Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2025-02-05 · Administracinė byla Nr. I2-558-1064/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2025-02-05
Bylos Nr.
I2-558-1064/2025
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04776-2023-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Sigita Fomičiova, Gediminas Užubalis
Pareiškėjas
E. B.
Atsakovas
Lietuvos
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija
Administracinė byla Nr. I2-558-1064/2025 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04776-2023-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 55.1.3 (S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. vasario 5 d.Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Sigitos Fomičiovos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gedimino Užubalio,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovei Lietuvos kariuomenei dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2023 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. ATRS-1577 (toliau – ir Tarnybos sprendimas) ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2023 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. 12-01-520 (toliau – ir Ministerijos sprendimas); įpareigoti Karo prievolės ir komplektavimo tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl privalomosios karo tarnybos atidėjimo.

Pareiškėjas nurodo, kad jis Tarnybai pateikė prašymą atidėti aktyviojo rezervo mokymus ir įgūdžių atnaujinimą, prašymas buvo patenkintas iš dalies – mokymai buvo atidėti iki 2023 m. kovo 2 d., nors pareiškėjas prašė mokymus atidėti iki 2023 m. pabaigos (2023 m. lapkričio-gruodžio mėnesių). Pareiškėjas Tarnybos sprendimą apskundė Ministerijai, kuri 2023 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. 12-01-520 pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas nesutinka su ginčijamais sprendimais, nes, jo manymu, jie yra nepagrįsti bei neteisėti, kadangi abu viešojo administravimo subjektai iš esmės nesigilino į pareiškėjo aplinkybes.

Pareiškėjas nurodo, kad Sprendimai iš esmės argumentuojami tuo, jog pareiškėjas neįrodė, kad atliekant tarnybą pareiškėjo asmeniniams interesams būtų padaryta neproporcingai didelė žala. Pareiškėjas su tokiu vertinimu nesutinka, jis pažymi, kad supranta savo pareigas Lietuvos valstybei, nes jis savo noru atliko privalomą pradinę karo tarnybą (laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 3 d. iki 2017 m. liepos 2 d.), todėl jis nevengia atvykti į mokymus, bet prašo juos atidėti. Administravimo subjektai nemotyvavo, kokią realią žalą patirtų Lietuvos kariuomenė ar valstybė, jei mokymai būtų atidėti iki 2023 m. lapkričio-gruodžio mėnesių.

Pareiškėjas paaiškina, kad nuo 2022 m. liepos 14 d. įsidarbino (duomenys neskelbtini) pareigose, o darbo sutartis buvo pateikta Tarnybai. Darbdavio rašte nurodyta, kad trims mėnesiams pareiškėjas buvo išvykęs į komandiruotę Danijoje, kurioje pareiškėjas siekė įgyti (duomenys neskelbtini) kvalifikaciją bei atlikti jam pavestas darbo pareigas, kurios yra ypatingai svarbios. Jei dėl mokymų atlikimo pareiškėjui tektų sustabdyti darbą 3-4 savaičių laikotarpiui, darbdavys patirtų didelių finansinių nuostolių, nes negalėtų vykdyti savo įsipareigojimų verslo partneriams ir užsakovams. Pareiškėjo darbas yra specifinis, todėl darbdaviui nėra lengva rasti darbuotojų, kurie galėtų atlikti (duomenys neskelbtini) funkcijas ir / ar pavaduoti pareiškėją net ir trumpam laikotarpiui.

Pareiškėjo įsitikinimu, Tarnyba formaliai atsakė, kad darbdavio interesų pažeidimai nėra tokio masto, kad būtų laikomi kaip neproporcingai dideli visuomeninių interesų pažeidimai, darbdavys turi įvairių pasirinkimų, leidžiančių užtikrinti ūkio subjekto veiklos tęstinumą. Panašiai savo sprendime pasisakė ir Ministerija, kuri nurodė, kad aplinkybė, jog mokymų atlikimas sukeltų neproporcingai didelės žalos atsiradimą darbdavio interesų atžvilgiu yra spekuliatyvi bei deklaratyvaus pobūdžio, kadangi organizuojant įmonės veiklą darbdavys turi įvairių pasirinkimų, leidžiančių užtikrinti ūkio subjekto veiklos tęstinumą. Pareiškėjo manymu, tai nėra spekuliatyvi ar deklaratyvaus pobūdžio pozicija, tokią poziciją išdėstė pareiškėjo darbdavys savo rašte, o būtent darbdavys geriausiai žino, kokius sutartinius įsipareigojimus artimiausiais mėnesiais jis yra prisiėmęs, ir kad juos bus sudėtinga įvykdyti pareiškėjui išvykus į mokymus.

Šalies argumentai

Pareiškėjas prašymuose paaiškino, jog Danijoje paprastai dirba apie 2-3 savaites, tada trumpai (dažniausiai kelioms dienoms) grįžta į Lietuvą ir vėl išvyksta atgal į Daniją. Pareiškėjas didelį dėmesį skiria kvalifikacijos kėlimui, susipažinimui su darbo specifika, naujais kolegomis. Atrankos komisija nurodė, kad mokymai atidedami iki 2023 m. kovo 2 d., t. y. iki pareiškėjo komandiruotės pabaigos, tačiau pareiškėjui sudėtinga numatyti, kur jis dirbs artimiausiais mėnesiais, gali būti, kad komandiruotė Danijoje prasitęs arba darbdavys pareiškėją komandiruos į kitą šalį, todėl įvertinęs šį aspektą jis pateikė prašymą atidėti mokymus 2023 m. lapkričio-gruodžio mėnesiams. Prašyme pareiškėjas nurodė, kad per 1 metų laikotarpį galėtų įsitvirtinti darbo rinkoje, kartu suderinti tiek savo asmeninius, tiek darbinius interesus, tačiau abu viešojo administravimo subjektai sprendimuose formaliai įvertino šias individualias ir reikšmingas aplinkybes, pasisakydami, kad tai nėra laikoma kaip neproporcingai didelė žala pareiškėjo asmeniniams interesams. Pareiškėjo teigimu, jis galėtų sutikti su tuo, jei tokias aplinkybes nurodytų asmuo, dirbantis Lietuvos Respublikoje ir pakankamai įprastą (dažną) darbą (pvz., vadybininkas, padavėjas, barmenas, vairuotojas, IT specialistas, statybininkas, teisininkas ir pan.), tačiau pareiškėjas dirbą retą, specifinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, todėl tiek jam, tiek jo darbdaviui reikia susiplanuoti ir susiderinti visas galimybes sustabdyti pareiškėjo darbinę veiklą. Pareiškėjas nesutinka ir su abiejų viešojo administravimo subjektų pozicija, kad 20-60 dienų mokymų laikotarpis nelems didelės kvalifikacijos praradimo ar profesinės patirties neįgijimo, kadangi tai yra tik jų nuomonė, artimiausių 1-2 metų laikotarpis pareiškėjui yra pats svarbiausias kvalifikacijos įgijimui ir kėlimui.

Pareiškėjas prašyme nurodė, kad iš banko yra paėmęs būsto paskolą, todėl turi atsakingai planuoti savo finansus, siekdamas vykdyti finansinius įsipareigojimus, tačiau abu viešojo administravimo subjektai formaliai pasisakė, kad vykstant į mokymus jam nebūtų padaryta neproporcingai didelė žala. Pareiškėjo teigimu, galbūt kitiems asmenims (pvz., gaunantiems didesnes pajamas) tokio dydžio finansiniai įsipareigojimai ir nėra reikšmingi, tačiau jam, kaip jaunam ir savo profesinę karjerą tik pradedančiam žmogui, tai reikšmingi finansiniai įsipareigojimai, kuriuos pažeidus galimos neigiamos pasekmės, įskaitant ir tokias, kad pareiškėjas būtų įtrauktas į asmenų sąrašą, kurie nevykdo ar pažeidė savo turimus finansinius įsipareigojimus.

Atsakovė Lietuvos kariuomenė su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Atsakovė pažymi, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Lietuvos kariuomenė yra vientisa institucija, turinti viešojo juridinio asmens statusą, o kariuomenės daliniai, junginiai ar kariniai vienetai atskiro juridinio asmens statuso neturi. Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnyba yra Lietuvos kariuomenės padalinys, kuris vykdo karo prievolės administravimą, todėl atsiliepimas teikiamas Lietuvos kariuomenės vardu.

Atsiliepimas

Atsakovės teigimu, Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo (toliau – ir KPI) 15 straipsnio 1 dalies 14 punkto nuostata saugo tik karo prievolininko asmeninius arba visuomeninius interesus, bet ne ūkio subjekto finansinius interesus. Ūkio subjekto finansiniai nuostoliai, susiję su laikinu darbo santykių sustabdymu, nėra prilyginami neproporcingai dideliam visuomeninių interesų pažeidimui, nes iš pateiktų duomenų visumos nematyti pareiškėjo nepakeičiamumo darbovietėje, kuris lemtų ūkio subjekto negalėjimą įgyvendinti vykdomų projektų, turinčių įtakos visuomeniniams interesams (pvz., dalies darbuotojų atleidimu, ūkio subjekto bankrotu ar panašiai). Tik gresiant žalai, kuri gali daryti realią įtaką visuomeniniams interesams, būtų galima konstatuoti šių interesų pažeidimo galimybę. Darbo veiklos organizavimo prerogatyva yra juridinio asmens pareiga, o ne jame darbo santykių pagrindu veikiančių darbuotojų atsakomybė, todėl karo prievolininko prašyme nurodyta aplinkybė, kad tarnybos atlikimas sukeltų neproporcingai didelę žalą darbdavio interesams yra spekuliatyvi bei deklaratyvaus pobūdžio, nes organizuojantis įmonės veiklą darbdavys turi įvairių galimybių užtikrinti ūkio subjekto veiklos tęstinumą.

Atsakovės įsitikinimu, pareiškėjo grindžiamas visuomeninis interesas yra išimtinai siejamas su juridinio asmens interesais, t. y. visuomeninis interesas aiškinamas per privataus juridinio asmens – ūkio subjekto, dalyvaujančio ir vykdančio ūkinę veiklą bei prisiimančio verslo riziką, objektyviai nevertinant Lietuvos Respublikos gynybos interesų, o tai turėtų būti suprantama kaip prioritetinis interesas. Ūkio subjektas, Lietuvoje vykdydamas ekonominę-ūkinę veiklą, yra susipažinęs su Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, supranta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, KPI bei kituose teisės aktuose yra įtvirtinta piliečių pareiga atlikti karo tarnybą.

Atsakovė pažymi, kad teisės aktai konkretaus sąrašo atvejų, kai dėl karo prievolės atlikimo galinti kilti žala butų pripažįstama neproporcingai didele, neįtvirtina, todėl kiekvienas atvejis turi būti vertinamas individualiai. Karo prievolininkas, teikdamas prašymą atidėti karo tarnybą, turi pagrįsti galimą neproporcingai didelę žalą ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Atsakovė nurodo, kad atrankos komisija atsižvelgė į visas pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes ir motyvuotai nurodė, jog neturi pagrindo konstatuoti, kad egzistuoja tarnybos atidėjimo pagal KPI 15 straipsnio 1 dalies 14 punktą pagrindai.

Atsiliepimas

Atsakovės teigimu, pareiškėjas siekia žalą pagrįsti atliekamo darbo – (duomenys neskelbtini) funkcijų specifiškumu ir svarbumu įmonei, tačiau pareiškėjo interesas tęsti darbinius santykius nėra absoliutus ir turi būti vertinamas atsižvelgiant į kitas konstitucines pareigas, priešingu atveju būtų paneigta konstitucinė pareiga atlikti karo tarnybą visiems karo prievolininkams, kurie turi nuolatinį darbą. Konstitucinė pareiga ginti valstybę priskiriama prie viešojo intereso, o viešojo intereso institutas pabrėžia kolektyvinio intereso pirmumą prieš individualių subjektų interesus. Prievolininko interesus tarnybos metu saugo KPI 40 straipsnis, kurio 1 dalyje įtvirtinta, kad karo prievolę atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai įstatymų nustatyta tvarka atleidžiami nuo darbo (dirbantys pagal darbo sutartis ar valstybės tarnyboje) arba studijų aukštojoje mokykloje, garantuojant jiems darbo vietą, pareigas ar studijų vietą, taip pat jų prašymų pagrindu atidedamas pagal būsto kreditavimo sutartį suteikto kredito dalies įmokų mokėjimas nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos metu. Ūkio subjekto finansiniai nuostoliai, susiję su laikinu darbo santykių sustabdymu, savaime nėra prilyginami neproporcingai dideliam visuomeninių interesų pažeidimui ir KPI nenumato karo prievolės atidėjimo pagrindo dėl galimos žalos ūkio subjektui.

Atsakovė pažymi, kad tarnyba aktyviajame rezerve trunka trumpą laiką, t. y. nuo 20 iki 60 dienų, todėl aplinkybės, kurios leistų atidėti karo tarnybą, turi būti ypač svarbios karo prievolininko privatiems interesams, šios aplinkybės turi būti susijusios su esminiais praradimais, darančiais įtaką ateičiai. Šis trumpas laikotarpis pareiškėjui negali sukelti rimtų problemų, dėl būsto kredito grąžinimo, nebent tam tikrus nepatogumus. Pareiškėjui tarnyba jau buvo atidėta ir jis turėjo galimybę susiplanuoti, kad sekantį šaukimą, jam patekus į sąrašus, jis privalės atvykti į karo tarnybą aktyviajame rezerve. Atidėjimas taikomas tik išimtinais atvejais, todėl pareiškėjo nurodomos tos pačios aplinkybės tik patvirtina, kad jis pats nesirūpino kaip sumažinti galimas rizikas. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės bei pateikti dokumentai neįrodo tokio pobūdžio žalos asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kuri būtų neproporcingai didesnė už Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatytą pareigą atlikti karo tarnybą. Sprendimus priėmusios institucijos tinkamai taikė jų kompetenciją reglamentuojančius teisės aktus, nagrinėjimo procedūrų nepažeidė, ginčijami sprendimai yra pakankamai motyvuoti, nurodytos aplinkybės pagrįstai nepripažintos galinčiomis sukelti neproporcingai didelę žalą pareiškėjo asmeniniams ar visuomeniniams interesams.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Dėl atsakovo ir bylos nagrinėjimo objekto

Pagal Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 11 straipsnio 2 dalį Lietuvos kariuomenė yra vientisa institucija, turinti viešojo juridinio asmens statusą. Kariuomenės, kaip viešojo juridinio asmens, teises ir pareigas įgyvendina kariuomenės vadas. Kariuomenės daliniai, junginiai ar kiti kariniai vienetai atskiro juridinio asmens statuso neturi. Kariuomenės daliniams, junginiams, tarnyboms ar kitokiems kariniams vienetams gali būti deleguojamos kariuomenės, kaip viešojo juridinio asmens, teisės ir pareigos, reikalingos jų kompetencijai priskirtai veiklai įgyvendinti. Realizuodami šias teises ir pareigas, kariuomenės daliniai, junginiai, tarnybos ar kitokie kariniai vienetai atstovauja kariuomenei ir veikia jos vardu.

Nors pareiškėjas atsakove nurodė Karo prievolės ir komplektavimo tarnybą, tačiau ji yra Lietuvos kariuomenės padalinys, Tarnyba nėra savarankiškas juridinis asmuo, todėl ji negali būti atsakove byloje. Atsakove byloje laikytina Lietuvos Kariuomenė, kuri ir pateikė atsiliepimą į skundą, todėl teismas nenustatė kliūčių bylos nagrinėjimui.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 26 straipsnio 1 dalį, prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. ABTĮ 26 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas suponuoja, jog asmeniui kreipiantis į teismą po to, kai jis pasinaudojo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, į teismą persikelia ginčas dėl pažeistos ar ginčijamos teisės. Esminis teisinio išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos aiškinimo aspektas yra tai, kad teismas neatlieka kvazi apeliacinės funkcijos tikrindamas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos priimto sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, o nagrinėja ginčą dėl teisės iš esmės. Tai tuo pačiu reiškia, kad teismas savo sprendimo motyvuojamoje dalyje turi ne vertinti išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendime išdėstytų argumentų ir padarytų išvadų pagrįstumo bei teisėtumo, o išspręsti ginčą dėl teisės laikantis visų ABTĮ taisyklių bei reikalavimų, keliamų teismo sprendimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3620-415/2020, 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-310-415/2020).

Teismas, atsižvelgdamas į nustatytą teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir šalių reikalavimų turinį, šioje byloje vertins Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos 2023 m. vasario 15 d. sprendimo Nr. ATRS-1577 teisėtumą ir pagrįstumą.

Byloje nustatytos aplinkybės

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas su 2022 m. lapkričio 11 d. prašymu, kurį patikslino 2022 m. lapkričio 24 d., kreipėsi į Tarnybą, prašydamas atidėti tarnybą 2023 m. lapkričio-gruodžio mėn. Pareiškėjas nurodė, kad 2022 m. liepos 14 d. įsidarbino (duomenys neskelbtini) pareigose ir trims mėnesiams yra išvykęs į komandiruotę Danijoje, kurioje siekia įgyti (duomenys neskelbtini) kvalifikaciją bei atlikti jam pavestas darbo pareigas.

Pareiškėjas nurodė, kad jo pareigos yra ypatingai svarbios, ir jeigu dėl tarnybos atlikimo jam tektų sustabdyti darbą net ir 3-4 savaičių laikotarpiui, darbdavys patirtų didelių finansinių nuostolių, nes negalėtų vykdyti savo įsipareigojimų verslo partneriams ir užsakovams. Pareiškėjo darbas yra specifinis, todėl darbdaviui nėra lengva rasti darbuotojų, kurie galėtų atlikti (duomenys neskelbtini) funkcijas ir / ar pareiškėją pavaduoti net ir trumpam laikotarpiui. Pareiškėjas paaiškino, kad Danijoje jis dirba apie 2-3 savaites, tada trumpai (dažniausiai kelioms dienoms) grįžtą į Lietuvą ir vėl išvyksta atgal į Daniją. Pareiškėjo vertinimu, jis per vienerius metus galėtų įsitvirtinti darbo rinkoje, suderinti tiek savo asmeninius, tiek darbinius interesus. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jis yra pasiėmęs būsto paskolą, todėl turi atsakingai planuoti savo finansus, siekiant vykdyti finansinius įsipareigojimus.

Tarnyba 2023 m. sausio 5 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies ir atidėjo pareiškėjui tarnybą iki 2023 m. kovo 2 d. Pareiškėjas su šiuo tarnybos sprendimu nesutiko ir jį apskundė Ministerijai, kuri 2023 m. vasario 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Tarnybos 2023 m. sausio 5 d. sprendimą bei įpareigojo Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.

Tarnyba 2023 m. vasario 15 d. priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo netenkino pareiškėjo prašymo dėl tarnybos atidėjimo, nes nebuvo nustatyta, kad egzistuoja KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyti pagrindai.

Tarnybos sprendime nurodyta, kad KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punktas saugo tik karo prievolininko asmeninius arba visuomeninius interesus, bet ne ūkio subjekto finansinius interesus. Ūkio subjekto finansiniai nuostoliai, susiję su laikinu darbo santykių sustabdymu, nėra prilyginami neproporcingai dideliu visuomeninių interesų pažeidimui, kadangi pateiktų duomenų visuma nesuponuoja pareiškėjo nepakeičiamumo darbovietėje, kas sąlygotų ūkio subjekto negalėjimą įgyvendinti vykdomų projektų, turinčių įtakos visuomeninių interesų pažeidimui, pasireiškiant, pvz., dalies darbuotojų atleidimu, ūkio subjekto bankrotu ar pan. Tik egzistuojant tokio masto žalai, kuri darytų realią įtaką visuomeninių interesų pažeidimui, būtų galima konstatuoti šių interesų pažeidimą. Darbo veiklos organizavimo prerogatyva yra juridinio asmens pareiga, o ne jame darbo santykių pagrindu veikiančių darbuotojų atsakomybė, todėl prašyme nurodyta aplinkybė, kad tarnybos atlikimas sukeltų neproporcingai didelės žalos atsiradimą pareiškėjo darbdavio interesų atžvilgiu yra spekuliatyvi bei deklaratyvaus pobūdžio, kadangi organizuojant įmonės veiklą darbdavys turi įvairių pasirinkimų, leidžiančių užtikrinti ūkio subjekto veiklos tęstinumą.

Sprendime taip pat nurodyta, kad pareiškėjo nurodomas interesas yra išimtinai siejamas su juridinio asmens interesais, t. y., visuomeninis interesas aiškinamas per privataus juridinio asmens – ūkio subjekto, dalyvaujančio ir vykdančio ūkinę veiklą bei prisiimančio verslo riziką, susijusią su šios ūkinės šakos vykdymu interesų pažeidimą, objektyviai nevertinant Lietuvos Respublikos gynybos interesų, kuris turėtų būti suprantamas kaip prioritetinis interesas. Darbo santykių egzistavimas, taip pat laikinas jų sustabdymas ar nutraukimas savaime nėra pagrindas karo tarnybos atidėjimui. Atliekant tarnybą karo prievolininkams yra užtikrinama darbo vietos apsauga, faktiniai darbo santykiai nenutrūksta – jie tęsiasi toliau, todėl Tarnybos atlikimas nesudarytų problemų grįžti į tą pačią darbo vietą ir tęsti pradėtus darbus, kadangi pareiškėjo darbdavys yra Lietuvos Respublikoje registruotas juridinis asmuo, kurio veiklai yra taikomi Lietuvos Respublikos teisės aktai.

Sprendime nurodoma, kad darbo užmokesčio (jo dalies) praradimas tarnybos atlikimo laikotarpiu yra netiesioginės žalos išraiška, dėl kurios pareiškėjas prarastų tik galimybę pagerinti jau egzistuojančią finansinę padėtį, o tai neturi būti prilyginama neproporcingai didelei žalai pagal KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punktą. Be to, tarnyba trunka sąlyginai trumpą laiko tarpą, t. y. nuo 20 iki 60 dienų, todėl tarnybos laikotarpis, tikėtina, nenulems žymaus kvalifikacijos praradimo ar profesinės patirties neįgijimo.

Sprendime pažymima, kad karo prievolininkų, atliekančių tarnybą, finansinius interesus saugo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 60 straipsnio 7 dalis, kuri užtikrina, jog karo prievolę atliekantiems aktyviojo kariuomenės personalo rezervo kariams, pašauktiems į pratybas, mokymus ar vykdyti tarnybos užduočių, mokamas tarnybinis atlyginimas už tarnybos dienas, kurį sudaro atitinkamam profesinės karo tarnybos kario laipsniui pirmaisiais tarnybos metais taikomas tarnybinio atlyginimo koeficientas, padaugintas iš bazinio dydžio. Jeigu aktyviojo kariuomenės personalo rezervo kario, pašaukto į pratybas, mokymus ar vykdyti tarnybos užduočių, gaunamas vidutinis darbo užmokestis yra didesnis, negu aktyviojo kariuomenės personalo rezervo kariams apskaičiuotas tarnybinis atlyginimas, jam išmokamas jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio atlyginimas, neviršijantis dviejų Lietuvos Respublikos statistikos departamento paskutinį kartą paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžių. Pareiškėjo finansiniai interesai yra apsaugoti, todėl net ir atliekant tarnybą jis galės vykdyti turimus finansinius įsipareigojimus visa apimtimi.

Sprendime konstatuota, kad tikslingas tarnybos atidėjimo terminas būtų iki 2023 m. kovo 2 d., t. y. iki pareiškėjo komandiruotės pabaigos.

Pareiškėjas nesutikdamas su Tarnybos sprendimu kreipėsi į Ministeriją, prašydamas jį panaikinti, tačiau Ministerija 2023 m. kovo 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, Tarnybos sprendimą paliko nepakeistą.

Pareiškėjas nesutikdamas su Tarnybos ir Ministerijos sprendimais kreipėsi į teismą.

|Dėl Tarnybos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo

Nagrinėjamoje byloje iš esmės kilo ginčas dėl to, kad pareiškėjui nebuvo atidėta tarnyba iki jo prašomo laikotarpio (2023 m. lapkričio-gruodžio mėn.). Pareiškėjas prašymą atidėti tarnybą grindžė šiais argumentais: darbdavys patirtų didelių finansinių nuostolių; pareiškėjui reikalingas laikas įsitvirtinti darbo rinkoje; pareiškėjas turi būsto paskolą, todėl turi vykdyti savo finansinius įsipareigojimus; darbdavys gali nutraukti darbo sutartį su pareiškėju.

Teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarime, be kita ko, yra konstatavęs, kad Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje yra numatyta pareiga atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, tačiau Konstitucijoje expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nėra nustatytos visos galimos karo tarnybos rūšys, privalomosios karo tarnybos formos, reikalavimai karo tarnybos subjektams; Konstitucijoje taip pat expressis verbis nėra įtvirtinta pareiga atlikti tokią privalomąją karo tarnybą, kuri įstatymuose įvardyta kaip privalomoji pradinė karo tarnyba; nustatyti krašto apsaugos sistemos organizavimą Konstitucijoje pavesta įstatymų leidėjui; taigi Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų leidėjo prerogatyva paisant Konstitucijos normų ir principų nustatyti krašto apsaugos sistemos, inter alia (be kita ko) karo tarnybos, reguliavimą. Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo ir tai, kad įstatymais reglamentuodamas krašto apsaugos sistemos organizavimo, inter alia karo tarnybos, santykius įstatymų leidėjas turi gana plačią diskreciją; jis įstatymu gali nustatyti karo tarnybos rūšis, privalomosios karo tarnybos formas, amžiaus, sveikatos ir kitus reikalavimus karo tarnybos subjektams, karo tarnybos atlikimo tvarką, atleidimo nuo privalomosios karo tarnybos sąlygas, susijusias su aplinkybėmis, dėl kurių piliečiai negali atlikti tokios tarnybos (amžius, sveikatos būklė ir kt.).

Ginčo santykius reglamentuoja KPĮ, kuris nustato Lietuvos Respublikos piliečių karo prievolės atlikimo ir jos administravimo tvarką. KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad privalomoji pradinė karo tarnyba karo prievolininkams individualia tvarka atidedama krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka – atliekantiems privalomąją pradinę karo tarnybą būtų padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas privalomąją pradinę karo tarnybą atliktų kitu metu.

Privalomosios karo tarnybos atidėjimo Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytu atveju tvarką nustato krašto apsaugos ministro 2013 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. V-1057 patvirtintas Privalomosios pradinės karo tarnybos ir tarnybos aktyviajame kariuomenės personalo rezerve atidėjimo karo prievolininkui tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas).

Pagal Aprašo 5 punktą karo prievolininkas, manydamas, kad jam atliekant tarnybą bus padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas tarnybą atliktų kitu metu, gali pateikti Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybai ar jos teritoriniam padaliniui pagrįstą prašymą atidėti tarnybą. Karo prievolininkas turi pagrįsti prašyme nurodytą galimą neproporcingai didelę žalą, įrodyti, jog šios žalos būtų išvengta, jei karo prievolininkas tarnybą atliktų kitu metu, ir pateikti tai patvirtinančius dokumentus (Aprašo 6 punktas).

Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytos sąlygos – neproporcingai didelė žala ir karo tarnybos atlikimas kitu metu nėra alternatyvios, todėl atidėjus karo tarnybą, ją privaloma atlikti kitu metu. Pažymėtina, kad teisės aktai konkretaus sąrašo atvejų, kai dėl karo prievolės atlikimo galinti kilti žala būtų pripažįstama neproporcingai didele, neįtvirtina, todėl kiekvienas atvejis turi būti vertinamas individualiai. Karo prievolininkas, teikdamas prašymą atidėti karo tarnybą, turi pagrįsti galimą neproporcingai didelę žalą ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2021 m. kovo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-429-556/2021; 2021 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2024-629/2021).

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas buvo pakviestas atlikti tarnybą, kaip asmuo priskirtas aktyviajam kariuomenės personalo rezervui, taip pat, jog pareiškėjas pagal darbo sutartį dirbo UAB (duomenys neskelbtini). Vienas iš pareiškėjo argumentų, kurių pagrindu pareiškėjas prašė atidėti jo tarnybą – pareiškėjo darbdavys patirtų didelių finansinių nuostolių.

Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punkto taikymui aktuali galimai kilsianti neproporcingai didelė žala pareiškėjo asmeniniams ar visuomeniniams interesams. Taigi, šiuo teisiniu reguliavimu nėra saugomi kitų subjektų (pvz.: pareiškėjo darbdavio) interesai. Taigi, tai, kad pareiškėjo darbdavys gali patirti tam tikrų nepatogumų dėl pareiškėjo tarnybos, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti visuomeninių interesų pažeidimo. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui atliekant ginčo tarnybą jo darbdavys patirtų tokio pobūdžio finansinius sunkumus ir sutartinių įsipareigojimų vykdymo negalimumą, kad tai pasireikštų neproporcingai didele žala visuomeniniams interesams. Nors į bylą yra pateiktas pareiškėjo darbdavio raštas, kad pareiškėjo pareigos bendrovėje yra svarbios, todėl neatidėjus tarnybos bendrovė patirtų materialinių nuostolių ir pažeistų įsipareigojimus tretiesiems asmenims, tačiau jokių šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų byloje nepateikta, todėl šie teiginiai laikytini deklaratyviais.

Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo argumentai, susiję su jo darbdavio galimais patirti nuostoliais, nėra pagrįsti įrodymais ir nesudaro pagrindo spręsti dėl tarnybos atidėjimo..

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad tarnyba turėtų būti atidėta, nes jam reikalingas laikas įsitvirtinti darbo rinkoje. Nors tarnyba buvo atidėta iki 2023 m. kovo 2 d., t. y. iki pareiškėjo komandiruotės pabaigos, tačiau, pareiškėjo teigimu, jam sudėtinga numatyti, kur jis dirbs artimiausiais mėnesiais, todėl jis pateikė prašymą atidėti tarnybą iki 2023 m. lapkričio-gruodžio mėnesių.

Vertindamas šiuos argumentus teismas pažymi, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra prieštaringos, kadangi, viena vertus, pareiškėjas prašė atidėti tarnybą vienų metų laikotarpiui; kita vertus, skunde teigė, jog jam yra reikalingas 1-2 metų laikotarpis kvalifikacijos įgijimui ir kėlimui. Taigi, iš pareiškėjo nurodytų aplinkybių matyti, kad jis aiškiai nežino, koks laikotarpis jam reikalingas įsitvirtinti darbo rinkoje, per kurį, jo manymu, pareiškėjo interesams nekiltų neproporcingai didelė žala (vienų metų ar dviejų metų). Tokie nenuoseklūs pareiškėjo argumentai suponuoja išvadą, kad jo prašymas yra susijęs su bandymu išvengti tarnybos, o ne su siekiu išvengti realios žalos.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad konstitucinė piliečių pareiga atlikti karo tarnybą ir pasirengti ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo gali būti įgyvendinama įvairiomis formomis, kurių įvairovę suponuoja inter alia valstybės gynybos priemonių įvairovė. Todėl įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su karo tarnyba, turi paisyti konstitucinės tos tarnybos paskirties ir nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų karo tarnybos konstitucinių tikslų įgyvendinimą, t. y. tinkamą piliečių parengimą ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimas byloje Nr. 16/2009).

Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui atsiranda konstitucinė pareiga atvykti į mokymus ir atnaujinti įgūdžius, nes jis yra aktyviajame kariuomenės rezerve, ši pareiga nėra savitikslė, ja siekiama pasirengti ginti valstybę nuo ginkluoto užpuolimo.

Teismas pažymi, kad jis nekvestionuoja pareiškėjo teisės į darbą ir karjerą, tačiau ši teisė nėra absoliuti, todėl ji vertintina karo prievolės vykdymo kontekste. Nagrinėjamu atveju nėra įrodymų, jog pareiškėjui atlikus tarnybą ne 2023 m. lapkričio-gruodžio mėnesiais, bet anksčiau, jo profesiniai interesai nukentėtų taip, jog ta žala būtų neproporcingai didelė. Tokie pareiškėjo argumentai savaime nesąlygoja neproporcingai didelės žalos pareiškėjo asmeniniams interesams atsiradimo, kadangi subjektyvus pareiškėjo vertinimas dėl jam galimai kilsiančios žalos nėra pagrindu taikyti KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punktą. Vien tai, kad pareiškėjas gali patirti nepatogumų dėl tarnybos atlikimo, savaime negali būti vertinama kaip neproporcingai didelė žala pareiškėjo interesams. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad vieną kartą pareiškėjui tarnyba jau buvo atidėta.

Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad Tarnyba sprendime pagrįstai konstatavo, jog tam tikri profesiniai trikdžiai dėl tarnybos atlikimo nelaikyti tokio masto žala, kuri galėtų būti pripažįstama neproporcinga asmeniniams interesams. Pažymėtina, kad LVAT aktualioje praktikoje yra nurodęs, jog vertinant galimos kilti žalos pareiškėjo interesams proporcingumą tikslų atlikti karo tarnybos prievolę visuotinai žinomų šių dienų geopolitinių realijų kontekste, yra pagrindas konstatuoti neatidėliotiną besąlyginį karo prievolės vykdymo prioritetą prieš darbo ir karjeros teisių įgyvendinimą (žr., pvz., LVAT 2024 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-278-415/2024).

Atsižvelgiant tai, pareiškėjo argumentai apie reikalingą laiką įsitvirtinti darbo rinkoje, kaip pagrindas atidėti tarnybą atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas, siekdamas pagrįsti neproporcingai didelė žalos atsiradimą taip pat nurodo, kad jis turi būsto paskolą, todėl turi vykdyti savo finansinius įsipareigojimus.

Šiuo klausimu LVAT yra nurodęs, kad pareiškėjo nurodyti finansiniai įsipareigojimai savaime nėra teisinis pagrindas atidėti privalomąją karo tarnybą. Paskola galėtų būti karo tarnybos atidėjimo pagrindu, jeigu būtų nustatyta, jog dėl karo tarnybos asmeniui būtų padaryta neproporcingai didelė žala. Tokie atvejai turi būti vertinami individualiai, atsižvelgiant į asmens ir (ar) šeimos pajamas, į tai, ar asmuo turi vaikų, išlaikytinių, ir į kitas aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2023 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-363-602/2023).

Nagrinėjamu atveju byloje pateikta banko pažyma apie pareiškėjo turimus įsiskolinimus už įgytą nekilnojamąjį turtą, tačiau teismas pažymi, kad tai savaime nėra pagrindu atidėti tarnybą.

Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 7 dalyje nustatyta, kad aktyviojo kariuomenės personalo rezervo karių, pašauktų į pratybas, mokymus ar vykdyti tarnybos užduočių, tarnybinį atlyginimą, mokamą už tarnybos dienas, sudaro atitinkamam profesinės karo tarnybos kario laipsniui pirmaisiais tarnybos metais taikomas tarnybinio atlyginimo koeficientas, padaugintas iš bazinio dydžio. Jeigu aktyviojo kariuomenės personalo rezervo kario, pašaukto į pratybas, mokymus ar vykdyti tarnybos užduočių, gaunamas vidutinis darbo užmokestis yra didesnis negu aktyviojo kariuomenės personalo rezervo kariams apskaičiuotas tarnybinis atlyginimas, jam išmokamas jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio atlyginimas, neviršijantis dviejų Lietuvos statistikos departamento paskutinį kartą paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžių.

Taigi, byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas šaukiamas į tarnybą, kuri truktų 20-60 dienų. Iš pirmiau nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad pareiškėjui už tarnybos laiką būtų mokamas atlyginimas pagal karinį laipsnį, o jeigu pareiškėjo gaunamas atlyginimas didesnis, pareiškėjui būtų išmokamas jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio atlyginimas, neviršijantis dviejų Lietuvos statistikos departamento paskutinį kartą paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžių. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui atliekant tarnybą 20-60 dienų ir gaunant įstatymu suteiktą tarnybos išmoką, jo finansinė padėtis būtų tokia bloga, kad jis nepajėgtų vykdyti savo finansinių įsipareigojimų kredito įstaigai ir tai turėtų esminių neigiamų padarinių.

Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl negalėjimo vykdyti finansinių įsipareigojimų laikytini deklaratyviais, nes įstatymu yra užtikrinama aktyviojo kariuomenės personalo rezervo kariams mokama išmoka, o pareiškėjas neįrodė, kad jos neužtektų sumokėti finansiniams įsipareigojimams bankui; kita vertus, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas neturi kitų šaltinių, kurių pakaktų finansiniams įsipareigojimams sumokėti. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra įrodymų, jog net esant finansiniams sunkumams, susitarimas su banku dėl įmokų atidėjimo nebūtų įmanomas.

Apibendrindamas teismas sprendžia, kad vien tai, jog pareiškėjas turi kredito sutartį banke, savaime nereiškia, kad atliekant tarnybą jam gali atsirasti neproporcingai didelė žala, todėl šiuos argumentus atmeta ir laiko, jog Sprendime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjo teiginiai dėl finansinių įsipareigojimų nevykdymo, nėra pagrįsti.

Pareiškėjas kaip galimą neproporcingą žalą jo asmeniniams interesams nurodė ir tai, kad darbdavys su juo gali nutraukti darbo sutartį.

Pasisakydama dėl šių argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad KPĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog karo prievolę atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai įstatymų nustatyta tvarka atleidžiami nuo darbo, dirbantys pagal darbo sutartį ar valstybės tarnyboje, arba studijų aukštojoje mokykloje, garantuojant jiems darbo vietą, pareigas ar studijų vietą. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 61 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad draudžiama atleisti iš darbo darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės ar darbdavio valia darbuotoją, pašauktą atlikti privalomąją karo tarnybą, savanorišką nenuolatinę karo tarnybą arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą.

Taigi, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą pareiškėjo darbdavys, kuris yra Lietuvoje registruotas juridinis asmuo, privalo laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų, kurie be kita ko garantuoja pareiškėjo, kaip aktyviojo kariuomenės personalo rezervo kario, pašaukto į pratybas, mokymus ar vykdyti tarnybos užduočių, teisę į darbo vietą. Atsižvelgiant į tai pareiškėjo argumentai, kad darbdavys dėl pareiškėjo tarnybos su pareiškėju gali nutraukti darbo sutartį yra nepagrįsti, kadangi tokie darbdavio veiksmai prieštarautų pirmiau nurodytiems teisės aktams.

Apibendrindamas teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas byloje neįrodė, kad neatidėjus tarnybos galėtų kilti neproporcingai didelė žala jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams; Tarnybos sprendimas yra išsamus ir pagrįstas; Tarnybos sprendime nurodyti motyvai yra iš esmės aiškūs, jame nustatytos aplinkybės nepaneigtos, todėl pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą Tarnybos Sprendimą. Teismas nenustatė kitų ABTĮ 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų administracinių aktų panaikinimo pagrindų.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Atmetus pareiškėjo skundą, jo turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo E. B. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjai Asta Adamonytė-ŠipkauskienėSigita FomičiovaGediminas Užubalis