. Akcentavo, kad civilinės bylos nagrinėjamos laikantis rungimosi principo ir būtent šalims tenka įrodinėjimo pareiga. Abstraktūs, neargumentuoti apeliantės teiginiai nėra pakankami jos nurodomam teisių pažeidimui konstatuoti. Atsiliepime taip pat pažymėta, kad priteistos bylinėjimosi išlaidos atitinka teisės aktų reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė materialinių ar procesinių teisės normų nuostatų, nenukrypo nuo teismų formuojamos praktikos, apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Į bylą pateiktais duomenimis nustatyta, kad 2002-03-07 Buto su rūsiu pirkimo – pardavimo sutartimi šalys bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis, t. y. po ½ dalį, įsigijo 64,04 kv. m. bendro ploto Butą. Minėtą Butą 2013-11-04 pirkimo – pardavimo sutartimi šalys pardavė. Šalys turi sūnų M. S., kuris nuo 2009 m. rugpjūčio mėn. gyvena kartu su atsakovu bute, esančiame Perkūnkiemio g. 41-15, Vilniuje. Nuo 2009 m. rugpjūčio mėn. iki 2013-11-04 Bute gyveno ieškovė su savo vaikais. Atsakovas neneigia, kad laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo mėn. iki 2013-11-04 jis nemokėjo Buto išlaikymo mokesčių bei mokesčių už Bute teiktas komunalines paslaugas.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ieškovė nebuvo informuota apie paskirtą teismo posėdį, byla išnagrinėta jai nedalyvaujant. Teigia, kad tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliacinio skundo motyvais. Pažymėtina, šalių teisę būti išklausytoms teismo posėdyje užtikrina įstatymo nuostatos dėl tinkamo šalių informavimo apie teismo posėdžio laiką ir vietą (CPK 133 straipsnis). Dalyvaujantiems byloje asmenims šaukimas ar pranešimas turi būti įteiktas įstatyme nustatyta tvarka ir tokiais terminais, kad jie turėtų pakankamai laiko nustatytu laiku atvykti į teismą ir pasirengti bylai (CPK 133 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, jeigu dalyvaujantis byloje asmuo yra fizinis asmuo, procesiniai dokumentai įteikiami jam asmeniškai, o jeigu jis neturi civilinio procesinio veiksnumo, – atstovui pagal įstatymą (CPK 123 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. balandžio 17 d. nutartimi paskyrė civilinės bylos nagrinėjimą parengiamajame teismo posėdyje 2014-05-27, 9 val. 00 min. Teismo procesinio dokumento įteikimo pažyma (t. 1, b. l. 116) patvirtina, kad 2014-04-19 apeliantei asmeniškai bei pasirašytinai buvo įteiktas teismo šaukimas. Taigi, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad šios nurodytos aplinkybės paneigia apeliantės teiginį, jog apie teismo posėdį ji nebuvo tinkamai informuota. Taip pat akcentuotina, kad nedalyvaudama teismo posėdyje, apie kurio datą ir laiką buvo informuota, pati ieškovė sudarė kliūtis įgyvendinti savo teisę būti išklausytai teisme. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija laiko nepagrįstu apeliantės teiginį apie pirmosios instancijos teismo šališkumą. Šis apeliantės argumentas grindžiamas aplinkybe, jog jos ieškinys buvo priimtas tik po to, kai Vilniaus apygardos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria buvo atsisakyta priimti jos ieškinį. Vadovaujantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad apeliantei pateikus ieškinį dėl skolos priteisimo Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. sausio 13 d. nutartimi apeliantės prašymą atidėti žyminio mokesčio mokėjimą atmetė bei nustatė terminą procesinio dokumento trūkumams pašalinti. Nesutikdama su minėta nutartimi, ieškovė R. S. pateikė atskirąjį skundą. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. kovo 21 d. nutartimi atskirąjį skundą tenkino – panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 13 d. nutartį, atidėjo ieškovei žyminio mokesčio mokėjimą iki teismo sprendimo (nutarties) priėmimo ir ieškinio priėmimo klausimą perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Atkreiptinas dėmesys, kad remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (Gautrin and Others v. France, nos. 21257/93; 21258/93; 21259/93, judgment of 20 May 1998, par. 58). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (Wettstein v. Switzerland, no. 33958/96, par. 44, ECHR 2000-XII; Ferrantelli and Santangelo v. Italy, 7 August 1996, Reports 1996-III, § 58) (taip pat žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje „Plass Investments Limited“ v. įmonių grupė „Alita“, AB, „FR&R Invest, IGA S.A.“ ir kiti, bylos Nr. 3K-3-66/2015; kt). Šiuo atveju apeliantės argumentas dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo grindžiamas tik prielaida. Aplinkybė, kad buvo panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 13 d. nutartis, savaime nepaneigia preziumuojamo nešališkumo principo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantė nušalinimų nereiškė ir tik gavusi jai nepalankų teismo sprendimą ėmė kvestionuoti teismo nešališkumą. Apeliantei nenurodžius jokių objektyviai pagrįstų argumentų dėl teismo šališkumo, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti buvus nešališkumo principo pažeidimą.

Apeliantė akcentavo, kad pirmosios instancijos teismas atmesdamas jos ieškinį nusprendė, jog ji su atsakovu buvo sudariusi faktinę panaudos sutartį, tačiau teismas nenurodė, kokiais įrodymais grindžia šią išvadą. Pabrėžtina, kad pagal CPK 177 straipsnio 1 dalies nuostatas, įrodymai civilinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais ir pan. (CPK 177 str. 2 d.). Pažymėtina, kad civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis jam pateiktais įrodymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2008; 2008-02-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2008). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, jog laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo mėn. iki 2013-11-04, tarp apeliantės ir atsakovo buvo susiklostę faktiniai ½ dalies Buto panaudos teisiniai santykiai vadovavosi byloje nustatytais duomenimis. Byloje ginčo, kad nuo 2009 m. rugsėjo mėn. Bute gyveno ir juo naudojosi ieškovė, o atsakovas ir šalių sūnus gyveno kitur, nėra. Ieškovė taip pat neginčijo atsakovo nurodytos aplinkybės, kad jo Buto dalimi ji minėtu laikotarpiu naudojosi ir tą darė neatlygintinai. Būtent šiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, taip pat Civilinio kodekso normomis, reglamentuojančiomis panaudos teisinius santykius, pirmosios instancijos teismas pagrindė išvadas dėl tarp šalių egzistavusių faktinių panaudos teisinių santykių. Šių aplinkybių kontekste apeliacinį skundą nagrinėjančiam teismui nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ar neįvykdė pareigos tinkamai pagrįsti priimamą sprendimą.

Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismo teiginiai, jog mokesčiai už šiukšlių išvežimą nėra privalomi, neatitinka tikrovės, nes butų savininkai už komunalinių atliekų išvežimą moka proporcingai nuosavybės teise valdomam plotui. Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.76 straipsnį, kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Vadovaujantis minėtu straipsniu bendraturčiui kyla pareiga mokėti ir už komunalinių atliekų išvežimą. Vis dėlto, nagrinėjamoje byloje aktualu tai, kad tarp šalių laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo mėn. iki 2013-11-04 buvo susiklostę panaudos teisiniai santykiai. Tai reiškia, kad sprendžiant klausimą, kam kyla pareiga mokėti komunalinių atliekų išvežimo mokesčius minėtu laikotarpiu, turi būti įvertintas CK 6.636 straipsnis, įtvirtinantis panaudos gavėjo pareigą išlaikyti ir saugoti jam pagal sutartį perduotą daiktą, taip pat daryti turto einamąjį ir kapitalinį remontą bei apmokėti visas daikto išlaikymo išlaidas, jeigu sutartis nenumato ko kita. Pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas atmesdamas ieškovės reikalavimą dėl 7 302,06 Lt skolos priteisimo, teisingai nusprendė, jog įvertinus tarp šalių susiklosčiusius panaudos santykius būtent ieškovei ir kilo pareiga mokėti anksčiau nurodytas su Buto išlaikymu susijusias išlaidas ir mokesčius. Kaip nepagrįstas taip pat atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas priteisdamas iš apeliantės televizijos ir interneto paslaugų mokesčius už laikotarpį, kurį atsakovas gyveno Bute ir pats šiomis paslaugomis naudojosi, pažeidė teisingumo principą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas priteisė atsakovo naudai iš ieškovės ½ dalį jo 2009 m. kovo mėn. sumokėtų mokesčių už televizijos ir interneto paslaugas (t. 1, b. l. 140), t. y. 28 Lt, kadangi laikotarpiu nuo 2009 m. vasario mėn. iki 2009 rugpjūčio mėn. (imtinai) Bute gyveno ir komunalinėmis bei kitomis paslaugomis naudojosi šalių sūnus. Pabrėžtina, kad apeliantė nepaneigė pirmosios instancijos teismo konstatuotos aplinkybės, kad šalių sūnus naudojosi minėtomis paslaugomis. Dėl išdėstyto apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nesuponuoja išvados, kad buvo pažeistas teisingumo principas ar nepagrįstai priteistos išlaidos už 2009 m. kovo mėn. televizijos ir interneto paslaugas.

Apeliantė teigia, kad atsakovui priteistos bylinėjimosi išlaidos neatitinka teisės aktais nustatytų maksimalių dydžių. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiuo apeliantės argumentu. Vadovaujantis Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (redakcija galiojusi iki 2015-03-19) (toliau – Rekomendacijos) 8.2. punktu už atsiliepimo į ieškinį parengimą mokamas maksimalus užmokesčio dydis – 3 000 Lt, priešieškinį – 3 000 Lt, 8.18. punktu už vieną atstovavimo valandą teisme – 150 Lt. Šiuo atveju maksimalus advokatui mokėtinas užmokesčio dydis bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme sudarytų 6 150 Lt. Atsakovas pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už teisines paslaugas pirmosios instancijos teisme sumokėjo 2 700 Lt (t. 1., b. l. 112, 128, 207). Taigi, prašomos priteisti teisinių paslaugų išlaidos neviršijo Rekomendacijų nustatytų dydžių.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kas anksčiau išdėstyta, konstatuoja, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas jį tinkamai ir išsamiai motyvavus, o pakeisti ar panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais ir argumentais nėra pagrindo (CPK 320 straipsnis).

Pažymėtina, kad pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus apeliacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į apeliacinį skundą pateikusiai šaliai. Atsakovas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, pateikė įrodymus, kad už advokato pagalbą parengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą sumokėjo 500 Lt (144,81 EUR) (t. 2, b. l. 13). Netenkinus apeliacinio skundo, ši suma priteistina iš apeliantės atsakovo naudai. Taip pat iš apeliantės į valstybės biudžetą priteistinas 257,00 Lt (74,43 Eur) žyminis mokestis, kurio mokėjimas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartimi ieškovei buvo atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) priėmimo (CPK 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teisėjų kolegija

nutaria:

Apeliantės R. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui I. S. iš ieškovės R. S. 144,81 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt keturis Eur 81 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš ieškovės R. S. 74,43 Lt (septyniasdešimt keturis Eur 43 ct) žyminio mokesčio į valstybės biudžetą, sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą įmokos kodu 5660.

Teisėjai Laima GerasičkinienėJūratė VaranauskaitėDainius Rinkevičius