Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2011-06-01 · Byla Nr. ATP-55-174/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-06-01
Bylos Nr.
ATP-55-174/2011
Teisminio proceso Nr.
4-46-3-00136-2011-1
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Violeta Miliuvienė
Kategorijos
  • 45.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. ATP-55-174/2011Teisminio proceso Nr. 4-46-3-00136-2011-1Procesinio sprendimo kategorijos: 45.4.3.; 79.1. (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. birželio 1 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Violeta Miliuvienė, rašytinio proceso tvarka nagrinėdama K. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2011-04-01 nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Tauragės apskrities VPK Kelių policijos skyriaus Magistralinių kelių priežiūros būrio vyresnysis patrulis Arnoldas Ragaliauskas 2011 m. sausio 23 d. K. B. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad jis 2011 m. sausio 23 d., apie 19.55 val., Tauragės r. sav., Tauragėje, kelyje Ryga–Šiauliai–Tauragė–Kaliningradas, 159 km, vairavo K. B. vardu registruotą automobilį „Audi A4“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, jam nustatytas vidutinis girtumo laipsnis (2,17 promilių alkoholio), su savimi neturėjo vairuotojo pažymėjimo ir tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau KET) 14, 16 punktų reikalavimus. Tokiais veiksmais K. B. padarė administracinės teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau ATPK) 126 straipsnio 4 dalyje ir 124¹ straipsnio 7 dalyje.

Žemesnės instancijos teismas

Tauragės rajono apylinkės teismo 2011-04-01 nutarimu K. B. už ATPK 126 straipsnio 4 dalyje numatyto administracinės teisės pažeidimo padarymą nubaustas 2 500 Lt bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams, už ATPK 124¹ straipsnio 7 dalyje numatyto administracinės teisės pažeidimo padarymą – 20 Lt bauda. Paskirtos administracinės nuobaudos subendrintos ir paskirta galutinė administracinė nuobauda – 2 500 Lt bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas dvejiems metams ir šešiems mėnesiams.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu K. B. prašo panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2011-04-01 nutarimą kaip neteisėtą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Teigia, jog teismas netinkamai įvertino administracinėje byloje surinktus įrodymus, neišsamiai, nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, netinkamai pritaikė įstatymą, todėl paskyrė akivaizdžiai neteisėtą, prieštaraujančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai administracinių nuobaudų skyrimo praktikai nuobaudą. Aiškina, kad atsakomybė pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį, 124¹ straipsnio 7 dalį numatyta tik transporto priemonės vairuotojui, taigi traukiant asmenį administracinėn atsakomybėn pagal minėtus ATPK straipsnius, būtinas vairavimo fakto konstatavimas. Sprendžiant klausimą dėl vairavimo fakto nustatymo, teismų praktikoje remiamasi lingvistine žodžio „vairuoti“ prasme. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas žodį „vairuoti“ aiškina kaip valdymą vairu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad vairavimo, esant vairuotojui neblaiviam, veika nesiejama su nuvažiuotu atstumu, o šios normos taikymui pakanka konstatuoti, kad transporto priemonė judėjo valdoma administracinėn atsakomybėn patraukto asmens (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N-l-413/2007). Apeliantas K. B. teigia, kad šioje byloje nebuvo nustatyta, kad automobilis „Audi A4“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), judėjo valdomas būtent jo – K. B., nebuvo konstatuotas vairavimo faktas, todėl skundžiamas teismo 2011-04-01 nutarimas, kuriuo jis yra pripažintas kaltu padaręs administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 126 straipsnio 4 dalyje ir 124¹ straipsnio 7 dalyje, yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Apeliantas K. B. nurodo, kad 2011-01-23, apie 10:00 val., sūnus K. B. nuvežė jį į Tauragės dvarą remontuoti vilkiko. Kadangi buvo šaltas oras (apie -15 °C), o jis ketino dirbti visą dieną, iš namų pasiėmė kavos, brendžio ir sumuštinių. Apie 18.00 val. paskambino sūnui K. B., kad atvažiuotų jo parsivežti namo. Atvykus sūnui, išvažiavo namo. Važiuojant link namų pastebėjo, kad su savimi neturi raktų, todėl nusprendė grįžti atgal prie vilkiko, kuriame greičiausiai buvo palikęs raktus. Važiuojant per kelią perbėgo šuo, sūnus staigiai stabdė ir dėl to automobilis nuvažiavo į dešinės pusės kelkraštį į sniego pusnį, iš kurios sūnui išvažiuoti nepavyko. Kadangi automobilio ištempti iš pusnies nebuvo galimybės, sūnus išėjo į degalinę, kuri buvo maždaug 500–1000 metrų atstumu. Tuo tarpu jis – K. B. – persėdo į vairuotojo pusę, kadangi nebuvo kito būdo jam išlipti iš automobilio, nes keleivio pusės priekinės durelės neatsidarė, kadangi buvo prisispaudusios prie sniego pusnies. Sūnus buvo palikęs įjungtą automobilio variklį dėl galimybės naudotis šildymo sistema, nes lauke buvo labai šalta. Jam sėdint automobilyje, atvyko policijos ekipažas, kurio įjungtus švyturėlius jis matė iš toli. Prie automobilio vairuotojo pusės priėjo Tauragės AVPK pareigūnas Arnoldas Ragaliauskas, atidarė dureles ir pareiškė, neva jis – K. B. – vairavo automobilį neblaivus. Jis pareigūnui paaiškino, kad automobilio nevairavo, nurodė, kad vairavo sūnus, kuris išėjo į degalinę nupirkti virvės automobiliui ištempti. Vairuotojo pažymėjimo jis nepateikė, kadangi su savimi neturėjo, nes tą dieną neketino vairuoti jokios transporto priemonės. Nepaisant šių paaiškinimų jis buvo nuvežtas į Tauragės AVPK, kur alkotesteriu buvo patikrintas girtumas. Tikrintis neblaivumą jis sutiko ir dėl alkotesterio rezultatų neprieštaravo, nes pareigūnai teigė, kad jis bus traukiamas administracinėn atsakomybėn už neblaivumą viešoje vietoje. Šių parodymų teismas, konstatuodamas vairavimo faktą, nevertino ir be pagrindo rėmėsi vien policijos pareigūno A. Ragaliausko parodymais, jog jis 2011-01-23, apie 18.50 val., iš budėtojo gavo pranešimą, kad kelyje Sovetskas–Tauragė važiuoja automobilis, kuris važinėja po visą kelią, įtarė, kad gali vairuoti neblaivus asmuo. Netrukus iš budėtojo buvo gautas antras pranešimas, kad minėtas automobilis padarė avariją ir įvažiavo į griovį. Apeliantas K. B. prašo atkreipti dėmesį į tai, kad minėti A. Ragaliausko parodymai teisme prieštarauja jo 2011-01-23 tarnybiniam pranešimui, kuriame nurodyta: „18:50 val. gavom pranešimą Tauragės OVS budėtojo, kad A 12 kelyje 159 kilometre avarija.“ Taigi teismo posėdžio metu A. Ragaliauskas teigė, kad iš budėtojo buvo gauti du pranešimai, tuo tarpu tarnybiniame pranešime nurodyta, jog buvo gautas vienas budėtojo pranešimas. Esant minėtiems A. Ragaliausko parodymų ir tarnybinio pranešimo prieštaravimams, teismas turėjo atmesti šiuos įrodymus, kadangi A. Ragaliausko paminėti budėtojo pranešimai niekur neužfiksuoti ir nėra galimybės patikrinti šių įrodymų tikrumo. Budėtojo pranešimas neatitinka ATPK 256 straipsnyje įtvirtintos įrodymų sampratos, todėl negali būti pripažintas įrodymu šioje byloje.

Skundžiamame nutarime nepagrįstai teigiama, kad nėra pagrindo tikėti K. B. parodymais, nes jis yra jo – K. B. – sūnus ir šioje byloje yra suinteresuotas dėl bylos baigties. Apelianto teigimu, vien tai, kad K. B. yra jo sūnus, nesudaro pagrindo teigti, kad sūnus teismui davė melagingus parodymus, juolab, kad už tai Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas numatyto baudžiamąją atsakomybę. Be to, jei teismui kilo abejonės dėl K. B. parodymų tikrumo, teismas galėjo imtis priemonių juos patikrinti, pvz., pareikalauti telefoninių pokalbių išklotinių ir įsitikinti, kad įvykio dieną 18.10 val. jis – K. B. – skambino sūnui, prašydama parvežti jį namo, tai patvirtintų jo bei sūnaus K. B. parodymų teisingumą, tačiau ta nebuvo padaryta, nors pagal ATPK 256 straipsnio 3 dalį įrodymų rinkimas yra teismo kompetencija. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad tiek jo – K. B., tiek jo sūnaus parodymai, priešingai nei kiti byloje esantys įrodymai, yra nuoseklūs ir neprieštaringi. Visiškai neatsižvelgta į tai, kad byloje nėra jokių įrodymų, paneigiančių jų parodymus apie tai, kad jis – K. B. – nevairavo automobilio.

Apeliantas pažymi, kad teismas, atmesdamas jo sūnaus K. B., kaip suinteresuotumo bylos baigtimi asmens, parodymus ir besąlygiškai tikėdamas policijos pareigūno A. Ragaliausko parodymais, be pagrindo nesprendė dėl pastarojo suinteresuotumo ir galimo siekio jam pakenkti. Keisti ir nesuprantami A. Ragaliausko paaiškinimai teisme dėl asmens, su kuriuo jis atvyko į įvykio vietą, nes A. Ragaliauskas nenurodė teismui, kas buvo jo porininkas, todėl antras atvykęs į įvykio vietą pareigūnas nenustatytas ir teismo nebuvo apklaustas. K. B. tvirtina, kad pareigūno A. Ragaliausko suinteresuotumas pasireiškia tuo, kad jis, atvykęs į įvykio vietą, pirmiausia pasirūpino transporto priemonės priverstiniu nuvežimu į privačią apmokamą aikštelę ir tuo tikslu suklastojo jo – K. B. – parašą transporto priemonės priverstinio nuvežimo akte. Tokiu būdu, K. B. nuomone, A. Ragaliauskas „prisideda prie mokamos privačios aikštelės biznio“. Apeliantas pažymi, kad pareigūno A. Ragaliausko parodymai, jog: „Automobilio vairuotojas bandė išvažiuoti iš pusnies. Apšvietus automobilį, matėsi, kad ratai sukasi“, yra melagingi ir visiškai nepagrįsti. Automobilis buvo įstrigęs pusnyje, negalėjo pajudėti iš vietos, todėl nelogiška ir neprotinga teigti, kad automobilio ratai sukosi ir buvo bandoma išvažiuoti iš pusnies. K. B. įsitikinimu, A. Ragaliauskas išsigalvojo šias aplinkybes, siekdamas įrodyti automobilio vairavimo faktą. Be to, teigdamas, kad „ratai sukosi“, A. Ragaliauskas pripažino, kad automobilis buvo įstrigęs į pusnį ir nebejudėjo, tai, K. B. nuomone, reiškia, kad policijos pareigūnas pripažino, kad jis nevairavo automobilio.

Priešingai nei skundžiamame nutarime konstatavo apylinkės teismas, apelianto teigimu, byloje nėra nė vieno įrodymo, patvirtinančio, kad jis 2011-01-23, apie 19.55 val., Tauragės r. sav., Tauragės m., kelio Ryga–Šiauliai–Tauragė–Kaliningradas 159 km vairavo automobilį „Audi A4“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas vidutinio girtumo būklės. Teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos, nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes bei neteisingai pritaikė įstatymą, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutarimą, kuris naikintinas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į K. B. apeliacinį skundą Tauragės apskrities VPK Kelių policijos skyriaus l. e. viršininko pareigas A. P. prašo K. B. apeliacinio skundo netenkinti ir palikti nepakeistą Tauragės rajono apylinkės teismo 2011-04-10 nutarimą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Klaipėdos apygardos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino ir įvertino surinktus įrodymus. Aukštesniosios instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus bei byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė. Teismas išsamiai ir laikydamasis administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos taisyklių išnagrinėjo bylą, išklausė ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens, ir administracinį teisės pažeidimą nustačiusio pareigūno bei kitų liudytojų parodymus. Teismas nurodė, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta.

Teismas pažymi, kad tokioje situacijoje, kai apie įvykį iš įvairių šaltinių yra gaunama skirtinga informacija, sprendimas priimamas nustačius, kurie iš duomenų laikytini patikimais, ir kurių patikimumas kelia abejonių. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Tai pamatiniai administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo principai. Nagrinėjamoje byloje apelianto versiją palaiko sūnaus liudijimai, tuo tarpu apeliantą kaltinančią versiją patvirtina pareigūno parodymai.

Apeliantas K. B. neigia vairavęs automobilį ir tvirtina, kad įvykio dieną vykdamas į namus automobiliu, kurį vairavo jo sūnus, užklimpo kelkraštyje. Sūnus išėjo į degalinę, o jis, laukdamas pagalbos liko automobilyje, nors ir buvo išgėręs, automobilio nevairavo. Šiuos K. B. argumentus pirmosios instancijos teismas motyvuotai atmetė, pagrįstai juos vertino kaip jo pasirinktą gynybos versiją. Priešingai apelianto K. B. tvirtinimui, byloje apklausto liudytojo policijos pareigūno A. Ragaliausko parodymai aiškiai patvirtina, kad K. B. bandė išvažiuoti iš pusnies, kurioje buvo įklimpęs automobilis, tačiau jam nepavyko, automobilio ratai tik sukosi vietoje. Policijos pareigūnas taip pat parodė, jog bendraujant su K. B. nuo jo sklido stiprus alkoholio kvapas, jis elgėsi neadekvačiai. Patikrinus blaivumą K. B. buvo nustatytas vidutinis girtumo laipsnis (2,17 promilių alkoholio). Minėto liudytojo parodymai apibūdina įvykio aplinkybes, sutampa su rašytine bylos medžiaga, todėl teismas neturi pagrindo abejoti jo nurodytomis aplinkybėmis. Paminėti įrodymai, priešingai apelianto tvirtinimui, yra nuoseklūs ir neprieštaringi. Skirtingai apelianto tvirtinimui, aplinkybė, kad automobilis buvo įstrigęs į pusnį ir K. B. nepavyko pajudėti iš vietos, nepaneigia teismo nustatytos aplinkybės, kad būtent jis vairavo automobilį. Liudytojas A. Ragaliauskas aiškiai parodė, kad automobilio variklis buvo įjungtas, K. B. sėdėjo už vairo, bandė išvažiuoti iš pusnies, matėsi, kad ratai sukasi, kitų asmenų automobilyje nebuvo. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie rodytų pareigūno suinteresuotumą ar norą pakenkti administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui, todėl jais abejoti teismas neturi pagrindo. Apelianto teiginys, kad kaip liudytojo apklausto policijos pareigūno A. Ragaliausko suinteresuotumą rodo tai, jog pastarasis pirmiausia pasirūpino jo transporto priemonės priverstiniu nuvežimu į privačią mokamą aikštelę, taip „prisidėdamas prie mokamos privačios aikštelės biznio“, yra niekuo neparemti, deklaratyvūs teiginiai, dėl to apeliantas daro tik prielaidą.

Pirmosios instancijos teismas, motyvavęs išvadą, kodėl remiasi vienais įrodymais ir kodėl kitus įrodymus atmeta, pašalino visus byloje esančius prieštaravimus, ir nepažeidė lygiateisiškumo principo, nes byloje buvo surinkti ir ištirti tiek K. B. kaltinantys, tiek ir jį teisinantys įrodymai, motyvuotai paneigta apelianto iškelta versija.

Pirmosios instancijos teismo nutarimas priimtas išsamiai ištyrus visas bylos aplinkybes, tinkamai, tai yra pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, įvertinus byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis, ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis), laikytina, kad prieštaravimų ar abejonių, kurios galėtų būti vertinamos pažeidėjo naudai, nėra, todėl skundžiamo nutarimo naikinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

K. B. apeliacinio skundo netenkinti ir Tauragės rajono apylinkės teismo 2011-04-01 nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėja Violeta Miliuvienė