Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Margaritos Stambrauskaitės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo E. G. skundą dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovo atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vieta pranešta tinkamai (b.l. 50).

Motyvuojamoji dalis

Byla dėl skundo trečiojo reikalavimo nutrauktina. Kitoje dalyje skundas atmestinas.

Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl VSD 2014 m. birželio 16 d. sprendimo Nr. (75)-18-1491 „Dėl prašymo“ (toliau – VSD sprendimas), kuriuo nurodyta, kad VSD mokėjo pareiškėjui pensiją, vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais, t. y. neteisėtų veiksmų neatliko (b. l. 8–9), teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo reikalavimo iš Lietuvos valstybės priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. susidariusią pensijos nepriemoką.

Kaip minėta, pareiškėjas skunde prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol Konstitucinis Teismas pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus Nr. 12/2013 ir Nr. 21/2013 iširs Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumą. Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. KT15-N9/2015 byloje Nr. 12/2013-21/2013-15/2014-1/2015 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų, priimtų 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – 2015 m. gegužės 14 d. nutarimas) išsprendė minėtus Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus, todėl sustabdyti nagrinėjamą bylą nėra pagrindo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo mokama sumažinta pensija, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatomis (b. l. 10). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas ginčija tik pensijos sumažinimą pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas 2010 m. birželio 18 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, be kita ko, prašydamas priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtą pensijos dalį. Pareiškėjo prašymas buvo išspręstas teismui 2014 m. vasario 4 d. priėmus sprendimą administracinėje byloje Nr. I-140-437/2013, kuriuo pareiškėjo minėtas prašymas buvo atmestas kaip nepagrįstas. Bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka ir 2013 m. birželio 20 d. LVAT priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1287/2013, 2014 m. vasario 4 d. teismo sprendimas minėtoje dalyje paliko galioti nepakeistas. LVAT 2013 m. birželio 20 d. nutartyje nurodė, kad, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuriame buvo pripažinta, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija), pirmosios instancijos teismas darė teisingą išvadą, jog pareiškėjui paskirta pensija perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas teisėtai. Šios išvados teisingumą taip pat patvirtina tai, kad pareiškėjui paskirtos ir iki 2010 m. sausio 1 d. mokėtos valstybinės pensijos dydis (1 396,34 Lt per mėnesį), pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, nuo 2010 m. sausio 1 d. sumažėjo iki 1 145,25 Lt, t. y. 251,09 Lt per mėnesį, arba 17,98 proc., t. y. neviršijo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime numatytos susidarius ypatingai situacijai leistinos ribos (ne daugiau 20 proc.). Taigi, atsižvelgiant į minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą, pensijos skirtumas, susidaręs pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, pareiškėjui negali būti grąžintas. LVAT taip pat nurodė, kad dėl tos pačios priežasties, t. y. Konstituciniam Teismui pripažinus, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijai, taip pat nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą dėl įpareigojimo atsakovą ateityje mokėti pareiškėjui visą paskirto dydžio (taikant nustatytą indeksavimą) pareigūnų ir karių valstybinę pensiją – 1 396,34 Lt, t. y. nėra teisinio pagrindo netaikyti pareiškėjui pensijos apribojimo, nustatyto pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių teisėtumą patvirtino Konstitucinis Teismas ir kurių galiojimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-92 redakcija).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 2 punktas numato, kad teismas nutraukia bylą jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo ir VSD ginčas LVAT 2013 m. birželio 20 d. nutartimi buvo išspręstas taip pat ir į ateitį, t. y. iki 2013 m. gruodžio 31 d., nagrinėjama byla dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį nutrauktina. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija sprendžia tik VSD sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą.

Kaip minėta, VSD sprendimu buvo atsisakyta pareiškėjui išmokėti pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo. VSD sprendime buvo nurodyta, kad Konstitucinis Teismas VSD spendimo priėmimo metu dar nebuvo išsprendęs klausimo dėl to, ar Laikinojo įstatymo galiojimas buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. nepažeidžiant Konstitucijos.

Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais šio įstatymo pakeitimais jos galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Tokio teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai tyrė Konstitucinis Teismas, kuris 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Darytina išvada, kad VSD pagrįstai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui skaičiavo ir mokėjo pensiją, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo nuostatomis. Be to, kaip minėta, LVAT 2013 m. birželio 20 d. nutartyje buvo nurodyta, kad nėra teisinio pagrindo įpareigoti VSD ateityje pareiškėjui mokėti pensiją, netaikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, kurios galiojimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad skundžiamas VSD sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo.

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 101 straipsnio 2 punktu ir 127 straipsniu,

nusprendžia:

Nutraukti bylą dėl pareiškėjo E. G. reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį (14 653,50 Lt).

Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.