- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-03-26
- Bylos Nr.
- e2A-477-585/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vytautas Zelianka
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“
- Kategorijos
- 6.7.1pavadinimo nepavyko patikrinti
vienasmeniškai apeliacine rašytinio proceso tvarka atsakovo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Proceso esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės 60,69 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad Vilniuje, Liepyno g. 9, 2016 m. rugsėjo 14 d. įvykusio eismo įvykio metu buvo apgadinta transporto priemonė Honda CR-V, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Eismo įvykis įvyko dėl transporto priemonės Renault Kangoo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo T. L. (T. L.) kaltės. Šios transporto priemonės valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta ieškovės, draudėjas – T. L.. Eismo įvykio metu padarytai žalai atlyginti ieškovė draudimo sutarties pagrindu išmokėjo 60,69 Eur draudimo išmoką (už veidrodėlio gaubto apgadinimą). Ieškovė Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2006 m. spalio 12 d. įsakymo Nr. V-1024 patvirtintu Turtinių reikalavimų, teikiamų Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių dėl karinių pajėgų statuso pagrindu, nagrinėjimo tvarkos aprašo pagrindu pateikė atsakovei 2017 m. lapkričio 27 d. pretenziją dėl žalos atlyginimo, tačiau žala nebuvo atlyginta.
Atsiliepimas
2. Atsiliepimu į ieškinį atsakovė prašo ieškinį atmesti. Nurodo, kad ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris pagal įstatymus turi atsakyti. Tarp ieškovės ir T. L. susiklostė sutartiniai draudimo teisiniai santykiai, kurių nereglamentuoja Šiaurės Atlanto Sutarties Šalių Susitarimas dėl jų karinių pajėgų statuso (toliau – NATO SOFA). Ieškovė nenurodo, kokiu pagrindu už sutartinės prievolės netinkamą vykdymą ir dėl to kylančią regresinę prievolę prieš kitą tos pačios sutarties šalį turi atsakyti už T. L. sutartiniuose teisiniuose santykiuose nedalyvavusi atsakovė. Vienas pagrindinių NATO SOFA tikslų – reglamentuoti teisinius santykius, kai siunčiančios valstybės ginkluotosios pajėgos priimančiojoje valstybėje padaro žalos priimančiosios valstybės piliečiams, jų turtui ir pan. Tačiau NATO SOFA nereglamentuoja teisinių santykių, kylančių iš reikalavimų, reiškiamų pagal civilinės teisės sutartis (8 straipsnio 5 dalis). Remiantis NATO SOFA, negali būti reiškiami reikalavimai, kylantys iš sutartinių teisinių santykių.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. kovo 28 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Teismas nustatė, jog ieškovė ir T. L. 2015 m. gruodžio 1 d. sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. 03/356268245, kuria ieškovė apdraudė transporto priemonės Renault Kangoo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinę atsakomybę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2016 m. gruodžio 20 d. nutarime nustatyta, kad automobilis Honda CR-V, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apgadintas, kita transporto priemonės iš eismo įvykio vietos pasišalino. Ieškovė, apžiūrėjusi transporto priemonę, apskaičiavusi remonto kainą, 2017 m. sausio 5 d. išmokėjo N. S. 60,69 Eur draudimo išmoką.
4. Teismas nustatė, kad nepaisant to, jog ieškovę ir T. L. siejo sutartiniai santykiai, nagrinėjamu atveju žala atsirado ne dėl Draudimo sutarties netinkamo vykdymo, o dėl T. L. sukelto eismo įvykio, kurio metu jis apgadino kitą transporto priemonę. Ši aplinkybė, teismo vertinimu, laikyta esmine sprendžiant iškilusį ginčą. Pati atsakovė atsiliepime teisingai teigia, kad vienas pagrindinių NATO SOFA tikslų – reglamentuoti teisinius santykius, kai siunčiančios valstybės ginkluotosios pajėgos priimančiojoje valstybėje padaro žalos priimančiosios valstybės piliečiams, jų turtui ir pan. Minėta, kad aptariama žala kilo dėl eismo įvykio.
5. Teismas sutinka su ieškovės argumentais, kad šiam ginčui nėra reikšmingos draudimo sutarties sąlygos, kadangi T. L. pažeidė ne draudimo sutarties nuostatas, o sukėlė eismo įvykį ir, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių reikalavimus, pasišalino iš įvykio vietos. Taigi teismas atmetė atsakovės argumentus, kad nagrinėjamu atveju tarp ieškovės ir T. L. susiklostę sutartiniai draudimo teisiniai santykiai eliminuoja NATO SOFA 8 straipsnio 5 dalies taikymą.
III. Apeliacinio skundo argumentai
6. Atsakovė Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį atmesti. Atsakovė savo apeliaciniam skundui pagrįsti, be kitų argumentų, nurodo tokius argumentus:
6.1. Ieškovė ir T. L. buvo sudarę transporto priemonės privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį, kurioje buvo numatyta, kokioms sąlygoms esant žalos atlyginimas regreso tvarka gali būti išieškomas iš draudėjo.
6.2. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas per siaurai aiškino NATO SOFA sutarties 8 straipsnio 5 dalį.
6.3. NATO SOFA skirta žalos atlyginimo klausimams spręsti, kai žala atsiranda pareigūnui atliekant tam tikrus veiksmus vykdant tarnybos nurodymus.
IV. Atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
4. Ieškovė akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo teismo skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė, be kitų argumentų, nurodo šiuos argumentus:
4.1. Ieškovės ieškinys pareikštas ne dėl šalių sudarytos sutarties pažeidimo, o įstatyme numatytu pagrindu.
4.2. įstatyme įtvirtinta regreso teisė draudikui išsiieškoti už jį sumokėtą žalos atlyginimą tuo metu kai jis nevykdo kelių eismo taisyklių reikalavimų.
4.3. Esminė teisinė aplinkybė byloje yra apdraustojo T. L. pasišalinimas iš eismo įvykio vietos, o ne draudimo sutarties turėjimas.
Motyvuojamoji dalis
V. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, argumentai ir išvados
4. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliacinio (atskirojo) skundo ribų. Nebent viešasis interesas reikalauja peržengti skundo ribas ir, neperžengus šių ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).
5. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo atskirojo skundo riboms peržengti. Be to, neegzistuoja absoliutūs nutarties negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).
6. Bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovė ir T. L. 2015 m. gruodžio 1 d. sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kuria ieškovė apdraudė transporto priemonės Renault Kangoo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinę atsakomybę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. 2016 m. rugsėjo 14 d. 07.40 val. Vilniuje, Liepyno g. 9, įvyko eismo įvykis. Nustatyta, jog eismo įvykio kaltininkas transporto priemonės Renault Kangoo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojas T. L.. T. L. yra NATO valstybės Lenkijos Respublikos pilietis, Lietuvos Respublikoje tarnavęs NATO integracinių pajėgų kariniame vienete ir vykdęs saugumo karininko pareigas, todėl jo veiksmams gali būti taikomos NATO SOFA nuostatos.
7. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nustatė, jog esminė bylos aplinkybė yra ta, jog žala kilo dėl T. L. veiksmų, tai yra sukelto eismo įvykio ir pasišalinimo iš eismo įvykio vietos. Apeliaciniu skundu apeliantė su tokiu esminiu bylos aplinkybių nustatymu nesutinka, nurodydama, jog esminė bylos aplinkybė yra ta, jog dėl eismo įvykio kaltas asmuo buvo apsidraudęs, todėl apeliantei nekyla pareigos atlyginti padarytą žalą, nes priimančioji šalis neturi pareigos atlyginti karių padarytos žalos kylančios iš sutartinių teisinių santykių (NATO SOFA 8 straipsnio 5 dalis).
8. Sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl to, kad nevykdoma ar netinkamai vykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius ar netesybas, o kita privalo juos atlyginti (Civilinio kodekso 6.245 straipsnio 3 dalis). Sutartinei civilinei atsakomybei būdinga tai, kad šalis dar iki civilinės teisės pažeidimo sieja civiliniai teisiniai santykiai.
9. Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, nesusijusios su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (Civilinio kodekso 6.245 straipsnio 4 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad iš esmės deliktine teise ginamas tikrumo interesas, kuris reiškia, kad asmuo tikisi išlikti tokioje padėtyje, kokioje yra (tikisi, kad padėtis neblogės), taigi deliktinės atsakomybės taikymo tikslas – grąžinti asmenį į tą padėtį, kurioje jis būtų likęs, jei nebūtų buvę delikto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-687/2015).
10. Sprendžiant dėl sutartinės ir deliktinės atsakomybės atribojimo, svarbu pažymėti, kad pagal Civilinio kodekso 6.189 straipsnio 1 dalį sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Šioje teisės normoje nustatytas sutarties privalomumo ir vykdytinumo principas, kuriuo vadovaudamasis kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (Civilinio kodekso 6.256 straipsnio 1 dalis), priešingu atveju atsiranda sutartinė civilinė atsakomybė už netinkamą prievolės įvykdymą (Civilinio kodekso 6.256 straipsnio 2 dalis). Taigi, esant sutartiniams šalių santykiams deliktinę atsakomybę vienai iš šalių galima taikyti tik įstatyme nustatytu atveju, t. y. turi būti įstatyme nustatytas pagrindas taikyti sutartiniuose santykiuose deliktinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-687/2015).
11. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nustatė, jog žala atsirado iš delikto – bendros pareigos laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo nepadarytų kitam asmeniui žalos. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu vertinimu sutinka. Dėl eismo įvykio ir jo metu dėl to padarytos žalos kaltas asmuo pažeidė bendrą pareigą elgtis tinkamai ir savo veiksmais nepadaryti kitiems asmenims žalos bei tinkamai elgtis įvykus eismo įvykiui. Įvykusio eismo įvykio metu buvo apgadintas nukentėjusio asmens automobilis, todėl ir atsirado žala. Apeliantė pateiktame skunde nurodo, jog ieškovės pareiga atlyginti žalą kilo iš sutartinių teisinių santykių, todėl ir T. L. žalos atlyginimo pareiga turi kilti iš sutarties. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu vertinimu nesutinka. Nors apeliantė teisi tvirtindama, jog ieškovei pareiga atlyginti žalą kilo dėl sudarytos draudimo sutarties, tačiau sutartis siejo draudiką ir žalą padariusį asmenį, o ne draudiką (ieškovą) ir nukentėjusį asmenį, kuriam padaryta žala. Dėl neteisėtų, žalą sukėlusių dėl eismo įvykio kalto asmens veiksmų ieškovė įgijo teisę reikšti regresinį žalos atlyginimo reikalavimą. Vien tai, jog žalos atlyginimo pareiga ieškovei atsirado dėl neteisėtų žalą sukėlusių asmens veiksmų, leidžia daryti išvadą, jog nagrinėjamoje byloje kyla deliktinės atsakomybės klausimai ir sutartinė atsakomybė byloje netaikoma. Nagrinėjamoje byloje esant deliktinei atsakomybei nėra galimybės taikyti NATO SOFA 8 straipsnio 5 dalies nuostatas, todėl spręstina, jog ieškovės reikalavimas buvo pagrįstas ir pareikštas tinkama atsakovui byloje.
12. Pateiktu apeliaciniu skundu apeliantė taip pat nurodo, jog žalos atlyginimas pagal NATO SOFA galimas tik tokiu atveju, kai žala padaro asmuo atliekantis tam tikrus veiksmus, kuris yra įpareigotas atlikti savo tarnybos metu. Apeliantės teigimu nagrinėjamoje byloje žala atsirado ne tarnybos metu, todėl atsakovei nekyla pareiga atlyginti patirtą žala. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu apeliantės vertinimu nesutinka. T. L. yra karys, Lietuvos Respublikoje tarnavęs NATO integracinių pajėgų kariniame vienete ir vykdęs saugumo karininko pareigas. Apeliantė nepateikė į bylą duomenų, jog T. L. tarnyba Lietuvos Respublikoje eismo įvykio metu buvo pasibaigusi. Priešingai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariatui pradėjus ikiteisminį tyrimą šis buvo nutrauktas T. L. pateikus Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos išduotą Akreditacijos pažymėjimą, kuriame nurodyta, kad pagal 2015 m. kovo 19 d. susitarimą, kuriuo papildomas Paryžiaus protokolas, jam taikomas imunitetas ir privilegijos. Apeliacinės instancijos teismas įvertindamas nurodytas aplinkybes, atmeta apeliantės argumentus ir, sprendžia, kad nėra pakankamų įrodymų, jog žala buvo padaryta ne tarnybos metu.
13. Be to, Šiaurės Atlanto Sutarties Šalių susitarimo dėl karinių pajėgų statuso 8 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad reikalavimus atlyginti žalą (išskyrus sutartinius reikalavimus ir tuos reikalavimus, kuriems taikomos šio straipsnio 6 ir 7 dalys), pareikštus dėl karinių pajėgų ar civilių komponento narių veikimo ar neveikimo vykdant tarnybines pareigas arba dėl bet kokio kito veikimo, neveikimo ar įvykio, už kurį teisiškai atsako karinės pajėgos ar civilių komponentas, kai priimančiosios valstybės teritorijoje padaroma žala Susitariančiosiomis Šalimis nesančioms trečiosioms šalims, nagrinėja priimančioji valstybė. Žala atlyginama vadovaujantis Sutarties 8 straipsnio 5 dalies a-h punktuose nustatyta tvarka, kuri numato, nesant susitarimo dėl kompensacijos mokėjimo, priimančiosios valstybės teismo sprendimą kaip pagrindą žalai atlyginti, jo privalomumą ir paskirstymo tarp priimančiosios ir siunčiančiosios valstybių tvarką, taip pat – pranešimą atitinkamai siunčiančiajai valstybei apie tokio teismo sprendimo priėmimą.
14. Remiantis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmos instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas palieka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutarė:
apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.