Vilniaus apygardos teismo nutartis

2019-04-18 · Civilinė byla Nr. 2S-755-881/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-04-18
Bylos Nr.
2S-755-881/2019
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-38973-2018-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Vilija Mikuckienė
Pareiškėjas
N. K.
Suinteresuotas asmuo
uždaroji akcinė bendrovė „Railana“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2S-755-881/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-38973-2018-0Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.7 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. balandžio 18 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos N. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 4 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjos N. K. skundas dėl antstolio veiksmų, suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Railana“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėja N. K. pateiktu skundu dėl antstolio veiksmų prašė panaikinti antstolio A. N. 2018 m. lapkričio 6 d. patvarkymą dėl išskaičiavimo iš skolininkės darbo užmokesčio, patikslinantį 2018 m. spalio 25 d. patvarkymą dėl išskaičiavimo iš skolininkės darbo užmokesčio. Nurodė, kad antstolis vykdomojoje byloje Nr. 0157/18/03085 vykdo išieškojimą iš pareiškėjos išieškotojos UAB „Railana“ naudai. 2018 m. lapkričio 27 d. pareiškėja gavo iš antstolio 2018 m. lapkričio 6 d. patvarkymą dėl išskaičiavimo iš skolininkės darbo užmokesčio, patikslinantį 2018 m. spalio 25 d. patvarkymą dėl išskaičiavimo iš skolininkės darbo užmokesčio reg. Nr. S1-1556. Anot pareiškėjos, minėtas patvarkymas yra neteisėtas, kadangi antstolis iš pradžių areštavo pareiškėjos turtą beveik 6 kartus didesnei sumai nei nurodyta nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kurios pagrindu užvesta vykdomoji byla, taip pat ginčijamu patvarkymu neproporcingai ir nepagrįstai apribojo pareiškėjos teisę gauti darbo užmokestį. 2018 m. lapkričio 6 d. patvarkymą pareiškėja gavo tik 2018 m. lapkričio 27 d., todėl antstolis, pareiškėjos nuomone, neatsakingai atlieka savo pareigas. Pareiškėjos teigimu, antstolis nepanaikino patvarkymo, kuris pažeidžia pareiškėjos teises, o priėmė naują patvarkymą, kuriuo jį patikslino. Taip pat antstolis neteisėtai suvaržė pareiškėjos teises, kadangi taikė apribojimus pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 145 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nors tokie apribojimai nebuvo nustatyti teismo nutartimi. Be to, pagal pareiškėją, antstolis pažeidė CPK 749 straipsnio 3 dalį, kurioje nenustatyta antstolio teisė reikalauti, kad trečiasis asmuo, turintis piniginę prievolę skolininkui, šiam mokėtinas sumas saugotų savo sąskaitoje. Anot pareiškėjos, antstolis neturi teisės vykdyti laikinųjų apsaugos priemonių taip pat kaip ir vykdydamas įsiteisėjusį teismo sprendimą. Antstolis priimdamas ginčo patvarkymus nepagrįstai išėjo už Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 12 d. nutarties ribų išplėsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą ir taip paneigė laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį.

2. Antstolis A. N. 2018 m. gruodžio 7 d. patvarkymu atsisakė tenkinti pareiškėjos skundą ir persiuntė jį nagrinėti teismui.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. kovo 4 d. nutartimi pareiškėjos skundą atmetė.

4. Teismas nurodė, kad teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdymą reglamentuojančios teisės normos nedraudžia antstoliui skolininko darbdaviams apriboti darbo užmokesčio išmokėjimą, tačiau nesuteikia teisės antstoliui šias sumas reikalauti pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą. Nagrinėjamu atveju skundžiamu patvarkymu antstolis neįpareigojo išskaitų iš pareiškėjos darbo užmokesčio pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą, t. y. neatliko veiksmo, kurį antstolis galėtų atlikti tik vykdydamas priverstinį piniginių sumų išieškojimą, tačiau tik nurodė išskaitas iš pareiškėjos darbo užmokesčio saugoti nepervedant jų į pareiškėjos sąskaitą. Be to, skundžiamo patvarkymo turinyje yra nurodyta, jog vykdoma teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o ne piniginių lėšų išieškojimas. Duomenų, kad skundžiamu patvarkymu antstolis siekė pradėti priverstinio išieškojimo veiksmus iš pareiškėjos lėšų, byloje nėra (CPK 178 straipsnis). Tuo tarpu vien tai, kad skundžiamame patvarkyme pacituotos teisės normos, reglamentuojančios piniginių sumų išieškojimą, teismo vertinimu, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad antstolis skundžiamu patvarkymu pradėjo priverstinio išieškojimo procedūrą iš pareiškėjos darbo užmokesčio.

5. Teismas sprendė, kad antstolio patvarkyme nustatytas įpareigojimas trečiajam asmeniui (pareiškėjos darbdaviui) atlikti ar neatlikti tam tikrus veiksmus, susijusius su skolininkei priklausančiomis lėšomis, reiškia ne atskiros laikinosios apsaugos priemonės, nustatytos CPK 145 straipsnio 1 dalies 7 punkte, taikymą, bet vieną iš arešto turinio dalių. Dėl to nėra teisinio pagrindo sutikti su pareiškėjos skundo argumentais, kad šiuo atveju antstolis, priimdamas ginčo patvarkymą, kuriame pateikti nurodymai taikytini ne tik pareiškėjai, bet ir jos darbdaviui, taikė teismo nutartyje nenustatytas laikinąsias apsaugos priemones.

6. Taigi teismas padarė išvadą, kad, esant teismo nutartyje nurodymui areštuoti pinigines lėšas, antstolis, vykdydamas tokį teismo nurodymą, turi teisę aprašyti skolininkės darbo užmokestį. Tad antstolio 2018 m. lapkričio 6 d. patvarkymas dėl išskaičiavimų iš darbo užmokesčio, kuriuo antstolis pareiškėjos darbdaviui apribojo teises, susijusias su darbo užmokesčio išmokėjimu pareiškėjai, laikytinas veiksmu, kuriuo antstolis neperžengė vykdomos nutarties ribų.

7. Teismo vertinimu, antstolis, vykdydamas nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ėmėsi teisėtų priemonių išieškotojo interesams apginti, o šios priemonės atitinka skolininko ir išieškotojo interesų derinimo ir proporcingumo principus. Nenustatęs antstolio veiksmuose vykdymo procesą reglamentuojančių teisės normų pažeidimų, teismas pareiškėjos skundą atmetė.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8. Atskiruoju skundu pareiškėja N. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 4 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patenkinti pareiškėjos skundą dėl antstolio veiksmų. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

8.1. Įstatymai nenumato antstoliui teisės savaip interpretuoti ar keisti vykdomojo dokumento turinį, todėl, esant galiojančiai Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 12 d. nutarčiai, antstolis privalo atlikti išieškojimo veiksmus pagal vykdomąjį dokumentą. Teismo nutartimi areštuotas solidariųjų atsakovų nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis ir/ar kilnojamasis turtas bendrai neviršijant 82 051 Eur sumos, ir tik tokio turto neužtenkant ir/ar esant nepakankamam – areštuotinos atsakovų piniginės lėšos, esančios atsakovų bankų ir/ar kitų kredito įstaigų atsiskaitomosiose sąskaitos. Tad antstolis, nukreipęs išieškojimą į apeliantės darbo užmokestį, išėjo už vykdomojo dokumento ribų, todėl 2018 m. spalio 25 d. ir 2018 m. lapkričio 6 d. antstolio priimti patvarkymai turėtų būti panaikinti.

8.2. Antstolis 2018 m. spalio 25 d. patvarkymu dėl išskaičiavimo iš skolininkės darbo užmokesčio Nr. B-165907 įpareigojo skolininkės darbovietę iš pareiškėjos darbo užmokesčio ar jam prilygtinų išmokų bei davimų sumos kiekvieną mėnesį išskaičiuoti 70 proc. nuo pareiškėjos darbo užmokesčio dalies, viršijančios vieną MMA, ir 20 proc. nuo darbo užmokesčio dalies, neviršijančios vieno MMA, išskaičiuotas sumas pervesti saugoti iki atskiro antstolio nurodymo. Tačiau toks išieškojimo procentas yra numatytas jau skolos išieškojimo procese. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 12 d. nutartyje, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teismas nenurodė, kuo vadovaujantis ar kokio dydžio procentas turi būti nustatytas vykdant šią nutartį.

Atsiliepimas

9. Suinteresuotas asmuo UAB „Railana“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

9.1. Teismo nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdomos teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka (CPK 152 straipsnio 6 dalis), ir antstoliui numatyta galimybė išieškojimą vykdyti iš skolininko darbo užmokesčio (CPK 733 straipsnis), todėl apeliantės teiginiai laikytini nepakankamai pagrįstais, juolab kad nagrinėjamu atveju antstolis vykdo išduotą vykdomąjį įrašą. Tai reiškia, kad antstolis, vykdydamas nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių, gali atlikti visus išieškojimus, kaip ir vykdydamas vykdomuosius dokumentus dėl skolos išieškojimo, įskaitant ir išskaičiavimus iš darbo užmokesčio.

9.2. Šiuo atveju antstolis nevykdo realaus išieškojimo, o paprasčiausiai, nesant pakankamai skolininkei priklausančio nekilnojamojo turto, lėšų banko sąskaitose, į kuriuos galima būtų ateityje nukreipti išieškojimą, nusprendė pritaikyti areštą daliai jos gaunamo darbo užmokesčio.

Žemesnės instancijos teismas

9.3. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 12 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės apeliantės atžvilgiu, t. y. jos nekilnojamojo, kilnojamo turto areštas, o jo nesant, piniginių lėšų areštas 82 051 Eur sumai, yra prevencinio pobūdžio, siekiant išvengti situacijos, kai, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būtų prarastas turtas, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas pagal teismo sprendimą, ir dėl to teismo sprendimo įvykdymas pasidarytų neįmanomas arba pasunkėtų. Ginčas, kilęs tarp šalių, galutinai išsprendžiamas tik įsiteisėjusiu teismo sprendimu ir tik tokio galutinio sprendimo pagrindu, patenkinus reikalavimus, kurie yra užtikrinti laikinosiomis apsaugos priemonėmis, antstolio patvarkymu piniginės lėšos galėtų būti pervedamos į antstolio depozitinę sąskaitą, o antstolis jas pervestų išieškotojui.

9.4. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nors pagal Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų, tačiau tuo pačiu antstolis privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus (CPK 634 straipsnio 2 dalis). Taigi, antstolis vykdydamas vykdomuosius dokumentus turi siekti kuo greitesnio ir efektyvesnio (realesnio) vykdomojo dokumento įvykdymo, tuo pačiu nepažeisdamas vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų.

9.5. Teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdymą reglamentuojančios teisės normos nedraudžia antstoliui skolininko darbdaviams apriboti darbo užmokesčio išmokėjimą, tik nesuteikia teisės antstoliui šias sumas reikalauti pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą.

9.6. Teismas padarė teisingą išvadą, kad, esant teismo nutartyje nurodymui areštuoti pinigines lėšas, antstolis, vykdydamas tokį teismo nurodymą, turi teisę aprašyti skolininkės darbo užmokestį. Tad antstolio 2018 m. lapkričio 6 d. patvarkymas dėl išskaičiavimų iš darbo užmokesčio, kuriuo antstolis apeliantės darbdaviui apribojo teises, susijusias su darbo užmokesčio išmokėjimu apeliantei, laikytinas veiksmu, kuriuo antstolis neperžengė vykdomos nutarties ribų.

9.7. Nagrinėjamu atveju antstolis ėmėsi teisėtų priemonių išieškotojo interesams apginti, o šios priemonės atitinka skolininkės ir išieškotojo interesų derinimo ir proporcingumo principus.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). CPK 329 straipsnio 2 dalyje išdėstytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

11. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl antstolio veiksmų teisėtumo vykdant teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

12. Apeliantės teigimu, antstolis, vykdydamas teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nesilaikė vykdymo procesą reglamentuojančių teisės normų, o būtent, ginčijamais patvarkymais nukreipdamas išieškojimą į apeliantės darbo užmokestį išėjo už vykdomos nutarties ribų.

13. Byloje nustatyta, kad 2018 m. spalio 25 d. patvarkymu, kuris vėliau buvo patikslintas 2018 m. lapkričio 6 d. patvarkymu, nurodant teisingą teismo nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą, antstolis įpareigojo apeliantės darbovietę iš apeliantės darbo užmokesčio ar jam prilygtinų išmokų bei davimų sumos kiekvieną mėnesį išskaičiuoti 70 proc. nuo apeliantės darbo užmokesčio dalies, viršijančios vieną MMA, ir 20 proc. nuo darbo užmokesčio dalies, neviršijančios vieno MMA, išskaičiuotas sumas pervesti saugoti iki atskiro antstolio nurodymo. Šiuo patvarkymu antstolis neįpareigojo apeliantės darbdavio nurodytas darbo užmokesčio sumas pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą, o įpareigojo jas saugoti iki atskiro antstolio nurodymo, todėl, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, jokių išieškojimo iš apeliantės darbo užmokesčio veiksmų antstolis neatliko.

14. Tačiau byloje spręstina, ar nagrinėjamu atveju antstolis, vykdydamas teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, apskritai turėjo teisę priimti minėtus patvarkymus, t. y. įpareigoti apeliantės darbdavį iš apeliantės darbo užmokesčio ar jam prilygintų išmokų išskaičiuoti tam tikras sumas (ir jas saugoti iki atskiro nurodymo). Apeliantės teigimu, antstolis tokios teisės neturėjo, nes teismo nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo nurodytas tik atsakovų nekilnojamojo ir (ar) kilnojamojo turto bei atsakovų piniginių lėšų, esančių atsakovų bankų ir/ar kitų kredito įstaigų atsiskaitomosiose sąskaitose, areštas.

15. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. spalio 12 d. nutartimi, kurią vykdo antstolis, nutarė ieškovės UAB „Railana“ reikalavimams užtikrinti areštuoti solidariųjų atsakovų N. K., L. I., V. I. ir M. P. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą bendrai neviršijant 82 051,00 Eur sumos, ir tik solidariųjų atsakovų kilnojamojo ir/ar nekilnojamojo turto 82 051,00 Eur sumai neužtenkant ir/ar esant nepakankamai – areštuoti atsakovų pinigines lėšas, esančias atsakovų bankų ir/ar kitų kredito įstaigų atsiskaitomosiose sąskaitose, turtines teises.

16. Taigi teismo nutartimi buvo areštuotas ne tik atsakovų, įskaitant apeliantės, nekilnojamasis ir/ ar kilnojamasis turtas bei piniginės lėšos, esančios atsakovų bankų ir/ar kitų kredito įstaigų atsiskaitomosiose sąskaitose, bet ir turtinės teisės.

17. Remiantis CPK 749 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, skolininko turtinių teisių areštas, be kita ko, apima draudimą skolininkui priimti reikalavimo, kylančio iš areštuotos turtinės teisės (o tokia yra ir teisė gauti darbo užmokestį), įvykdymą. Taigi antstolio patvarkymas, kuriuo apeliantės darbdavys įpareigotas išskaičiuoti (ir nepervesti apeliantei) tam tikras darbo užmokesčio sumas, iš esmės reiškia apeliantės turtinių teisių arešto, kurį pritaikė teismas, vykdymą. Tai, kad ginčijamu (-ais) patvarkymu (-ais) antstolis įpareigojo apeliantės darbdavį išskaičiuoti ne visas apeliantei priklausančias sumas (neviršijant laikinųjų apsaugos priemonių masto), o tik tam tikrą jų dalį, konkrečiai apeliantės teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia, todėl nėra pagrindas ginčijamų patvarkymų naikinti.

18. Remdamasis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas pritaria galutinei pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ginčijamais patvarkymais antstolis neperžengė vykdomos teismo nutarties ribų, konkrečiai, neaprašė ir neapribojo daugiau apeliantės teisių, nei leista pagal teismo nutartį.

19. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Vilija Mikuckienė