Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T.P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų į atitinkamas institucijas nesikreipė, todėl laikytina, kad jos nusiskundimai yra subjektyvaus pobūdžio ir neįrodo patirtos žalos.

Atvykęs į Kauno TI pareiškėjas gavo visą patalynę, taip pat ir užvalkalus. Pretenzijų patalynei pareiškėjas ją gaudamas nepareiškė. Pagal tvarką patalynė kartą per savaitę skalbiama. Patikrinus „Suimtųjų ir nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų) bei skundų įstaigos vadovybei registro Nr. 48 įrašus, nerasta pareiškėjo skundų dėl patalynės kokybės ar parazitų kamerose, todėl laikytina, kad jo teiginys apie patalynės kokybę ir parazitus kamerose yra nepagrįstas. Pažymėjo, kad Kauno TI parazitų kontrolę pagal sutartį atlieka specializuota įmonė. Nurodė, kad Kauno TI sanitarinių mazgų įrengimas visiškai užtikrina higienos normų laikymąsi. Sanitariniame mazge yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, atitinkantis Lietuvos standartą LST EN 997/AC. Jo konstrukcija neleidžia kanalizacijos dujoms išeiti į patalpą. Sanitariniame mazge įrengti praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), jis turi atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą ir atskirtas nuo kameros 2,1 m. aukščio atitvarais, užtikrinančią higienos normų laikymąsi ir naudojimosi intymumą.

Daugumoje Kauno TI kamerų yra įrengti standartiniai skaidraus stiklo langai. Kauno TI pastato trečiojo aukšto kamerų langų (kamerų numeriai prasideda skaitmeniu „3“), išeinančių į A. Mickevičiaus gatvę, stiklai aptraukti apsaugine plėvele. Tokia galimybė numatyta Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 punkte. Dalies Kauno TI langų konstrukcijos pakeitimas atliktas dėl to, kad skaidraus stiklo atidaromi langai laikomų asmenų buvo naudojami susiekti su A. Mickevičiaus gatvėje esančiais asmenimis keičiantis šviesos signalais, kalbantis ir perduodant daiktus (mobilius telefonus, raštelius, ir kt.). Tokie veiksmai trukdė ikiteisminiam tyrimui, todėl pakeitimai padaryti siekiant užtikrinti, suimtųjų izoliavimo reikalavimą ir tam, kad ikiteisminis tyrimas būtų atliekamas taip, kaip reikalauja teisės aktai. Neabejotinai galima teigti, kad langų stiklą ir konstrukciją teko pakeisti dėl neteisėtų tardymo izoliatoriuje laikomų asmenų ir jų bendrininkų laisvėje veiksmų. Pažymėtina, kad langai praleidžia pakankamai šviesos, o kamerų dirbtinis apšvietimas atitinka higienos normos reikalavimus. Kamerose su neatidaromais langais įrengta mechaninio vėdinimo sistema, kuri atitinka ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 p. reikalavimą: gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema. Languose taip pat įrengta orlaidė natūraliai ventiliacijai (nuotraukos pridedamos). Pareiškėjo pretenzija dėl kamerų su neatidaromais langais ventiliavimo neturi pagrindo.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalis įpareigoja tardymo izoliatoriaus administraciją ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems suteikti galimybę pasinaudoti pirtimi arba dušu. Tokia pati nuostata įtvirtinta ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkte. Kauno TI direktoriaus 2013-09-17 įsakymu Nr. l - 209 patvirtinto „Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašo“ 13 punkte nustatyta, kad kiekvienam suimtajam ar nuteistajam suteikiama galimybė 10 min. pasinaudoti dušu. 14 punkte nustatyta galimybė, kad, esant didesniam suimtųjų skaičiui nei duše vietų, galimybė pasinaudoti dušu gali būti pratęsta iki 10 min. Kauno TI yra 5 dušų patalpos, jose yra įrengta 13 dušų kabinų. Įrengtų dušų kabinų kiekis leidžia vykdyti minėto įstatymo ir higienos normos reikalavimus. Tokia prausimosi tvarka tenkina absoliučią daugumą suimtųjų.

Kauno TI kameros yra įrengtos taip, kaip reikalauja tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės. Prie stalų gali laisvai sėdėti keturi asmenys. Praktika rodo, kad neretai valgant prie jų susėda ir šeši valgantieji. Asmenys, nesutilpę prie stalų, valgo sėdėdami ant lovų (kameroje laikomi asmenys valgydami naudojasi tik šaukštais, peiliai ir šakutės jiems nėra duodami, todėl valgymui reikia mažesnio ploto, nei valgymo metu naudojantis visais stalo įrankiais).

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam kalint netinkamomis sąlygomis Kauno TI laikotarpiu nuo 2014-06-04 iki 2015-07-25.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punkte nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Administracinėje byloje esantys įrodymai patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu Kauno TI vertinamuoju laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 349, 331, 204, 162, 336, 320 (b.l. 22-31). Didesniąją laiko dalį jis buvo laikomas kamerose, kuriose, priešingai nei nurodo pareiškėjas, jo kalinimo sąlygos atitiko reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus kameroje. Pareiškėjui netgi teko daugiau gyvenamojo ploto nei numatyta teisės aktuose. Taigi, jis buvo laikomas sąlygomis, kurios užtikrino, kad jo orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų jam didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Tačiau pagal atsakovo pateiktus duomenis nustatyta, jog pareiškėjui kalint Kauno TI, teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv.m. ploto normos nebuvo užtikrintas 43 paras. Pareiškėjui tuo metu trūko apie 0,41 kv. m gyvenamojo ploto, be to, dalį gyvenamojo ploto užėmė baldai. Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą (ABTĮ 56 str.). Iš to seka išvada, kad pareiškėjui kalint Kauno TI, nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpose. Tokie atsakovo veiksmai negali būti laikomi teisėtais, todėl atsiranda pagrindas spręsti klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas neturtinės žalos priteisimo reikalauja taip ir dėl to, kad Kauno TI kamerose buvo netinkamas apšvietimas, buvo drėgna, buvo netinkamas vėdinimas, kondicionierius skleidė didelį triukšmą, buvo sulūžę gultai, nešvari patalynė. Pareiškėjas į bylą nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių paminėtus jo argumentus. Byloje nepateikta įrodymų - t.y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012-06-25 įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-10-28 įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu Reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamo kamerų apšvietimo, drėgmės, netinkamo vėdinimo, kondicionierius skleidžiamo triukšmo, sulūžusių gultų, nešvarios patalynės galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu būtų apie netinkamą apšvietimą informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės. Dėl to pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos netinkamo kamerų apšvietimo, drėgmės, netinkamo vėdinimo, kondicionierius skleidžiamo triukšmo, sulūžusių gultų, nešvarios patalynės galėjo patirti papildomus nepatogumus laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 str.). Į bylą pateiktos kameros kortelės (b.l. 21) duomenys patvirtina, kad pareiškėjui atvykus į Kauno TI jam buvo išduotas čiužinys, pagalvė, antklodė, užvalkalas, paklodė, rankšluostis, pagalvės užvalkalas. Tai paneigia pareiškėjo argumentus dėl to, jog Kauno TI patalynė buvo be užvalkalų.

Pareiškėjas nurodė, kad dušu galima buvo pasinaudoti tik vieną kartą per savaitę ir tik 15 minučių. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu ir gauti išskalbtą patalynę (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę) ir apatinius drabužius. Iš byloje pateikto Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2013-09-17 įsakymu Nr. 1-209 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašo matyti, jog kiekvienam suimtajam ar nuteistajam suteikiama galimybė 10 min pasinaudoti dušu (13 punktas), esant didesniam suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui nei duše vietų, galimybė pasinaudoti dušu pratęsiama 10 min (14 punktas) (b. l. 55-56). Minėtas aplinkybes patvirtino ir pats pareiškėjas savo skunde, pažymėdamas kad pasinaudoti dušu galima vieną kartą per savaitę 15 minučių. Taigi, Kauno TI užtikrina suimtųjų ir nuteistųjų teisę pasinaudoti dušu, ne rečiau kaip kartą per savaitę, kaip numatyta Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010) 68 punkte. Atsakovo veiksmuose neteisėtos veiklos požymių nėra, dėl to pareiškėjo argumentai dėl jo teisių pažeidimo šiuo klausimu yra atmestini.

Pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad apsiprausiant nebuvo užtikrintas jo privatumas. Atsakovas atsiliepime teigia, kad Kauno TI kamerose esantys sanitariniai mazgai nuo likusio kameros ploto atskirti 2,1 m pertvaromis. Šią aplinkybę patvirtina pateiktų kamerų fotonuotraukų (b.l. 50, 51, 52) duomenys. Iš minėtų nuotraukų turinio taip pat matyti, kad kamerose esantys sanitariniai mazgai yra su durimis. Iš pateiktų dušų fotonuotraukų (b.l. 58, 59) matyti, kad dušai atskirti sienelėmis. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo privatumas nei prasiantis kameroje esančiame sanitariniame mazge, nei maudantis duše nebuvo pažeidžiamas.

Pareiškėjas nurodė, kad kamerose visiems kamerose esantiems žmonėms neužtekdavo vietos prie stalo. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau - ir Taisyklės), reglamentuojančių kamerų įrengimą, III skyriuje nurodyta, jog kameroje, be kitų nurodytų būtinų inventoriaus daiktų, turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti, spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti (Taisyklių 14.5 p., 14.6 p., 14.7 p., 14.8 p.). Kamerų baldai ir inventorius turi būti pagaminti ir įrengti taip, kad jų nebūtų galima lengvai išardyti ar naudoti užpuolimui (Taisyklių 17 p.). Iš į bylą pateiktų fotonuotraukų (b. l. 46-47) matyti, jog Kauno TI kamerose esantis inventorius bei jo eksploatavimas atitinka teisinį reglamentavimą, stalas bei prie jo įrengti stalo ilgio suolai yra pakankamai nemažų matmenų, prie stalo gali atsisėsti pavalgyti 4 žmonės teismo nuomone, tik nuo kameroje kalėjusių asmenų tarpusavio santykių priklausė galimybės vienu metu pavalgyti prie stalo realizavimas

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad kamerose buvo parazitų. Higienos normos HN 76: 2010 60 punkte ginčo laikotarpiu buvo numatyta, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų ir, esant reikalui, laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka. Iš bylos duomenų matyti, kad dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugas tardymo izoliatoriui teikia UAB „Kauno profilaktinės dezinfekcijos stotis“, pagal 2013-11-12 sutartį Nr. 20-42/A-1178 (b.l. 84-86). Pagal šią sutartį bendrovė įsipareigojo teikti vabzdžių bei graužikų kontrolę ir naikinimo paslaugas Kauno tardymo izoliatoriuje. Teismas pažymi, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi. Be to, Higienos normos HN 76:2010 58 punktas įpareigoja kamerose laikomus asmenis (tame tarpe ir pareiškėją) nuolat rūpintis gyvenamosios aplinkos švara ir tvarka. Pagal Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2009-08-05 įsakymu Nr.1-88 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų kamerų tvarkymo, kuriose patys gyvena, tvarkos aprašo 6 punktą atsakingas už kameros tvarkymą asmuo tvarko kamerą, plauna grindis, sanitarinius įrengimus, vėdina patalpas ir palaiko kameroje švarą ir tvarką (b. l. 61-63). Pagal Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. 1-99 patvirtinto Pagrindinio gyvenamųjų patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo 6, 9 punktus, vykdant pagrindinį gyvenamųjų patalpų valymą, kuris atliekamas kartą per mėnesį nuo 10 iki 15 mėnesio dienos, nuteistieji yra aprūpinami dezinfekuojančiomis medžiagomis (b. l. 60). Teismo vertinimu, kameras ir minkštą inventorių nuolat tinkamai prižiūrint, tvarkant, plaunant, palaikant švarą, parazitų ir kenkėjų plitimo galima išvengti. Pareiškėjo argumentai yra pagrįsti tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, todėl laikytini deklaratyviais ir atmestini.

Iš į bylą pateiktos pareiškėjo sveikatos istorijos (b.l. 32-45) duomenų matyti, kad būdamas Kauno TI į sveikatos priežiūros specialistus yra kreipęsis dėl dantų skausmo, gerklės skausmo, sutrikusio miego ir dėl to, jog nervinosi dėl teismo, todėl spręstina, jog byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Kauno TI poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas mažesnio nei teisės aktuose nustatytas ploto gyvenamosiose patalpose gyveno neilgą laikotarpį (43 paras), byloje nėra duomenų, jog Kauno TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Konkrečiu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas kankinančiomis - t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis.

Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis - t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009). Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 243 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjo T.P. naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 243 Eur (du šimtus keturiasdešimt tris eurus) neturtinės žalos atlyginimui.

Likusioje reikalavimų dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.