Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. D. ieškinį atsakovui Valstybės įmonei Turto bankui dėl nekilnojamojo turto pripažinimo asmenine nuosavybe.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Posėdžio metu ieškovė palaikė ieškinį ir prašė jį tenkinti. Nurodė, kad po mamos mirties pagal testamentą jai yra išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į dalį turto, o į kitą dalį turto notarė atsisako išduoti, nes turtas įregistruotas jos mamai gyvenant santuokoje. Paaiškino, kad jos patėvis turėjo antros grupės invalidumą ir jį jos mama globojo, o po jos mirties, ji parsivežė S. V., kuris pas ją gyveno septynis metus ir ji jį nukaršino. S. V. po jos mamos mirties dėl palikimo priėmimo nesikreipė, nes visas turtas testamentu buvo paliktas jai. S. V. manė, kad visas turtas yra įgytas jos mamos. Paaiškino, kad jeigu jie būtų žinoję, kad notarė atsisakys išduoti jai paveldėjimo teisės liudijimą į visą mamos vardu registruotą turtą, S. V. būtų sudaręs testamentą jai ar jos anūkėms. Nurodė, kad šis turtas buvo skirtas jos mamos tėvams, o jos mama tik įsiteisino. Nurodė, kad S. V. yra jos patėvis, kuris vaikų neturėjo, o jo seserys yra mirusios ir jis jokių pinigų už šio turto įsigijimą nėra mokėjęs, nes viskuo rūpinosi jos mama.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys tenkintinas visiškai.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų bei ieškovės teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų nustatytos reikšmingos faktinės bylos aplinkybės.

Ieškovė yra J. V., mirusios (duomenys neskelbtini), dukra, duomenų apie ieškovės tėvą nėra, nes ieškovės gimimo liudijime duomenys apie jos tėvą nenurodyti. Ieškovės mama J. V. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su S. V., kuris mirė (duomenys neskelbtini). Iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovės mamos tėvai buvo V. S. ir B. S., kurie atsikėlė į Dituvos apylinkes kaip naujakuriai iki 1947 m. Ieškovė 1994 m. liepos 13 d. kreipėsi į Klaipėdos rajono valdybą prašydama pripažinti jai nuosavybės teisę į pusę gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), kuris 1993 m. sausio 12 d. buvo registruotas Priekulės paukštininkystės valstybinam ūkiui, nes ji po tėvų mirties liko gyventi šiuose pastatuose, o 1959 m. gegužės 27 d. Priekulės rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 208 buvo pripažinta nuosavybės teisė į gyvenamus namus ir ūkinius pastatus kaip naujakuriams. 1959 m. gegužės 27 d. Priekulės rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 208 nuspręsta patvirtinti Dituvos apylinkės DŽDT Vykdomojo komiteto 1959 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. 3 ir 1959 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. 4 ir pripažinti nuosavybės teisę į gyvenamus namus ir ūkinius pastatus ar į jų dalį, pagal jų užimamas šiuo metu patalpas, piliečiams atvykusiems į Dituvos apylinkę kaip naujakuriams 1945, 1946 ir 1947 m. iki liepos 15 d. pagal priedėlį Nr. 1. Taip pat nuspręsta leisti priedėlyje Nr. 1 išvardintiems piliečiams apsiforminti notarinius reikiamus dokumentus notarinėje kontoroje dėl nuosavybės teisių pripažinimo į gyvenamuosius namus ir ūkinius pastatus ar į jų dalį pagal šiuo metu užimamas patalpas. Šio sprendimo 1 priedelis patvirtina, kad J. S., V., tai yra ieškovės mamai buvo leista įsiteisinti nuosavybės teises į jos užimamas patalpas, tai yra pusę gyvenamojo namo iš rytų pusės. 1994 m. liepos 12 d. Priekulės apylinkės viršaičio pažyma patvirtina, kad J. V. vardu užregistruota pusė gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise, pagal 1959 m. gegužės 27 d. Priekulės rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimą Nr. 208. Pažymoje taip pat nurodyta, kad gyvenamojo namo dalis kur gyvena, J. V. į Priekulės apylinkės savivaldybės balansą neįeina. 1994 m. liepos 28 Klaipėdos rajono valdybos potvarkis Nr. 435-v patvirtina, kad ieškovės mamai J. V. buvo leista teisiškai įregistruoti Klaipėdos teritoriniame inventoriniame biure ½ gyvenamojo namo ir ½ ūkinio pastato, kurie statyti 1920 metais. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis nustatyta, kad J. V. vardu, pagal 1994 m. liepos 28 d. miestų (rajono) valdybos potvarkį Nr. 435-v, buvo įregistruotos nuosavybės teisės į ½ dalį gyvenamojo namo, ½ dalį tvarto ir 53/100 dalys kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo turtas). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis taip pat nustatyta, kad nuo 2008 m. birželio 4 d., pagal paveldėjimo pagal testamentą liudijimą Nr. NB2-3402, ½ dalis ginčo turto priklauso ieškovei, o ½ dalis ginčo turto yra registruota ieškovės motinos vardu. Gyventojų registro pažyma apie asmens duomenis patvirtina, kad S. V. mirė būdamas santuokoje su J. V., neturėdamas vaikų, o duomenų apie jo brolius ar seseris nėra.

Nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad ginčo turtas ieškovės mamos J. V. vardu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas jai būnant santuokoje su S. V., o įregistravimo pagrindas 1994 m. liepos 28 miestų (rajonų) valdybos potvarkis Nr. 435-v.

Pažymėtina, kad tiek ginčo turto įgijimo metu galiojusio 1969 m. Santuokos ir šeimos kodekso (toliau - SŠK) 21 straipsnyje, tiek 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 3.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principas, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). Įstatymuose (SŠK 22 straipsnis, CK 3.89 straipsnis) numatyta ir asmeninė sutuoktinių nuosavybė, tačiau kiekvienu atveju turto priklausymo asmeninės nuosavybės teise vienam iš sutuoktinių faktas turi būti įrodinėjamas paneigiant bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją. Toks faktas turi būti įrodinėjamas rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 2 dalis). Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Jeigu byla teisme nagrinėjama įsigaliojus naujajam CK, tai turi būti daroma ne pagal SŠK, o pagal CK trečiosios knygos antrojo skirsnio normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-579/2002, 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-343/2006).

Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatą asmenine sutuoktinių nuosavybe laikoma turtas sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas ar lėšas gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad taikydami naujojo CK normas iki jo įsigaliojimo atsiradusiems teisiniams santykiams teismai turi nepažeisti bendrųjų civilinių teisinių santykių principų, tarp jų – teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos. SŠK 22 straipsnio 1dalyje, palyginus su dabartiniu reglamentavimu, buvo nustatytas mažiau detalus turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe reglamentavimas – įstatymų leidėjas tiesiog nurodė, kad turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė. Faktiškai sudarant turto perleidimo sandorius, taip pat teismų praktikoje buvo pripažįstama, kad turto įgijimo iš asmeninių vieno sutuoktinio lėšų ir jo vardu pakanka konstatuoti, kad toks turtas yra asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė; turto perleidimo sandoryje specialios nuorodos, kad turtas įgyjamas asmeninėn nuosavybėn, nebuvo reikalaujama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2011; 2018 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-378/2018).

Sprendžiant dėl turto nuosavybės rūšies (asmeninė ar bendroji jungtinė) pirmiausia būtina nustatyti, už kokias lėšas jis įgytas (asmenines ar bendras).

Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. CPK 185 straipsnyje nurodyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis).

Kaip patvirtina byloje esantys raštiniai įrodymai nagrinėjamu atveju už ginčo turtą nebuvo atlikti jokie mokėjimai, nes nustatyta, kad ginčo turtą ieškovės mamai buvo leista įsiteisinti 1959 m. gegužės 27 d. Priekulės rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 208. Susipažinus su šiuo sprendimu matyti, kad ieškovės mamai teisė įteisinti ginčo statinius atsirado dėl to, kad į šiuos ginčo statinius buvo atsikėlę gyventi ieškovės seneliai V. S. ir B. S., kaip naujakuriai atsikėlė gyventi į (duomenys neskelbtini), ir jiems buvo suteiktas gyvenamas būstas, o jiems mirus teisė įteisinti statinius atiteko ieškovės mamai, kuri, po savo tėvų mirties, liko gyventi ginčo turte. Byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad už ginčo turtą buvo mokėta investiciniais čekiais, ar ginčo turtas būtų išpirktas ir valstybės. S. V. pergyvenęs sutuoktinę dėl palikimo priėmimo po sutuoktinės mirties nesikreipė, nes, kaip tvirtina ieškovė, jos mama visą turtą testamentu paliko jai, kas tik patvirtina, kad S. V. nelaikė, kad ginčo turtas yra įgytas jo ir jo sutuoktinės kartu ir yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Tai, jog nekilnojamasis turtas buvo skirtas J. V. asmeninei nuosavybei, iš esmės patvirtina ir iš archyvo gauta Lietuvos Respublikos Klaipėdos rajono Priekulės apylinkės viršaičio 1994 m. liepos 12 d. pažyma Nr. 157, kurioje nurodyta, kad ginčo turtas pagal Priekulės apylinkės ūkinę knygą Nr. 19 asm. s-tos Nr. 926 pil. J. V. vardu užregistruota pusė gyvenamo namo (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise, pagal Priekulės rajono darbo žmonių deputatų Tarybos Vykdomojo komiteto sprendimą 1959 m. gegužės 27 d. Nr. 208.

Įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, kokiu pagrindu ginčo turtas buvo įregistruotas ieškovės mamos vardu, atsižvelgiant į tai, kad J. V. sutuoktinis yra miręs ir nėra kitų paveldėtojų, į tai, kad byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad S. V. prisidėjo savo asmeninėmis lėšomis prie ginčo turto įgijimo, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis), konstatuotina, kad ieškinys įrodytas, todėl tenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 260 straipsniu ir 270 straipsniu, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti visiškai.

Pripažinti, kad ½ dalis gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalis tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 53/100 dalys kitų statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise priklausė J. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) mirusiai (duomenys neskelbtini).

Sprendimas per 30 dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmus.