Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Violeta Miliuvienė Teisėjas Jonas Špelveris Baudž. byla Nr. 1A-749-174/2010 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.1.4.2.; 1.2.14.1.2.1.; 2.1.7.4. 1.1.8.1.1. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

n utartis

2010 m. gruodžio 21 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-09-28 nuosprendžio, kuriuo D. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį bei nuteistas dvejų metų laisvės atėmimo bausme, bausmę atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo D. P. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas – ir nuspręsta jį suimti teismo salėje. Į paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas D. P. suėmime būtas laikas nuo 2010-09-28 iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Ikiteisminio tyrimo metu D. P. paskirtą kardomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje – nuspręsta panaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. P. nuteistas už tai, kad jis 2010-04-02, laikotarpiu nuo 12.40 val. iki 13.00 val., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, būdamas viešoje vietoje – parduotuvėje „HI-FI Pasaulis“, adresu Tiltų g. 19, Klaipėda, nuo darbo stalo pasikėsino atvirai pagrobti 800 litų vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia N 958 GB“ su SIM kortele, priklausantį R. K., bet veikos neužbaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo sulaikytas.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo

Atvirosios vagystės esminis požymis, atskiriantis ją nuo slaptosios vagystės, yra kaltininko veiksmų atvirumas. Vagystė yra laikoma atvira tada, kai kaltininkas veikia viešai, esant savininkui ir kitiems asmenims, nesantiems atvirosios vagystės bendrininkais, suvokiantiems neteisėto turto pagrobimo faktą. Kaltininkas žino, kad šie asmenys supranta jo veiksmų pobūdį, bet ignoruoja šią aplinkybę. Toks kaltininko veikimas rodo didesnį jo įžūlumą. Slapta vagystė yra tada, kai: 1) svetimas turtas pagrobiamas nesant nukentėjusiojo arba pašalinių asmenų, taip pat jiems esant, tačiau nepastebint kaltininko veiksmų (nejaučiant, negirdint, nematant); 2) nukentėjusysis ar pašaliniai asmenys mato ir suvokia kaltininko veiksmus, tačiau apsimeta, kad nieko nesupranta, o kaltininkas įsitikinęs, kad veikia slaptai; 3) turtas pagrobiamas pastebint nukentėjusiajam arba pašaliniams asmenims, tačiau jie dėl mažametystės, ligos ar kitokios būsenos (pavyzdžiui, girtumo, narkotinio apsvaigimo) nesuvokia kaltininko veiksmų, ir kaltininkas tai supranta.

Kolegija konstatuoja, kad tyčios pagrobti svetimą turtą kilimo momentas ir nukentėjusiojo suvokimo, kad daroma nusikalstama veika, momentas nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo nustatytas teisingai. Pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas nuteistojo D. P. nusikalstamą veiką pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį, tai motyvavo tuo, kad D. P. tyčia pagrobti svetimą turtą kilo jam beeinant į parduotuvę. Nustatydamas kvalifikuotos vagystės požymius, apylinkės teismas taip pat pažymėjo, kad D. P. veikė viešai, matant savininkui, kuris suvokė neteisėto svetimo turto pagrobimo faktą, ir nuteistasis žinojo, kad savininkas tai suvokia. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka ir apeliacinės instancijos teismas.

Priešingai nei teigiama nuteistojo D. P. apeliaciniame skunde, nukentėjusysis R. K. apklausiamas teisme patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir parodė, kad įvykio dieną parduotuvėje savo darbo metu bendravo su dėde A. K. bei vienu klientu. Į parduotuvę užėjęs D. P. jam pasirodė įtartinas, nes labai greitai apėjo prekybos salę, todėl jis pastarąjį stebėjo. R. K. parodė, kad jis, taip pat ir jo dėdė A. K. matę, kaip D. P. tiesė ranką link stalo ir kažką įsidėjo į kišenę. Tada jis – R. K. – sugriebė D. P. už rankos ir patikrinęs jo kišenes rado savo mobilųjį telefoną „Nokia N 958 GB“. Sulaikius D. P., iškvietė policijos pareigūnus (b. l. 130). Tai paneigia apelianto tvirtinimą, neva nukentėjusysis R. K. apklausiamas teisme nurodė nematęs, kaip jis – D. P. – paėmė nuo darbo stalo nukentėjusiajam priklausantį mobilųjį telefoną, nebuvo nusisukęs. Nors nukentėjusysis apklausiamas teisme parodė: „Aš kai nusisukau nuo darbastalio, darbastalį stebėjo mano dėdė“ (b. l. 130), tačiau kartu jis teigė: „Mes matėme kaip kaltinamasis kišo ranką ir įsikišo kažką į kišenę“ (b. l. 130). Iš pacituotų nukentėjusiojo parodymų akivaizdu, jog jis matė, kad D. P. veikė viešai, tai yra esant nukentėjusiajam, kuris suvokė neteisėto svetimo turto pagrobimo faktą, ir nuteistasis žinojo, kad savininkas tai suvokia, todėl D. P. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį.

Pirmosios instancijos teismas sistemiškai įvertino visus byloje esančius įrodymus tiek atskirai, tiek ir kaip visumą, teisingai nustatė kaltininko tyčios atvirai paimti ir pasisavinti jam nepriklausantį svetimą turtą kilimo momentą, pagrįstai pasisakė ir dėl nukentėjusiojo akivaizdaus suvokimo apie jam priklausančio turto vagystės atvirumą. Nuosprendyje kaltininko veikos aplinkybės išdėstytos išsamiai, aiškiai, visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje, požymiai atskleisti. Nagrinėjamoje byloje nustatydamas faktines aplinkybes Klaipėdos miesto apylinkės teismas esminių BPK normų pažeidimų nepadarė.

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės

Nėra pagrindo tenkinti nuteistojo D. P. apeliacinio skundo dėl jam paskirtos bausmės. Nuteistasis savo apeliaciniame skunde nenurodė argumentų, kodėl jam paskirta bausmė turi būti švelninama. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad jam turi būti paskirta švelnesnė bausmė, nepagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apylinkės teismas bausmės skyrimą reglamentuojančias nuostatas taikė tinkamai ir nuteistajam D. P. paskyrė teisingą bausmę.

Pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė nuteistajam D. P. atitinka BK 54 straipsnio reikalavimus. Nuteistasis apeliaciniame skunde nenurodė teiginių dėl, jo teigimu, per griežtos bausmės paskyrimo. Skirdamas bausmę nuteistajam, apylinkės teismas tinkamai atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, teismo nustatytas jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes bei į bausmės tikslus.

Apeliantas D. P. padarė vieną tyčinį nusikaltimą, priskiriamą apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis). Apeliantas O. P. anksčiau keturiolika kartų teistas, tarp jų už analogiškas nuskalstamas veikas. Naują nusikaltimą D. P. padarė turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą už analogišką nusikalstamą veiką. Ši aplinkybė rodo nuteistojo nenorą taisytis, polinkį daryti naujas nusikalstamas veikas ir jo antivisuomenines nuostatas. Nustatyta apelianto atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). D. P. atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė. Skirdamas bausmę D. P. apylinkės teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, reali turtinė žala nepadaryta, telefonas grąžintas nukentėjusiajam.

Skirdamas bausmę teismas privalo atsižvelgti ne tik į BK VIII skyriaus reikalavimus, bet ir į bausmės paskirtį, todėl teismas kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis).

Apylinkės teismas teisingai parinko D. P. bausmės rūšį. Parinkdamas laisvės atėmimo bausmę teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad jis anksčiau keturiolika kartų buvo teistas, tarp jų už analogiškas nusikalstamas veikas nuosavybei, naują nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, todėl jis laikytinas recidyvistu (BK 27 straipsnio 1 dalis). Nors BK 178 straipsnio 2 dalies sankcija, be laisvės atėmimo bausmės, numato ir kitas alternatyvias bausmės rūšis – baudą arba areštą, arba laisvės apribojimą, bet pagal BK 56 straipsnio 1 dalį teismas recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę (BK 56 straipsnio 1 dalis), vadinasi, teismas, vadovaudamasis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, BK 56 straipsnio 1 dalies nuostatomis, D. P. už padarytą nusikalstamą veiką pagrįstai parinko BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismas nuteistajam D. P. už padarytą nusikalstamą veiką paskyrė laisvės atėmimo bausmę, mažesnę nei BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatytas šios bausmės vidurkis.

Pirmosios instancijos teismas savo sprendime bausmės skyrimo požiūriu baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Nuosprendyje pateikti išsamūs bausmės individualizavimo motyvai, todėl baudžiamojo proceso įstatymas šiuo požiūriu taip pat nepažeistas. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo teigti, kad paskirta bausmė apeliantui D. P. yra aiškiai per griežta. Paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis neperžengia BK 61 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nuostatų, bausmė yra mažesnės už baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį, todėl nelaikytina aiškiai per griežta, atitinka bausmės paskirtį, todėl nešvelnintina.

Kolegija atmeta nuteistojo D. P. apeliacinio skundo teiginius dėl to, kad skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta bausmė turi būti subendrinta su Šilutės rajono apylinkės teismo 2010-09-17 nuosprendžiu jam paskirta vienerių metų ir aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Pažymėtina, jog apelianto minimo nuosprendžio nagrinėjamoje byloje nėra. Tokių duomenų neturėjo ir Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2010-09-28 priimdamas skundžiamą nuosprendį. Be to, priimant skundžiamą nuosprendį apelianto minimas 2010-09-17 nuosprendis dar nebuvo įsiteisėjęs, todėl skundžiamu nuosprendžiu D. P. paskirta bausmė ir negalėjo būti subendrinta su Šilutės rajono apylinkės teismo 2010-09-17 nuosprendžiu jam paskirta bausme, todėl apylinkės teismas bausmių pagrįstai nebendrino. Pažymėtina, kad BPK 347 straipsnis numato situaciją, kai nuteistajam yra kitų visiškai ar iš dalies neįvykdytų nuosprendžių, apie kuriuos nežinojo vėliausią nuosprendį priėmęs teismas, šis teismas pats ar kitas tos pačios pakopos arba aukštesnysis teismas pagal vėliausiojo nuosprendžio vykdymo vietą privalo priimti sprendimą, kokia tvarka bus vykdomos bausmės, numatytos visiškai ar iš dalies neįvykdytuose nuosprendžiuose. Nustačius tokias aplinkybes, bausmės pagal neįvykdytus nuosprendžius nuteistajam D. P. bus subendrintos.

Bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apelianto D. P. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. P. apeliacinį skundą atmesti.