Kauno apygardos teismo nutartis

2023-01-12 · Civilinė byla Nr. e2A-37-587/2023

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2023-01-12
Bylos Nr.
e2A-37-587/2023
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-00593-2022-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Evaldas Burzdikas, Diana Labokaitė, Lina Žemaitienė
Atsakovas
J. G., J. Ž.
Ieškovas
V. J.
Civilinė byla Nr. e2A-37-587/2023Teisminio proceso Nr. 2-69-3-00593-2022-3
Procesinio dokumento kategorijos:3.3.1.14; 3.3.1.18.4(S)Kauno apygardos teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. sausio 12 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Dianos Labokaitės ir Linos Žemaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja)

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. liepos 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-7431-1126/2022 pagal ieškovo V. J. ieškinį atsakovei J. Ž. dėl įsiskolinimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas V. J. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės J. G. (buvusios Ž.) 3 800 Eur skolą, 103 Eur kompensacines palūkanas, 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovas procesiniuose dokumentuose nurodė, kad 2020 m. rugpjūčio 5 d. jis ir atsakovė sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, kuria ieškovas atsakovei pardavė prekybinį kioską, o atsakovė įsipareigojo už jį sumokėti 3 800 Eur sumą sutartyje numatyta tvarka. Atsakovė piniginės prievolės neįvykdė iki 2021 m. rugpjūčio 5 d., ieškovas kreipėsi į ją su pretenzija, nurodė reikalavimą atsakovei ne vėliau nei per 7 kalendorines dienas nuo pretenzijos išsiuntimo dienos sumokėti 3 800 Eur įsiskolinimą. Pretenzija atsakovei įteikta 2021 m. lapkričio 24 d., atsakovė ieškovo reikalavimo netenkino.

3. 2016 m. prekybinis kioskas iš tiesų buvo išpirktas iš J. P., kioską lygiomis dalimis už 3 800 Eur pirko ieškovas ir M. G. bendrai, kiekvienas iš jų J. P. sumokėjo po 1 900 Eur. Kioską bendrasavininkai parsivežė į Vilkiją ir pastatė M. G. priklausančiame žemės sklype dėl prekybai patrauklios vietos. Įsirengę prekybinį kioską (atvedę vandenį ir elektrą, nupirkę ir sumontavę šaldymo įrangą) bendrasavininkai laikotarpiu nuo 2016 m. pabaigos iki prekybinio kiosko perdavimo atsakovei kartu vykdė prekybinę veiklą, pamainomis pardavinėjo mėsos produktus. 2020 m. rugpjūtį atsakovė, M. G. draugė (sugyventinė), kioske dirbusi pardavėja, pasiūlė ieškovui išpirkti jo kiosko dalį ir veiklą vykdyti kartu su M. G.. Atsakovė ir ieškovas sudarė kiosko pirkimo-pardavimo sutartį. Sudarant sutartį dalyvavo bendrasavininkas M. G., kuris sandoriui pritarė, sutartis sudaryta jo namuose. Sutarties pasirašymo dieną ieškovas atsakovei perdavė prekybinio kiosko raktus, taip perdavė daiktą. Atsakovės paaiškinimai, kad ieškovas nebuvo prekybinio kiosko savininkas, prieštarauja jos pačios sudarytai ir pasirašytai sutarčiai. Atsakovė į ieškovo žinutes apie jos pareigą atsiskaityti visuomet reaguodavo pripažindama skolą. Kritiškai vertintinas atsakovės 2022 m. kovo 17 d. pranešimas apie sutarties nutraukimą dėl ieškovo esminio sutarties pažeidimo – sutarties dalyko neperdavimo laiku, atsakovė deklaratyviai teigia, kad prekybinis kioskas nebuvo perduotas. Ieškovas nepardavė verslo, pardavė kioską – tai parašyta sutartyje.

Šalies argumentai

4. Atsakovė J. G. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Procesiniuose dokumentuose nurodė, kad ieškovas ir atsakovė 2020 m. rugpjūčio 5 d. sudarė pirkimo - pardavimo sutartį, kuria susitarė, kad ieškovas įsipareigoja perduoti prekybinį kioską, o atsakovė įsipareigojo už jį sumokėti 3 800 Eur. Nei viena iš šalių sutarties nepradėjo vykdyti – ieškovas jokio kiosko neperdavė, todėl atsakovė nemokėjo kainos. Nuo sutarties sudarymo praėjo jau beveik 2 metai. Atsakovės kieme išties stovi prekybinis paviljonas, iš kurio buvo prekiaujama, kuris priklauso atsakovės draugui (sutuoktiniui) M. G.. Šį paviljoną M. G. pirko 2016 m. spalio 22 d. iš J. P.. Atsakovę pardavėja-kasininke buvo įdarbinęs M. G. nuo 2019 m. sausio 29 d. iki 2020 m. lapkričio, kol kioską uždarė M. G.. Atsakovės kieme esantis kioskas nepriklauso ir nepriklausė nei ieškovui, nei atsakovei. Ieškovas melagingai nurodo, kad perdavė atsakovės kieme esantį kioską, jokios kiosko dalies atsakovė nepirko. Jame trečiasis asmuo M. G. veiklą vykdo nuo 2019 m. sausio. Ieškovas ir M. G. buvo verslo dalininkai. Kioskas nebeuždirbo tiek pinigų, todėl ieškovas nusprendė atsiskirti. Ji sutarė, kad sumokės, kadangi su M. G. gyvena ne vienus metus, tačiau jokio kiosko negavo. Ieškovas sakė, kad reikia pinigų į priekį, kad galėtų gauti tą kioską. Ji sutiko sumokėti, kai jai pristatys kioską. Žadėjo geresnį, erdvesnį kioską. Praėjus apie savaitei po sutarties, ieškovas atidarė kitoje gatvės pusėje jo valdomą parduotuvę.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Kauno apylinkės teismas 2022 m. liepos 21 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Ieškovui V. J. iš atsakovės J. Ž. priteisė 3 800 Eur skolą, 103 Eur kompensacines palūkanas, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. sausio 17 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 358 Eur bylinėjimosi išlaidas. Valstybei iš atsakovės priteisė 22,40 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu.

6. Teismas konstatavo, kad byloje nėra ginčo, jog 2020 m. rugpjūčio 5 d. tarp šalių buvo sudaryta prekybinio kiosko pirkimo-pardavimo sutartis. Tačiau atsakovė nurodo, kad prekybinis kioskas jai nebuvo perduotas, be to, šalys tarėsi dėl kito prekybinio kiosko prikimo nei nurodo ieškovas.

7. Teismas vertino, kad atsakovė neįrodė teiginio, kad prekybinis kioskas, stovintis sklype, kuriame esančiame pastate ji šiuo metu gyvena, nuosavybės teise ieškovui nepriklausė. 2020 m. rugpjūčio 5 d. pirkimo – pardavimo sutartį dėl prekybinio kiosko pirkimo atsakovė sudarė būtent su ieškovu. Teismas negalėjo daryti išvados, kad žinodama, jog ketinamas įsigyti kioskas nepriklauso jį parduodančiam asmeniui, atsakovė sąmoningai ir nerūpestingai būtų sudariusi sutartį su tokiu asmeniu. Atsakovės argumentams prieštarauja šalių susirašinėjimas SMS žinutėmis, iš kurių matyti, kad atsakovė skolą ieškovui pripažino, jos neginčijo, ketino dėl skolos tartis.

8. Jokių ieškovės teiginius, kad sutartį ji sudarė ne dėl prekybinio kiosko, stovinčio jos gyvenamame sklype, patvirtinančių įrodymų, išskyrus atsakovės abstrakčius teiginius, byloje nėra. Nenurodytas trečias asmuo, iš kurio galėjo būti perkamas kioskas, sutartis sudaryta nemačius, atsakovės teigimu, perkamo prekybinio kiosko, atsakovė pripažino, kad pati surašė sutartį. Teismas atsakovės parodymus šia apimtimi vertino prieštaringais. Šalys pripažįsta, kad, pardavus kioską, baigėsi jų verslo santykiai. Atsakovė nurodė, kad prieš pradedant dirbti, jos žiniomis, buvo atleista ieškovo žmona, kuri savinosi pinigus iš kasos. Teismas konstatavo, kad šalių ir liudytojo parodymai, sutartis, sudaryta tarp ieškovo ir atsakovės, kurios sudarymo fakto šalys neginčijo, leidžia teismui daryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog faktas, kad ieškovui V. J. nutraukiant verslo santykius su M. G. buvo sutarta būtent dėl kiosko dalies esančios M. G. valdomame sklype pardavimo, egzistavo. Atsakovės bei liudytojo M. G. teiginius, jog iš tiesų buvo perkamas kitas kioskas, jog sutartį atsakovė sudarė, nes ieškovas turėjo apmokėti už pažadėtą prekybinį kioską neįvardytiems tretiesiems asmenims iš anksto, jog pasitikėjo vien žodžiu asmens, kurio žmona neseniai buvo atleista iš prekybinio kiosko dėl turto pasisavinimo, ir su kuriuo asmens, kuris veda bendrą ūkį su atsakove, buvo konfliktiški santykiai, teismas vertino kaip gynybinę poziciją siekiant išvengti finansinių įsipareigojimų ieškovui.

9. Teismas nesutiko su atsakovės teiginiu, kad 2020 m. rugpjūčio 5 d. pirkimo sutartyje nurodytas sutarties objektas – prekybinis kioskas jai nebuvo perduotas. Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, liudytojų parodymais teismas nustatė, kad ieškovo parduodamas prekybinis kioskas buvo pastatytas valdoje, esančioje Vilkijoje, Kauno raj., kurį valdo asmuo, su kuriuo atsakovė veda bendrą ūkį ir kuriame pati gyvena. Kioske nuo 2020 m. rudens vyko prekyba, kurią vykdė atsakovė. Liudytojas M. G. nurodė, kad nutraukus verslo santykius su ieškovu, jo valdomame sklype esantis kioskas veikė dar pusę metų, tai paneigia atsakovės teiginius, kad raktai nuo prekybinio kiosko jai nebuvo perduoti. Teismas sprendė, kad ieškovo pareiga perduoti atsakovei 2020 m. rugpjūčio 5 d. pardavimo sutartyje nurodytą objektą buvo įvykdyta tinkamai. Atsakovė neginčija, kad 3 800 Eur sumos ieškovui nėra sumokėjusi. Ji pažeidė prievolę sumokėti ieškovui sutarties kainą, todėl ieškovui iš atsakovės teismas priteisė 3 800 Eur skolą.

Šalies argumentai

10. Ieškovo prašymą iš atsakovės priteisti 103 Eur dydžio kompensuojamąsias palūkanas, kaip ieškovo minimalius nuostolius atsakovei praleidus terminą atsiskaityti su ieškovu, už 198 dienų laikotarpį, taikant 0,05 proc. dydžio palūkanų normą, teismas pripažino pagrįstu ir tenkino, kadangi atsakovė pažeidė sutartį, nevykdė sutartinės prievolės. Atsakovė praleido terminą įvykdyti piniginę prievolę, teismui priėmus dėl to sprendimą, kyla piniginės prievolės neįvykdymo teisinės pasekmės – mokėti įstatyme numatytas 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Žemesnės instancijos teismas

11. Teismas sprendė, kad ieškovo prašoma priteisti suma už advokato suteiktas teisines paslaugas yra adekvati bylos apimčiai, sudėtingumui tiek faktų vertinimo, tiek teisės aiškinimo ir taikymo prasme. Todėl ieškovui iš atsakovės priteisė 1 358 Eur bylinėjimosi išlaidas. Valstybei iš atsakovės priteisė 22,40 Eur išlaidas už procesinių dokumentų siuntimą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

12. Atsakovė J. G. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2022 m. liepos 21 d. Kauno apylinkės teismo sprendimą ir ginčą išspręsti iš esmės – ieškovo V. J. ieškinį atsakovei J. G. (buvusiai Ž.) atmesti; priteisti atsakovei iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, teismas sprendimu nusprendė dėl į bylą neįtraukto trečiojo asmens M. G. materialiųjų teisių ir pareigų. Ieškovas prieš 2022 m. birželio 7 d. posėdį pateikė naują poziciją – nurodė, kad prekybinį kioską, kurį M. G. pirko iš trečiojo asmens J. P., pirko M. G. ir ieškovas kartu lygiomis dalimis, apeliantė iš ieškovo pirko ne prekybinį kioską, o jam priklausiusią prekybinio kiosko dalį. M. G., kviestas liudytoju, teismo posėdyje nurodė, kad prekybinis kioskas visas priklauso jam, jis kioską pirko savo lėšomis, nei ieškovas, nei apeliantė neturi jokių teisių į jam priklausantį kioską. Teismas iš esmės nusprendė, kad prekybinis kioskas M. G. priklauso ne visas, tačiau tik neapibrėžta jo dalis, o spręsdamas, kad ieškovas įvykdė pareigą perduoti apeliantei sutarties objektą, iš esmės patvirtino, kad ieškovas turėjo nuosavybės teisę į neapibrėžtą prekybinio kiosko dalį. Tai reiškia, kad M. G. kioską valdo ne asmeninės, tačiau bendrosios dalinės nuosavybės teise kartu su ieškovu (ar apeliante). Teismas sprendimu iš esmės priteisė ieškovui M. G. priklausančio prekybinio kiosko dalį, pačiam M. G. byloje nedalyvaujant. Klausimas dėl nuosavybės teisės į prekybinį kioską padalinimo tarp ieškovo ir M. G. nėra ir nebuvo bylos objektas, turėjo būti sprendžiamas atskiroje byloje. Egzistuoja nenuginčytas dokumentas, kuris patvirtina, jog prekybinis kioskas, į kurio neapibrėžtą dalį apeliantė neva įgijo teisę iš ieškovo, priklauso ne jai, ne ieškovui, o trečiajam asmeniui M. G. asmeninės nuosavybes teise.

12.2. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių, todėl bylą išsprendė neteisingai.

12.3. Teismas apeliantės parodymus vertino prieštaringais. Tačiau nevertino to, kad apeliantė posėdyje buvo susijaudinusi, ieškovo atstovas klausimus jai uždavinėjo piktu tonu. Vienintelis prieštaravimas, kuris buvo užfiksuotas apeliantės parodymuose, yra tai, kad ji nurodo neva ieškovas negalės perduoti jai kiosko, kol negaus pinigų į priekį. Pati apeliantė teigia, kad nemokės ir nebūtų ieškovui mokėjusi pinigų iki tol, kol negaus sutarties dalyko. Toks prieštaravimas vertintinas kaip menkas. Apeliantė nebūtų perdavusi pinigų ieškovui į priekį net šiam ir prašant. Tačiau pats faktas, kad apeliantė dar nematė daikto, neužkerta kelio sudaryti daikto pirkimo-pardavimo sutartį su atidedamąja mokėjimo sąlyga. Po sutarties sudarymo ieškovas pats nusprendė vystyti konkuruojantį verslą, apeliantė preziumavo, kad ieškovas nebesitiki ir nebeturi intereso toliau vykdyti sutartį.

12.4. Teismas iš esmės nieko nepasisakė dėl apeliantės pateiktos nenuginčytos pirkimo - pardavimo sutarties, kuria M. G. asmeninės nuosavybės teise perka kioską iš J. P.. Ši sutartis patvirtina, kad apeliantė negalėjo su ieškovu tartis dėl kiosko dalies pirkimo, ieškovas negalėjo perduoti kiosko dalies, nes kioskas priklauso trečiajam asmeniui M. G., kuris nėra bylos dalyvis.

12.5. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovo kviesti liudytojai buvo suinteresuoti bylos baigtimi, jų pozicijos buvo iš anksto suderintos. Ieškovas į bylą pateikė 9 rašytinius liudijimus, kurie sutampa pažodžiui. Didelės dalies juos pasirašiusių asmenų apeliantė nepažįsta. Liudytojomis kviestos V. M., V. R., S. N. negalėjo paaiškinti jų pasirašytų liudijimų identiškumo, nei viena negalėjo nurodyti, iš kur žino, kad kioskas, kuriame dirbo apeliantė, priklausė jai. Liudytojas E. B. yra ieškovo giminaitis – ieškovas yra jo dėdė. Tai patvirtina E. B. suinteresuotumą duoti ieškovui palankius parodymus, ieškovo bandymas nuslėpti šį ryšį patvirtina jo nesąžiningumą.

12.6. Teismas nepagrįstai įvertino, kad apeliantės pozicija ir įvykių versija yra mažiau tikėtina nei ieškovo. Ieškovas savo poziciją iš esmės keitė proceso metu, apeliantės pozicija visą laiką išliko nuosekli, papildomos aplinkybės buvo teikiamos tik kaip atsikirtimai į ieškovo pozicijos pasikeitimus. Apeliantė nurodė, kad ieškovas pažadėjo parduoti M. G. dar vieną prekybinį kioską, šiam plečiant savo veiklą. Kadangi M. G. neturėjo pinigų, sutartį dėl kiosko pirkimo su atidedamąją pirkimo sąlyga sudarė apeliantė. Kiosko perdavimo ir mokėjimo metu apeliantė būtų arba perpardavusi kioską M. G., arba paturėjusi kioską ir pardavusi jį M. šio finansinei padėčiai pasitaisius. Tai patvirtino pats M. G.. Apeliantė su ieškovu susirašinėjo dėl kitų tarpusavio skolų, kurias ji žadėjo padengti už M. G. ieškovui, kai šis traukėsi iš bendro verslo. Susirašinėjimuose ieškovas pinigų reikalauja taip, lyg mokėjimo terminas būtų suėjęs, tuo tarpu pagal sutartį mokėjimo terminai nebuvo suėję. Apeliantė nebūtų sudariusi su ieškovu sutarties, jeigu būtų pirkusi iš jo prekybinio kiosko dalį, nes ši dalis jam nepriklausė. Ieškovas įrodinėjo, kad vykdė verslą kartu su M. G. ir kad ieškovui priklauso dalis M. G. prekybinio kiosko. Tai nėra šios bylos dalykas, tačiau sprendimu šios aplinkybės buvo patvirtintos ir jomis remiantis nuspręsta dėl trečiojo asmens teisių ir pareigų.

Atsiliepimas

2. Ieškovas V. J. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti 2022 m. rugpjūčio 22 d. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. liepos 21 d. sprendimo ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, priteisti iš apeliantės ieškovui patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

13.1. M. G. materialiosios teisės ir pareigos po teismo sprendimo nepasikeitė, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad atsirado Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyti absoliutūs teismo sprendimo negaliojimo pagrindai. Teismas nenustatė, kad prekybinis kioskas nuosavybės teise nepriklausė ieškovui, priešingai – pagrįstai pripažino, kad ieškovui sutarties sudarymo metu priklausė dalis kiosko nuosavybės teisių. M. G. buvo ir liko prekybinio kiosko bendrasavininkas.

13.2. M. G., kaip vienintelio prekybinio kiosko savininko faktą, kuris yra įrodinėjamas rašytine 2016 m. pirkimo-pardavimo sutartimi, tiesiogiai paneigia vėlesnė pirkimo-pardavimo sutartis, kurią surašė pati apeliantė, kiti byloje ieškovo pateikti įrodymai. Aplinkybė, kad skundžiamo sprendimo motyvai nepasisako būtent dėl apeliantės argumento apie prekybinio kiosko nuosavybės priklausimą remiantis 2016 m. pirkimo-pardavimo sutartimi, nesudaro pagrindo išvadai, kad visiškai nebuvo vertinami jos pateikti įrodymai (liudijimai).

13.3. Nors M. G. nebuvo pripažintas byloje dalyvaujančiu asmeniu, tačiau tai savaime nereiškia, kad buvo pažeista jo teisė būti informuotam ir išklausytam, tai nepaneigia koncentruotumo ir ekonomiškumo principų įgyvendinimo. M. G. byloje buvo kviestas liudytoju, tokiu būdu buvo informuotas apie teisme nagrinėjamą civilinę bylą. M. G. duodant parodymus, buvo užtikrinta jo teisė būti išklausytam ir išreikšti savo poziciją nurodomų aplinkybių kontekste. Teismas, išklausęs ir sugretinęs M. G. parodymus su visais kitais byloje esančiais įrodymais nenustatė, kad ieškovui nepriklausė prekybinis kioskas, todėl neturėjo pagrindo savo inciatyva įtraukti M. G. į bylą trečiuoju asmeniu. Apeliantė turėjo procesinę teisę ir galimybę iki baigiamųjų kalbų kreiptis į teismą su motyvuotu prašymu byloje įtraukti M. G. trečiuoju asmeniu, tačiau sąmoningai ja nepasinaudojo. M. G. neprieštaravimas pirkimo-pardavimo sutarties sudarymui ir prašymo jį įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu teisme nepateikimas netiesiogiai suponuoja ieškovo nuosavybės teisės pripažinimą ir tiesiogiai parodo jo nesuinteresuotumą bylos baigtimi (pasyvumą).

13.4. Apeliantės argumentas, kad (neva) byloje spręstas klausimas dėl prekybinio kiosko nuosavybės teisės privalėjo būti sprendžiamas tarp M. G. ir ieškovo atskiroje civilinėje byloje, prieštarauja civilinio proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principams, vertintinas kaip bandymas piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis. Apeliantė (ir pats M. G.) nepasinaudojo procesine teise teikti motyvuotą prašymą teismui dėl M. G. įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu. Byloje ginčijamas trečiojo asmens nuosavybės klausimas būtų buvęs nagrinėtas atitinkamai pagal trečiųjų asmenų instituto tikslus. Nesutinka su apeliantės argumentu dėl būtinybės (neva) atsiradusį nuosavybės klausimą nagrinėti atskiroje civilinėje byloje.

Šalies argumentai

13.5. Apeliantės nurodomas teiginys dėl menko prieštaravimo duodant parodymus yra nepagrįstas, nurodomos prieštaravimų atsiradimo priežastys yra spekuliatyvios. Teismas sprendime pasisakė tik dėl pačio esmingiausio apeliantės prieštaravimo. Kiti akivaizdūs apeliantės parodymų prieštaravimai atsirado jai teigiant nežinant, ar M. G. atsiskaitė su ieškovu už neva likusias produkcijos skolas, nurodant, jog ieškovas jai raktų nuo prekybinio kiosko niekada nedavė ir ji jų neturėjo, nurodant kito, naujo kiosko pirkimo motyvus. Apeliantės teiginys neva apie buvusią šalių valią sudaryti kito kiosko pirkimo-pardavimo sutartį su atidedamąja sąlyga yra nelogiškas, kadangi atidedamoji sąlyga buvo numatyta ne nuo faktinio daikto perdavimo, o nuo sutarties sudarymo momento, kas suponuoja, kad faktinis sutarties dalyko perdavimas jau įvyko arba netrukus įvyks. Atsakovės teiginiai, neva ji teismo posėdžio metu buvo ypatingai susijaudinusi, yra bandymas spekuliatyviai paaiškinti teismo nustatytus prieštaravimus, M. G. atsakinėjant į ieškovo atstovo klausimus, ji jau ėmė įžūliai replikuoti atstovo klausimus ir pati į juos atsakinėti.

13.6. Apeliantė teigia, kad teismas iš esmės pažeidė įrodymų vertinimo taisykles nepasisakydamas dėl jos pateiktos 2016 m. pirkimo-pardavimo sutarties, kuri paneigia ieškovo bet kokius argumentus dėl prekybinio kiosko nuosavybės. Vien tai, kad sprendime nėra pasisakoma šios sutarties, dar nereiškia šio įrodymo neįvertinimo. Ieškovo pateikta rašytinė prekybinio kiosko prikimo- pardavimo sutartis, kurios pasirašyme dalyvavo ir M. G., tiesiogiai paneigia apeliantės rašytine 2016 m. pirkimo-pardavimo sutartimi įrodinėjamą aplinkybę dėl prekybinio kiosko nuosavybės teisių nepriklausymo ieškovui. Apeliantės teiginį dėl prekybinio kiosko nuosavybės teisių nepriklausymo ieškovui paneigė M. G. bei apeliantės parodymuose nurodytos kitos aplinkybės, kurios paneigia apeliantės poziciją dėl neva SMS žinutėmis pripažintą kitą skolą.

13.7. Apeliantė nurodo, kad ieškovo kviesti liudytojai buvo suinteresuoti bylos baigtimi. Ieškovas pažymi, kad ieškovo ir liudytojo E. B. santykiai visuomet buvo ir yra dalykiniai, kitokių ryšių nepalaiko. Be to, E. B. analogiškus dalykinius santykius palaikė ir su bendradarbiu M. G.. Vien giminystės ryšys nėra pagrindas konstatuoti, kad liudytojas yra suinteresuotas bylos baigtimi. Apeliantės kviesto liudytojo, jos sugyventinio (dabar sutuoktinio) M. G., santykiai su apeliante yra itin artimi, todėl atitinkamai galėtų būti vertinamas šio liudytojo duotų parodymų nešališkumas ir objektyvumas. Liudytojos V. R. ir S. N. nurodė, kad apie ieškovo nuosavybės teisės perleidimą apeliantei sužinojo būtent iš pačios apeliantės.

13.8. Proceso metu nurodytas faktinis ir teisinis pagrindas išliko tapatus – ieškovas visuomet reikalavo priteisti skolą už prekybinio kiosko, stovinčio ant M. G. priklausančio žemės sklypo, pardavimą. Pirkimo-pardavimo sutartyje buvo nurodomas visas prekybinis kioskas, o ne dalis, kadangi apeliantė kartu su M. G. siekė prekybinį kioską išpirkti ir valdyti visą kartu, kaip šeima. Parduodant prekybinio kiosko dalį šalys įvertino ieškovo investicijas į šaldymo įrangą ir pagerinimus, todėl ir sulygo dėl 3 800 Eur kainos. Apeliantės gynybinė pozicija dėl neva buvusio susitarimo pirkti kitą, naują prekybinį kioską kritikuotina ekonominio naudingumo prasme, kai naujai veiklai galima pritaikyti jau naudojamą kioską. Apeliantė ir M. G. pripažino, kad ieškovas buvo M. G. verslo partneris, kuris atliko kiosko pagerinimus ir padėjo išvystyti veiklą – kodėl pasibaigus verslo santykiams ieškovas sutiktų neatlygintinai pasitraukti ir nereikalauti kompensacijos už investicijas. M. G. nurodo, kad prekybinį kioską pirko tik už 500 Eur. Kodėl tuomet šalys numatytų tokią didelę kito kiosko kainą, be to, net 2016 m. tokių ar panašių savybių kioskas negalėjo būti vertas tik 500 Eur.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

3. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

4. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

5. Byloje iš pateiktos sutarties nustatyta, kad 2016 m. spalio 22 d. M. G. pirko iš J. P. prekybos paviljoną, kaina nurodyta 500 Eurų.

6. Ieškovas nurodė, kad 2016 m. spalio 22 d. prekybinis kioskas iš tiesų buvo išpirktas iš J. P., kioską lygiomis dalimis už 3 800 Eur pirko ieškovas ir M. G. bendrai, kiekvienas iš jų J. P. sumokėjo po 1 900 Eur. Tačiau tokių įrodymų į bylą nepateikta. Vienintelis ginčo paviljono pirkėjas 2016 m. sutartyje nurodytas M. G.. M. G., apklaustas liudytoju, taip pat teigia paviljoną pirkęs vienas. Ieškovas tą aplinkybę, kad ir jis buvo įsigijęs ginčo paviljono dalį, įrodinėja 2020 m. rugpjūčio 5 d. pirkimo sutartimi, kurioje nurodyta, kad atsakovė J. Ž. perka iš ieškovo V. J. prekybinį kioskelį už 3800 Eur. Atsakovė bei M. G. apklausus byloje teigė, kad atsakovė ketino pirkti iš ieškovo visai kitą, antrą kioską, ne to kiosko dalį, kurį 2016 m. įsigijo M. G.. Kadangi ieškovas kito kiosko neperdavė, atsakovė pinigų jam ir nesumokėjo.

7. Byloje kyla ginčas, ar atsakovė iš ieškovo pirko 2016 m. spalio 22 d. sutartimi įsigyto paviljono dalį už 3800 Eur. Kaip matyti, sutartyje nurodyta, kad paviljonas įgytas liudytojo byloje apklausto M. G., kuris nurodė, kad paviljoną įsigijo jis vienas, tik verslą kurį laiką vykdė jame su ieškovu, nors ieškovas teigė, kad kioską įsigijo jis ir M. G. lygiomis dalimis.

8. Teismas ieškovo prašomą skolą priteisė iš atsakovės ieškovui, nors ši tvirtina, kad 2020 m. rugpjūčio 5 d. pirkimo sutartimi iš ieškovo ketino įsigyti visai kitą paviljoną. Tai reiškia, kad teismas nusprendė, jog ginčo kioskas 2016 m. sutartimi buvo įgytas ir priklauso ieškovui bei M. G. lygiomis dalimis. Taigi, pirmos instancijos teismas nusprendė dėl dalyvaujančiu byloje neįtraukto asmens teisių ir pareigų, kadangi akivaizdžiai laikė, kad M. G. priklausė tik dalis kiosko, nors šis teigė kitaip (CPK 266 straipsnis).

9. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, nes pirmos instancijos teismas sprendimu nusprendė dėl į bylą neįtraukto trečiojo asmens M. G. materialiųjų teisių ir pareigų. Ieškovas nurodė, kad prekybinį kioską, kurį M. G. pirko iš trečiojo asmens J. P., pirko M. G. ir ieškovas kartu lygiomis dalimis, apeliantė iš ieškovo pirko ne prekybinį kioską, o jam priklausiusią prekybinio kiosko dalį. M. G., kviestas liudytoju, teismo posėdyje nurodė, kad prekybinis kioskas visas priklauso jam, jis kioską pirko savo lėšomis, nei ieškovas, nei apeliantė neturi jokių teisių į jam priklausantį kioską. Teismas iš esmės nusprendė, kad prekybinis kioskas M. G. priklauso ne visas, tačiau jo dalis, o spręsdamas, kad ieškovas įvykdė pareigą perduoti apeliantei sutarties objektą, iš esmės patvirtino, kad ieškovas turėjo nuosavybės teisę į neapibrėžtą prekybinio kiosko dalį. Tai reiškia, kad M. G. kioską valdo ne asmeninės, tačiau bendrosios dalinės nuosavybės teise kartu su ieškovu (ar apeliante). Teismas sprendimu iš esmės priteisė ieškovui M. G. priklausančio prekybinio kiosko dalies vertę, pačiam M. G. byloje nedalyvaujant. Tai reiškia, kad po teismo sprendimo M. G. priklauso tik ½ kiosko dalis, kita dalis yra parduota. Teismas iš esmės nieko nepasisakė dėl apeliantės pateiktos pirkimo - pardavimo sutarties, kurioje nurodyta, kad M. G. vienas perka kioską iš J. P., M. G. nėra bylos dalyvis.

10. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su šiais apeliacinio skundo motyvais, kadangi CPK 266 straipsnyje nustatyta, kad teismas neturi teisės spręsti klausimo dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų. CPK 47 straipsnio 1 dalis nustato, kad tretieji asmenys gali būti įtraukiami ir teismo iniciatyva. Darytina išvada, kad pirmos instancijos teismas, kilus ginčui dėl kiosko priklausymo nuosavybės teise vienam ar keliems asmenims, turėjo šiuos asmenis (M. G.) įtraukti dalyvaujančiu byloje asmeniu (CPK 47 straipsnio 1 dalis).

11. Atmestinas ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytas argumentas, kad M. G., kaip vienintelio prekybinio kiosko savininko faktą, kuris yra įrodinėjamas rašytine 2016 m. pirkimo-pardavimo sutartimi, tiesiogiai paneigia vėlesnė pirkimo-pardavimo sutartis, kurią surašė pati apeliantė, kiti byloje ieškovo pateikti įrodymai. Kaip matyti, ginčas kyla dėl pirkto-parduoto 2016 m. paviljono nuosavybės teisės, kurio pirkėju nurodytas tik M. G., tačiau pirmos instancijos teismas už jo dalį, kaip pardavėjui (savininkui) priteisė lėšas ieškovui iš atsakovės.

12. Esant nustatytoms šioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje nustatytas CPK 329 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas – pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens – M. G. teisių ir pareigų, todėl yra pagrindas pirmos instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nepasisakant dėl kitų apeliaciniame skunde bei atsiliepime nurodytų argumentų, ir nesprendžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2022 m. liepos 21 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Evaldas BurzdikasDiana LabokaitėLina Žemaitienė