Kauno apylinkės teismo sprendimas

Kauno apylinkės teismo teisėja Lina Žemaitienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „4finance“ ieškinį atsakovui R. C. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovei adresuotos ieškinio, jo priedų kopijos, teismo pranešimas, kuriame nustatytas 14 dienų terminas atsiliepimui į ieškinį pateikti, įteikti 2016 m. spalio 12 d. viešo paskelbimo būdu Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 130 str. nustatyta tvarka specialiame interneto tinklalapyje www.teismai.lt skiltyje „Teismų pranešimai apie nagrinėjamas bylas“ paskelbiant teismo nustatyto turinio pranešimą (b. l. 15-16). Atsakovė per teismo nustatytą terminą nepateikė atsiliepimo į ieškinį. Ieškovė prašė priimti sprendimą už akių, jei per teismo nustatytą terminą nebus pateiktas atsiliepimas į ieškinį. Atsakovei nepateikus atsiliepimo į ieškinį, priimtinas sprendimas už akių, bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, neinformavus šalių apie rašytinį procesą, kadangi CPK 142 str. nenumatyta, kad būtų informuojama apie sprendimo už akių priėmimą (CPK 142 str. 4 d., 153 str. 2 d., 285 str. ir 286 str.).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atlikus formalų ieškovės pateiktų įrodymų – vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) bendrųjų ir specialiųjų sutarties sąlygų su vėlesniais pakeitimais (el. byla, b. l. 6-14, 15-23, 24-32, 42-50), informacijos apie asmenį (el. byla, b. l. 35), ieškovės paaiškinimo dėl bendros vartojimo kredito kainos metinės normos skaičiavimo (el. byla, b. l. 41), sąskaitos išrašo (el. byla, b. l. 51-53), sąskaitos išrašo apie žyminio mokesčio sumokėjimą (el. byla, b. l. 34) - vertinimą bei atsakovei nepateikus įrodymų, patvirtinančių skolos sumokėjimą, darytina išvada, jog, pasitvirtinus paminėtų ieškovės pateiktų įrodymų turiniui, būtų pagrindas priimti ieškovės prašomą sprendimą.

Nustatyta, kad 2011 m. rugsėjo 29 d. tarp ieškovės UAB „4finance“ ir atsakovės A. K. sudaryta paskolos sutartis, kurios pagrindu atsakovei buvo suteiktas 57,92 Eur/ 200,00 Lt kreditas 30 dienų laikotarpiui su 121,67 procentų dydžio metine palūkanų norma (el. byla, b. l. 24-32). 2011 m. gruodžio 4 d. atsakovė pateikė prašymą papildomai 86,89 Eur/ 300,00 Lt kredito sumai 30 dienų terminui, 2011 m. gruodžio 22 d. – papildomai 115,85 Eur/ 400,00 Lt sumai 30 dienų terminui ir 2012 m. sausio 3 d. pateikė prašymą papildomai 28,96 Eur/ 100,00 Lt kredito sumai 30 dienų laikotarpiui. Atsakovė pratęsė skolos grąžinimo terminą, ji 2012 m. vasario 26 d. turėjo grąžinti 289,62 Eur/ 1000,00 Lt suteiktos paskolos ir 17,52 Eur/ 60,49 Eur palūkanų, iš viso 307,14 Eur. Ieškovė nuo paskolos grąžinimo termino pabaigos momento laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 3 d. iki 2012 m. spalio 8 d. paskaičiavo atsakovei 170,11 Eur sumos palūkanas.

Remiantis Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.38 str. 1 d. bei 6.256 str. 1 d., sutartinių santykių šalys yra įpareigotos vykdyti savo prievoles sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymus ar sutartį. Akivaizdu, jog atsakovė pažeidė šią pareigą, todėl iš atsakovės ieškovei priteistina skola – 289,62 Eur negrąžinta kredito dalis ir 17,52 Eur palūkanų, paskaičiuotų iki kredito grąžinimo termino (CK 6.870 str.).

Atsakovei už naudojimąsi kreditu atsirado pareiga paskolos davėjui mokėti sutartimi nustatytas palūkanas (CK 6.870 str.), o praleidus prievolės įvykdymo terminą, atsirado pareiga paskolos davėjui mokėti įstatymu nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita (CK 6.874 str. 1 d.). Sutarties 7.1. punktu šalys susitarė, kad pradelsus grąžinti skolą toliau skaičiuojamos mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos. Sutarties 4.1 punkte numatyta, kad už naudojimąsi kreditu kredito gavėjas privalo mokėti fiksuotas palūkanas, išreikštas bendra kredito kainos metine norma ir kurios procentinė išraiška yra pateikiama sutarties specialiosiose sąlygose.

Vartojimo kredito įstatymo 2 str. 3 d. apibrėžia bendros vartojimo kredito kainos sąvoką. Bendra vartojimo kredito kaina – visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius, kuriuos vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti ir kurie yra žinomi vartojimo kredito davėjui arba tarpusavio skolinimo platformos operatoriui, išskyrus atlyginimą notarui. Šio įstatymo 2 str. 5 d. numato, kad bendros vartojimo kredito kainos metinė norma – bendra vartojimo kredito kaina, išreikšta metiniu procentų dydžiu. Ieškovas standartinėse paskolos sutarties sąlygose (CK 6.185 str.) Sutarties 4.1. punktu nepagrįstai numatė, kad paskolos gavėjas privalo mokėti fiksuotas palūkanas, išreikštas bendra kredito kainos metine norma, nes bendros vartojimo kredito kainos metinė norma nėra lygi vartojimo kredito metinei palūkanų normai, ji apima ne tik mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, skaičiuojamas už naudojimąsi kreditu, bet ir visus kitus su sutarties sudarymu susijusius mokesčius. Šalys sutarties 4 p., 5 p. ir 7 p. už naudojimąsi kreditu susitarė dėl palūkanų mokėjimo. Bendros vartojimo kredito kainos dydžio taikymas skaičiuojant palūkanas prieštarauja paskolos sutarties sampratai ir esmei (CK 6.870 str., 6.872 str.), sąžiningai dalykinei praktikai, kurios šalys savo susitarimu negali pakeisti ar panaikinti (CK 6.158 str.) bei nustato sutarties šalių lygybės bei jų interesų pusiausvyros principus pažeidžiančias sąlygas, prieštarauja protingumo, sąžiningumo ar teisingumo kriterijams (CK 6.186 str. 3 d.). Bendros vartojimo kredito metinės palūkanų normos taikymas skaičiuojant palūkanas už suteiktą kreditą atitiktų sąžiningą dalykinę praktiką ir nepažeistų šalių interesų pusiausvyros.

Teismas šiuo atveju pažymi, kad tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis. Kadangi reikalavimas kildinamas iš vartojimo sutarties teismas ex officio (savo iniciatyva) imasi vartotojo, kaip silpnesniosios sandorio šalies, interesų pažeidimo apsaugos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad sutartiniuose santykiuose su vartotojais negali būti remiamasi vien sutarčių laisvės principu – būtinos teisės normos, saugančios silpnesniąją šalį ir įpareigojančios pardavėją ar paslaugų teikėją atsižvelgti į vartotojo interesus. Dėl šių priežasčių šiuolaikinėje sutarčių teisėje susiformavo silpnesniosios sutarties šalies apsaugos doktrina, kuri tapo pagrindu valstybei įsikišti į šalių sutartinius teisinius santykius ir, ribojant sutarties laisvės principą, nustatyti specialų vartojimo sutarčių teisinį reglamentavimą.

Ieškovė prašo priteisti 170,11 Eur sutartinių palūkanų sumą, kuri yra paskaičiuota taikant šalių sudarytos paskolos sutarties paskutinėje 2012 m. sausio 3 d. specialiųjų sutarties sąlygų redakcijoje numatytą 104,40 procentų bendrą kredito kainos metinę normą. Palūkanos paskaičiuotos laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 3 d. iki 2012 m. spalio 8 d., iš viso už 220 kalendorinių dienų, jos sudaro 58,74 procentus prašomos priteisti negrąžintos atsakovei suteiktos paskolos sumos. Ieškovė mano, kad ši suma atitinka minimalius ieškovės nuostolius, patirtus dėl negalėjimo iš naujo paskolinti atsakovės negrąžinto kredito ir palūkanų sumos. Teismas pažymi, kad ieškovės paskaičiuotų sutartinių palūkanų suma po kredito grąžinimo termino pabaigos yra nepagrįstai didelė, todėl negali būti vertinama kaip sąžininga ir protinga sąlyga dėl materialiųjų palūkanų dydžio už praleistą terminą įvykdyti pinigines prievoles (sumokėti paskolą, palūkanas, delspinigius). Ieškovė, skaičiuodama palūkanas, nepagrįstai taikė šalių Sutarties specialiosiose sąlygose nurodytą bendrą kredito kainos metinės normos dydį. Be to, įstatyme įtvirtintas visiško nuostolių atlyginimo principas nėra absoliutus, nuo jo teismas gali nukrypti, esant įstatyme įtvirtintiems pagrindams. CK 6.251 str. 2 d. numato, kad teismas, atsižvelgdamas į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir jų tarpusavio santykius, gali sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių. Teismo vertinimu, pilnai patenkinus reikalavimą priteisti ieškovės paskaičiuotas palūkanas, įstatymu laikomas minimaliais nuostoliais, atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių. Tokios apimties reikalavimas prieštarauja CK 1.5 str. įtvirtintiems teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams. Laikotarpio, už kurį skaičiuojamos palūkanos po sutarties nutraukimo, pabaigos momentas išskirtinai priklauso nuo ieškovės valios. Tai gali sudaryti jai sąlygas atsakovės sąskaita nepagrįstai praturtėti iš piniginės prievolės pažeidimo. Be to, teismas Vartojimo kredito sutarties specialiųjų sąlygų 6 punktą vertina kaip formalią sutarties sąlygą, neužtikrinančią atsakovės, kaip vartotojos, interesų.

Ieškovė nurodo, kad prašoma priteisti palūkanų suma iš esmės atitinka minimalius ieškovės nuostolius, patirtus dėl negalėjimo iš naujo paskolinti atsakovės negrąžinto kredito ir palūkanų sumos, tačiau galimų nuostolių dydžio nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, tik nurodė duomenis apie per metus vidutiniškai sudaromų vartojimo kredito sutarčių skaičių ir bendrą jų sumą su vidutine palūkanų norma. Ieškovė reikalavimą grindžia tik sutartyje įtvirtinta sąlyga bei įstatymo prezumpcija (CK 6.261 str.). Teismas daro išvadą, kad šiais pagrindais grindžiami nuostoliai yra tik numatomi ir spėjami, be ne pagrįsti realiais ir faktiniais skaičiavimais, todėl neįrodo, kokio dydžio nuostolių, atsiradusių dėl atsakovės neįvykdytos prievolės, ieškovė realiai patyrė (CPK 178 str.).

Konstatavus, kad ieškovės pateiktas paaiškinimas dėl nuostolių paskaičiavimo neįrodo dėl atsakovės neįvykdytos prievolės patirtų nuostolių dydžio, bei atsižvelgus į vartojimo paskolos sutarties sampratą ir esmę, į sąžiningą dalykinę praktiką, į bylos šalių nelygiavertę padėtį ir įvertinus aplinkybes, kad atsakovė yra fizinis asmuo, paskolos sutartį sudarė prisijungdama prie ieškovės paruoštų standartinių sutarties sąlygų, ieškovės reikalaujamos palūkanos mažintinos, palūkanų skaičiavimui taikant 73,62 procentų vartojimo kredito palūkanų normą, palūkanas skaičiuojant ieškovės nurodytu laikotarpiu nuo negrąžintos paskolos sumos (CK 6.251 str., 6.261 str., 6.872 str.). Išdėstytų argumentų pagrindu ieškovės reikalavimas dalyje dėl palūkanų priteisimo tenkintinas iš dalies, ieškovei iš atsakovės priteistina 127,60 Eur ((289,62 Eur x 73,62 proc. / 100 proc.) / 365 d. x 220 d.) palūkanų po kredito sutarties nutraukimo, skaičiuojant ieškovės nurodytu laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 3 d. iki 2012 m. spalio 8 d. (220 kal. d.) nuo negrąžintos paskolos sumos, kas laikytina teisingu ir protingu nuostolių atlyginimu, o likusioje dalyje reikalavimas dėl palūkanų po kredito grąžinimo termino pabaigos atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas (CPK 178 str.; CK 1.5 str. 2 d., 6.251 str., 6.261 str.).

Patenkinus ieškovės reikalavimus iš dalies, iš atsakovės ieškovei priteistinas jos sumokėtas 15,00 Eur žyminis mokestis, nes įstatymo nustatytas minimalaus dydžio žyminis mokestis mokėtinas ne tik nuo ieškovės pareikšto ieškinio sumos, bet ir nuo tenkintų ieškinio reikalavimų dalies (CPK 3 str. 1 d., 79 str., 80 str., 93 str., CK 1.5 str.). Iš atsakovės valstybei nepriteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, kadangi jų suma yra mažesnė nei 3,00 Eur (CPK 92 str., 96 str. 6 d., Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymas „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“).

Vadovaujantis išdėstytu bei Lietuvos Respublikos CPK 142 str. 4 d., 285 str., 286 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės A. K., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „4finance“, įmonės kodas 301881644, 289,62 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt devynis Eur 62 ct) negrąžintos paskolos, 145,12 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt penkis Eur 12 ct) palūkanų, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (434,74 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-08-31) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 15,00 Eur (penkiolika Eur 00 ct) žyminio mokesčio.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Atsakovė, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine tvarka, nei kasacine tvarka, tačiau turi teisę sprendimą už akių priėmusiam teismui per 20 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos paduoti pareiškimą, atitinkantį CPK 287 str. 2 d. ir 3 d. reikalavimus, dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

Ieškinį pateikusi šalis turi teisę per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos skųsti jį apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.