Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Panevėžio apygardos administracinio teismo kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Pranckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irenos Varžinskienės ir Dalytės Zlatkuvienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. skundą dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar teisėtai ir pagrįstai Panevėžio AVPK 2014-02-24 Sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą įsigyti, laikyti (nešioti) šaunamuosius ginklus.

Bylos medžiaga ir proceso dalyvių paaiškinimais nustatyta, kad pareiškėjas 2014-02-04 kreipėsi į Panevėžio AVPK, prašydamas išduoti leidimą įsigyti, laikyti (nešioti) šaunamuosius ginklus bei pateikė visus teisės aktuose numatytus dokumentus, reikalingus tokiam Leidimui gauti (33 b. l.). Atlikęs patikrinimą atsakovas nustatė, kad pareiškėjas 2008-05-28 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas numatytas 1961 m. Baudžiamojo kodekso 206 str., 278 str. 1 d., bei 2000 m. Baudžiamojo kodekso 180 str. 2 d., 180 str. 3 d., 146 str. 2 d. ir jam paskirta kriminalinė bausmė (8-21 b. l.). Atsakovas, vadovaudamasis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 18 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatomis, ginčijamu Sprendimu nusprendė pareiškėjui Leidimo neišduoti. Tokį sprendimą atsakovas motyvavo tuo, kad pareiškėjas nėra nepriekaištingos reputacijos asmuo, kadangi įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo (Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktas) ir įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo ir kuris padarytas naudojant sprogmenis, sprogstamąsias medžiagas arba šaunamuosius ginklus (Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 3 punktas).

Ginklų ir šaudmenų apyvartą, jos teisinius pagrindus, subjektus, jų veiklą, susijusią su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas reglamentuoja Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas. Nuo 2011-03-01 galioja Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas, kurio nauja redakcija buvo išdėstyta 2010 m. lapkričio 18 d. priimto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. XI-1146 (toliau – Pakeitimo įstatymas). Nauja Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2011-03-01, numato griežtesnius reikalavimus asmenims, norintiems įsigyti ir turėti ginklus. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad B, C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo nesantis nepriekaištingos reputacijos. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1-12 punktuose pateiktas išsamus sąrašas atvejų, kada asmuo negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos, t.y. apibrėžiama nepriekaištingos reputacijos asmens sąvoka. Pažymėtina, kad Pakeitimo įstatymu buvo pakeista anksčiau galiojusio Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio redakcija ir įsigaliojo nuostatos, pagal kurias nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenys, kurie įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažinti padarę tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo bei asmenys, kurie įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažinti padarę nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo ir kuris padarytas naudojant sprogmenis, sprogstamąsias medžiagas arba šaunamuosius ginklus (Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktai), o ankstesnėje Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakcijoje atskirais punktais tokio pobūdžio nusikaltimai nebuvo išskirti - 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte buvo nurodyta, jog nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo nuteistas už tyčinį nusikaltimą daugiau kaip 6 metams laisvės atėmimo bausme ir nuo jo teistumo išnykimo ar panaikinimo nėra praėję 10 metų; o 18 straipsnio 2 dalies 3 punkte buvo numatyta, jog nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo nuteistas už neatsargų nusikaltimą, jei teistumas neišnykęs arba nepanaikintas.

2008-05-28 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu, padarius nusikaltimus, numatytus 1961 m. Baudžiamojo kodekso 206 straipsnyje, 278 straipsnio 1 dalyje ir 2000 m. Baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 2 dalyje, 180 straipsnio 3 dalyje, 146 straipsnio 2 dalyje (8-21 b. l.). Panevėžio apygardos teismas apeliacine tvarka, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka išnagrinėję pareiškėjo baudžiamąją bylą 2008-05-28 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendį paliko nepakeistą (22-24, 25-27 b. l.). Pareiškėjo padarytos veikos numatytos 1961 m. Baudžiamojo kodekso 206 straipsnyje ir 278 straipsnio 1 dalyje atitinka 2000 m. Baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 1 dalyje ir 302 straipsnio 1 dalyje numatytas veikas, už kurias numatytos didžiausios laisvės atėmimo bausmės atitinkamai yra 2 metų ir 6 metų laisvės atėmimo bausmės. Už 1961 m. Baudžiamojo kodekso 206 straipsnyje ir 278 straipsnio 1 dalyje numatytas veikas didžiausios laisvės atėmimo bausmės atitinkamai yra 1 metų ir 2 metų laisvės atėmimo bausmės. Už 2000 m. Baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 2 dalyje, 180 straipsnio 3 dalyje, 146 straipsnio 2 dalyje numatytų veikų padarymą numatytos didžiausios laisvės atėmimo bausmės atitinkamai yra 7 metų, 10 metų ir 4 metų laisvės atėmimo bausmės. Taigi už nusikaltimus, numatytus 2000 m. Baudžiamojo kodekso 302 straipsnio 1 dalyje, 180 straipsnio 2 dalyje, 180 straipsnio 3 dalyje, 146 straipsnio 2 dalyje numatytos laisvės atėmimo bausmės viršija 3 metus laisvės atėmimo

Baudžiamajame kodekse nėra detalizuota tyčinio smurtinio nusikaltimo sąvoka, todėl tyčinio smurtinio nusikaltimo vertinimas turėtų būti atliekamas pagal konkrečios bylos aplinkybes. Paprastai smurtu suprantamas sąmoningas jėgos taikymas, siekiant sužeisti ar įžeisti kitą asmenį. Baudžiamosios teisės doktrinoje fizinis smurtas – tai tyčiniai veiksmai, kuriais pažeidžiamas nukentėjusiojo asmens kūno neliečiamumas, žmogaus kūno audinių ar organų anatominis vientisumas arba jų funkcijos (atimama gyvybė, sukeliamas sveikatos sutrikdymas, skausmas ar kitos fizinės kančios, atimama laisvė, sukeliama bejėgiškumo ar kita nenatūrali būklė). Tai gali būti nukentėjusiojo mušimas, rankų užlaužimas, užgulimas, prispaudimas, smaugimas, priverstinis alkoholio, narkotinių, psichotropinių medžiagų ar žmogaus valią paveikiančių vaistų sugirdymas ir kt. Taigi smurtiniais nusikaltimais gali būti laikomi ir turtinio, ekonominio bei kitokio pobūdžio nusikaltimai, jeigu vienas papildomų objektų yra žmogaus sveikata. Vadovaudamasis Baudžiamojo kodekso 15 straipsniu bei atsižvelgdamas į Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendyje, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismų nutartyse nustatytas pareiškėjo nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, jų pobūdį, kvalifikavimą, teismas daro išvadą, jog nusikaltimai, numatyti Baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 2 dalyje, 180 straipsnio 3 dalyje ir kt., dėl kurių padarymo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008-05-28 nuosprendžiu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu, yra tyčiniai smurtiniai nusikaltimai. Kaip jau paminėta už aukščiau nurodytus pareiškėjo įvykdytus tyčinius smurtinius nusikaltimus Baudžiamajame kodekse numatyta sankcija viršija 3 metus laisvės atėmimo, todėl atsakovas, vadovaudamasis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, priimdamas skundžiamą Sprendimą, pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas nėra nepriekaištingos reputacijos. Be to, iš 2008-05-28 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžio, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismų nutarčių nustatyta, kad pareiškėjas, be kita ko, buvo nuteistas už Lenkijos piliečių B. O., J. P. ir M. K. plėšimą, panaudojant šaunamąjį ginklą, šią nusikalstamą pareiškėjo veiką teismui kvalifikavus pagal 2000 m. Baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 3 dalį, kuri nustato, kad tas, kas apiplėšė panaudojęs šaunamąjį ginklą ar sprogmenį arba apiplėšęs pagrobė didelės vertės turtą ar didelės mokslinės, istorinės arba kultūrinės reikšmės turinčias vertybes, arba apiplėšė dalyvaudamas organizuotoje grupėje, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki dešimties metų. Todėl atsakovas ginčijamame Sprendime pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas įsiteisėjusiu teismo nusprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo ir kuris padarytas naudojant sprogmenis, sprogstamąsias medžiagas arba šaunamuosius ginklus, todėl nėra nepriekaištingos reputacijos ir Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.

Pareiškėjas argumentuoja, kad jo atžvilgiu turėjo būti taikomos iki 2011-03-01 galiojusios Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatos, pagal kurias ankstesnis jo nuteisimas nebūtų kliūtimi išduoti jam Leidimą, todėl byloje svarbu išsiaiškinti, ar pagrįstai atsakovas taikė po 2011-03-01 įsigaliojusią Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakciją.

Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, naujos redakcijos (2010-11-18 įstatymo Nr. XI-1146) Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi nustatydamas asmenims griežtesnius nepriekaištingos reputacijos reikalavimus, Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatyme (toliau – Pakeitimo įstatymas) nustatė šios normos taikymo tvarką. Originalios redakcijos Pakeitimo įstatymo 4 straipsnyje buvo numatyta, kad šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni apribojimai negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Pakeitimo įstatymo 2012-06-29 įstatymo Nr. XI-2156 redakcijos 4 straipsnyje (galiojančiame šiuo metu) numatyta, kad šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni apribojimai negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011-02-28 turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas neatitinka Pakeitimo įstatymo 4 straipsnyje (nei originalios redakcijos, nei 2012-06-29 įstatymo Nr. XI-2156 redakcijos) nustatytų sąlygų. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo buvo įsigijęs ginklą, ir turėjo leidimą ginklui įsigyti, todėl teisiniai santykiai tarp jo ir atsakovo, reglamentuojami Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatomis, atsirado tik 2014 m. vasario 4 d., pareiškėjui pateikus prašymą Leidimui išduoti. Esant šioms aplinkybėms nėra pagrindo pareiškėjui netaikyti Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatytų griežtesnių apribojimų, taikomų nustatant asmens nepriekaištingą reputaciją.

Pareiškėjas teigia, kad jis šiuo metu yra nepriekaištingos reputacijos, kadangi jo teistumas yra išnykęs. Šis pareiškėjo motyvas yra nepagrįstas, kadangi teistumo turėjimas yra savarankiškas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintas pagrindas, kuriam esant asmuo yra nelaikomas nepriekaištingos reputacijos; šiuo pagrindu atsakovas ginčijamo Sprendimo negrindė. Sprendimas buvo grindžiamas savarankiškais Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose įtvirtintais pagrindais, kurie nesiejami su teistumu ar jo išnykimu. Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad Konstitucinis Teismas 2011-11-17 nutarime yra konstatavęs, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi“. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl asmens teistumo yra pasisakęs, jog įstatymų leidėjas parinko formuluotę „įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą“, neminėdamas teistumo ar jo išnykimo, siekdamas ne antrą kartą nubausti asmenį, o įtvirtinti atsižvelgimą į siekiančio gauti Leidimą asmens elgesį praeityje, kad būtų įvertinta tokio asmens galima grėsmė visuomenei, asmeniui įsigijus ginklą (2014 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. Nr. A525-1191/2014).

Atsižvelgiant į nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, daroma išvada, kad pareiškėjas atsakovo Sprendime pagrįstai nelaikytas nepriekaištingos reputacijos asmeniu pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus, ir jam teisėtai taikyti teisės įsigyti ir turėti ginklus bei šaudmenis apribojimai(Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas).Teisėjų kolegijos vertinimu poreikis įsigyti ginklą medžioklei nėra gyvybiškai svarbus, todėl tokio poreikio nepatenkinimas, atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą negali sukelti ir nesukelia pareiškėjui neproporcingų pasekmių. Teismui nenustačius, kad skundžiamas Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, pareiškėjo skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 127 straipsniu,

nusprendžia:

Skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.