Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-09-27 · Administracinė byla Nr. P-520-116-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-09-27
Bylos Nr.
P-520-116-13
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02560-2011-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Dainius Raižys, Dalia Višinskienė (pran.)
Pareiškėjas
D. Č.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai
Trečiasis asmuo
Lietuvos
Kategorijos
  • 80.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P520-116/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02560-2011-8Procesinio sprendimo kategorijos: 80.3; 80.11; 80.13 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2013 m. rugsėjo 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka nagrinėjo pareiškėjo D. Č. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-2534/2012 pagal pareiškėjo D. Č. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos kariuomenei dėl įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas D. Č. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: panaikinti krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės 2010 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. P-853 „Dėl vyr. ltn. D. Č. išleidimo į atsargą“ 2, 3, 4, 5 ir 6 punktus ir grąžinti jį į profesinę karo tarnybą, priteisti už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. spalio 25 d. tarnybinį atlyginimą (vidutinis 1 dienos atlyginimas – 160,71 Lt), butpinigius (per mėnesį 300 Lt) ir maistpinigius (1 dienos suma – 14,80 Lt), priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad iki skundžiamo įsakymo priėmimo jis tarnavo Karo prievolės administravimo tarnyboje prie Krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir KPAT) pagal profesinės karo tarnybos sutartį. 2010 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. P-394 buvo perkeltas iš užimamų pareigų į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą (toliau – ir laikinasis PKT personalo rezervas). KPAT viršininkas 2010 m. balandžio 27 d. raštu Nr. IS-390 „Dėl Karo prievolės administravimo tarnybos prie krašto apsaugos ministerijos karių“ kreipėsi į Lietuvos kariuomenės (toliau – ir LK) vadą su prašymu apsvarstyti KPAT karių, kurie perkelti į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą, perkėlimo į kitas pareigas klausimą. Vadovaudamasis 2010 m. birželio 1 d. patariamosios komisijos kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatūroms siūlyti (toliau – ir Patariamoji komisija) protokole Nr. RK-4 nurodytomis rekomendacijomis, atsakovas nusprendė pareiškėją išleisti į atsargą ir nutarė, kad tolimesnė jo tarnybos eiga nebus svarstoma kituose Komisijų posėdžiuose. Skundžiamu įsakymu nutraukta 2009 m. kovo 1 d. su pareiškėju sudaryta profesinės karo tarnybos sutartis (toliau – ir PKT sutartis), kuri galiojo iki 2012 m. kovo 1 d., ir jis išleistas į atsargą 2010 m. birželio 29 d., nukeliant atleidimo iš tarnybos dieną į kitą dieną po paskutinės kasmetinių atostogų dienos. Pareiškėjo teigimu, skundžiamas įsakymas yra neteisėtas, pažeidžiantis Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymą (toliau – ir KASOKTĮ, Karo tarnybos įstatymas), todėl turi būti panaikintas.

Pareiškėjo teigimu, atsakovas neieškojo jam laisvų vietų visoje krašto apsaugos sistemoje ir neskyrė jo į kitas pareigas, pažeidė lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principus. KAM pažeidė KASOKTĮ 41 ir 2 straipsnių nuostatas bei su jomis susijusius įstatymo įgyvendinamuosius aktus, priėmė neteisėtus sprendimus neskirti pareiškėjo į pareigas su juo nutraukdama PKT sutartį ir išleisdama į atsargą KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu. Atsakovas, nuspręsdamas nepaskirti pareiškėjo į pareigas, pažeidė krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. V-488 patvirtinto Profesinės karo tarnybos karių rotacijos ir perkėlimo tvarkos aprašo (toliau – ir Rotacijos ir perkėlimo aprašas) 13 ir 14 punktų nuostatas.

Pareiškėjas teigė, kad jo perkėlimas į laikinąjį PKT personalo rezervą atitinka KASOKTĮ 42 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, todėl esant daugiau nei 19 pareigybių ir sukurtų laisvų pareigybių, Personalo ir socialinės saugos departamentas, remiantis PKT rezervo nuostatų 12 punktu, privalėjo pateikti Patariamajai komisijai pasiūlymus dėl pareiškėjo paskyrimo į laisvas pareigybes, tačiau tokio pasiūlymo nepateikė. Patariamoji komisija 2010 m. birželio 1 d. protokole Nr. RK-4 nepagrįstai nurodė, kad buvę KPAT karininkai (tarp jų ir pareiškėjas) neturėjo „išsilavinimo ir kvalifikacijos“ tam, kad būtų paskirti į kitas pareigas krašto apsaugos sistemoje. 2010 m. balandžio 9 d. buvo 27 laisvos pareigybės. 13 pareigybių buvo ir 2009 m. gruodžio 18 d., kai Patariamoji komisija nesprendė 10 KPAT karininkų rotacijos klausimo. Pareiškėjo teigimu, atsakovas su juo elgėsi skirtingai nei su kitais PKT karininkais. KASOKTĮ 46 straipsnis suteikia atsakovui kai kuriais atvejais, esant poreikiui, galimybę pratęsti PKT sutartis kariams, kuriems suėjęs įstatymu nustatytas tarnybos amžius (KASOKTĮ 45 straipsnio 4 dalis). Iš KAM 2010 m. rugpjūčio 12 d. rašto Nr. 12-01-1418, kuriame nurodyta, kad karininkų, tarnaujančių virš įstatyme kariniam laipsniui nustatyto amžiaus, yra 150 (majorai, kapitonai, vyresnieji leitenantai), tačiau neįvardytos priežastys, dėl kurių jie tarnauja toliau. Pasak pareiškėjo, atsakovas galėjo išleisti į atsargą 8 PKT karius iš minėtų 150 ir į jų vietą paskirti pareiškėją.

Be to, pareiškėjas nurodė, kad 2010 m. liepos mėnesio pradžioje krašto apsaugos sistemoje buvo įdarbinti 40 Lietuvos karo akademiją (toliau – ir LKA) baigusių kariūnų, turinčių leitenanto laipsnį. Atsakovas neteisėtai suteikė kariūnams pirmumo teisę į profesinę karo tarnybą ir priėmė juos į tarnybą tuo metu, kai pareiškėjas dar nebuvo atleistas iš tarnybos ir jo kandidatūra galėjo būti svarstoma toms pareigoms, į kurias buvo paskirti kariūnai. Pareiškėjo laipsnis skyrimo į pareigas metu buvo aukštesnis už Lietuvos karo akademijos absolventų. Be to, net nebuvo svarstoma, ar pareiškėjas galėjo užimti atlaisvintas karo akademijos absolventams pareigybes bei naujai sukurtas pareigybes krašto apsaugos sistemoje. Pareiškėjui vis dar esant PKT personalo rezerve, kasmetinėse atostogose ir dar nesant išleistam į atsargą, tiek LK, tiek KPAT, tiek krašto apsaugos sistemoje tarnaujantys karininkai buvo skiriami į naujas pareigas vadovaujantis KASOKTĮ 41 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, į kurias pareiškėjo skyrimas nebuvo svarstomas.

Patikslintame skunde pareiškėjas nurodė, kad iš 2010 m. birželio 22 d. protokolo Nr. RK-5 matyti, jog laisvų KPAT ir krašto apsaugos sistemos pareigybių, atitinkančių pareiškėjo kvalifikaciją ir karinį laipsnį, buvo kur kas daugiau. KAM ministrės 2010 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. V-104 sudaryta atrankos komisija privalėjo pagal šiame įsakyme nustatytą tvarką (5.2 punktas) atrinkti KPAT karininkus į naujas KPAT pareigybes, o neatrinktus pagal kompetenciją Personalo pogrupis privalėjo perduoti Patariamosioms komisijoms į kitas krašto apsaugos sistemoje esamas laisvas pareigybes. Pareiškėjas nebuvo siūlytas į naujas KPAT pareigybes bei į nė vieną laisvą pareigybę krašto apsaugos sistemoje, tuo pažeidžiant minėtą KAM ministrės įsakymą, KASOKTĮ ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą. KAM nepagrįstai pateisina ginčijamą įsakymą savo „diskrecijos teise“. Pareiškėjas pabrėžė ir tai, kad skundžiamu 2010 m. birželio 30 d. įsakymu pareiškėjas buvo atleistas atgaline data 2010 m. birželio 29 d.

Pareiškėjas nurodė ir tai, kad atsakovo teiginiai, jog pareiškėjas neturėjo leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, yra nepagrįsti, nes tokį leidimą jis turėjo 2010 m. sausio 8 d., kuris buvo panaikintas tik faktiškai išleidus pareiškėją į atsargą 2010 m. spalio 26 d. Be to, KASOKTĮ nenumato profesinės karo tarnybos kariui apribojimo užimti pareigas neturint leidimo dirbti su įslaptinta informacija.

Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime paaiškino, kad su pareiškėju sudaryta profesinės karo tarnybos sutartis nutraukta KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu. Vadovaujantis KASOKTĮ 42 straipsnio 2 dalies 1 punktu, vykdant rotaciją ir profesinės karo tarnybos karys gali būti perkeliamas dviem mėnesiams į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą, kol bus paskirtas į kitas pareigas, tačiau neatsiradus laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų, toks karys gali būti atleistas iš tarnybos vadovaujantis minėta KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata. Esant specifiniam karo tarnybos santykių reglamentavimui, vykdant krašto apsaugos institucijų pertvarkymus (keičiant dalinių struktūrą, steigiant naujus ir pan.), profesinės karo tarnybos kariams negarantuojamos tarnybos vietos. Formuojant naujus dalinius (pvz., ryšių batalioną) ir pertvarkant kitus, KPAT negali būti į kitas, naujas pareigas automatiškai perkeliami kariai, neturintys tam tikros kvalifikacijos ir nustatytų karinių specialybių bei kitų reikalavimų.

KPAT buvo realiai pertvarkyta ir sumažintas karių (karininkų, puskarininkių, seržantų) skaičius, kaip ir buvo numatyta teisės aktuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-1458/2011). KPAT struktūriniai pertvarkymai buvo vykdomi objektyviai pateisinamu tikslu – siekiant racionalizuoti KPAT organizacinę veiklą, administravimo funkcijas paskirstant mažesniam teritorinių padalinių skaičiui.

Esant minėtoms aplinkybėms, atsakovas turėjo teisę spręsti pareiškėjo atleidimo iš tarnybos klausimą pagal KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punktą, o atleidžiant pareiškėją iš tarnybos buvo laikomasi įstatyme numatytų procedūrų ir tvarkos. Pareiškėjas apie galimą PKT sutarties nutraukimą buvo įspėtas du kartus.

Panaikinus KPAT tarnaujančio pareiškėjo pareigybę, krašto apsaugos ministro 2010 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. P-394 pareiškėjas buvo perkeltas į laikinąjį PKT personalo rezervą (KASOKTĮ 2 straipsnio 23 dalis), kadangi nuo 2010 m. balandžio 15 d. pareigų nevykdė, į kitas pareigas vadovybės valia ir sprendimu perkeltas (paskirtas) nebuvo, todėl KASOKTĮ 42 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu jis buvo perkeltas į laikinąjį PKT personalo rezervą. Pareiškėjas sprendimo perkelti jį į minėtą rezervą neskundė. Panaikinus pareiškėjo pareigybę, jo paskyrimas į kitas pareigas buvo svarstomas Patariamosios komisijos 2010 m. birželio 1 d. posėdyje. Ši Komisija, turėdama visą informaciją apie laisvas karių pareigybes visoje krašto apsaugos sistemoje ir pareigybių kvalifikacinius reikalavimus, konstatavo, kad pareigų, į kurias pareiškėjas galėtų būti perkeltas (paskirtas), nėra. Iš byloje esančio Patariamosios komisijos 2010 m. birželio 1 d. protokolo Nr. RK-4 akivaizdžiai matyti, kad pareiškėjo ir visų kitų krašto apsaugos sistemos karių paskyrimas į kitas laisvas jų laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančias pareigas visoje krašto apsaugos sistemoje buvo svarstomas ir ieškoma jam atitinkamų pareigų. Todėl, atleidžiant pareiškėją iš tarnybos, buvo atsižvelgta į visas KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte išdėstytas aplinkybes.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai, esą atsakovas, vadovaudamasis pareiškėjo profesinės karo tarnybos sutarties 4 punktu, KASOKTĮ 41 ir 42 straipsniais bei KAM 2005 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. V-488 „Dėl profesinės karo tarnybos karių rotacijos ir perkėlimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, privalėjo pareiškėją paskirti į pareigas, yra nepagrįsti ir nesusiję su bylos dalyku. Rotacijos ir perkėlimo aprašo 13 ir 14 punktų nuostatos nagrinėjamo ginčo atveju netaikomos, nes šie punktai gali būti taikomi tada, kai karininkai rotuojami arba kariai perkeliami į jau numatytas ir siūlomas konkrečias pareigas.

Atsakovas pažymėjo, jog pagal patvirtintas Krašto apsaugos sistemos gaires, vykdant bendrą krašto apsaugos sistemos reformą ir kariuomenės transformaciją, prisiimtas įsipareigojimas optimizuoti karininkų, puskarininkių, seržantų ir eilinių pareigybių skaičių, siekiant sudaryti sąlygas daugiau priimti į kariuomenę profesinės karo tarnybos eilinių karių. Pareiškėjas priklauso karininkų kategorijai ir negali būti skiriamas į eilinio kario laipsnio pareigybę. Nagrinėjamu atveju sumažinus karininkų skaičių KPAT tokiu atveju kartu sumažėjo karininkų skaičius ir visoje KAS, nes KPAT yra šios sistemos sudėtinė dalis. Atsakovas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi (civilinė byla Nr. 3K-3-825/2000), kurioje konstatuota, kad, atsižvelgiant į KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto reguliavimo dalyką ir šią teisės normą aiškinant sisteminiu požiūriu, jai taikyti pagrindą sudaro atitinkamai profesinės karo tarnybos karių ar karių savanorių skaičiaus sumažinimas, būtent tos kategorijos karių skaičiaus sumažinimas. Pagal KASOKTĮ 41 straipsnį pareiškėjas galėtų būti paskirtas į jo laipsnį atitinkančias pareigas ir tik atskirais atvejais į vienu laipsniu aukštesnes arba žemesnes pareigas, bet visais atvejais būtina sąlyga yra kvalifikacija.

Atsiliepimas

Atsakovas taip pat nurodė, kad profesinės karo tarnybos kariai, kuriems sukako išleidimo į atsargą amžius, numatytas KASOKTĮ 45 straipsnio 4 dalyje, tačiau atitinkantys šio įstatymo 45 straipsnio 6 dalyje numatytas sąlygas, pagrįstai ir teisėtai gali tarnauti profesinėje karo tarnyboje.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjo D. Č. skundą atmetė.

Teismas sprendė, kad pagal KASOKTĮ nuostatas teisė nustatyti kriterijus, kuriais vadovaujantis atrenkami tinkamiausi kariai į laisvas pareigybes, yra suteikta krašto apsaugos vadovybei. Taigi Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2010 m. vasario 3 d. įsakymo Nr. V-104, kuriuo patvirtintas KPAT personalo atrankos reformuojant tarnybą procedūrų aprašas, nuostatos apsprendžia konkretaus kario pirmenybę būti paskirtam į konkrečią laisvą pareigybę. Atsakovo 2010 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. V-104 patvirtintame KPAT personalo atrankos apraše buvo nustatyti atrankos principai (5 punktas), pagal kuriuos, esant konkurencijai į laisvą pareigybę, yra atrenkami tinkamiausi kariai. Nagrinėjamu atveju prioritetinis principas – Pakeitimo komisijos atliktas patirties, motyvacijos ir kitų savybių įvertinimas, kuris iš kandidatų galėtų efektyviau ir produktyviau vykdyti pareigas.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas ir kiti karininkai buvo vertinami pagal: karinį laipsnį; valstybės tarnautojo kategoriją; dabartinę tarnybos vietą; amžių; išsilavinimą; pirmumo teisę pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 135 straipsnio 1 dalį; baigtus karjeros kursus; turimą karinę specialybę; likusį tarnauti laiką, iki sukaks kariniam laipsniui KASOKTĮ nustatyti terminai; teisę gauti valstybinę pensiją; profesinės karo tarnybos sutarties galiojimo terminą; tarnybinės veiklos ir potencialo įvertinimą per paskutinius dvejus metus; profesinės karo tarnybos atestato balus; patirtį tarptautinėse operacijose; anglų ar kitos oficialios NATO kalbos mokėjimą, tarnybos patirtį kituose krašto apsaugos sistemos padaliniuose (Kandidatų, atrenkamų į naujos struktūros KPAT, sąrašas). Patariamoji komisija 2010 m. birželio 1 d. posėdyje (Protokolas Nr. RK-4), vadovaudamasi Krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. V-488 patvirtintu Profesinės karo tarnybos karių rotacijos ir perkėlimo tvarkos aprašu (2010 m. gegužės 12 d. įsakymo Nr. V-498 redakcija), atliko karininkų kandidatūrų vertinimą pagal minėto aprašo 15 punkte nurodytas 5 kriterijų grupes (tiesioginių ir aukštesnių vadų išvadas ir rekomendacijas dėl karininko profesinio potencialo vykdyti siūlomas pareigas; karininko tarnybos, einant skirtingo pobūdžio pareigas, patirtį; karininko veiklos vertinimą; turimą karinio parengimo lygį; individualius kario poreikius ir siekius). Iš pateiktos prie šio protokolo karininkų vertinimo lentelės (1 priedas) teismas nustatė, kad buvo vertinti KPAT kariai, kurie 2010 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. P-394 pagrindu buvo perkelti į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą. Remdamasis šios komisijos posėdžio protokolo Nr. RK-4 priede Nr. 1 esančia vertinimo lentele, padarė išvadą, kad visų kandidatų atžvilgiu buvo taikomi vienodi vertinimo kriterijai bei kad pagal šiuos vertinimo kriterijus buvo padaryta išvada, jog pareiškėjo turima kvalifikacija bei išsilavinimas neatitinka reikalavimų, kurie yra nustatyti likusioms laisvoms pareigybėms užimti.

Duomenų, kad pareiškėjas turėjo neabejotiną kvalifikacinį pranašumą prieš kitus karius, kurie buvo paskirti į laisvas pareigas, teismas byloje nenustatė. Pagrindo pripažinti, kad minėti vertinimo kriterijai pareiškėjui, lyginant su kitais kariais, užėmusiais laisvas pareigybes, buvo taikyti pažeidžiant lygiateisiškumo principus, taip pat teismas nenustatė. Pagal šių pareigybių reikalavimus asmenys, norėję užimti minėtas pareigas, turėjo turėti leidimą dirbti su informacija, žymima slaptumo žyma „Konfidencialiai“ arba „Slaptai“, kurio pareiškėjas nagrinėjamu momentu dar neturėjo. Nagrinėjamu atveju teismas pagrįstais pripažino atsakovo argumentus, kad skiriant karį į laisvas pareigas turėjo būti atsižvelgta tiek į jo turimą laipsnį, tiek ir į kvalifikaciją, nes to reikalauja įstatymas (KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Vertindamas pareiškėjo motyvus, kad neskiriant kario į kitas krašto apsaugos sistemos institucijas, atsakovas pažeidė pareiškėjo teisėtus lūkesčius būti paskirtam į pareigas visos krašto apsaugos sistemos mastu, teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog pareiškėjas buvo perkeltas į KPAT laikinąjį profesinės karo tarnybos rezervą, nėra besąlyginė prielaida siūlyti pareiškėjui laisvas pareigybes bei nesuteikia papildomų garantijų užimti kitas pareigas ir tai negali būti vertinama kaip atsakovo įsipareigojimas tęsti su pareiškėju karo tarnybos sutartį, nes išlieka atsakovo diskrecija pasirinkti į laisvas pareigybes karius, turinčius geriausią profesinę kompetenciją ir kvalifikaciją. Teismas nurodė, jog Profesinės karo tarnybos karių rotacijos ir perkėlimo tvarkos aprašo, patvirtinto krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. V-488, 12 ir 13 punktai nagrinėjamu atveju netaikyti, nes nebuvo kompetentingo subjekto (kariuomenės vado, krašto apsaugos ministro ar jo įgalioto asmens) sprendimo dėl pareiškėjo perkėlimo į kitas pareigas (Karo tarnybos įstatymo 42 straipsnis).

Teismas nustatė, kad pagal naująjį KPAT pareigybių sąrašą pareigūnams, turintiems vyresniojo leitenanto laipsnį (kurį turėjo pareiškėjas), pareigybių KPAT nebeliko. Byloje pateiktas Krašto apsaugos sistemos vyresniųjų seržantų, viršilų (laivūnų), jaunesniųjų puskarininkių laisvų pareigybių nuo 2010 m. balandžio 14 d. iki 2010 m. birželio 10 d., nuo 2010 m. birželio 2 d. iki 2010 m. birželio 30 d. sąrašas patvirtina, kad minėtu laikotarpiu buvo laisvos 5 pareigybės vyresniesiems leitenantams: finansų karininko (FAD, Antrasis finansinių operacijų skyrius), vyr. specialisto (Ryšių ir informacinių sistemų tarnyba prie KAM, Ryšių ir informacinių sistemų projektų ir planavimo skyrius, Ryšių ir informacinių sistemų planavimo poskyris), vyr. specialisto (Ryšių ir informacinių sistemų tarnyba prie KAM, Specialiosios ryšių technikos priežiūros ir eksploatavimo skyrius), dirigento (SP orkestras), kuopos vado pavaduotojo (MP, Aprūpinimo kuopa, Vadovybė). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė teismui objektyvių argumentų bei įrodymų, kad į laisvas pareigas atsakovas būtų paskyręs asmenis, prieš kuriuos pareiškėjas būtų turėjęs profesinį pranašumą, ir atsakovas, pasirinkdamas kitą pretendentą, peržengė diskrecijos ribas. KASOKTĮ 41 straipsnyje įtvirtintas karių laipsnių ir pareigų derinimo principas, kuris pats savaime negali būti suprantamas ir aiškinamas taip, kad atitinamą laipsnį turintis profesinės karo tarnybos karys gali būti paskirtas į bet kurias laisvas jo turimą laipsnį atitinkančias pareigas, kadangi atitinkamoms karinėms specialybėms reikalinga tik tam tikros srities kvalifikacija ir į tas pareigas gali būti atrinkti tik atitinkamą kvalifikaciją (atsižvelgiant į laipsnius) turintys specialistai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-3491/2011). Atsakovo pateiktais duomenimis nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 1 d. į tarnybą buvo priimami tik kareiviai (eiliniai, grandiniai), karių, turinčių seržanto karinį laipsnį (viršilų, vyresniųjų seržantų, seržantų, jaunesniųjų seržantų), į profesinę karo tarnybą nebuvo priimta. Šie duomenys taip pat patvirtina, kad objektyvių galimybių tęsti tarnybos santykių su pareiškėju nebuvo. Atsižvelgiant į tai, nebuvo pagrindo pripažinti pareiškėjo argumentus dėl laisvų pareigybių sąrašų tikslumo nuo 2010 m. balandžio 14 d. iki 2010 m. birželio 1 d. ir nuo 2010 m. birželio 2 d. iki 2010 m. birželio 30 d. pagrįstais. Kartu teismas pažymėjo, kad laisvos pareigybės nuo 2010 m. birželio 30 d. iki 2010 m. spalio 26 d. nagrinėjamoje situacijoje nėra aktualios, kadangi profesinės karo tarnybos sutartis nutraukta ir pareiškėjas išleistas iš profesinės tarnybos į atsargą 2010 m. birželio 29 d., nors ir nukeliant atleidimo iš tarnybos dieną į kitą dieną po paskutinės kasmetinių atostogų dienos.

Pareiškėjo motyvai, kad yra tarnaujančių puskarininkių, seržantų ir kareivių, kurie viršija įstatyme kariniam laipsniui nustatytą amžių, kuriems sukako išleidimo į atsargą amžius, tačiau jie nėra atleidžiami, teismo nepripažinti reikšmingais nagrinėjamai bylai, nes nurodytos aplinkybės nėra teisiniai pagrindai, ribojantys atsakovo diskreciją pasirinkti karius pagal jų profesinę kompetenciją ir kvalifikaciją. Karo tarnybos įstatymas, nustatantis karių tarnybos ar atleidimo sąlygas, nesieja sutarčių nutraukimo ir kario atleidimo su teise gauti kario pensiją. Teismo vertinimu, laisvos pareigybės nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. liepos 31 d. nagrinėjamoje situacijoje neaktualios, kadangi profesinės karo tarnybos sutartis nutraukta ginčijamu 2010 m. birželio 30 d. įsakymu. Pareiškėjo motyvai dėl teisės normų, reglamentuojančių darbo teisnius santykius, atmesti, nes darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai kariams netaikomi, išskyrus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus atvejus (KASOKTĮ 21 straipsnio 2 dalis).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, kad atleidžiant pareiškėją iš tarnybos buvo laikomasi įstatymo numatytų procedūrų ir tvarkos. Pareiškėjas apie galimą profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimą pasirašytinai buvo įspėtas du kartus – 2010 m. vasario 11 d. ir 2010 m. balandžio 19 d. KPAT pertvarkymas bei realus karių skaičiaus mažinimas buvo pakankamas pagrindas nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį su pareiškėju ir atleisti jį iš tarnybos.

III.

Pareiškėjas D. Č. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: panaikinti krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės 2010 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. P-853 „Dėl vyr. ltn. D. Č. išleidimo į atsargą“ 2, 3 , 4, 5 ir 6 punktus, grąžinti jį į profesinę karo tarnybą, priteisti už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. spalio 25 d. tarnybinį atlyginimą (vidutinis 1 dienos atlyginimas 160,71 Lt), butpinigius (per mėnesį 300 Lt) ir maistpinigius (1 dienos suma 14,80 Lt), priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas buvo grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodyta:

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad Patariamoji komisija 2010 m. birželio 1 d. RK-4 protokolu atliko pareiškėjo kandidatūros vertinimą. 2010 m. balandžio 9 d. RK-3 protokolu jau buvo nuspręsta, kad pareiškėjui nėra pareigų. Taip pat RK-4 protokole pareiškėjas nebuvo iš viso siūlytas į pareigas, o buvo vėl konstatuota, kad jam nėra pareigų, ir nuspręsta išleisti į atsargą dar nesibaigus laikinojo rezervo terminui. Taip pat pareiškėją buvo atsisakyta skirti į laisvas pareigas. Pareiškėjas nepagrįstai buvo įtrauktas į 37 karininkų sąrašą RK-4 protokole, kuriems nebuvo pasiūlyta pareigų dėl to, kad jie neatitinka kvalifikacijos.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog byloje pateiktas Krašto apsaugos sistemos vyresniųjų seržantų, viršilų (laivūnų), jaunesniųjų puskarininkių laisvų pareigybių nuo 2010 m. balandžio 14 d. iki 2010 m. birželio 1 d., nuo 2010 m. birželio 2 d. iki 2010 m. birželio 30 d. sąrašas patvirtina, kad minėtu laikotarpiu buvo laisvos 5 pareigybės vyresniesiems leitenantams. Pareiškėjas teigė, kad buvo 19 laisvų vyresniojo leitenanto pareigų, byloje pateiktas įrodymas – 19 laisvų pareigų, kurias 2010 m. birželio 30 d. užėmė LKA absolventai, turintys leitenanto laipsnį, žemesnį nei pareiškėjo, sąrašas. Teismas savo sprendime nurodo, kad duomenų, jog pareiškėjas turėjo neabejotiną kvalifikacinį pranašumą prieš kitus karius, kurie buvo paskirti į laisvas pareigas, nenustatyta, pagrindo pripažinti, kad minėti vertinimo kriterijai pareiškėjui, lyginant su kitais kariais, užėmusiais laisvas pareigybes, buvo taikyti pažeidžiant lygiateisiškumo principus, nėra. Byloje yra išsamūs įrodymai apie aukštesnės kvalifikacijos duomenis (karinis laipsnis). Kariai, paskirti į pareigas, turėjo leitenanto laipsnį, o užėmė vyresniojo leitenanto laipsnio reikalaujančias pareigas.Teismas sprendime nepagrįstai konstatavo, kad 2010 m. birželio 30 d. yra neaktuali, tačiau tą dieną buvo priimtas įsakymas dėl pareiškėjo išleidimo į atsargą, todėl tą dieną pareiškėjas de facto buvo profesinės karo tarnybos laikinojo rezervo karys, tą dieną buvo 19 laisvų vyresniojo leitenanto pareigybių, į kurias buvo paskirti LKA absolventai leitenantai, o pareiškėjas nebuvo siūlytas. LKA absolventų skirti į pareigas atsakovas nebuvo įsipareigojęs (KAM 2012 m. vasario 22 d. raštas Nr. 12-01-244). Kadangi pareiškėjo statusas tą dieną vis dar buvo profesinės karo tarnybos kario, todėl iki faktinio išleidimo iš tarnybos momento pareiškėjui turėjo būti taikomas tvarkos aprašas bei siūlomos pareigos, buvusios laisvos laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. spalio 25 d. Remiantis tuo, aktualus laikotarpis buvo visas iki faktinio atleidimo iš tarnybos dienos po kasmetinių atostogų 2010 m. spalio 25 d.Pirmosios instancijos teismas sprendime nenurodė jokių motyvų, kad pareiškėjo atleidimas atgaline data KAM 2010 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. P-853 yra svarbus procedūrinis pažeidimas, kuris turėjo įtakos pareiškėjo teisėms suvaržyti ar apriboti. Atsižvelgus į tai, kad 2010 m. birželio 30 d. KAM paskyrė į pareigas 19 LKA absolventų, remiantis 2012 m. vasario 22 d. gautu atsakymu iš KAM, kad pastaroji nebuvo įsipareigojusi paskirti į pareigas LKA absolventų, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo profesinės karo tarnybos sutarties 4 punkte KAM įsipareigojo pareiškėją paskirti į pareigas, toks pažeidimas iš esmės turėjo įtakos neteisėtam administraciniam aktui priimti. LKA absolventų paskyrimas į laisvas 19 pareigybių buvo negalimas esant pareiškėjui atleistam ne nuo 2010 m. birželio 29 d., o de facto nuo 2010 m. birželio 30 d.Nepagrįstas pirmosios instancijos teismo teiginys, kad pareiškėjas nagrinėjamu momentu neturėjo leidimo dirbti su informacija, žymima slaptumo žyma „Konfidencialiai“ arba „Slaptai“. Prie patikslinto pareiškėjo skundo buvo pridėtas rašytinis įrodymas apie tai, kad pareiškėjas turėjo leidimą dirbti su slapta ir konfidencialia informacija.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai kariams netaikomi.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jo netenkinti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime atsakovas išdėstė iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui, taip pat nurodė, kad:

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašiose bylose dėl KPAT karininkų atleidimo iš tarnybos taip pat nustatė, kad KPAT struktūriniai pertvarkymai buvo vykdomi objektyviai pateisinamu tikslu – siekiant racionalizuoti KPAT organizacinę struktūrą administravimo funkcijas paskirstant mažesniam teritorinių padalinių ir karių skaičiui. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad, esant šioms aplinkybėms, atsakovas turėjo teisę spręsti pareiškėjo atleidimo iš tarnybos klausimą KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu. Konkrečiu atveju atsakovas pasinaudojo jam suteikta diskrecijos teise ir perkėlė pareiškėją į rezervą, kartu suteikdamas pareiškėjui papildomas socialines garantijas nurodytu laikotarpiu. Atsakovas jau po 2010 m. balandžio 15 d. turėjo teisę atleisti pareiškėją iš tarnybos arba perkėlus jį į laikinąjį profesinės karo tarnybos karių rezervą atleisti po 2010 m. birželio 15 d. (KASOTI 42 straipsnio 2 dalies 1 punktas).Pareiškėjo ginčijamas spendimas ir jame padarytos išvados atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką panašiose bylose (žr. 2011 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A26-2711/2011).Pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikti argumentai dėl jo nepaskyrimo į pareigas, o kitų karininkų paskyrimo, dėl ko jis laikė savo atleidimą iš tarnybos neteisėtu, yra nepagrįsti. Šios bylos ginčas yra kilęs dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, o ne dėl pareiškėjo perkėlimo į kitas pareigas. Teismas tinkamai nustatė, kad šios bylos ginčo dalykas – profesinės karo tarnybos sutarties su pareiškėju nutraukimas, nepasibaigus jos galiojimo terminui, ir pareiškėjo išleidimas iš profesinės karo tarnybos į atsargą. Kario perkėlimas į pareigas yra ginčijamas išankstine karo tarnybos ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka (KASOKTĮ 48 straipsnio 1 dalis). Iš bylos medžiagos aiškiai matyti, kad pareiškėjas neskundė kariuomenės vado priimtų sprendimų (t. y. jo patvirtintų Patariamosios komisijos priimtų nutarimų, įformintų protokoluose 2010 m. balandžio 9 d. Nr. RK-3 ir 2010 m. birželio 1 d. RK-4). Taip pat pareiškėjas neskundė Pakeitimo komisijos 2010 m. kovo 25 d. sprendimo Nr. l7KL-6 (48 eilutė), kuriame įvardijama, kad apeliantas neatrenkamas į naują KPAT struktūrą ir teikiamas Patariamajai komisijai svarstyti. Taip pat jis neginčijo ir krašto apsaugos ministro 2010 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. P-394, kuriuo pareiškėjas nuo 2010 m. balandžio 15 d. buvo perkeltas į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą. Iš pranešimų apie galimą profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimą, su kuriais pareiškėjas buvo supažindintas pasirašytinai, ir kitų aplinkybių matyti, kad jis žinojo arba turėjo žinoti apie minėtus sprendimus, tačiau jų neskundė. Pareiškėjas savo teises galėjo ginti Kariuomenės drausmės statuto VIII skyriuje nustatyta tvarka. Be to, visi Patariamosios komisijos sprendimai buvo paskelbti krašto apsaugos sistemos interneto tinklalapyje. Todėl pareiškėjo argumentai dėl jo nepaskyrimo į naujai įsteigtas pareigas KPAT arba jo skunde nurodytas pareigas, kurias jis galbūt galėjo užimti, yra nepagrįsti ir atmestini dėl aplinkybės, kad jis neginčijo minėtų sprendimų išankstine karo tarnybos ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka ir šia tvarka jau nebegalima pasinaudoti.Pareiškėjas nagrinėjamu momentu turėjo aukštesnįjį išsilavinimą, jo veiklos vertinimas patenkinamas, potencialas žemesnis nei vidutinis turimo karinio parengimo lygio, neturėjo reikalaujamo anglų kalbos lygio, nustatyto ministro patvirtintuose pareigybių sąrašuose, 2008–2009 metais bendras įvertinimas patenkintinas, profesinės karo tarnybos kario atestato balų skaičius tik 26, nuo tarnybos pradžios buvo paskirtos 3 drausminės nuobaudos, nebaigė jokių karininkų karjeros kursų, Patariamosios komisijos sudarytoje protokolo RK-4 lentelėje jis užėmė paskutinę – 28 vietą. Tai rodo, kad pareiškėjo kvalifikacija nebuvo aukštesnė už kitų, paskirtų į pareigas, karininkų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad vadovybė neturi prievolės kariui siūlyti (ieškoti) kitas pareigas arba privalomai perkelti jį į kitas pareigas, panaikinus jo pareigybę, kadangi KASOKTĮ tokios pareigos (privalomos procedūros) nenustato. Taip pat, kad tokio ginčo atveju negali būti taikoma profesinės karo tarnybos karių rotacijos ir perkėlimo tvarka, nes karys buvo atleidžiamas iš karo tarnybos, o ne rotuojama, kad kario perkėlimas į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą taip pat jam nesuteikia papildomų garantijų užimti kitas pareigas ir tai negali būti vertinama kaip Krašto apsaugos ministerijos įsipareigojimas tęsti su kariu karo tarnybos sutartį. Todėl pareiškėjo argumentai dėl krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. V-488 patvirtinto Profesinės karo tarnybos karių rotacijos ir perkėlimo tvarkos aprašo ir profesinės karo tarnybos karių rezervo nuostatų taikymo yra nepagrįsti.Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (žr. bylą Nr. 3K-3-825/2000) KASOKTĮ nenustato sąlygos, kad profesinės karo tarnybos sutartis gali būti nutraukta ir karys atleistas iš tarnybos tik tuo atveju, kai nėra galimybės jį perkelti į kitas pareigas, kitą dalinį ar pan., kad KASOKTĮ 42 straipsnis reguliuoja ne profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo ir kario atleidimo iš tarnybos tvarką, o kitus teisinius santykius. Todėl, remiantis ir šia praktika, pareiškėjo argumentai, kad jis turėjo būti perkeltas į kitas pareigas, yra nepagrįsti.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, kad KASOKTĮ, nustatantis karių tarnybos ar atleidimo sąlygas, nesieja sutarčių nutraukimo ir kario atleidimo su teise gauti kario pensiją (žr. 2011 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-2681/2011).Šio ginčo atveju negalima sulyginti su pareiškėju susijusių aplinkybių ir su LKA absolventais susijusių aplinkybių, kai jiems, baigus studijas, Lietuvos Respublikos Prezidento 2010 m. birželio 21 d. dekretu Nr. K-399 nuo 2010 m. birželio 30 d. suteikiami pirmieji karininko – leitenanto laipsniai ir teisės aktų nustatyta tvarka jie skiriami į pareigas. Pagal KASOKTĮ 20 straipsnio 4 dalį kariūnai (absolventai) kviečiami į profesinę karo tarnybą, atsižvelgiant į jų studijų LKA rezultatus ir krašto apsaugos sistemos bei karo tarnybos poreikius. Taigi aplinkybės dėl pareiškėjo ir LKA absolventų skyrimo į pareigas yra skirtingos.Krašto apsaugos ministrui suteikta diskrecijos teisė spręsti, kokių kategorijų kariai reikalingi krašto apsaugos sistemai (KASOKTĮ 2 dalies 2, 3 ir 17 punktai, 9 straipsnio 3 dalies 5 punktas, 10 straipsnio 1 dalis, 42 straipsnio 1 dalis). Šios įstatymo nuostatos krašto apsaugos ministrui suteikia diskrecijos teisę, atsižvelgus į įstatyme keliamus krašto apsaugos sistemai uždavinius ir nustatytas funkcijas, sistemos poreikius ir interesus, spręsti personalo komplektavimo klausimus ir kartu nuspręsti, kokių kategorijų (pagal laipsnį, specialybę ir kt. kriterijus Lietuvos karo akademiją baigę absolventai arba kariai specialistai ir pan.) kariai šiuo metu yra reikalingi. Pareiškėjo argumentai, kad jis buvo atleistas „atgaline data“, yra nepagrįsti. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalį pareiškėjo profesinės karo tarnybos sutartis nutraukta nuo krašto apsaugos ministro Nr. P-853 pasirašymo dienos. Tai, kad skundžiamu ministro įsakymu Nr. P-853 pareiškėjo profesinės karo tarnybos sutartis buvo nutraukta 2010 m. birželio 29 d., gali būti vertinama kaip formalus pažeidimas. Be to, atleidimo iš tarnybos diena buvo nukelta į kitą dieną po paskutinės ligos dienos, todėl faktiškai šiuo atveju pareiškėjo teisės nebuvo suvaržytos ar kaip nors apribotos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-416/2005; 2011 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-46/2011).Pareiškėjo argumentas, kad šio ginčo atveju pagal profesinės karo tarnybos sutarties 4 punktą atsakovas privalėjo pareiškėją paskirti į pareigas ir sutarties nutraukti negalėjo, nepagrįstas, nes pagal KASOKTĮ 31 straipsnio 4 dalį neatsižvelgiant į profesinės karo tarnybos sutarties terminą šio įstatymo 37 ir 38 straipsnių numatytais atvejais ji gali būti nutraukta prieš terminą.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo palaikė atsakovo poziciją ir nurodė iš esmės tuos pačius argumentus.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 5 d. nutartimi pareiškėjo D. Č. apeliacinį skundą atmetė, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi KASOKTĮ 38 straipsnio (2004 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. IX-2560 redakcija) 2 dalies 2 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2681/2011; 2011 m. gegužės 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-2711/2011; 2011 m gegužės 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A468-2914/2011; 2011 m. birželio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2913/2011; 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3525/2011) ir konstatavo, kad nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra visiškai analogiškos ir sprendžiant ginčą taikytina ta pati teisė, kaip ir minėtose administracinėse bylose.

Apeliacinės instancijos teismo nutartyje konstatuota, kad byloje pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog krašto apsaugos ministro įgaliotas ministerijos kancleris, vadovaudamasis KASOKTĮ 10 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymo Nr. V-1161 1 punktu patvirtino naują KPAT pareigybių sąrašą (iš viso 88 pareigybes, iš jų: 51 karių (22 karininkų, 8 puskarininkių, 21 seržantų) ir 37 civilių), o to paties įsakymo 2.1 punktu pripažino netekusiu galios 2009 m. rugpjūčio d. įsakymu Nr. V-743 patvirtintą KPAT pareigybių sąrašą (iš viso 260 pareigybių, iš jų: 162 karių (88 karininkų, 21 puskarininkių, 53 seržantų) ir 98 civilių). Karo prievolės administravimo tarnyboje prie KAM pareigybių skaičius buvo ženkliai sumažintas (iš viso nuo 260 iki 88). Šiame įsakyme nurodyta, kad jis įsigalioja nuo 2010 m. balandžio 15 d. Įsakymo Nr. V-1161 įgyvendinimo priemonės buvo numatytos krašto apsaugos ministro 2010 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. V-104 „Dėl Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos darbo organizavimo pakeitimo“: nurodyta pakeisti nuo 2010 m. balandžio 15 d. KPAT prie KAM darbo organizavimą nutraukiant dalies KPAT prie KAM teritorinių skyrių veiklą perduodant jų teises, pareigas ir turtą kitiems krašto apsaugos sistemos padaliniams (1 punktas); sudaryta KPAT darbo organizavimo pakeitimo komisija (2 punktas); patvirtintas KPAT darbo organizavimo pakeitimo planas (3.1 punktas) ir KPAT personalo atrankos reformuojant tarnybą procedūrų aprašas (3.2 punktas). Pagal KPAT personalo atrankos aprašą Pakeitimo komisijai buvo pavesta vadovaujantis šio aprašo 5 punkte nurodytais principais atlikti atranką į pareigas KPAT pagal naują pareigybių sąrašą; sudaryti sąrašus asmenų, kurie nebuvo atrinkti į pareigas KPAT pagal personalo grupes (tarp jų – jaunesniųjų karininkų ir majorų grupę) ir perduoti sąrašus atitinkamoms atrankos į pareigas komisijoms (aprašo 1.1 punktas). Minėto aprašo 1.2 punkte nurodyta, kad atrankos į pareigas komisijos atrenka KPAT tarnaujančius ir dirbančius asmenis į pareigas kitose KAS institucijose ir jų padaliniuose; įvertina, kuriems asmenims nėra galimybių pasiūlyti pareigų KAS ir perduoda atrankos protokolus personalą administruojantiems padaliniams, kurie aprašo 1.3 punkte nustatyta tvarka pagal kompetenciją inicijuoja procedūras dėl asmenų perkėlimo į kitas pareigas, laikinąjį PKT rezervą arba asmenų atleidimą iš pareigų ir išleidimą į atsargą. KPAT personalo atrankos aprašo 8 punkte buvo numatyta, kad likę neatrinkti PKT kariai nuo 2010 m. balandžio 15 d. yra išleidžiami į atsargą arba perkeliami į laikinąjį PKT karių rezervą. Krašto apsaugos ministrui suteikta teisė sudaryti savo patariamąsias institucijas (KASOKTĮ 10 straipsnio 6 dalis).

Nutartyje nurodyta, kad atsakovo 2010 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. V-104 patvirtintame KPAT personalo atrankos apraše buvo nustatyti atrankos principai (5 punktas), pagal kuriuos, esant konkurencijai į laisvą pareigybę, yra atrenkami tinkamiausi kariai. Prioritetinis principas – Pakeitimo komisijos atliktas patirties, motyvacijos ir kitų savybių įvertinimas, kuris iš kandidatų galėtų efektyviau ir produktyviau vykdyti pareigas. Iš pateiktų į bylą įrodymų matyti, kad Pakeitimo komisija 2010 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. 17KL-6 Kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatūroms siūlyti patariamajai komisijai pateikė sąrašą karininkų, kurie buvo atrinkti į aukštesnio lygmens pareigas, taip pat sąrašą karininkų, neatrinktų į naują KPAT prie KAM struktūrą (57 asmenys, tarp jų – pareiškėjas). Iš byloje pateikto Kandidatų, atrenkamų į naujos struktūros KPAT prie KAM, sąrašo matyti, kad Pakeitimo komisija karių atranką atliko pagal KPAT personalo atrankos apraše nurodytus kriterijus, t. y. karinį laipsnį; valstybės tarnautojo kategoriją; dabartinę tarnybos vietą; amžių; išsilavinimą; baigtus karjeros kursus; turimą karinę specialybę; likusį tarnauti laiką, iki sukaks kariniam laipsniui KASOKTĮ nustatyti terminai; teisę gauti valstybinę pensiją; PKT sutarties galiojimo terminą; tarnybinės veiklos ir potencialo įvertinimą per paskutinius dvejus metus; PKT atestato balus; patirtį tarptautinėse operacijose; anglų ar kitos oficialios NATO kalbos mokėjimą, tarnybos patirtį kituose KAS padaliniuose. Nutartyje pažymėta, jog teismas, atsižvelgdamas į karo tarnybos specifiškumą, negali vertinti nustatytų atrankos kriterijų turinio ir jų taikymo pranašumo, nes tai yra atsakovo diskrecija. Teismas gali tik patikrinti, ar nustatyti kriterijai neprieštarauja KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygai, kad karys gali būti perkeltas į laisvas pareigas, jei jos atitinka kario laipsnį ir jo kvalifikaciją. Atsakovo plati diskrecija lemia tai, kad į laisvas pareigas karys skiriamas vertinant išimtinai jo profesinę kompetenciją ir kvalifikaciją, kriterijai, kurie reikšmingi panašiais atvejais valstybės tarnyboje, darbo sutartiniuose santykiuose, pvz., darbo stažas, išlaikytinių skaičius, priešpensinis amžius kariui bei kitokios specialios garantijos, nagrinėjamo ginčo atveju negali būti taikomi, nesuteikia pranašumo užimti pareigas, kurioms esant laisvoms karys negalėtų būti atleistas dėl karių skaičiaus sumažinimo.

Patariamoji komisija 2010 m. balandžio 9 d. posėdyje dėl antrojo sąrašo konstatavo, kad 51 karininkui (tarp jų pareiškėjui) nėra jų išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Nuo 2010 m. balandžio 15 d. įsigaliojus naujam pareigybių sąrašui (2010 m. balandžio 14 d. įsakymas Nr. P-394) 51 KPAT karys (tarp jų – pareiškėjas) buvo perkelti į laikinąjį PKT personalo rezervą (KASOKTĮ 41 straipsnio 1 dalis). Patariamoji komisija 2010 m. birželio 1 d. posėdyje (Protokolas Nr. RK-4), vadovaudamasi krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. V-488, patvirtintu Profesinės karo tarnybos karių rotacijos ir perkėlimo tvarkos aprašu (2010 m. gegužės 12 d. įsakymo Nr. V-498 redakcija) atliko karininkų kandidatūrų vertinimą pagal šio aprašo 15 punkte nurodytas 5 kriterijų grupes (tiesioginių ir aukštesnių vadų išvadas ir rekomendacijas dėl karininko profesinio potencialo vykdyti siūlomas pareigas; karininko tarnybos, einant skirtingo pobūdžio pareigas patirtį; karininko veiklos vertinimą; turimą karinio parengimo lygį; individualius kario poreikius ir siekius). Iš pateiktos prie šio protokolo karininkų vertinimo lentelės (1 priedas) matyti, kad buvo vertinti KPAT kariai, kurie 2010 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. P-394 buvo perkelti į laikinąjį PKT personalo rezervą (51 karys, tarp jų ir pareiškėjas), taip pat kai kurie Sausumos pajėgų karininkai. Kai kuriuos laikinojo PKT personalo rezervo karius, tarnavusius KPAT, buvo pasiūlyta perkelti į kitas pareigas visoje krašto apsaugos sistemoje, tačiau pareiškėjas pateko į 37 asmenų sąrašą, dėl kurių Patariamoji komisija nustatė, kad šiems karininkams KAS nėra jų išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų, ir pasiūlė išleisti juos į atsargą. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, jog pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad minėtos komisijos jo kandidatūros užimti laisvas pareigas iš viso nesvarstė.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nebuvo nustatyta duomenų, jog pareiškėjas turėjo kvalifikacinį pranašumą prieš kitus karius, kurie buvo paskirti į laisvas pareigas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo įvertinimas, atliktas Patariamosios komisijos Protokolo Nr. RK-4 1 priede, yra: stažas – 12 metų 8 mėnesiai; profesinės karinės tarnybos sutartis galioja iki 2012 m. kovo 1 d.; išsilavinimas – LKA-aukštesnysis; 1997–1999 metais MPB GV būrio vadas, 1999–2002 metais KASP 7R S2 specialistas, nuo 2002 metų tarnyba KPAT; veiklos vertinimas – patenkinamai, potencialas žemesnis nei vidutinis, turimo karinio parengimo lygis – Anglų kalba ALCPT (69). Byloje taip pat pateikta Lietuvos karo akademijos Akademinė pažyma Nr. 009, kuri patvirtina, jog laikotarpiu nuo 1995 m. rugpjūčio 1 d. iki 1997 m. liepos 18 d. pareiškėjas mokėsi Lietuvos karo akademijoje ir baigė II kursus. Kiti dokumentai, liudijantys apie pareiškėjo aukštąjį išsilavinimą, baigtus bazinius ir karjeros kursus (mokymus), aukštą anglų ar kitos oficialios NATO kalbos mokėjimo lygį, gerą profesinės veiklos įvertinimą, patirtį tarptautinėse operacijose ir kita, kurie patvirtintų neabejotiną pareiškėjo pranašumą prieš kitus karius, paskirtus į laisvas pareigas, byloje nebuvo pateikti. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi KASOKTĮ 41 straipsnyje įtvirtintu karių laipsnių ir pareigų derinimo principu, bei darė išvadą, kad vien vyresniojo leitenanto karinio laipsnio bei leidimo dirbti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Konfidencialiai“, turėjimas negalėjo nulemti pareiškėjo kvalifikacinio pranašumo prieš kitus karius, kurie buvo paskirti į laisvas pareigas. KASOKTĮ įtvirtinta Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybės diskrecija nutraukti PKT sutartį ir išleisti PKT karį į atsargą be minėto karių laipsnių ir pareigų derinimo principo, šiuo atveju buvo pagrįsta motyvuotu krašto apsaugos sistemos poreikiu atitinkamu laikotarpiu (atsižvelgiant į KAS priskirtų uždavinių ir funkcijų vykdymą bei plėtros prioritetus ir pan.) spręsti, kokių kategorijų (specialybių) kariai reikalingi tuo konkrečiu laikotarpiu. Nagrinėjamu atveju objektyvių galimybių tęsti tarnybos santykius su pareiškėju, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nebuvo.

Nutartyje pažymėta, kad pareiškėjo argumentas dėl jo atleidimo atgaline data laikytinas nepagrįstu, kadangi, remiantis Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjo profesinės karo tarnybos sutartis nutraukta nuo 2010 m. birželio 30 d. krašto apsaugos ministro įsakymo Nr. P-853 pasirašymo dienos. Tai, kad skundžiamu ministro įsakymu Nr. P-853 pareiškėjo profesinės karo tarnybos sutartis buvo nutraukta 2010 m. birželio 29 d., vertinta kaip formalus pažeidimas, kadangi pareiškėjo atleidimo iš tarnybos diena nukelta į kitą dieną po paskutinės kasmetinių atostogų dienos, todėl faktiškai šiuo atveju pareiškėjo teisės nebuvo suvaržytos ar kaip nors apribotos ir jam jokių neigiamų teisinių pasekmių nesukėlė.

V.

Pareiškėjas D. Č. 2013 m. kovo 4 d. padavė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-2534/2012 Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais.

Prašymas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Analogiškoje administracinėje byloje Nr. A520-593/2013, kurioje buvo sprendžiamas kito pareiškėjo atleidimo iš tarnybos teisėtumo klausimas vadovaujantis tais pačiais surinktais įrodymais, kurie buvo tokie patys surinkti ir pareiškėjo byloje, LVAT 2013 m. sausio 31 d. priėmė nutartį, kuria atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės apeliacinėje instancijoje, kadangi byloje atsakovas nepateikė jokių argumentų, kodėl Lietuvos karo akademijos absolventai buvo geresnės kvalifikacijos nei pareiškėjas vyresnysis leitenantas L. P.. LVAT administracinėje byloje Nr. A261-2534/2012 netinkamai taikė materialiosios teisės normas ir netinkamai įvertino visus byloje įrodymus (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas), LVAT pagal ABTĮ 81 straipsnį neištyrė visų byloje esančių įrodymų: 1) netyrė laisvų etatų sąrašo ir laisvų pareigybių, į kurias galėjo būti paskirtas pareiškėjas, 2) netyrė pareiškėjo prašymo krašto apsaugos ministrei skirti jį į pareigas, 3) netyrė pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų dėl KAM 2010 m. vasario 3 d. įsakymo Nr. V-104 5.2 punkte nustatytų atrankos kriterijų pažeidimo, 4) netyrė argumentų dėl dvigubų standartų taikymo, kadangi į laisvas pareigas 2010 m. birželio 30 d. buvo priimti karo akademijos absolventai su žemesniu leitenanto laipsniu, o pareiškėjo net nesiūlė į tas pareigas, 5) netyrė aplinkybės, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad pareiškėjas nebūtų gavęs kapitono laipsnio ar būtų praradęs leidimą dirbti ir susipažinti su slapta informacija, priešingai, pareiškėjo atestatuose buvo siūlymas pakelti karinį laipsnį ir pareiškėjas turėjo leidimą dirbti su slapta informacija. Pareiškėjas mano, kad dėl to buvo netinkamai pritaikytos materialiosios teisės normos, išdėstytos KASOKTĮ 33 straipsnio 2 dalyje, 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte, 41 straipsnyje, 42 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje.LVAT iš viso nesivadovavo 2012 m. gruodžio 10 d. LVAT sprendimu administracinėje byloje Nr. A492-3014/2012. LVAT proceso atnaujinimas yra būtinas tam, kad būtų išanalizuota aplinkybė dėl LKA absolventų paskyrimo į pareigas, kai pareiškėjo net nesiūlė. LVAT privalėjo ištirti pareiškėjo apeliacinio skundo motyvus dėl jo nepaskyrimo ir net nesiūlymo į visas laisvas pareigybes tiek KPAT, tiek KAS mastu. LVAT nutartimi nukrypo nuo formuojamos vieningos praktikos ir tokiu būdu nepagrįstai buvo nepasisakyta motyvuojamoje dalyje dėl pareiškėjo nepaskyrimo į vyresniojo leitenanto pareigas, į kurias buvo paskirti žemesnį karinį laipsnį turintys leitenantai, taip pat nepasisakė dėl KAM 2010 m. vasario 3 d. įsakyme Nr. V-104 nustatytų kriterijų pažeidimo ir nustatytos atrankos tvarkos pažeidimo. LVAT nutartyje nėra motyvų, kodėl pareiškėjo kvalifikacija yra prastesnė už LKA absolventų kvalifikaciją, taip pat nėra motyvų, kodėl jo kvalifikacija yra prastesnė už karininkų, paskirtų į naujos KPAT struktūros pareigas, kvalifikaciją kriterijų ribose. Pareiškėjas teigia, jog tik esant vienodai kvalifikacijai ir kompetencijai, karinis laipsnis galėjo būti lemiamas rodiklis, todėl LVAT nutartyje pateiktas karinio laipsnio išaiškinimas iš esmės kertasi su LVAT sprendime pateiktais išaiškinimais. LVAT nutartyje nurodo, kad vienas iš neskyrimo į pareigas argumentų – leidimo susipažinti ir dirbti su slapta informacija neturėjimas, toks LVAT išaiškinimas prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, nes pareiškėjas turi leidimą, bei LVAT praktikai.

Lietuvos vyriausiajame teisme 2013 m. balandžio 5 d. gautas pareiškėjo D. Č. prašymo dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A261-2534/2012 tikslinimas, kuriame pareiškėjas taip pat prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-2534/2012 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodo, kad 2013 m. kovo 28 d. naujai paaiškėjo aplinkybės. KAM Teisės departamentas rašte Nr. 11IS-36 nurodė, kad patikslina laisvų vyresniojo leitenanto, kapitono pareigybių sąrašą laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 2 d. iki 2010 m. birželio 30 d. Ši aplinkybė įrodo, kad birželį buvo papildomai 19 laisvų vyresniojo leitenanto pareigų, kurios iš viso nebuvo nurodytos teiktame profesinės karo tarnybos vyresniųjų leitenantų ir kapitonų pareigybių, kurios buvo laisvos nuo 2010 m. birželio 2 d. iki 2010 m. birželio 30 d., sąraše pirmosios instancijos teisme bei apeliacinės instancijos teisme. Kaip matyti iš byloje esančio „Kandidatų, atrenkamų į naujos struktūros KPAT prie KAM, sąrašas 2“, pareiškėjas buvo baigęs LKA, turėjo būrio vado kvalifikaciją, slaptumo lygį, vyresniojo leitenanto laipsnį, ilgą tarnybos stažą. Pareiškėjas teigia, jog, įvertinus aptariamų 19 pareigybių reikalavimus, akivaizdu, kad jis atitiko tiek karinį laipsnį, tiek kvalifikaciją, todėl privalėjo būti paskirtas į vieną iš sąraše išvardytų vyresniojo leitenanto pareigų. Pareiškėjas nurodo, jog nebuvo laikomasi imperatyvių įstatymo normų ir kariūnai, kurie dar nebuvo baigę LKA ir kuriems karininko laipsnis buvo suteiktas tik 2010 m. liepos 2 d., 2010 m. birželio 30 d. buvo neteisėtai paskirti į pareigas, į kurias privalėjo būti paskirtas pareiškėjas. KAM įsakymas skirti absolventus į pareigas 2010 m. birželio 30 d. prieštarauja KASOKTĮ 41 straipsnio 1 ir 2 dalims, 52 straipsniui, 53 straipsnio 2 ir 3 dalims, 55 straipsnio 1 daliai bei KAM 2008 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. V-449 patvirtintam tvarkos aprašui.

Pareiškėjas D. Č. 2013 m. rugpjūčio 14 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą pridėti prie administracinės bylos Nr. P520-116/2013 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracines bylas Nr. A520-593/2013, Nr. A520-966/2013.

Šalies argumentai

Pareiškėjas teigia, jog minėtose bylose jau yra išspręstas analogiškas ginčas ir karininkai jau yra gražinti į tarnybą – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartis ir 2013 m. gegužės 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A520-593/2013, 2013 m. gegužės 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A520-966/2013.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Procesas neatnaujintinas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, jog proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ IV skyriaus 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad atnaujintas procesas ir naujas sprendimas buvo „užslėpta“ apeliacija (angl. appeal in disguise), pažeidusi teisinį tikrumą ir asmens teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis). EŽTT yra išaiškinęs, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (žr., pvz., EŽTT sprendimus bylose Oferta Plus S.R.L. prieš Moldovą Nr. 14385/04, 98 pastraipa; Ro?ca prieš Moldovą Nr. 6267/02, 24 pastraipa; Pravednaya prieš Rusiją Nr. 69529/01, 25 pastraipa; Ryabykh prieš Rusiją Nr. 52854/99, 52 pastraipa; kt.).

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra numatyta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje. Pareiškėjo pateiktas prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-2534/2012 nagrinėjamu atveju grindžiamas trimis ABTĮ 153 straipsnyje nustatytais pagrindais – naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktas), padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas), būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktas).

Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Šiuo pagrindu atnaujinti procesą gali būti tik tokios naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurios: 1) egzistavo nagrinėjant bylą ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui ar nutarčiai; 3) šios aplinkybės turi esminę reikšmę bylai, t. y., žinant apie šias aplinkybes, galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-135/2012).

Pareiškėjas, prašydamas atnaujinti bylos procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, pažymi, kad 2013 m. kovo 28 d. naujai paaiškėjo aplinkybės, t. y. KAM Teisės departamentas rašte Nr. 11IS-36 nurodė, kad patikslina laisvų vyresniojo leitenanto, kapitono pareigybių sąrašą laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 2 d. iki 2010 m. birželio 30 d. Pareiškėjo teigimu, ši aplinkybė įrodo, kad birželį buvo papildomai 19 laisvų vyresniojo leitenanto pareigų, kurios iš vis nebuvo nurodytos teiktame profesinės karo tarnybos vyresniųjų leitenantų ir kapitonų pareigybių, kurios buvo laisvos nuo 2010 m. birželio 2 d. iki 2010 m. birželio 30 d., sąraše pirmosios instancijos teisme bei apeliacinės instancijos teisme.

Taigi pareiškėjas naujai paaiškėjusia aplinkybe įvardija KAM Teisės departamento 2013 m. vasario 27 d. raštą Nr. 11IS-36 (t. III, b. l. 147–149) bei jame pateikiamą informaciją, kad buvo tikslinamas Sąrašas profesinės karo tarnybos vyresniųjų leitenantų ir kapitonų pareigybių, kurios buvo laisvos nuo 2010 m. birželio 2 d. iki 2010 m. birželio 30 d. (toliau – ir Sąrašas).

Iš pareiškėjo pateiktų dokumentų matyti, jog KAM Personalo departamento 2013 m. vasario 27 d. rašte Nr. 6IS-131 (t. III, b. l. 157) nurodyta, kad Sąrašas tikslintinas išbraukiant 6 eilutę (Ministerijos Veiklos procesų vadybos skyriaus vyriausiojo specialisto (pareigybinis karinis laipsnis – majoras) pareigybė). Pats Sąrašas (iki jo tikslinimo) buvo pridėtas kaip KAM Personalo departamento 2011 m. gruodžio 29 d. rašto Nr. 6IS-739 „Dėl duomenų pateikimo“ priedas ir šie dokumentai buvo nagrinėjamoje byloje, tiek bylą nagrinėjant pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose (t. II, b. l. 24, 26–27). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo apribota teisė susipažinti su bylos medžiaga.

Taigi šiuo atveju naujai paaiškėjusia aplinkybe galėtų būti pripažintas tik minėtas Sąrašo patikslinimas, t. y. 6 eilutės, kurioje buvo nurodyta Ministerijos Veiklos procesų vadybos skyriaus vyriausiojo specialisto (pareigybinis karinis laipsnis – majoras) pareigybė, išbraukimas. Atkreiptinas dėmesys, jog išbrauktoje pareigybėje buvo reikalaujama turėti majoro pareigybinį karinį laipsnį, o nagrinėjamoje byloje pareiškėjas turėjo vyresniojo leitenanto laipsnį. Tai įvertinus, darytina išvada, jog pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad iš Sąrašo buvo išbraukta minėta 6 eilutė su pareigybe, reikalaujančia majoro pareiginio karinio laipsnio, neturi jokios reikšmės nagrinėjamai bylai, kadangi pareiškėjas nebūtų galėjęs pretenduoti užimti šios pareigybės dėl pareiginio karinio laipsnio neatitikimo. Be to, Sąrašas buvo tikslinamas iš jo išbraukiant pareigybę, o ne įrašant naują, į kurią galėtų pretenduoti pareiškėjas.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo nurodyta aplinkybė, susijusi su Sąrašo tikslinimu, nelaikytina turinčia esminę reikšmę bylai, t. y. nėra pagrindo konstatuoti, kad žinant apie šias aplinkybes, galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad patikslintas Sąrašas įrodo, kad birželį buvo papildomai 19 laisvų vyresniojo leitenanto pareigų, kurios iš vis nebuvo nurodytos teiktame Sąraše pirmosios instancijos teisme bei apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija su šiuo pareiškėjo argumentu nesutinka, kadangi, kaip jau buvo minėta, Sąrašas buvo tikslinamas tik išbraukiant majoro laipsnio pareigybę.

Kaip matyti iš KAM Personalo departamento 2013 m. vasario 27 d. rašto Nr. 6IS-131, prie jo buvo pridėtas Sąrašas pareigybių, į kurias 2010 m. birželio 30 d. buvo paskirti Lietuvos karo akademijos absolventai (toliau – ir Absolventų sąrašas) (t. III, b. l. 158). Pareiškėjo pateiktame teismui KAM Personalo departamento 2013 m. vasario 27 d. rašte Nr. 6IS-131 nėra nurodyta, jog Absolventų sąrašas buvo kaip nors keičiamas. Byloje, kaip KAM Personalo departamento 2012 m. sausio 23 d. rašto Nr. 6IS-6 priedas, yra pateiktas iš esmės toks pats Lietuvos karo akademijos absolventų sąrašas (t. II, b. l. 97, t. III, b. l. 10), kaip ir pridėtas pareiškėjo (išskyrus tai, kad jame nėra nurodyta, nuo kada konkreti pareigybė neužimta). Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl 19 laisvų vyresniojo leitenanto pareigų pareiškėjui buvo žinomos ar galėjo būti žinomos nagrinėjant bylą iš esmės.

Dėl kitų prie pareiškėjo nurodomo KAM Teisės departamento 2013 m. vasario 27 d. rašto Nr. 11IS-36 pridėtų dokumentų, t. y. KAM ministro 2010 m. birželio 15 d. įsakymo Nr. V-640, KAM ministro 2010 m. birželio 21 d. įsakymo Nr. V-2, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos bakalauro studijų 2006/2010 mokslo metų I-VII semestrų reitingo suvestinės, Lietuvos kariuomenės Mokymo ir personalo valdybos Lietuvos kariuomenės Personalo administravimo skyriaus 2010 m. birželio 17 d. rašto Nr. PAS-397 bei prie jo pridėto pareigybių, į kurias numatoma skirti Lietuvos karo akademijos absolventus, sąrašo, pažymėtina, jog pareiškėjas neįrodinėjo, kad juose pateikta informacija pareiškėjui nebuvo žinoma nagrinėjant bylą. Be to, įvertinus bylos aplinkybes, darytina išvada, kad ši informacija pareiškėjui buvo žinoma ar galėjo būti žinoma nagrinėjant bylą iš esmės.

Įvertinus pareiškėjo pateiktus prašymo dėl proceso atnaujinimo argumentus, konstatuotina, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės nelaikytinos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme, todėl jos nėra pagrindas atnaujinti administracinės bylos Nr. A261-2534/2012 procesą, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu.

Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą.

Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-119/2009, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-153/2009, 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-143/2010 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytą proceso atnaujinimo pagrindą motyvuoja tuo, jog LVAT pagal ABTĮ 81 straipsnį neištyrė visų byloje esančių įrodymų, t. y.: 1) netyrė laisvų etatų sąrašo ir laisvų pareigybių, į kurias galėjo būti paskirtas pareiškėjas, 2) netyrė pareiškėjo prašymo KAM ministrei skirti jį į pareigas, 3) netyrė pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų dėl KAM 2010 m. vasario 3 d. įsakymo Nr. V-104 5.2 punkte nustatytų atrankos kriterijų pažeidimo, 4) netyrė argumentų dėl dvigubų standartų taikymo, kadangi į laisvas pareigas 2010 m. birželio 30 d. buvo priimti karo akademijos absolventai su žemesniu leitenanto laipsniu, o pareiškėjo net nesiūlė į tas pareigas, 5) netyrė aplinkybės, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad pareiškėjas nebūtų gavęs kapitono laipsnio ar būtų praradęs leidimą dirbti ir susipažinti su slapta informacija, priešingai, pareiškėjo atestatuose buvo siūlymas pakelti karinį laipsnį ir pareiškėjas turėjo leidimą dirbti su slapta informacija. Pareiškėjas mano, kad dėl to buvo netinkamai pritaikytos materialiosios teisės normos, išdėstytos KASOKTĮ 33 straipsnio 2 dalyje, 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte, 41 straipsnyje, 42 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje.

Pažymėtina, jog iš pareiškėjo pateiktame prašyme atnaujinti procesą nurodytų pirmiau išvardytų aplinkybių, kuriomis jis siekia proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, darytina išvada, kad pareiškėjas nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir siekia pakeisti jam nepalankų teismo procesinį sprendimą – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutartį, kuria administracinė byla Nr. A261-2534/2012 galutinai (res judicata) išspręsta pareiškėjo nenaudai.

Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad proceso atnaujinimas yra išimtinio pobūdžio teisės institutas, kuris yra taikomas tik ypatingais, įstatyme griežtai įvardytais atvejais, siekiant užtikrinti po galutinio teismo procesinio sprendimo susiklosčiusių teisinių santykių tarp ginčo šalių bei trečiųjų asmenų stabilumą, taip pat apsaugoti visos teisėtvarkos darną ir pastovumą. Dėl šios priežasties ABTĮ 153 straipsnis, reglamentuojantis administracinių bylų proceso atnaujinimo pagrindus, tokio pagrindo kaip, pareiškėjo manymu, netinkamai teismo atliktas įrodymų vertinimas, nenustato. Tokia įstatymo leidėjo pasirinkta pozicija yra pagrįsta taisykle, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, ir teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-12/2012, 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-17/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas proceso atnaujinimo klausimą, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų įrodymų nepervertina, tik patikrina, ar nėra pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnyje konkrečiai įvardytais pagrindais.

Iš pateikto pareiškėjo prašymo galima spręsti, jog jis siekia, kad teismas dar kartą ištirtų ir įvertintų faktines bylos aplinkybes bei įrodymus ir priimtų prašymą padavusiam proceso dalyviui palankų sprendimą, kad teismas dar kartą išnagrinėtų pareiškėjo administracinę bylą apeliacine tvarka, tačiau įstatyme tokia galimybė (pagrindas) atnaujinti procesą administracinėje byloje nenumatyta.

Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties, teismas tyrė į bylą pateiktus įrodymus, o tai, kad nepasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo argumento, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog dėl to buvo neteisingai išspręsta byla.

Pagal EŽTT jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-8/2012). Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. Ruiz Torija v. Spain and Hiro Balani v. Spain, judgments of 9 December 1994, Series A. Nos 303 – A and 303 – B, p. 12, par. 29, ir p. 29-30, par. 27; Higgins and Others v. France judgment of 19 February 1998, Reports of Judgments and Decisions 1998-I, p. 60, par. 42).

Be to, šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo netinkamai pritaikytos materialiosios teisės normos, išdėstytos KASOKTĮ 33 straipsnio 2 dalyje, 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte, 41 straipsnyje, 42 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje. Pažymėtina, jog pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą nenurodo, kokiu būdu buvo pažeistos jo nurodytos normos ir kaip, jo manymu, šios normos turėjo būti taikomos. Pareiškėjas tik nurodo, jog minėtos teisės aktų normos buvo netinkamai pritaikytos dėl to, kad LVAT neištyrė jo įvardytų aplinkybių. Kaip jau buvo minėta, spręsdamas proceso atnaujinimo klausimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nėra įgaliotas pervertinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų įrodymų, faktinių aplinkybių. Kaip matyti, nagrinėjant bylą buvo įvertinta pareiškėjo kvalifikacija.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, įvertinusi pareiškėjo prašymą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jame nėra pateikta argumentų, patvirtinančių, jog apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. pareiškėjas nepagrindė ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo.

Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą.

Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010). Be to, teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės yra visiškai identiškos. Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos, atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-2/2010).

Vadovaujantis ABTĮ 157 straipsnio 2 dalimi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais (nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausio administracinio teismo sprendimus ar nutartis) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-2/2010 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtintą proceso atnaujinimo pagrindą grindžia tuo, kad LVAT iš vis nesivadovavo LVAT 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A492-3014/2012. Taip pat pareiškėjas remiasi 2013 m. sausio 31 d. nutartimi ir 2013 m. gegužės 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A520-593/2013, 2013 m. gegužės 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A520-966/2013.

Pažymėtina, jog šiuo atveju administracinė byla, kurios proceso atnaujinimo siekia pareiškėjas, buvo užbaigta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutartimi. Taigi pareiškėjo nurodytos LVAT nutartys bei sprendimai buvo priimti vėliau nei galutinis procesinis sprendimas nagrinėjamoje byloje.

Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog naujai suformuota ar pasikeitusi teismų praktika negali būti taikoma išnagrinėtai bylai ir negali būti vertinama kaip pagrindas atnaujinti procesą, nes prieštarautų teisės principui lex retro non agit. Šis principas dėl įstatymų grįžtamosios galios negalimumo taikytinas ir teismo precedentui kaip teisės šaltiniui. Teismo precedento esmę sudaro stare decisis principas, grindžiamas teismo sprendimo autoritetu: visas tas pačias vėlesnes bylas būtina spręsti taip, kaip išspręsta byla, kurioje suformuotas teismo precedentas, šis principas negali būti taikomas ankščiau išnagrinėtoms byloms (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo nurodyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-3014/2012, 2013 m. sausio 31 d. nutartis, 2013 m. gegužės 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A520-593/2013 ir 2013 m. gegužės 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A520-966/2013 negali būti laikomi pagrindu atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-2534/2012.

Be to, pareiškėjo nurodytos administracinės bylos pagal savo faktines aplinkybes negali būti vertinamos kaip tapačios administracinei bylai.

Pareiškėjo nurodytoje administracinėje byloje Nr. A492-3014/2012 buvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjos, kuri turėjo kapitonės karinį laipsnį, teisės užimti konkrečias pareigas, kurios buvo pasiūlytos kitam karininkui, turinčiam kapitono laipsnį, ir įvertinus pareiškėjos profesinę kvalifikaciją. Darytina išvada, kad pareiškėjo nurodytos administracinės bylos Nr. A492-3014/2012 aplinkybės yra netapačios šioje byloje, kurios proceso atnaujinimo siekia pareiškėjas, nagrinėtoms aplinkybėms.

Dėl pareiškėjo nurodytų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A520-966/2013 ir administracinės bylos Nr. A520-593/2013 pažymėtina, jog šios bylos nėra tapačios nagrinėjamai bylai, vertinant nurodytose bylose pareiškėjų galimybes užimti laisvas pareigas (pvz., pareiškėjo nurodomose administracinėse bylose pareiškėjai buvo įgiję aukštąjį išsilavinimą). Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą teigia, jog LVAT nutartyje nėra motyvų, kodėl pareiškėjo kvalifikacija yra prastesnė už LKA absolventų kvalifikaciją, taip pat nėra motyvų, kodėl jo kvalifikacija yra prastesnė už karininkų, paskirtų į naujos KPAT struktūros pareigas, kvalifikaciją kriterijų ribose. Iš pateikto sąrašo pareigybių, į kurias 2010 m. birželio 30 d. buvo paskirti Lietuvos karo akademijos absolventai (t. II, b. l. 97, t. III, b. l. 10, 158), matyti, jog šioms pareigoms užimti buvo reikalaujamas tam tikras išsilavinimas ir kvalifikacija, anglų kalbos mokėjimo lygis – 2222, kt. Taip pat pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendime pareiškėjo nurodytoje administracinėje byloje Nr. A520-593/2013 buvo nustatyta, kad tam tikroms pareigybėms (Sąrašas pareigybių, į kurias 2010 m. birželio 30 d. buvo paskirti Lietuvos karo akademijos absolventai) pareiginiuose nuostatuose buvo nustatyti reikalavimai baigti Lietuvos karo akademiją arba turėti kitą atitinkamą NATO valstybių karinių įstaigų prilygintą išsilavinimą, baigti aplinkos apsaugos kursus, patrulio kursus, ryšių būrio vadų kursus, logistikos karininkų kursus, turėti technikos remonto ir priežiūros organizavimo pagrindus bei kitus specifinius reikalavimus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė duomenų, jog jis bylai aktualiu laikotarpiu atitiko nurodytus išsilavinimo, kvalifikacijos, anglų kalbos mokėjimo lygio reikalavimus.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo teigti, kad administracinėje byloje Nr. A261-2534/2012 ginčą nagrinėjusi teisėjų kolegija nukrypo nuo vieningos administracinių teismų praktikos, formuojamos analogiško pobūdžio administracinėse bylose, arba kad teismų praktika buvo formuojama klaidinga linkme, todėl pagrindo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą nėra. Įvertinus tai, kas išdėstyta, pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą taip pat negali būti pripažintas pagrįstu, todėl atmestinas.

Vadovaujantis ABTĮ 159 straipsnio 1 dalimi, tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą. Apibendrinant išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pareiškėjo D. Č. prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).

Dėl kitų pareiškėjo prašymų.

Pareiškėjas prašydamas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-2534/2012 taip pat formulavo prašymą pridėti prie administracinės bylos Nr. P520-116/2013 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracines bylas Nr. A520-593/2013, Nr. A520-966/2013. Nagrinėjamu atveju procesiniam sprendimui priimti užtenka duomenų, esančių nagrinėjamoje byloje, bei duomenų, esančių teismų informacinėje sistemoje Liteko, todėl teisėjų kolegija šio pareiškėjo prašymo netenkina. Be to, pareiškėjo nurodytos bylos buvo nagrinėjamos dėl kitų asmenų.

Taip pat pareiškėjas prašė jo prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas teigė, jog būtų teisinga leisti šalims pateikti savo teisinį vertinimą dėl proceso atnaujinimo. Pagal ABTĮ 158 straipsnio 1 dalį prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko sudaryta teisėjų kolegija rašytinio proceso tvarka, nekviesdama į posėdį bylos proceso dalyvių. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė tokių motyvų, dėl kurių turėtų būti taikoma minėtos ABTĮ nuostatos išimtis, o pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėti žodinio proceso tvarka. Įvertinus tai, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl žodinio pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. Č. prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Proceso administracinėje byloje Nr. A261-2534/2012 pagal pareiškėjo D. Č. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos kariuomenei dėl įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusDainius RaižysDalia Višinskienė