Šiaulių apygardos teismo nutartis, 1A-294-64-2011

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2011-11-04
Bylos Nr.: 1A-294-64-2011
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Klavdija Kruminienė (pirm.), Vaclovas Iždonas, Zigmas Kavaliauskas
Nuteistasis: V. J.
Kaltinamasis: A. J.
Civilinis ieškovas: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos
Advokatai: Drąsutis Narmontas

Kategorijos

1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-294-64/2011

Teisminis proceso Nr. 1-06-1-03028-2009-2

Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.3.2.; 1.1.4.4.5.; 1.1.7.2.6.; 1.1.8.1.1.; 1.1.8.2.; 1.1.8.8.; 1.1.8.10.1.; 1.2.14.5.2.; 1.2.18.11.; 2.1.7.1.; 2.1.7.2.; 2.1.7.3.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.3.; 2.1.7.4.4.; 2.1.7.5.; 2.3.6.3.1.; 2.3.6.4.4.1.; 2.3.6.4.4.2.; 2.3.6.4.5.1.; 2.3.6.4.5.2.; 2.4.6.; 2.4.7.; 2.4.9. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. lapkričio 4 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,

teisėjų Vaclovo Iždono, Zigmo Kavaliausko,sekretoriaujant Irenai Skaringienei,dalyvaujant prokurorei Vladai Buivydienei,gynėjams advokatams Drąsučiui Narmontui, Adolfui Račkauskui,nuteistajam V. J.,išteisintajai A. J.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, civilinio ieškovo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus ir nuteistojo V. J. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 26 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį areštu 50 parų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, šią bausmę apėmimo būdu subendrinus su bausme, paskirta Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009-09-15 nuosprendžiu, galutinė bausmė V. J. paskirta areštas 50 parų.

V. J. pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, išteisintas, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimų požymių.

A. J. pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, išteisinta, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimų požymių.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. J. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis aplaidžiai tvarkė savo įmonės buhalterinę apskaitą, t. y. jis, būdamas individualios įmonės (kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini)), savininku ir pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574, 11 straipsnį būdamas atsakingas už buhalterinių įrašų teisingumą ir finansinės atskaitomybės pateikimą laiku, bei to paties įstatymo 21 straipsnio 1 dalį būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, laikotarpiu nuo 2007-01-01 iki 2007-12-31 įmonės patalpose, esančiose adresu (duomenys neskelbtini), aplaidžiai tvarkė V. J. individualios įmonės buhalterinę apskaitą, nes pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 d. Nr. IX-574): 12 str. 1 d. „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagristi apskaitos dokumentais“, 12 str. 4 d. „apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti“, 16 str. 1 d. „ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“, nes nesurašė arba neišsaugojo ir tyrimui nepateikė už 2007 m. sausio mėn. ir nuo 2007 m. kovo mėn. iki gruodžio mėn. priskaityto A. J. atlyginimo išmokėjimą patvirtinančių dokumentų bei ūkinių operacijų registravimo žurnalo už 2007 įmonės veiklos metus ir dėl šių pažeidimų negalima iš dalies nustatyti V. J. įmonės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2007 veiklos metus.

A. J. pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį buvo kaltinama tuo, kad padedant V. J., apgaule savo naudai įgijo didelės vertės turtinę teisę ir užvaldė svetimą turtą, t. y. ji 2008 m. kovo ar balandžio mėn., tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas, dirbdama V. J. individualioje įmonėje (kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini)) vadybininkės pareigose, žinodama, kad yra nėščia, iš anksto susitarusi ir veikdama kartu su sutuoktiniu V. J., kuris yra savo individualios įmonės savininkas, nesant pagrindo, t. y. nepadidėjus jos darbo kiekiui, kokybei ir V. J. įmonės veiklos rezultatui, V. J. padedant padidinti draudžiamąsias pajamas, kad ji galėtų gauti žymiai padidintas motinystės bei motinystės (tėvystės) pašalpas, apgaule savo naudai įgijo turtinę teisę į didelės vertės svetimą turtą ir dalį jo užvaldė, tai yra, teisę iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto gauti didesnes motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas, ir dalį šių pašalpų užvaldė, o būtent: ji susitarė, kad V. J. įmonės savininkas V. J. jai neteisėtai padidins atlyginimą nuo 450 Lt iki 2.900 Lt ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriui pateiks žinomai neteisingus duomenis apie gautą darbo užmokestį iš V. J. įmonės, V. J. žinodamas, kad 2005-10-03 darbo sutartis Nr. 01, kuria A. J. priimta dirbti V. J. individualioje įmonėje, yra pas D. R., ir kuri, manydama, kad tvarko minėtos įmonės buhalterinę apskaitą, V. J. ir A. J. nurodymu atsisakė pateikti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriui pranešimus apie V. J. individualios įmonės apdraustuosius už 2008 m. II ir III ketvirčius ir neteisingai nurodyti juose padidintas A. J. draudžiamąsias pajamas, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu metu ir vietoje V. J. A. J. turėtame antrame 2005-10-03 darbo sutarties Nr. 01 egzemplioriuje įrašė, kad vadybininkei A. J. nuo 2008-04-01 mokamas 2.900 Lt atlyginimas vietoje 450 Lt atlyginimo. Po ko V. J. 2008-09-24 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriui pateikė pranešimą apie jo įmonės apdraustuosius už 2008 m. II ketvirtį Nr. 8382 (forma SAM) su priedais: 2008-09-24 valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų finansine ataskaita (forma SAMF4), 2008-09-24 pranešimu apie apdraustųjų (be atleistųjų) valstybinio socialinio draudimo įmokas (forma SAM3SD), kuriuose įtvirtinti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad A. J. minėtą ketvirtį gavo 8.700 Lt pajamų, nuo kurių į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetą apskaičiuota 2.956,26 Lt įmokų. V. J., tęsdamas nusikalstamą veiką, 2008-09-24 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriui pateikė pranešimą apie jo įmonės apdraustuosius už 2008 m. III ketvirtį Nr. 8378 (forma SAM) su priedais: 2008-09-24 valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondo biudžetų lėšų finansine ataskaita (forma SAMF4), 2008-09-24 pranešimu apie apdraustųjų (be atleistųjų) valstybinio socialinio draudimo įmokas (forma SAM3SD), kuriuose įtvirtinti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad A. J. minėtą ketvirtį gavo 8.700 Lt pajamų, nuo kurių į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetą apskaičiuota 2.956,26 Lt įmokų. A. J., tęsdama bendrą nusikalstamą sumanymą, suprasdama, kad V. J. individualioje įmonėje atlyginimas jai buvo padidintas neteisėtai, tikslu gauti žymiai didesnes motinystės bei motinystės (tėvystės) pašalpas, žinodama, kad V. J. individualios įmonės savininkas V. J. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie jos priskaičiuotą darbo užmokestį 2008 metų II ir III ketvirčiais, 2008-10-10 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriui, esančiam (duomenys neskelbtini), pateikė prašymą Nr. PM-1265 skirti motinystės pašalpą. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus pašalpų ir nedarbingumo kontrolės skyriaus direktoriaus pavaduotoja R. K. A. J. ir V. J. apgaulės įtakoje, manydama, kad A. J. turi teisę gauti motinystės pašalpą pagal padidintas draudžiamąsias pajamas, 2008-10-21 priėmė sprendimą Nr. PN5-1420 „Dėl A. J. teisės į motinystės pašalpą“, kuriuo nusprendė skirti A. J. 12.067,52 Lt motinystės pašalpą už laikotarpį nuo 2008-10-09 iki 2009-02-11. Remiantis šiuo sprendimu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyrius A. J. išmokėjo 9.501,56 Lt (7.838,15 Lt didesnę nei priklausė) motinystės pašalpą, pinigus pervedant į A. J. sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią banke „(duomenys neskelbtini)“. Dėl A. J. neteisėtai padidinto darbo užmokesčio nuo 450 Lt iki 2.900 Lt buvo paskaičiuota 10.093,75 Lt didesnė motinystės pašalpa ir tuo Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padaryta 10.093,75 Lt (įskaitant pajamų mokestį) dydžio žala, A. J., tęsdama bendrą nusikalstamą sumanymą, suprasdama, kad V. J. individualioje įmonėje atlyginimas jai buvo padidintas neteisėtai, tikslu gauti padidintas motinystės bei motinystės (tėvystės) pašalpas, žinodama, kad V. J. individualios įmonės savininkas V. J. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie jos darbo užmokestį šioje bendrovėje 2008 metų II, III ketvirčiais, 2009-02-17 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriui, esančiam (duomenys neskelbtini), pateikė prašymą Nr. PMT-226 skirti motinystės (tėvystės) pašalpą kartu pateikdama 2009-02-12 V. J. individualios įmonės savininko įsakymą Nr. 1 „Dėl vaiko auginimo atostogų suteikimo“, vaiko gimimo liudijimą, prašymą dėl neapmokestinamojo pajamų dydžio taikymo bei prašydama pinigus pervesti į jos asmeninę sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus vyriausioji specialistė (pašalpoms) S. B., A. J. ir V. J. apgaulės įtakoje, manydama, kad A. J. turi teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą pagal padidintas draudžiamąsias pajamas, 2009-02-23 priėmė sprendimą Nr. PN7-274 „Dėl A. J. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą“, kuriuo A. J. paskyrė 57.383,25 Lt motinystės (tėvystės) pašalpą už laikotarpį nuo 2009-02-12 iki 2010-12-09, iki vaikui sukaks dveji metai. Dėl A. J. neteisėtai padidinto darbo užmokesčio nuo 450 Lt iki 2.900 Lt, A. J. įgijo teisę į 46.866,42 Lt didesnę motinystės (tėvystės) pašalpą ir laikotarpiu nuo 2009-02-12 iki 2009-05-31 jai buvo išmokėta 8.216,24 Lt motinystės (tėvystės) pašalpa (6.292,44 Lt didesnė nei jai priklausė) ir tuo Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padaryta 8.411,74 Lt (įskaitant pajamų mokestį) dydžio žala. Tokiu būdu, A. J., padedant V. J., apgaule savo naudai įgijo turtinę teisę į didelės vertės 69.450,77 Lt svetimą turtą (motinystės (tėvystės) pašalpas) ir laikotarpiu nuo 2008-10-09 iki 2009-05-31 realiai apgaulės būdu savo naudai įgijo 18.505,49 Lt svetimo turto – Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų (motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų).

Be to, A. J. pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį buvo kaltinama tuo, kad suklastojo tikrus dokumentus: ji, padedant V. J. individualios įmonės (kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini)), savininkui V. J., iš anksto turėdama tikslą apgaule savo naudai įgyti turtinę teisę į didelės vertės svetimą turtą ir jį užvaldyti, suklastojo tikrus dokumentus, o būtent: ji, turėdama tikslą apgaule savo naudai įgyti turtinę teisę į motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas pagal neteisėtai padidintas draudžiamąsias pajamas V. J. individualioje įmonėje, žinodama, kad 2005-10-03 su ja sudaryta darbo sutartis Nr. 01, kuria ji buvo priimta dirbti V. J. individualioje įmonėje vadybininkės pareigose nustatant 450 Lt atlyginimą, yra pas D. R. ir kuri, manydama, kad tvarko minėtos įmonės buhalterinę apskaitą, V. J. ir A. J. nurodymu atsisakė pateikti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriui pranešimus apie V. J. individualios įmonės apdraustuosius už 2008 m. II ir III ketvirčius ir nurodyti juose padidintas A. J. draudžiamąsias pajamas, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu metu ir vietoje A. J. turėtame antrame 2005-10-03 darbo sutarties Nr. 01 egzemplioriuje V. J. ranka įrašius tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad vadybininkei A. J. nuo 2008-04-01 mokamas 2.900 Lt atlyginimas vietoje 450 Lt atlyginimo, kaip darbdaviui sutartyje pasirašius ir pateikus pasirašyti A. J., ji darbo sutartyje dėl sąlygų pakeitimo pasirašė kaip darbuotoja. Tokiu būdu A. J. suklastojo tikrą dokumentą. A. J., tęsdamas savo nusikalstamą veiką, tyrimo metu nenustatytu laiku bei nenustatytoje vietoje, V. J. pagaminus 2008-04-01 įsakymą Nr. 1 dėl atlyginimo pakeitimo A. J., darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščius Nr. 2008-4, 2008-5, 2008-6, 2008-7, 2008-8, 2008-9, 2008-10, priskaitymų–išskaitymų žiniaraščius Nr. 2008-4, 2008-5, 2008-6, 2008-7, 2008-8, 2008-9, 2008-10, t. y. įtvirtinus tikrovės neatitinkančius duomenis apie A. J., neva, priskaitytą ir išmokėtiną darbo užmokestį, patvirtinus savo parašu ir įtraukus į įmonės buhalterinę apskaitą, A. J. darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraštyje Nr. 2008-4 pasirašė, kad gavo 2.197,64 Lt atlyginimo, žiniaraštyje Nr. 2008-5 – 2.197,64 Lt, žiniaraštyje Nr. 2008-6 – 2.197,64 Lt atlyginimo, žiniaraštyje 2008-7 – 2.197,64 Lt atlyginimo, žiniaraštyje Nr. 2008-8 – 2.197,64 Lt atlyginimo, žiniaraštyje Nr. 2008-9 – 2.197,64 Lt atlyginimo, žiniaraštyje Nr. 2008-10 – 632,90 Lt atlyginimo, t. y. buvo kaltinama tokiu būdu suklastojusi tikrus dokumentus.

V. J. pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas tuo, kad padėjo A. J. apgaule jos naudai įgyti didelės vertės turtinę teisę ir užvaldyti svetimą turtą: jis, būdamas individualios įmonės (kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini)), savininku, iš anksto susitaręs ir veikdamas kartu su sutuoktine A. J., kuri yra V. J. individualios įmonės vadybininkė, padėjo A. J. apgaule jos naudai įgyti turtinę teisę į didelės vertės svetimą turtą ir jį užvaldyti, tai yra, teisę iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto gauti didesnes motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas – nesant pagrindo, t. y. nepadidėjus A. J. darbo kiekiui, kokybei ir V. J. individualios įmonės veiklos rezultatui, padidino jai draudžiamąsias pajamas, kad ateityje A. J. galėtų gauti žymiai padidintas motinystės bei motinystės (tėvystės) pašalpas: V. J., vykdydamas bendrą nusikalstamą sumanymą ir veikdamas pagal išankstinį susitarimą su sutuoktine A. J., kad jis A. J. neteisėtai padidins atlyginimą nuo 450 Lt iki 2.900 Lt, nors įmonė tuo metu dirbo nuostolingai, nemokėjo mokesčių valstybės biudžetui, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriui pateiks žinomai neteisingus duomenis apie gautą darbo užmokestį iš V. J. įmonės, žinodamas, kad 2005-10-03 darbo sutartis Nr. 01, kuria A. J. priimta dirbti V. J. individualioje įmonėje vadybininke, yra pas D. R. ir kuri, manydama, kad tvarko minėtos įmonės buhalterinę apskaitą, V. J. ir A. J. nurodymu atsisakė pateikti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriui pranešimus apie V. J. individualios įmonės apdraustuosius už 2008 m. II ir III ketvirčius ir neteisingai nurodyti juose padidintas A. J. draudžiamąsias pajamas, A. J. turėtame antrame 2005-10-03 darbo sutarties Nr. 01 egzemplioriuje V. J. įrašė, kad vadybininkei A. J. nuo 2008-04-01 mokamas 2.900 Lt atlyginimas vietoje 450 Lt atlyginimo. Po ko jis 2008-09-24 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriui pateikė pranešimą apie jo įmonės apdraustuosius už 2008 m. II ketvirtį Nr. 8382 (forma SAM) su priedais: 2008-09-24 valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų finansine ataskaita (forma SAMF4), 2008-09-24 pranešimu apie apdraustųjų (be atleistųjų) valstybinio socialinio draudimo įmokas (forma SAM3SD), kuriuose įtvirtinti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad A. J. minėtą ketvirtį gavo 8.700 Lt pajamų, nuo kurių į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetą apskaičiuota 2.956,26 Lt įmokų. Jis, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2008-09-24 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriui pateikė pranešimą apie jo įmonės apdraustuosius už 2008 m. III ketvirtį Nr. 8378 (forma SAM) su priedais: 2008-09-24 valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondo biudžetų lėšų finansine ataskaita (forma SAMF4), 2008-09-24 pranešimu apie apdraustųjų (be atleistųjų) valstybinio socialinio draudimo įmokas (forma SAM3SD), kuriuose įtvirtinti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad A. J. minėtą ketvirtį gavo 8.700 Lt pajamų, nuo kurių į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetą apskaičiuota 2.956,26 Lt įmokų. A. J., tęsdama bendrą nusikalstamą sumanymą, suprasdama, kad V. J. individualioje įmonėje atlyginimas jai buvo padidintas neteisėtai tikslu gauti žymiai didesnes motinystės bei motinystės (tėvystės) pašalpas, žinodama, kad V. J. individualios įmonės savininkas V. J. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie jos priskaičiuotą darbo užmokestį 2008 metų II ir III ketvirčiais, 2008-10-10 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriui, esančiam (duomenys neskelbtini), pateikė prašymą Nr. PM-1265 skirti motinystės pašalpą. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus pašalpų ir nedarbingumo kontrolės skyriaus direktoriaus pavaduotoja R. K., A. J. ir V. J. apgaulės įtakoje, manydama, kad A. J. turi teisę gauti motinystės pašalpą pagal padidintas draudžiamąsias pajamas, 2008-10-21 priėmė sprendimą Nr. PN5-1420 „Dėl A. J. teisės į motinystės pašalpą“, kuriuo nusprendė skirti jai 12.067,52 Lt motinystės pašalpą už laikotarpį nuo 2008-10-09 iki 2009-02-11. Remiantis šiuo sprendimu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyrius A. J. išmokėjo 9.501,56 Lt (7.838,15 Lt didesnę nei priklausė) motinystės pašalpą, pinigus pervedant į A. J. sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią banke „(duomenys neskelbtini)“. Dėl A. J. neteisėtai padidinto darbo užmokesčio nuo 450 Lt iki 2.900 Lt, buvo paskaičiuota 10.093,75 Lt didesnė motinystės pašalpa ir tuo Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padaryta 10.093,75 Lt (įskaitant pajamų mokestį) dydžio žala, A. J., tęsdama bendrą nusikalstamą sumanymą, suprasdama, kad V. J. individualioje įmonėje atlyginimas jai buvo padidintas neteisėtai tikslu gauti padidintas motinystės bei motinystės (tėvystės) pašalpas, žinodama, kad V. J. individualios įmonės savininkas V. J. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie jos darbo užmokestį šioje bendrovėje 2008 metų II, III ketvirčiais, 2009-02-17 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriui, esančiam (duomenys neskelbtini), pateikė prašymą Nr. PMT-226 skirti motinystės (tėvystės) pašalpą kartu pateikdama 2009-02-12 V. J. individualios įmonės savininko įsakymą Nr. 1 „Dėl vaiko auginimo atostogų suteikimo“, vaiko gimimo liudijimą, prašymą dėl neapmokestinamojo pajamų dydžio taikymo, bei prašydama pinigus pervesti į jos asmeninę sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus vyriausioji specialistė (pašalpoms) S. B., A. J. ir V. J. apgaulės įtakoje, manydama, kad A. J. turi teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą pagal padidintas draudžiamąsias pajamas, 2009-02-23 priėmė sprendimą Nr. PN7-274 „Dėl A. J. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą“, kuriuo A. J. paskyrė 57.383,25 Lt motinystės (tėvystės) pašalpą už laikotarpį nuo 2009-02-12 iki 2010-12-09, iki vaikui sukaks dveji metai. Dėl A. J. neteisėtai padidinto darbo užmokesčio nuo 450 Lt iki 2.900 Lt, A. J. įgijo teisę į 46.866,42 Lt didesnę motinystės (tėvystės) pašalpą ir laikotarpiu nuo 2009-02-12 iki 2009-05-31 jai buvo išmokėta 8.216,24 Lt motinystės (tėvystės) pašalpa (6.292,44 Lt didesnė nei jai priklausė) ir tuo Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padaryta 8.411,74 Lt (įskaitant pajamų mokestį) dydžio žala. Tokiu būdu, V. J. padėjo A. J. apgaule jos naudai įgyti turtinę teisę į didelės vertės – 69.450,77 Lt svetimą turtą (motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas) ir laikotarpiu nuo 2008-10-09 iki 2009-05-31 realiai apgaulės būdu A. J. naudai padėjo įgyti 18.505,49 Lt (įskaitant pajamų mokestį) svetimo turto – Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų (motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas).

Be to, V. J. pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad suklastojo tikrus dokumentus ir juos panaudojo ar realizavo: jis, būdamas individualios įmonės (kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini)), savininku, iš anksto susitaręs ir veikdamas kartu su sutuoktine A. J., iš anksto turėdamas tikslą padėti A. J. apgaule jos naudai įgyti turtinę teisę į didelės vertės svetimą turtą ir jį užvaldyti, pagamino netikrus dokumentus, suklastojo tikrus dokumentus ir juos panaudojo ar realizavo, o būtent: jis, padėdamas A. J. apgaulės būdu įgyti turtinę teisę į motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas pagal neteisėtai padidintas draudžiamąsias pajamas V. J. individualioje įmonėje, žinodamas, kad 2005-10-03 sudaryta darbo sutartis Nr. 01 su A. J., kuria ji buvo priimta dirbti V. J. individualioje įmonėje vadybininkės pareigose nustatant 450 Lt atlyginimą, yra pas D. R. ir kuri, manydama, kad tvarko minėtos įmonės buhalterinę apskaitą, V. J. ir A. J. nurodymu atsisakė pateikti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriui pranešimus apie V. J. individualios įmonės apdraustuosius už 2008 m. II ir III ketvirčius ir nurodyti juose padidintas A. J. draudžiamąsias pajamas, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu metu ir vietoje A. J. turėtame antrame 2005-10-03 darbo sutarties Nr. 01 egzemplioriuje V. J. ranka įrašė, tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad vadybininkei A. J. nuo 2008-04-01 mokamas 2.900 Lt atlyginimas vietoje 450 Lt atlyginimo, kaip darbdavys sutartyje pasirašė ir pateikė pasirašyti A. J.. Tokiu būdu V. J. suklastojo tikrą dokumentą. V. J., tęsdamas savo nusikalstamą veiką, tyrimo metu nenustatytu laiku bei nenustatytoje vietoje, įtvirtino tikrovės neatitinkančius duomenis apie A. J., neva, priskaitytą ir išmokėtą darbo užmokestį, patvirtino savo parašu ir įtraukė į įmonės buhalterinę apskaitą 2008-04-01 įsakymą Nr. 1 dėl atlyginimo pakeitimo A. J., pagal kurį jai nustatomas mokėti 2.900 Lt atlyginimas; darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščius: Nr. 2008-4 – 2.197,64 Lt sumai; Nr. 2008-5 – 2.197,64 Lt sumai; Nr. 2008-6 – 2.197,64 Lt sumai: Nr. 2008-7 – 2.197,64 Lt sumai; Nr. 2008-8 – 2.197,64 Lt sumai; Nr. 2008-9 – 2.197,64 Lt sumai ir Nr. 2008-10 – 632,90 Lt sumai; priskaitymų-išskaitymų žiniaraščius Nr. 2008-4, 2008-5, 2008-6, 2008-7, 2008-8, 2008-9, 2008-10. Tokiu būdu V. J. suklastojo tikrus dokumentus ir panaudojo juos įtraukdamas į savo įmonės buhalterinę apskaitą. V. J., tęsdamas savo nusikalstamą veiką, padėdamas A. J. apgaulės būdu įgyti turtinę teisę į motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas pagal neteisėtai padidintas draudžiamąsias pajamas V. J. individualioje įmonėje, 2008-09-24 užpildė ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriui pateikė pranešimą apie jo įmonės apdraustuosius už 2008 m. II ketvirtį Nr. 8382 (forma SAM) su priedais: 2008-09-24 valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų finansine ataskaita (forma SAMF4), 2008-09-24 pranešimu apie apdraustųjų (be atleistųjų) valstybinio socialinio draudimo įmokas (forma SAM3SD), kuriuose įtvirtinti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad A. J. minėtą ketvirtį gavo 8.700 Lt pajamų, nuo kurių į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetą apskaičiuota 2.956,26 Lt įmokų. Tokiu būdu V. J. suklastojo tikrą dokumentą ir pateikdamas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriui jį realizavo. V. J., tęsdamas nusikalstamą veiką, padėdamas A. J. apgaulės būdu įgyti turtinę teisę į motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas pagal neteisėtai padidintas draudžiamąsias pajamas V. J. individualioje įmonėje, 2008-09-24 užpildė ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriui pateikė pranešimą apie jo įmonės apdraustuosius už 2008 m. III ketvirtį Nr. 8378 (forma SAM) su priedais: 2008-09-24 valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondo biudžetų lėšų finansine ataskaita (forma SAMF4), 2008-09-24 pranešimu apie apdraustųjų (be atleistųjų) valstybinio socialinio draudimo įmokas (forma SAM3SD), kuriuose įtvirtinti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad A. J. minėtą ketvirtį gavo 8.700 Lt pajamų, nuo kurių į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetą apskaičiuota 2.956,26 Lt įmokų, t. y. V. J. buvo kaltinamas tokiu būdu suklastojęs tikrą dokumentą ir jį realizavęs.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorė prašo panaikinti 2011 m. balandžio 26 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžio dalį, kuria V. J. išteisintas dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, padarymo ir A. J. išteisinta dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, padarymo ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį:

Žemesnės instancijos teismas

- pripažinti V. J. kaltu ir nuteisti pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 4 metams, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 metams, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtas bausmes ir bausmę, paskirtą pagal BK 223 straipsnio 1 dalį subendrinti ir galutinę bausmę paskirti laisvės atėmimą 4 metams, bausmę atliekant pataisos namuose:

- pripažinti A. J. kalta ir nuteisti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 4 metams, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 metams, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, galutinę bausmę paskirti laisvės atėmimą 4 metams, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 7 punktu, atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą 3 metams įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laiką atlyginti nusikalstimu padarytą turtinę žalą ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

- tenkinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus civilinį ieškinį ir priteisti iš V. J. ir A. J. solidariai 18.505,49 Lt turtinei žalai atlyginti, kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nurodo, kad nuosprendis naikintinas kaip neteisėtas bei nepagrįstas, nes nepagrįstai teismas išteisintųjų V. J. ir A. J. parodymus laikė nuosekliais, kadangi neišanalizavo V. J. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kurie keturių apklausų metu (ikiteisminiame tyrime) iš esmės buvo skirtingi (2 t., 137-140 b. l., 3 t. 59-61, 66-67, 83 b. l.). Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo, skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas nepagarsino išteisintojo V. J. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, nesiaiškino jų kaitos priežasčių, ką privalėjo padaryti, siekdamas pašalinti visus esančius prieštaravimus. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad V. J. įtariamojo apklausų metu keitė parodymus, teismo išvada apie V. J. parodymų nuoseklumą yra visiškai nepagrįsta ir jo parodymai negali būti laikomi patikimi. Dėl to mano, kad teismas pažeidė BK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimą įrodymų vertinimą grįsti išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taip pat teigia, kad teismas neteisingai vertino liudytojos D. R. parodymus tiek kaip atskirą įrodymų šaltinį, tiek visumoje su kitais įrodymais. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad liudytoja D. R. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai tvirtino, kad 2008 m. rugpjūčio mėn. A. J. ir V. J. reikalavo liudytojos atgaline data parengti dokumentus ir juos pateikti VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriui nurodant padidintą A. J. darbo užmokestį. Tačiau teismas šiuos D. R. parodymus atmetė kaip nepatikimus teigdamas, kad juos paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai – darbo sutartyje esantys įrašai, VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriui pateikti dokumentai, darbo užmokesčio žiniaraščiai. Šis teismo teiginys yra neteisingas, nes neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Tvirtina, kad teismo nurodyti rašytiniai įrodymai ne tik, kad nepatvirtina tokios teismo išvados, bet ir ją paneigia. Iš bylos medžiagos bei iš kaltinimo matyti, kad sudarytos tarp A. J. ir V. J. vienas 2005-10-03 darbo sutarties Nr. 01 egzempliorius, kuriame nėra nurodyti 2008-04-01 darbo sutarties sąlygų pakeitimai, buvo pas liudytoją D. R., o kitas, kuriame įrašyti pakeitimai, buvo pas išteisintuosius. Tyrimo metu buvo neginčijamai nustatyta, kad A. J. ir V. J. darbo sutarties sąlygas pakeitė tik tame darbo sutarties egzemplioriuje, kurį turėjo būtent jie. Todėl akivaizdu, kad teismas pirmiausiai turėjo išanalizuoti ir įvertinti abiejų darbo sutarties egzempliorių bei A. ir V. J. turėtame egzemplioriuje atliktų 2008-04-01 įrašų teisėtumą ir teisingumą, jų padarymo aplinkybes, nurodyti, kurį sutarties egzempliorių laiko darbo sąlygų pagrindu, po to vertinti kiekvieno iš egzempliorių kaip įrodymų šaltinio patikimumą bei atitikimą liudytojos D. R. parodymams. Kaip matyti iš skundžiamojo nuosprendžio, visiškai neaišku, kokiu pagrindu ir kokiais motyvais teismas mano, jog V. J. ir A. J. padaryti įrašai darbo sutartyje yra teisėti, o liudytojos D. R. parodymai ir jos pateikta darbo sutartis neteisingi. Be to, liudytojos D. R. parodymų nepaneigia ir VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriui pateikti dokumentai kaip tai yra teigiama nuosprendyje (nuosprendyje nedetalizuota ir visiškai neaišku, kokiais dokumentais teismas remiasi darydamas tokias išvadas). Priešingai, nei teigiama išteisinamajame nuosprendyje, VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriui pateikti pranešimai apie V. J. individualios įmonės apdraustuosius už 2008 m. II ir III ketvirčius patvirtina liudytojos D. R. parodymus. Iš šių dokumentų matyti, kad pranešimai SAM su priedais SAMF4, SAM3SD tiek už 2008 m. II ketvirtį, tiek už 2008 m. III ketvirtį VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriui praleidus nustatytą terminą pateikti 2008-09-24 nurodant A. J. padidintą atlyginimą ir juose neįtraukiant D. R. (l t. 77, 78, 80, 82, 83 b. l.). Iš parašų matyti, jog pranešimai pateikti V. J.. Šios aplinkybės visiškai sutampa su liudytojos D. R. duotais parodymais. Liudytojos D. R. parodymų taip pat nepatvirtina ir atlyginimo išmokėjimo žiniaraščiai. V. J. individualios įmonės atlyginimo išmokėjimo žiniaraščius už 2008 m. kovo – rugsėjo mėn. pats V. J. ikiteisminio tyrimo pareigūnams pateikė tik 2009-05-19 reikalaujamų dokumentų pateikimo metu (2 t. 1, 4 b. l.), nors tiek ikiteisminio tyrimo pradžioje, tiek Šiaulių apskrities mokesčių inspekcijai bei VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriui atliekant patikrinimus, V. J. teigė, jog atlyginimų žiniaraščių jis neturi. Atsižvelgiant į tai, kad bylos nagrinėjimo metu neginčijamai nustatytas faktas, jog visus tiriamojo laikotarpio buhalterinės apskaitos dokumentus turėjo D. R., todėl tas faktas, kad dalis dokumentų, o būtent tų, kurie yra susiję su tiriamuoju laikotarpiu A. J. atlyginimo pakėlimo aplinkybėmis, buvo išskirtinai pas V. J., o ne pas kitus įmonės dokumentus turinčią D. R. ir manančią, kad ji tvarko V. J. individualios įmonės buhalterinę apskaitą, verčia abejoti minėtų dokumentų – atlyginimo išmokėjimo žiniaraščių tikrumu ir jų kilme, o tuo pačiu ir teismo pateiktu vertinimu. Nurodo, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos taip pat matyti, kad D. R. 2009-04-17 FNTT prie LR VRM (duomenys neskelbtini) apskrities skyriaus pareigūnams pateikė šiuos dokumentus: darbo sutarčių registracijos žurnalą, 2 įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos būklės pasus, 2 darbuotojų saugos ir sveikatos įvadinių instruktavimo registravimo žurnalus, 2 įvadinių priešgaisrinės saugos instruktavimų žurnalus, segtuvą „Įvairūs raštai“, griežtos apskaitos blankų pajamų-išlaidų apskaitos knygą, tabelius, žemės nuomos deklaracijas, įplaukų ir išlaidų apskaitos žurnalą, segtuvą „Darbo užmokesčiai“, segtuvą „Įvairūs“, segtuvą „Sodra“, segtuvą „Mokesčiai“, kasos knygą, darbo sutartis, segtuvą „Kasa“ (2 t. 1-2 b. l.). Apklausos teisme metu liudytoja D. R. parodė, kad sau pasiliko visų FNTT pateiktų dokumentų kopijas, todėl visiškai nepagrįstas teismo argumentas dėl to, jog dalies dokumentų liudytoja D. R. pareigūnams nepateikė ir pasiliko pas save. Dėl kompiuterinėje laikmenoje turėto ūkinių operacijų apskaitos žurnalo, kuris, pasak liudytojos D. R. nebuvo pateiktas dėl to, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnams ši informacija nebuvo reikalinga, pažymėtina, kad ši aplinkybė išaiškėjo tik bylos nagrinėjimo teisme metu. Į teismo posėdį nebuvo kviestas ir dėl šios aplinkybės nebuvo apklaustas tyrėjas, kuris būtų galėjęs pašalinti iškilusius neaiškumus. Taip pat teigia, kad šiuos minėtus neaiškumus galėjo pašalinti ir V. J. individualios įmonės ūkinę finansinę veiklą tyrusi FNTT prie LR VRM (duomenys neskelbtini) apygardos valdybos specialistė N. S.. Specialistė apklausta teisme parodė, jog yra V. J. individualios įmonės 2008 m. sausio–rugsėjo mėnesiais gautų pajamų dokumentai už 17.645 Lt, tačiau negali tiksliai pasakyti, ar liudytojos D. R. apklausos teisme metu nurodytos 2008 m. pajamos pagal kasos pajamų orderius buvo įtrauktos į specialisto išvadą. Atsižvelgdamas į tokius specialistės paaiškinimus, įvertindamas tai, jog liudytoja D. R. žodžiu išvardijo V. J. individualios įmonės pajamas pagrindžiančius dokumentus nurodydama kasos pajamų orderių datas, sumas, numerius, asmenis, iš kurių pajamos gautos, šie dokumentai užfiksuoti teisiamojo posėdžio protokole, teismas privalėjo imtis priemonių tam, kad detaliai išsiaiškintų visas aplinkybes. V. J. individualios įmonės dokumentų apžiūra taip pat būtų leidusi liudytojos D. R. parodymus vertinti priešingai, nei padarė Šiaulių miesto apylinkės teismas, nes liudytojos D. R. išvardinti 2008 m. sausio-rugsėjo mėnesiais kasos pajamų orderiai yra įtraukti į specialisto išvadą ir pajamos įskaičiuotos į 17.645 Lt bendrą sumą, nes teisiamojo posėdžio protokole užfiksuoti D. R. išvardinti kasos pajamų orderiai yra prie dokumentų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – V. J. individualios įmonės dokumentų, kurie saugomi FNTT prie LR VRM (duomenys neskelbtini) apygardos valdyboje. Teismas dokumentų neapžiūrėjo, kas jam sutrukdė tinkamai įvertinti liudytojos D. R. parodymus.

Šalies argumentai

Skunde nurodo, kad šioje baudžiamojoje byloje buvo tiriami išteisintųjų A. J. ir V. J. veiksmai, susiję išskirtinai su atlyginimo padidinimo A. J. faktu. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo ginčijamas pats faktas, jog tarp A. J. (kaip darbuotojos) ir V. J. (kaip darbdavio) buvo susiklostę darbo teisiniai santykiai. Kaltinimas abiems išteisintiesiems dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, buvo grindžiamas ta aplinkybe, kad V. ir A. J., suklastodami kaltinime nurodytus dokumentus, o būtent juose padarydami įrašus atgaline data apie 2008 m. balandžio–spalio mėnesiais, neva, A. J. pakeistas darbo sąlygas, sudarė sąlygas priskaičiuoti didesnes nei priklausytų motinystės bei motinystės (tėvystės) pašalpas. Būtent kaltinime nurodytų dokumentų suklastojimas ir pateikimas VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriui suklaidino civilinį ieškovą, ko pasekoje A. J. buvo priskaičiuota ir išmokėta neteisėtai ir nepagrįstai padidinta motinystės bei motinystės (tėvystės) pašalpa. Būtent taip šioje baudžiamojoje byloje pasireiškė apgaulė. Teismas nepagrįstai nurodė, kad, remiantis teismų praktika, apgaulės požymis turėtų pasireikšti fiktyviu A. J. įdarbinimu. Tačiau pats išteisintosios darbo faktas neginčijamas, bet kaltinimas tiek jai, tiek V. J. grindžiamas tuo, kad nebuvo Lietuvos Respublikos DK 186 straipsnio 3 dalyje nurodytų aplinkybių, leidžiančių pagrįstai ir teisėtai padidinti atlyginimą darbuotojai A. J., o būtent nepadidėjus A. J. darbo kiekiui, kokybei ir V. J. įmonės veiklos rezultatui. Kad A. J. darbo apimtys nepadidėjo ir V. J. kaip įmonės savininkas neturėjo galimybių mokėti didesnio atlyginimo, be aukščiau aptartų faktinių aplinkybių, rodo įmonės finansinė padėtis bei įsiskolinimai. Pažymėtina, kad V. J. priskaičiavus didesnį atlyginimą A. J., jis, kaip įmonės savininkas, nemokėjo privalomų mokesčių būtent nuo padidinto atlyginimo priskaičiavimo momento, už ką jam VSDFV (duomenys neskelbtini) skyrius taikė poveikio priemones. V. J. ir A. J. darbo užmokesčio pakėlimą iš esmės motyvavo tuo, jog siekė sudaryti geresnes sąlygas A. J. auginti vaiką. Pažymi, jog toks motyvas neatitinka Lietuvos Respublikos DK 186 straipsnio 3 dalies prasmės, be to, ir šiuose išteisintųjų teiginiuose taip pat įžvelgiama apgaulė, t. y. siekimas nesant pagrindo, numatyto minėtame Darbo kodekso straipsnyje, padidinti atlyginimą darbuotojai tam, kad ji galėtų gauti geresnes socialines garantijas vaiko išlaikymui, nors ši pareiga turi tekti ne valstybei, o abiems tėvams. Dėl šių aplinkybių, teigia, kad įrodymai šioje byloje įvertinti pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o nuosprendis surašytas nesilaikant BPK 305 straipsnio 3 dalies nuostatų.

Taip pat skunde nurodo, kad skiriant bausmes V. J., atsižvelgtina į tai, jog jis įvykdė 3 tyčinius nusikaltimus, iš jų 1 sunkų ir 2 apysunkius nusikaltimus, jo atsakomybę sunkina aplinkybė, jog veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, padarė bendrininkų grupėje, jo atsakomybę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 223 straipsnio 1 dalyje, lengvina aplinkybė, jog prisipažino įvykdęs šią veiką ir nuoširdžiai gailisi, nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, padaryme dalyvavo kaip padėjėjas, į tai, kad nusikaltimų padarymo metu nebuvo teistas, šiuo metu dirba. Todėl V. J. skirtinas terminuotas laisvės atėmimas, artimas straipsnių sankcijose numatytų bausmių vidurkiui. Skiriant bausmę A. J., atsižvelgtina į tai, jog jai inkriminuojamos 2 tyčinės veikos sunki ir nesunki, jos atsakomybę sunkina aplinkybė, jog veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, padarė bendrininkų grupėje, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nusikaltimų padarymo metu nebuvo teista. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, į tai, kad A. J. viena augina mažametį vaiką, jai paskyrus terminuotą laisvės atėmimą nebus kam jo prižiūrėti, nes A. J. ginčija V. J. tėvystę, vyksta ištuokos procesas, todėl, vadovaujantis teisingumo principu, jos atžvilgiu taikytinos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. J. prašo pakeisti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-04-26 nuosprendžio dalį dėl bausmės dydžio pagal nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalį, ir priimti naują sprendimą – skirti švelnesnę bausmę, t. y. mažesnį arešto parų skaičių, ir nustatyti atlikti areštą poilsio dienomis. Nurodo, kad sutinka su jam paskirtos bausmės rūšimi, tačiau mano, kad jam paskirtas 50 parų areštas yra per griežta bausmė, nes padarė tik vieną nesunkų nusikaltimą, dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo, kaip individualios įmonės savininkas, prisipažino visiškai ir nuoširdžiai gailisi, šiuo metu dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ vairuotoju-ekspeditoriumi. Teigia, kad teismui paskyrus 50 parų areštą, atliekant jį įprastine tvarka, jis gali netekti darbo, likti be pragyvenimo šaltinio, kitų pajamų ir turto neturi. Be to, nurodo, kad Šiaulių m. apylinkės teismo 2009-09-15 nuosprendžiu, su vėlesniais pakeitimais, paskirtą bausmę – 45 paras arešto yra visiškai atlikęs, tai patvirtina Šiaulių tardymo izoliatoriaus pažymėjimas apie paleidimą.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliaciniu skundu civilinis ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyrius prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendį dalyje, kurioje V. J. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir A. J. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir jų atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad nuosprendis priimtas neįvertinus visų byloje įrodymų arba jie įvertinti ne objektyviai, todėl nuosprendis yra nepagrįstas ir naikintinas. Mano, kad nepagrįstai išteisinus kaltinamuosius VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriui padaryta žala yra neatlyginta – civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas. Teigia, kad nepagrįstas teismo motyvas, kad remiantis teismų praktika (nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-38/2011; 2K-448/2010) kaltinamųjų V. J. ir A. J. apgaulės požymis jiems inkriminuojamų veikų atžvilgiu turėtų pasireikšti fiktyviu įdarbinimu, nes negalima skirtingų situacijų bylose vertinti vienodai ir teigti, kad tik fiktyvus įdarbinimas yra apgaulė. Siekti sau naudos apgaule ar sukčiavimu galima įvairiais būdais. Šiuo atveju kaltinamieji, būtent ir naudojosi kitais būdais apgauti valstybę ir gauti naudos sau. Teismo posėdyje kaltinamieji nurodė, kad A. J. įmonėje dirbusi vadybininke, jos darbo užmokestis pagal darbo sutartį buvo 450 Lt, kad tuo laiku, kol šeimoje nebuvo nesutarimų, atsižvelgiant į įmonės pobūdį, kad tai individuali įmonė, ir visi pinigai patenka į šeimą, toks atlyginimas buvo normalus, tačiau, kai šeimoje kilo nesutarimai, kai A. J. buvo priversta išsikraustyti, pagal kaltinamosios A. J. parodymus, ji auginusi nepilnametį sūnų, todėl paprašiusi jai pakelti atlyginimą. Toliau teismas pasisako, kad V. J. šalių tarpusavio susitarimu padidindamas darbo užmokestį realiai dirbusiai A. J. nepažeidė LR teisės aktų. Nesutinka su šiuo teismo teiginiu, kad individualios įmonės savininkas, mokėdamas pusę minimalaus atlyginimo darbuotojai, kuri iš parodymų matyti, jog visą laiką dirbo ir po darbo valandų ir viršvalandžius, jai mokėjo tik 450 Lt, nuo kurių net negalėjo sumokėti valstybinio socialinio draudimo įmokų, nes įmonė buvo skolinga VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriui, nusprendžia, neturėdamas jokių galimybių nustatyti 2900 Lt atlyginimą, tai padaro. Įmonės savininkas padidindamas atlyginimą savo nėščiai žmonai, puikiai suprato, kad jis negali mokėti tokio atlyginimo. Teigia, kad šiuo atveju reikia vertinti ne tik darbdavio ir darbuotojo susitarimą, kurio nereglamentuoja jokie teisės aktai, bet ir tai, kad turės būti mokamas ne tik padidintas atlyginimas, bet ir nuo jo priskaičiuotos valstybinio socialinio draudimo įmokos. V. J. nuo A. J. priskaičiuoto atlyginimo už 2008 m. II, III ketvirtį nesumokėjo nė lito valstybinio socialinio draudimo įmokų. Tokių veiksmų negalima vertinti kitaip, kaip apgaule. Kaltinamoji A. J. visą laiką parodymuose nurodo, kad ji tuo metu turėjo iš ko nors gyventi, išlaikyti vaiką. Tokiu būdu V. J. padidindamas atlyginimą, kurio padidinti realiai negalėjo, nes nemokėjo įmokų, savotiškai išsprendė vaiko išlaikymo klausimą. Taip pat nurodo, kad teismas liudytojos D. R. parodymų nelaikė patikimais visiškai nepagrįstai. Liudytoja D. R. savo parodymuose nurodė, kad 2008 metų A. J. jai pasakiusi, jog spalio mėnesį ji išeina dekretinių atostogų, todėl jai reikia padidinti atlyginimą. Mano, kad liudytojos parodymai yra nuoseklūs, o ta aplinkybė, kad ji elgėsi nesąžiningai – negrąžino V. J. dalies dokumentų, neleidžia daryti tokios išvados. Tai V. J. nuo pat pradžių elgėsi nesąžiningai, neaišku dėl kokių priežasčių D. R. sakydamas, kad ją priima į darbą buhaltere, apie tai Sodrai nepranešė. Mano, kad šioje vietoje įmonės vadovas, kuriam šiaip yra keliami didesni reikalavimai, elgėsi netinkamai, taip pat pažeidė LR Darbo kodekso reikalavimus, priėmęs į darbą darbuotoją, pažeidė nustatytą tvarką. Už priimtą į darbą darbuotoją nebuvo mokamos įmokos, apie tai nėra pateiktas pranešimas. Vadinasi dėl V. J. veiksmų D. R. dirbo nelegaliai. Iš po viso to, ji suprantama bandydama apginti savo teises, elgėsi taip kaip jai atrodė tinkama, todėl jos parodymus laikyti nepatikimais nėra jokio pagrindo. Liudytojas N. K. teismo posėdyje nurodė, kad jis V. J. įmonėje dirbo 2-3 mėnesius, kad jam jau nebedirbant įmonėje, jis už atlygį nuveždavęs darbo reikalais tiek V. J., tiek A. J.. Vadinasi, jis tas pačias vairuotojo funkcijas vykdydavo tik nelegaliai, o V. J. nereikėdavo mokėti įmokų, jie tiesiogiai atsiskaitydavo. Visi šie veiksmai rodo, kad V. J. visokiais būdais stengėsi vengti mokesčių valstybei ir gauti kuo didesnės naudos. Teismas visiškai nevertino tos aplinkybės, kad V. J. įmonė finansines ataskaitas apie padidintą A. J. atlyginimą, kurių pagrindu jai buvo priskaičiuotos padidintos pašalpos pateikė žymiai pavėluotai. Ataskaitos už 2008 m. II ketv. turėjo būti pateiktos iki 2008 m. liepos 15 d. o jas pateikė tik 2008 m. spalio mėnesį, t. y. tada, kai po keleto dienų A. J. pateikė prašymą skirti motinystės pašalpą. V. J. buvo išsiųstas raginimas pateikti ataskaitas, specialistė skambino, nurodydama jas pateikti bei sumokėti įmonės skolą, tačiau V. J. visokiais būdais vengė atvykti. Ta aplinkybė, kad esą jis neturėjo dokumentų yra visiškai nepagrįsta, nes įmonėje buvo tik viena darbuotoja, už kurią reikia teikti ataskaitas, t. y. A. J. ir ataskaitos pateikimas už vieną darbuotoją yra nesudėtingas ir tam nereikalingi įmonės dokumentai.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė jos ir civilinio ieškovo apeliacinius skundus patenkinti, nuteistojo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistasis V. J. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroro ir civilinio ieškovo apeliacinius skundus atmesti.

Išteisintoji A. J. ir jos gynėjas prašė prokuroro ir civilinio ieškovo apeliacinius skundus atmesti.

Apeliaciniai skundai atmestini. Išnagrinėjusi apeliacinius skundus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą teismo nuosprendį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nuosprendžio motyvuojamoje dalyje išdėstė išsamius argumentus, pagrindžiančius teismo išvadą, jog išteisintieji V. J. ir A. J. nepadarė jiems inkriminuojamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje ir BK 300 straipsnio 3 dalyje.

Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas teismas tiek apkaltinamajame, tiek ir išteisinamajame nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinti remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis, t. y. teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, o išteisinamajame nuosprendyje išdėsto motyvuotas išvadas dėl įrodymų nebuvimo ir kaltinamojo išteisinimo. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas nepažeidė BPK 304, 305, 307 str. reglamentuojančių nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų, t. y. nuosprendyje išvardino visus tiek įžanginei, tiek aprašomajai, tiek ir rezoliucinei nuosprendžio dalims priskirtus duomenis. Taip pat nuosprendyje teismas išdėstė kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmę, nustatytas bylos aplinkybes, pateikė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė išvadas dėl V. J. ir A. J. išteisinimo. Taigi skundžiamas nuosprendis savo forma ir turiniu yra teisėtas procesinis dokumentas.

Prokuroras ir civilinis ieškovas, apeliaciniais skundais nesutikdamas su V. J. ir A. J. išteisinimu, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms. Kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, nors teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai bei, remdamasis teisiamajame posėdyje ištirtų visų bylos įrodymų analize, padarė išvadą dėl V. J. ir A. J. nekaltumo. Kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Teismo padarytos išvados atitinka bylos faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis, su jomis sutinka. Tuo tarpu prokuroras ir civilinis ieškovas, skunduose argumentuodami savo teiginius dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadų neatitiko faktams, dėsto argumentus, iš esmės jau įvertintus nuosprendyje.

Žemesnės instancijos teismas

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados, kad V. J. ir A. J. nepadarė veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, yra teisingos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų Senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarime ,,Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ sukčiavimas apibrėžiamas kaip nusikalstama veika, kuria kaltininkas tyčia, neteisėtai, neatlygintinai užvaldo, pasisavina, iššvaisto svetimą turtą arba įgyja teisę į jį. Sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti arba teisei į turtą įgyti. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo apgaulės įtakoje savanoriškai patys perleidžia turtą ar teises į turtą kaltininkui manydami, kad šis turi teisę jį gauti. Pagal Aukščiausiojo Teismo praktiką, apgaulė pasireiškia turto savininko ar valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, nutylint esmines savininko apsisprendimui dėl turto ar teisės į turtą perleidimo aplinkybes ir pan.

Žemesnės instancijos teismas

Teismų praktikoje dokumentas yra laikomas netikru tuomet, kai dokumento turinyje įtvirtinti objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys ir kaltininkas tokį dokumentą surašė, atspausdino ar kitaip pagamino kito asmens vardu visiško materialaus klastojimo būdu, o tikras suklastotas dokumentas – tuomet, kai kaltininkas pakeitė kito asmens surašyto, atspausdinto ar kitaip pagaminto dokumento turinį arba kaltininkas savo vardu surašė, atspausdino ar kitaip pagamino arba tik patvirtino kito asmens surašytą dokumentą, tuo tokio dokumento turinyje įtvirtindamas tikrovės neatitinkančius duomenis.

Sprendžiant, ar asmens veika, nevykdant arba netinkamai vykdant iš sutarčių kylančias pareigas, užtraukia civilinę atsakomybę, ar ši veika laikytina sukčiavimu, svarbu atsižvelgti ir į tai, kokius ketinimus turėjo asmuo, sudarydamas tokias sutartis. Sukčiavimo atveju asmuo, sudarydamas sutartis su nukentėjusiaisiais, neketina vykdyti iš sutarčių kylančių pareigų, o tik siekia suklaidinti nukentėjusiuosius dėl savo tikslų ir taip neteisėtai įgyti svetimą turtą.

Šiame kontekste pažymėtina, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Nusikalstamos veikos – tai teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmonių teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės. Taigi kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis priemonėmis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2011-10-04 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-409/2011).

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir taikant teisę, šis principas įpareigoja teisę taikančias institucijas nenukrypti nuo bendrųjų teisės principų, įtvirtintų demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

Prokurorė apeliaciniame skunde teigia, kad V. J. parodymai netinkamai įvertinti, t. y. neanalizuoti V. J. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Tačiau pastebėtina, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme V. J. nebuvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimo, t.y. jis nebuvo saistomas priesaika duoti teisingus parodymus apie savo galimai padarytas nusikalstamas veikas. Pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį, teismas nuosprendį pagrindžia tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Iš teisminio nagrinėjimo metu V. J. duotų parodymų matyti, kad jie atitinka paskutinius jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Be to, teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo perskaityti V. J. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, t. y. jie nebuvo tiriami. Pastebėtina, kad valstybinį kaltinimą palaikiusi prokurorė neprašė V. J. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų perskaityti taip papildant tiriamų įrodymų apimtį. Įvertinus šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, neanalizuodamas ikiteisminio tyrimo metu V. J. duotų parodymų ir nepasisakydamas dėl parodymų prieštaringumo, o remdamasis tik teisiamojo posėdžio metu duotais V. J. parodymais baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė.

Liudytoja D. R. parodė, kad ji V. J. įmonėje buhaltere pradėjo dirbti nuo 2008 m. sausio pabaigos ar vasario mėnesio pradžios, tačiau įmonės dokumentus pareigūnams perdavė tik 2009 m. balandžio 17 d., t. y. po metų. Nurodytas paaiškinimas, kad dalies dokumentų ji negalėjo grąžinti įmonės savininkui, kadangi pastarasis vengė susitikimų su ja, bei apsidrausdama atgauti atlygį už atliktą darbą – V. J. įmonės buhalterinių dokumentų tvarkymą, nepateisina jos veiksmų savavališkai laikius įmonės buhalterinius dokumentus savo žinioje ir atitinkamai nepateikus jų pareigūnams. Tokiu būdu būtų užkirtusi kelią galimai neteisėtiems išteisintųjų veiksmams. Be to, nors liudytoja D. R. parodė, kad ji parengdavo pranešimus Sodrai, užpildydavo deklaracijas mokesčių inspekcijai ir jas perduodavo V. J., tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jos pildyti ir V. J. perduoti dokumentai skiriasi nuo dokumentų, kuriuos V. J. pateikė minėtoms valstybės institucijoms. Taip pat nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog ji elektroniniu paštu siuntė V. J. dokumentus ir juos V. J. pateikė laiku. Nors liudytojos D. R. parodymai yra nuoseklūs, tačiau byloje nėra duomenų, kurie juos patvirtina. Taigi, nesant byloje liudytojos D. R. parodymus patvirtinančių duomenų, nėra pagrindo besąlygiškai tikėti D. R. parodymais, jog V. J. ir A. J. jos prašė atgaline data užpildyti reikiamus dokumentus apie A. J. padidintą darbo užmokestį.

Bylos medžiaga nustatyta, kad išteisintieji V. J. ir A. J. tiriamu kaltinime nurodytu laikotarpiu buvo sutuoktiniai. Byloje esanti 2005-10-03 darbo sutartis Nr. 1, patvirtinanti, kad A. J. buvo priimta dirbti į V. J. individualią įmonę vadybininke, šio fakto byloje niekas neginčija ir byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad A. J. savo sutuoktinio V. J. įmonėje buvo įdarbinta fiktyviai. Apklausti liudytojai patvirtino, kad A. J. įmonėje dirbo daugiau nei pats V. J.. Liudytojas N. K. patvirtino, kad jis, jau nebedirbdamas V. J. individualioje įmonėje, vežiojo tiek V. J., tiek ir A. J. pas klientus. Įvertinus darbo sutarties abejose egzemplioriuose padarytus pakeitimus, daroma išvada, kad A. J. darbo laikas ir darbo užmokestis buvo keičiami atitinkamai įvertinus darbo sąlygas, įmonės ekonominę būklę bei valstybės ekonominę padėtį. Išteisintieji teismo metu tvirtino, kad darbo užmokestis A. J. buvo padidintas pasikeitus jos darbo krūviui. Teisminio nagrinėjimo metu pateikti dokumentai patvirtina, kad V. J. įmonė sudarė tarpininkavimo sutartis, kad viena iš sandorių šalių buvo įvardinta A. J., be to, minėti sandoriai buvo sudaryti 2008 m. pradžioje. Iš duomenų apie V. J. įmonėje dirbusius asmenis matyti, kad tiriamu laikotarpiu įmonėje samdoma darbuotoja buvo A. J., o kitai samdomai darbuotojai A. Č. nuo 2007-04-10 buvo suteiktos nėštumo, gimdymo ir motinystės atostogos, kiti asmenys – A. V. ir N. K. įmonėje jau nebedirbo. Taigi, visus darbus įmonėje be įmonės savininko atliko vienintelė samdoma darbuotoja A. J.. Posėdyje apklausta specialistė N. S. patvirtinusi byloje pateiktas specialisto išvadas patikslino, kad V. J. įmonė turėjo pajamų mokėti atlyginimams, tame tarpe ir mokėti padidintą atlyginimą A. J..

Pažymėtina, kad darbo užmokesčio dydis, kaip pasisakė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. spalio 12 d. kasacinėje nutartyje Nr. 2K– 448/2010, yra dviejų šalių – darbdavio ir darbuotojo – susitarimo dalykas. Darbo užmokestis – tai atlygis darbuotojui už jo atliktą darbą, už tai kiek jis vertas, dėl jo kvalifikacijos, sugebėjimų ir pan. Draudžiant darbdaviui mokėti darbuotojui jų sutartą darbo užmokestį būtų pažeidžiami demokratinės valstybės principai. Darbo užmokesčio mokėjimas už realiai atliktą darbą nėra kriminalizuotas ir pats savaime nesudaro sukčiavimo sudėties. Tam, kad tokia veika būtų kvalifikuojama kaip sukčiavimas, būtinos tam tikros aplinkybės: darbo užmokestis už realiai neatliekamą darbą; fiktyvios įmonės įsteigimas; kai sumokami tik mokesčiai, o darbo užmokestis nemokamas; kai klastojami buhalterinės apskaitos ir kitokie dokumentai. Asmuo, teisėtai gavęs jam priklausantį atlyginimą už realiai atliekamą darbą, už kurį sumokėti visi mokesčiai, negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, nes priešingu atveju būtų pažeidžiamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnyje įtvirtintas principas – nėra bausmės be įstatymo – kuris draudžia nuteisti už veiksmus ar neveikimą, kurie pagal jų padarymo metu galiojusius valstybės įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikaltimais.

Byloje nustatyta, kad V. J. įmonė nebuvo fiktyvi, A. J. šioje įmonėje nebuvo fiktyviai įdarbinta, t. y. ji realiai dirbo ir turėjo teisę gauti darbo užmokestį už jos realiai atliekamą darbą. Išteisintieji posėdžio metu pripažino, kad viena iš darbo užmokesčio padidinimo priežasčių buvo ir tuo metu nepilnamečio vaiko išlaikymui reikalingos lėšos, todėl pagrįstas prokurorės skundo teiginys, jog pareiga pasirūpinti nepilnamečiu vaiku ir jo išlaikymu tenka abiem tėvams ir kad tai negali būti pagrindu darbo užmokesčio didinimui, tačiau iš įsakymo matyti, kad darbo užmokestis A. J. buvo padidintas dėl padidėjusio darbo krūvio.

Tai, kad darbo sutarties pakeitimas apie padidintą A. J. darbo užmokestį buvo padarytas tik pas išteisintąją likusiame darbo sutarties egzemplioriuje, nepaneigia, kad dokumentai buvo užpildyti atgaline data. Kadangi vienas darbo sutarties egzempliorius buvo pas D. R., kuri jo su kitais įmonės dokumentais negrąžino įmonės savininkui, todėl logiška, kad pakeitimas apie sulygtą didesnį darbo užmokestį buvo padarytas tik tame darbo sutarties egzemplioriuje, kuris buvo likęs pas išteisintuosius. Įvertinus šias aplinkybes, daroma išvada, kad nėra pagrindo manyti, kad darbo sutarties pakeitimas apie A. J. padidintą darbo užmokestį buvo padarytas ne 2008-04-01, o vėlesne data. Taigi, laikant, kad darbo sutartis buvo pakeista 2008-04-01, nėra pagrindo manyti, kad darbo užmokestis A. J. buvo padidintas tikslu gauti didesnę motinystės (tėvystės) pašalpą iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, nes A. J. į VšĮ (duomenys neskelbtini) apskrities ligoninės nėščiųjų įskaitą įrašyta tik 2008-05-22 esant 10 savaičių nėštumui (1 t. 71 b. l.), t. y. padidinus darbo užmokestį A. J. nežinojo, kad yra nėščia. Prokurorė sutinka su bylos duomenimis nustatytu faktu, kad vienas 2005-10-03 darbo sutarties egzempliorius buvo pas liudytoją D. R., kad ji negrąžino darbo sutarties ir kitų dokumentų V. J. pagal jo reikalavimą, tačiau prokurorė vis viena kaltina V. J. ir A. J. atliktais neteisėtais veiksmais, jog įrašas nebuvo padarytas antrajame darbo sutarties egzemplioriuje. Akivaizdu, kad darbdavys V. J. dėl objektyvių ir nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių negalėjo padaryti įrašo antrajame 2005-10-03 darbo sutarties egzemplioriuje, todėl tai negali būti pripažinta A. J. ir V. J. kaltės įrodymu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. J. ir A. J. veiksmuose nėra būtino sukčiavimo sudėties požymio – apgaulės. Taip pat nėra pagrindo tvirtinti, kad jie suklastojo kaltinamajame akte nurodytus dokumentus, kurių pagrindu A. J. buvo paskirta motinystės pašalpa.

Byloje nustatyta, kad pranešimus apie apdraustuosius už II ir III ketvirčius V. J. Sodrai pateikė 2008 m. rugsėjo 24 d. (1 t. 77-78 b. l.), tačiau tai nepatvirtina, kad šiuose pranešimuose buvo nurodyti duomenys neatitinkantys tikrovės. Kadangi didžioji dalis finansinių-buhalterinių dokumentų buvo pas D. R., logiška, kad įmonės savininkas negalėjo laiku pateikti dokumentus. Nors apeliaciniuose skunduose prokurorė ir civilinis ieškovas nurodo, kad V. J. įmonė nesumokėjo privalomų mokesčių valstybei, tarp jų ir nuo padidinto A. J. darbo užmokesčio, tačiau už mokesčių nesumokėjimą (tarp jų ir už padidintą A. J. atlyginimą) laiku V. J. buvo taikyta nuobauda ir dėl susidariusios skolos valstybei Sodra kreipėsi pas antstolį dėl skolos išieškojimo. Tačiau, pažymėtina, kad šioje byloje mokesčių nesumokėjimas valstybei nėra nagrinėjimo objektas, nes atsakomybė už mokesčių nesumokėjimą yra numatyta BK 219 straipsnyje.

Teisėjų kolegijos nuomone, aptarti bylos faktiniai duomenys patvirtina, kad A. J. savo vyro V. J. įmonėje dirbo realiai, todėl neturi pagrindo manyti, kad jai už darbą buvo sumokėta per daug. Nei prokurorė, nei civilinis ieškovas nepateikė jokių naujų faktinių duomenų, paneigiančių, kad A. J. darbo užmokestis buvo padidintas nepagrįstai bei neteisėtai. Byloje nėra duomenų, kad tokio dydžio atlyginimas būtų buvęs fiksuojamas dokumentuose fiktyviai. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad V. J. įmonė buvo pajėgi sumokėti ir sumokėdavo nustatyto dydžio darbo užmokestį ne tik A. J., bet ir kitiems įmonėje dirbusiems asmenims. Nors V. J. ir nesumokėjo visų privalomų mokesčių valstybei, tačiau privalomus valstybei mokėti mokesčius nuo A. J. padidinto darbo užmokesčio išskaičiavo. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, skolos kaip mokesčių nesumokėjimo išieškojimas yra perduotas antstoliui. Todėl laikoma, kad A. J. išmokėta didesnė motinystės pašalpa priklauso objektyviai egzistuojančiu pagrindu. Jai teisėtai priklausančios teisės ir piniginių lėšų įgijimas nesudaro sukčiavimo sudėties. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nėra faktinių duomenų, pagrindžiančių, kad A. J. gavo didesnę motinystės pašalpą apgaulės būdu, tai yra nepagrįstai padidinant jai darbo užmokestį, išskaičiuojant iš jos apskaičiuoto padidinto darbo užmokesčio didesnes įmokas į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetą bei iš jo atitinkamai gaunant didesnę motinystės pašalpą. Kolegija pažymi, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Lietuvos Respublikos įstatymai draudžia mokėti mažesnį, nei numatyta įstatyme, minimalų valandinį atlygį ar minimalią mėnesinę algą. Tuo tarpu susitarti dėl didesnio darbo užmokesčio draudimo nėra. O tai, kad motinystės (tėvystės) pašalpa mokama iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžeto, o ne iš darbdavio, teisėtai mokėjusio darbo užmokestį darbuotojui, lėšų, įstatymų leidėjo valia. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad išteisintųjų veiksmai, kuomet V. J. savo įmonėje dirbusiai A. J. nuo 2008-04-01 nustatė 2900 Lt mėnesinį darbo užmokestį, kartu išskaičiuodamas didesnes įmokas valstybei, įskaitant mokesčius ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, o A. J. pagal įstatymą iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžeto gavo jai priklausančias išmokas, nelaikytini nusikalstamais ir negali būti kvalifikuojami kaip sukčiavimas. Taip pat nėra pagrindo tvirtinti, kad buvo suklastoti kaltinime nurodyti dokumentai, kurių pagrindu A. J. buvo apskaičiuota motinystės pašalpa, nes nenustatyta, kad A. J. ir V. J. darbo santykiai būtų buvę fiktyvūs.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, įvertinęs šiuos įrodymus apylinkės teismas padarė teisingą išvadą, kad sukčiavimu ir dokumento klastojimu šioje baudžiamojoje byloje A. J. ir V. J. veiksmai galėjo būti pripažinti nusikalstamais tik tuo atveju, jeigu būtų įrodyta, jog A. J. V. J. individualioje įmonėje nedirbo jokio darbo ir jų darbo santykiai buvo fiktyvūs ar sulygto dydžio atlyginimas objektyviai būtų buvęs neįmanomas. Tačiau bylos faktiniai duomenys patvirtina, kad A. J. realiai dirbo V. J. įmonėje, o V. J. įmonė turėjo finansines galimybes sumokėti sulygto dydžio atlyginimą A. J.. Faktas, kad per visą ūkio veiklos laikotarpį tokio dydžio darbo užmokestis buvo mokamas tik A. J., pats savaime nesudaro sukčiavimo sudėties, aplinkybių, kad atlyginimas A. J. buvo mokamas už realiai neatliekamą darbą, byloje nenustatyta.

Teisėjų kolegijos manymu, byloje ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, pagrindžiančių išteisintųjų kaltę padarius jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas, todėl jie pagrįstai išteisinti.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ši nuostata konkretinama įtvirtinant prioritetinę ir išimtinę teismo teisę įstatymo nustatyta tvarka išspręsti asmens kaltumo ir nekaltumo klausimą ir įvykdyti teisingumą baudžiamosiose bylose. Kaltinimai negali būti grindžiami prielaidomis, o turi būti pagrįsti įrodymais. Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad byloje būtų visapusiškai, objektyviai ištirtos bylos aplinkybės, teismo nuosprendis būtų ne tik teisėtas, bet ir pagrįstas byloje surinktais įrodymais. O bet kurios byloje nepašalintos abejonės, prieštaravimai turi būti vertinami ir aiškinami kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Europos žmogaus teisių teismas byloje Barberas Messegue ir Jabardo prieš Ispaniją nekaltumo prezumpciją sukonkretino nurodydamas, kad kaltintojas privalo pateikti kaltumo įrodymus, o abejonės turi būti traktuojamos kaltinamojo naudai. Apibendrinant aptartus įrodymus, akivaizdu, kad kaltintojo pateikti įrodymai visiškai neatlaiko konkurencijos prieš kitas objektyvias byloje nustatytas išteisintuosius teisinančias aplinkybes, todėl darytina išvada, kad A. J. ir V. J. yra nekalti, kad jie inkriminuojamų nusikaltimų nepadarė.

Priimant išteisinamąjį nuosprendį, kai nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas, šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas), todėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus pareikštas civilinis ieškinys pagrįstai paliktas nenagrinėtas.

Kolegijos nuomone, apylinkės teismo išteisinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo.

Priėmus sprendimą palikti išteisinamąjį nuosprendį, prokuroro apeliacinio skundo argumentai dėl A. J. ir V. J. skirtinų bausmių neanalizuojami.

Motyvuojamoji dalis

Dėl V. J. paskirtos bausmės

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje, reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, nustatytos sankcijos ribose ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. J. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, nepažeidė BK 54 straipsnio reikalavimų.

V. J. padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą, ši nusikalstama veika nenutrūko pasikėsinimo ar rengimosi stadijoje. Iš bylos duomenų matyti, kad V. J. šiuo metu dirba, buvo teistas už nusikalstamą veiką, susijusią su teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymu. Taip pat iš bylos matyti, kad apeliantas yra baustas administracine tvarka, charakterizuojamas patenkinamai. Byloje nustatyta tik nuteistojo V. J. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Kadangi šią nusikalstamą veiką V. J. padarė būdamas neteistas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai jam paskyrė bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu (BK 55 straipsnis).

BK 61 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) ją sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Įvertinus šias paminėtas aplinkybes ir vadovaujantis BK 55 straipsnio nuostata, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, daroma išvada, kad V. J. pirmosios instancijos teismas pagrįstai paskyrė arešto bausmę jos dydį nustatydamas mažesnį nei BK 49 straipsnio 3 dalyje už nusikaltimą skirtino arešto vidurkį. Taigi, apeliantui paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta ir jos švelninti nėra pagrindo. Be to, subendrindamas V. J. skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę už BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą, su ankstesniu nuosprendžiu paskirta ir jau atlikta bausme, apylinkės teismas BK 63 straipsnio nuostatų nepažeidė. Atsižvelgus į tai, kad į V. J. paskirtą galutinę subendrintą bausmę yra įskaityta visa jo pagal ankstesnį nuosprendį paskirta bausmė – 45 paros arešto, laikoma, kad apeliantui liko neatliktos tik penkios arešto paros, kurias nuteistasis gali atlikti per vieną savaitę. Taigi, įvertinus visas paminėtas aplinkybes, kad nuteistajam liko atlikti mažiau nei vieną savaitę arešto, nėra pagrindo manyti, kad dėl paskirtos bausmės nuteistasis praras darbą, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas nuosprendis dalyje dėl V. J. paskirtos bausmės yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jo apelianto skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas,

nutaria:

Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokuroro, civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus ir nuteistojo V. J. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 26 d. nuosprendžio atmesti.

Kolegijos pirmininkė Klavdija KruminienėTeisėjai Vaclovas IždonasZigmas Kavaliauskas