- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-07-04
- Bylos Nr.
- 2A-1463-605/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalė Burdulienė, Aušra Baubienė
- Atsakovas
- M. P., I. R.
- Ieškovas
- V. P.
- Kategorijos
- 16.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Neringos Venckienės
dalyvaujant apeliantui M. P., jo atstovei advokatei S. Č., ieškovo atstovui advokatui D. R. viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. P. ir I. R. apeliacinius skundus dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 5 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-77-59/2011 panaikinimo pagal ieškovo V. P. ieškinį atsakovui M. P. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Vevira“ ieškiniu (1 t., b.l. 4) prašė priteisti iš atsakovo M. P. 1533,18 Lt skolą už viršytą telefoninių pokalbių limitą, 2739,28 Lt skolą už pereikvotą kurą, 4826,74 Lt skolą už permokėtą darbo užmokestį, 1776,75 Lt skolą už naują atsarginį ratą, 163,14 Lt žyminio mokesčio, 56,64 Lt vertimo išlaidų, 2000,00 Lt advokato teisinei pagalbai apmokėti bei 5 procentus priteistos sumos metinių palūkanų, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškovas nurodė, kad tarp jo ir atsakovo M. P. 2006-08-17 buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 90 (sutartis pakeista 2007-07-01), pagal kurią atsakovas ieškovo įmonėje pradėjo dirbti tarptautinių pervežimų vairuotoju-mechaniku-ekspeditoriumi. Darbo sutartimi buvo nustatytas 911,00 Lt atlyginimas, neįskaitant ne mažesnių kaip 50 procentų dienpinigių, nustatytų Finansų ministerijos, bet ne daugiau kaip 173,00 Lt per dieną. Taip pat ieškovas su atsakovu sudarė sutartį dėl darbuotojo visiškos materialinės atsakomybės Nr. 90 bei sutartį dėl telefoninių pokalbių. Darbo santykių metu atsakovas viršijo telefoninių pokalbių limitą, pereikvojo skirto kuro kiekį, jam prieš laiką buvo mokamas atlyginimas ir dienpinigiai, dėl ko susidarė permoka, be to, komandiruotės metu buvo pavogtas vilkiko atsarginis ratas. Atsakovas ieškovui padarė 10 875,95 Lt materialinę žalą. Atsakovas gera valia šių nuostolių neatlygino.
Alytaus rajono apylinkės teismas 2008 m. balandžio 8 d. priėmė preliminarų sprendimą (1 t., b.l. 49-51), kuriuo priteisė iš M. P. 1533,18 Lt skolą už viršytą telefoninių pokalbių limitą, 2739,28 Lt skolą už pereikvotą kurą, 4826,74 Lt permokėto darbo užmokesčio, 1776,75 Lt už naują atsarginį ratą, 163,14 Lt žyminio mokesčio, 2000,00 Lt advokato teisinei pagalbai apmokėti, 56,64 Lt už vertimo paslaugas bei 5 procentus priteistos 10 875,95 Lt sumos metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t.y. 2008-04-04 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo UAB „Vevira“ naudai, o taip pat 2,10 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai.
Atsiliepimas
Atsakovas M. P. dėl šio preliminaraus sprendimo pareiškė prieštaravimus ir prašė ieškinį atmesti (1 t., b.l. 64-67).
UAB „Vevira“ 2010-03-31 reikalavimo perleidimo sutartimi (2 t., b.l. 147-149) perleido 6631,85Lt reikalavimo teisę į M. P. V. P..
Žemesnės instancijos teismas
Alytaus rajono apylinkės teismas 2011 m. balandžio 5 d. galutiniu sprendimu 2008 m. balandžio 8 d. preliminarų sprendimą pakeitė iš dalies. Priteisė iš M. P. 6631, 85 Lt žalai atlyginti ir 500,00 Lt atstovavimo išlaidų V. P., o taip pat 57,57 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
Galutiniame sprendime nurodyta, kad UAB „Vevira“ sumažino savo reikalavimą ir 2010-03-31 reikalavimo perleidimo sutartimi perleido 6631,85 Lt reikalavimą į M. P. V. P.. Ieškovo pateiktais rašytiniais įrodymais: 2006-08-17 darbo sutartimi Nr. 90, 2007-07-01 darbo sutartimi Nr. 90, Sutartimi dėl darbuotojo visiškos materialinės atsakomybės Nr. 90, Sutartimi dėl telefoninių pokalbių, telefoninių sąskaitų, 2007-09-17 – 2007-10-28 ir 2007-11-15 – 2007-12-08 dienpinigių paskaičiavimo lentelėmis, 2007-09-17 Nr. 77, 2007-11-15 Nr. 42 ir 2007-12-10 Nr. 106 kasos išlaidų orderiais, 2007-10-30 ir 2007-12-12 išrašais iš banko apie atliktus mokėjimus, 2006-10-10 atsakovo paaiškinimu, 2006-10-10 aktu Nr. 06-10/10-30, 2007-05-16 sąskaita – faktūra su vertimu, 2008-03-20 PVM sąskaita – faktūra Nr. 48, 2008-01-09 aktu Nr. 07/01/09-20 A dėl atsakovo nebuvimo darbe, 2008-01-09 aktu Nr. 07/01/09-20 B dėl atsakovo atsisakymo rašyti pasiaiškinimą, 2008-01-11 ir 2008-01-18 kvietimais į darbą, 2008-02-28 pranešimu Nr. 08/01/28-12 dėl atleidimo - nustatyta, kad atsakovas neįvykdė iš Sutarties kylančių įsipareigojimų. Tarp ieškovo UAB „Vevira“ ir atsakovo M. P. 2006-08-17 buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 90. Pagal minėtą sutartį atsakovas ieškovo įmonėje pradėjo dirbti tarptautinių pervežimų vairuotoju-mechaniku-ekspeditoriumi, ieškovas ir atsakovas susitarė, kad atsakovui bus mokamas 911,00 Lt atlyginimas, neįskaitant ne mažesnių kaip 50 procentų dienpinigių, nustatytų Finansų ministerijos, bet ne daugiau kaip 173,00 Lt per dieną, taip pat atsakovas prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už ieškovo jam patikėtų materialinių vertybių išsaugojimą. Šalys sutarė dėl telefoninių pokalbių limito, ieškovas įsipareigojo kompensuoti 118,00 Lt telefoninių pokalbių bei vykstant į komandiruotes kaskart skirti būtiną kuro kiekį. Ekspertizės metu buvo nustatyta, kad atsakovas pereikvojo degalų už 2866,26 Lt, nors ieškovo reikalavimas buvo reiškiamas 2739,28 Lt sumai. 2010-06-18 ekspertizės akte yra nustatyta, kad M. P. buvo permokėta darbo užmokesčio 5188,80 Lt, tai yra daugiau negu reiškiamas reikalavimas. Ieškovas nurodo, kad su atsakovu 2006-08-17 buvo sudaryta sutartis dėl telefoninių pokalbių, kurioje ieškovas įsipareigojo kompensuoti darbo reikalams prakalbėtus 118 Lt, tačiau pagal paskaičiavimus ir išklotines limitas buvo viršytas bendrai 1533,18 Lt sumai. Ieškinys M. P. yra pareikštas 10932,59 Lt sumai, t.y. daugiau negu perleista naujajam kreditoriui V. P.. Kaip matyti iš procesinių dokumentų, išlaidos atsarginiam ratui įsigyti sudaro 1776,75 Lt. Atsakovas pažeidė darbo sutartį, nes neįvykdė iš sutarties kylančių įsipareigojimų.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu (3 t., b.l. 40-42) atsakovas prašo Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 5 d. galutinį sprendimą panaikinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad skundžiamas galutinis sprendimas yra priimtas pažeidžiant procesinės teisės normų reikalavimus, keliamus teismo sprendimo turiniui. Teismo sprendimas yra be motyvų. Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokias nustatė bylos aplinkybes, neįvardino įrodymų, kuriais grindžiamas sprendimas. Esant tokiam sprendimui, apeliantas neturi galimybės į tinkamą teisminę gynybą. Skundžiamame galutiniame sprendime nenurodyta, už ką iš atsakovo priteistina naujai į bylą įstojusio ieškovo naudai 6631,85 Lt suma. Teismas tik nurodė aplinkybes, kurios buvo nustatytos ekspertizės aktu, tai yra dėl pereikvotų degalų 2866,26 Lt sumai bei dėl permokėto darbo užmokesčio. Buvęs darbdavys teigė, jog darbo užmokesčio permoka atsakovui susidarė dėl to, kad pastarasis nuolat reikalaudavo išmokėti pinigines sumas avansu į priekį. Ekspertizės išvados patvirtino, kad darbo užmokestis atsakovui niekada nebuvo mokamas į priekį avansu. Teismo posėdžio metu kitų aplinkybių, tokių kaip sąskaitybos klaida, ieškovas neįrodinėjo. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 224 straipsnio 3 dalis numato, jog negalima iš darbuotojo išskaičiuoti permokėto arba neteisingai pritaikius įstatymą apskaičiuoto darbo užmokesčio. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato, jog permokėto darbo užmokesčio ar kitų išmokų, susijusių su darbu, iš darbuotojo negalima išreikalauti kaip nepagrįstai įgyto turto. Pirmosios instancijos teismas į šias įstatymo normas neatsižvelgė. Visas kuras buvo naudojamas tiesioginiam darbui atlikti, t.y. nugabenti krovinį laiku į paskirtą vietą. Pretenzijų dėl pereikvojamo kuro įmonė atsakovui niekada nebuvo pareiškusi.
Apeliacinį skundą pateikęs I. R. (3 t., b.l. 47-48) prašo Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 5 d. galutinį sprendimą panaikinti. Nurodo, kad jis 2011-05-05 atsitiktinai sužinojo apie priimtą galutinį sprendimą. 2010-04-21 BUAB „Vevira“ Šiaulių apygardos teisme buvo iškelta bankroto byla. Nuo teismo buvo nuslėptas faktas apie V. P. ir BUAB „Vevira“ sudaryto sandorio perleisti reikalavimą negaliojimą. V. P. neįgijo ir negalėjo įgyti reikalavimo teisių pagal minėtą ieškinį, nes jo ir UAB „Vevira“ direktoriaus R. S. sutartis dėl reikalavimo perleidimo sudaryta iškėlus bankrotą ir trečiąjį asmenį pagal minėtą sutartį informavus, kai nutartis dėl bankroto jau buvo įsiteisėjusi. Civilinio kodekso 6.109 str. 1 d. nustato, kad reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko dėl reikalavimo perleidimo, arba kai skolininkas gavo dokumentus, patvirtinančius reikalavimo perleidimo faktą. Kadangi V. P. ar R. S. M. P. informavo po bankroto bylos iškėlimo ir nutarties įsiteisėjimo, tai prievolės pagal sutartį perleisti reikalavimą į M. P. skolą V. P. negali būti vykdomos, nes pažeidžia BUAB „Vevira“ kreditorių interesus. Skundžiamas sprendimas pažeidžia apelianto kaip BUAB „Vevira“ kreditoriaus bei kitų kreditorių teises gauti skolos padengimą iš lėšų, kurios priteistinos iš įsiskolinusių asmenų, o taip pat teisėtus interesus dalyvauti bylose, kurios turi įtaką realizuoti apelianto kaip kreditoriaus teises, reikšti reikalavimus ir pareiškimus.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas V. P. (3 t., b.l. 58-60) prašo apeliacinį procesą dėl I. R. apeliacinio skundo nutraukti; nenutraukus apeliacinio proceso skundą kaip nepagrįstą atmesti; skirti I. R. 20 000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Nurodo, kad apeliacinis skundas dėl nežinomų priežasčių paduotas 2011-05-09, t. y. pasibaigus skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo apskundimo terminui. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas šį apeliacinį skundą, pažeidė CPK normas, todėl, vadovaujantis CPK 315 str. 5 d., apeliacinis procesas dėl trečiojo asmens apeliacinio skundo nutrauktinas. Be to, pirmosios instancijos teismas, priimdamas trečiojo asmens apeliacinį skundą, pažeidė taisykles, reglamentuojančias žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą, taip pat nepagrįstai įtraukė trečiąjį asmenį į bylą ir priėmė jo pateiktą apeliacinį skundą. Trečiojo asmens apeliaciniame skunde pateikiami argumentai neturi reikšmės nagrinėjamai bylai, jie su byla nėra susiję. Tretysis asmuo nepateikia jokio pagrįsto argumento, dėl kurio galėtų keistis pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė, todėl apeliacinis skundas laikytinas neatitinkančiu skundo turiniui keliamų reikalavimų (CPK 306 str.). Trečiojo asmens skunde nepateikiama jokių argumentų dėl bylos esmės, skundas grindžiamas vien nepagrįstais kaltinimais ir šmeižiančio turinio argumentais ieškovo atžvilgiu. Šiuo atveju, įvertinus pareikšto apeliacinio skundo turinį, o taip pat tai, kad apeliaciniame skunde yra siekiama pažeisti ieškovo teisę į garbę ir orumą, įvardinti ieškovą kaip nusikaltimus darantį asmenį ir taip įžūliai įžeisti, akivaizdu, kad tretysis asmuo siekia tik apsunkinti pradėtą procesą dėl skolos priteisimo iš atsakovo. Apeliaciniame skunde nei vienas trečiojo asmens teiginys nėra pagrįstas įrodymais, nepridėti nei nauji rašytiniai įrodymai, nei remiamasi byloje ištirta medžiaga. Šios aplinkybės duoda pagrindą teigti, kad tretysis asmuo piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis ir veikia prieš greitą proceso pasibaigimą.
Motyvuojamoji dalis
Atsakovo M. P. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Apeliacinis procesas I. R. atžvilgiu nutrauktinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.1. str. 3 d. numato, jog darbo santykius reglamentuoja specialūs įstatymai. Nagrinėjamu atveju ginčas kilęs iš darbo teisinių santykių, todėl spręstinas vadovaujantis darbo teisinius santykius reglamentuojančiais įstatymais. Siekiant apsaugoti darbuotojo, kaip darbo santykiuose ekonominiu ir socialiniu požiūriu paprastai silpnesnės šalies teises, darbo teisinius santykius reguliuojantys įstatymai numato tam tikras imperatyvias garantijas. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 224 straipsnio 3 dalis nustato, jog negalima iš darbuotojo išskaičiuoti permokėto arba neteisingai pritaikius įstatymą apskaičiuoto darbo užmokesčio, išskyrus skaičiavimo klaidos atvejus. Ši nuostata reiškia, kad išieškojimas galimas tik tada, kai permoka padaryta dėl buhalterinės klaidos, o jeigu permoka atsirado dėl kitų priežasčių – permokėtų sumų darbdavys išsiieškoti iš darbuotojo negali. Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovas sąskaitybos klaidos neįrodinėjo. Bylos medžiaga patvirtina, kad jokių klaidų UAB „Vevira“ buhalterijoje nebuvo. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju ieškovas išieškoti iš atsakovo pastarajam permokėto darbo užmokesčio neturi teisės. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, dėl ko ieškinio reikalavimą dėl 4826,74 Lt skolos už permokėtą darbo užmokestį priteisimo tenkino nepagrįstai.
Iš skundžiamo galutinio sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteistinos už pereikvotą kurą sumos dydį, vadovavosi 2010-06-30 ekspertizės aktu Nr. 11-32 (10), 11-72 (10) (2 t., b.l. 112-127) (patikslintina, kad galutiniame sprendime neteisingai nurodyta ekspertizės akto data - 2010-06-18), kuriame nurodyta, kad atsakovas pereikvojo degalų už 2866,26 Lt. Ieškovas reikalavimą reiškia 2739,28 Lt sumai, tačiau, kolegijos vertinimu, toks ieškovo reikalavimas nėra pagrįstas (CPK 178 str.). Šiuo atveju pereikvota kuro norma buvo skaičiuojama, remiantis UAB „Vevira“ administracijos direktoriaus įsakymu, kuriame buvo numatyta, kad kuro norma 100 kilometrų neturi viršyti 32 litrų. Pagal 2010-01-21 Volvo Trucks įgalioto atstovo UAB „Volvo Lietuva“ raštą (2 t., b.l. 108) degalų sąnaudas lemia įvairūs veiksniai (transporto priemonės tipas, techninė būklė, jos eksploatavimo sąlygos, eismo sąlygos, krovinio tipas ir svoris, naudojamų priekabų ar puspriekabių tipai ir kt.), sunkiems kroviniams gabenti naudojamo sunkvežimio normalios degalų sąnaudos svyruoja nuo 30 iki 60 l/100 km. Taigi šiuo atveju nustatyta degalų norma buvo artima minimaliai ribai, dėl ko laikotarpiu 2006-08-17 – 2008-01-23 atsakovo pereikvotas dyzelinių degalų kiekis – 828,45 litrų (2 866, 26 Lt sumai), atsižvelgus į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, nelaikytinas ženkliai viršijančiu nustatytas degalų normas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad reikalavimas dėl kuro pereikvojimo yra nepagrįstas.
Lietuvos Respublikos darbo kodekso 256 straipsnis suteikia teisę šalims susitarti, už kokias materialines vertybes darbuotojas prisiima visišką atsakomybę. Šalys, sudarydamos sutartį Nr. 90 dėl darbuotojo visiškos materialinės atsakomybės (1 t., b.l. 13), susitarė, kad atsakovas prisiima visišką materialinę atsakomybę už įmonės jam patikėtų materialinių vertybių išsaugojimą. Šios sutarties 6 punkte šalys sulygo, kad darbuotojas nėra materialiai atsakingas, jeigu žala padaryta ne dėl jo kaltės arba ne nuo jo priklausančių aplinkybių, ar kai nustatomi kiti asmenys, padarę nuostolius. Savo reikalavimą dėl 1776,75 Lt išlaidų atsarginiam ratui įsigyti priteisimo ieškovas grindžia minėta sutartimi bei Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtintomis civilinės atsakomybės normomis. Byloje nustatyta, kad 2006 m. rugsėjo 1 d., atsakovui M. P. esant komandiruotėje pagal direktoriaus įsakymą Nr.16, nuo stovėjimo aikštelėje stovėjusio atsakovo vairuojamo vilkiko puspriekabės nakties metu buvo pavogtas atsarginis ratas. Nakties metu pagal norminius aktus, reglamentuojančius darbo laiko normas, atsakovas ilsėjosi, vilkiko puspriekabės galinis ratas dingo ne dėl jo, o dėl trečiųjų asmenų kaltės. Apie šį įvykį atsakovas informavo savo darbdavį, surašė paaiškinimą (1 t., b.l. 35), tai patvirtina ir UAB „Vevira“ 2006-10-10 aktas (1 t., b.l. 36). Taigi ieškovas buvo informuotas apie atsarginio rato vagystę ir turėjo realią galimybę pranešti draudikui apie draudiminį įvykį, tačiau to nepadarė. Įvertinus šias aplinkybes bei vadovaujantis minėtos sutarties dėl visiškos materialinės atsakomybės nuostatomis, darytina išvada, kad atsakovas M. P. nėra atsakingas už automobilio rato vagystę ir už ieškovo turėtas išlaidas, kurias pastarasis patyrė įsigydamas atsarginį ratą.
Bylos medžiaga patvirtina, kad 2006-08-17 tarp šalių buvo sudaryta sutartis dėl telefoninių pokalbių, kurioje ieškovas įsipareigojo kompensuoti darbo reikalams prakalbėtus 118 Lt (1 t., b.l. 14). Pagal ieškovo pateiktus paskaičiavimus ir išklotines limitas 2006 m. rugpjūčio – 2007 m. lapkričio mėnesių laikotarpiu viršytas bendrai 1533, 18 Lt sumai (1 t., b.l. 15-28). Kadangi atsakovas šio ieškinio reikalavimo apeliaciniame skunde neginčija, teisėjų kolegija dėl skundžiamo galutinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo šioje dalyje detaliau nepasisako ir daro išvadą, jog iš atsakovo 1533,18 Lt už viršytą telefoninių pokalbių limitą ieškovui priteista pagrįstai.
Kadangi ieškinys atsakovui M. P. yra pareikštas 10 932, 59 Lt sumai, o UAB „Vevira“ 2010-03-31 reikalavimo perleidimo sutartimi (2 t., b.l. 147-149) perleido 6631, 85 Lt reikalavimą į M. P. V. P., be to, ieškovo atstovas teismo posėdyje prašė ieškinį tenkinti 6 631,85 Lt sumai, pirmosios instancijos teismas, nenurodydamas, kas sudaro priteistiną iš atsakovo M. P. 6631,85 Lt sumą, esminiai materialinės ir procesinės teisės normų nepažeidė.
Civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 2 dalies 2 punktas reglamentuoja, kad apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui. Jeigu šis trūkumas paaiškėja nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutraukiamas (CPK 315 str. 5 d.). Bylos medžiaga, tiek I. R. skundas patvirtina, kad jis neturėjo teisės jo paduoti, todėl apeliacinis procesas nutraukiamas.
Pakeitus teismo sprendimą, atitinkamai keistinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 str. 4 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 5 d. galutinį sprendimą pakeisti: iš atsakovo M. P., a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovui V. P., a.k. (duomenys neskelbtini) priteistą 6631,85 Lt sumą sumažinti iki 1533,18 Lt (vieno tūkstančio penkių šimtų trisdešimt trijų litų 18 ct).
Priteisti iš V. P., ak. (duomenys neskelbtini) 1153,20 Lt (vieną tūkstantį vieną šimtą penkiasdešimt tris litus 20 ct) atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme M. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai.
Priteisti iš M. P., a.k. (duomenys neskelbtini) 27 Lt (dvidešimt septynis litus) žyminio mokesčio V. P., ak. (duomenys neskelbtini) naudai.
Priteisti iš V. P., a. k. (duomenys neskelbtini) 76,11 Lt (septyniasdešimt šešis litus 11 ct) žyminio mokesčio M. P., a.k. (duomenys neskelbtini) naudai.
Kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.
Apeliacinį procesą I. R. atžvilgiu nutraukti.