- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-02-25
- Bylos Nr.
- 1-278-806/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-18-1-01890-2011-11
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Sonata Raupėnaitė-Lekarauskienė
- Kaltinamasis
- I. A.
- Nukentėjusysis
- D. J.
- Kategorijos
viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje I. A. (duomenys neskelbtini), kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., 138 str. 2 d. 8 p.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Kaltinamasis I. A. įžūliais veiksmais pažeidė viešąją tvarką ir nesunkiai sužalojo žmogų dėl chuliganiškų paskatų, o būtent:
jis, 2011 m. spalio 26 d. apie 16.10 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje - prie (duomenys neskelbtini) namo, Vilniuje, be priežasties tyčia sudavė nukentėjusiajam D. J. kumščiu į priekinę kūno dalį, pargriovė ant žemės ir grūmėsi su nukentėjusiuoju, kuris gindamasis bandė atstumti jį nuo savęs, ko pasekoje padarė nukentėjusiajam D. J. dešinės plaštakos 3-5 delnakaulių lūžius, poodinę kraujosruvą kairėje plaštakoje, kurie vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes dėl delnakaulių lūžių sveikata sutrikdyta ilgiau kaip 10 dienų, ir nebuvo sukelta LR BK 135 str. 1 d. nurodytų padarinių, tokiu būdu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai sutrikdė viešąją tvarką.
Apklaustas teisiamajame posėdyje I. A. savo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo nepripažino ir nurodė, kad pačio įvykio neatsimena, įvykis buvo, kai išvažiavo iš dirbtuvių, jam reikėjo paskambinti ir jis sustojo. Pasak I. A., galbūt jis gražiai pradėjo šnekėti su nukentėjusiojo šuniuku, mano, kad nukentėjusiajam nepatiko, kad su darbiniais drabužiais, purvinas, kalbino šuniuką. Anot I. A., nukentėjusiojo trauma atsirado dėl to, kad jam sudavė keletą kartų per veidą ir galvą, tikriausiai nukentėjusysis susižalojo ranką dėl to, kad jį mušė. I. A. paaiškino, kad ant jo striukės buvo jo kraujas, tą parodė ekspertizė. Pačią pirmą dieną jis, I. A. sutiko D. J. tėvą, kuris jam viską papasakojo, išsigando, nes tėvas paaiškino, kad sumušė vaiką, todėl viską ir prisipažino. Pasak I. A., įvykio dieną buvo išgėręs 200 ml degtinės buteliuką. Jis, I. A. prieš įvykį nebuvo niekur susižalojęs. Anot I. A., jis mano, kad ant megztinio buvo kraujas iš nosies, nes daugiau nieko sužalota jam nebuvo. I. A. paaiškino, kad pačio įvykio visiškai neatsimena, atsibudo namie 2-3 val. nakties, žmona papasakojo, kad jis grįžęs pasakė, kad jį sumušė ir nuėjo miegoti. Jis, I. A. mano, kad įvykiai buvo tokie, bet pasakyti, kad tikrai taip buvo negali. Taip įsivaizduoja įvykį. Jis, I. A. atlyginti ieškinį nesutinka, jis pasakė, kad įvykio aplinkybių neatsimena. Pasak I. A., kai paaiškino nukentėjusysis, jis suprato, kad viskas buvo ne taip. Jis, I. A. neprisimena, tik pagal parodymus supranta, kaip viskas vyko. Anot I. A., nukentėjusiojo tėvas pasakė, kad mokino sūnų neprieidinėti prie žmonių, kodėl nukentėjusysis pats priėjo, jis sėdėjo ant žolės keletą metrų nuo laipto. Pasak I. A., nukentėjusiojo lūžiai atsirado nuo jo galvos, jei nemoka muštis, tai ir lūžiai yra.
Nukentėjusysis D. J. teisiamajame posėdyje parodė, kad kaltinamąjį pažįsta, susidūrė tik per įvykį. Jis, D. J. išėjo pavedžioti šunį, datos ir detalių neprisimena, gali būti, kaip nurodyta parodymuose -2011-10-26 apie 16 val. ( b.l.15). Išvedęs šunį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, prie Pumpuro stotelės jau vedant šunį namo jis, D. J. išgirdo kažkokį žmogų, kuris kažką nerišliai šnekėjo. Jis, D. J. nesuprato, ką kaltinamasis nori pasakyti, laukė, kol pastarasis prieis ir kažko gal paklaus ar paprašys. Tada kaltinamasis, dėdamasis telefoną į kišenę jam davė smūgį, kažkur į peties sritį. Suprato, kad kaltinamasis buvo neblaivus, kalba buvo nerišli, nuo jo sklido alkoholio kvapas. Pasak D. J., jis su I. A. po smūgio nukrito ant žemės ir pradėjo ritinėtis. Viskas vyko prie laiptelių, šalia stotelės, kur yra žolytė, jie ritinėjosi. Anot D. J., jis su I. A. griuvo kartu, pastarasis griuvo ant jo, o jis, D. J. krito atbulas, tada jis bandė gintis. D. J. paaiškino, kad muštynės vyko tol, kol jis, D. J. nepabėgo namo. Pasak D. J., jis negali pasakyti, ar jis sudavė smūgius, nes bandė gintis ir mosikavo rankomis, smūgių buvo daug ir be paliovos. Jis, D. J. neprisimena smūgių sekos, matė, kad buvo kraujo. D. J. paaiškino, kad buvo taip, kad kaltinamasis pačiupo jį už kojos, kai bandė bėgti namo. Jam, D. J. iš karto reikėjo bėgti namo, nes matė, kad kaltinamasis apsvaigęs. Pasak D. J., šuo buvo šalia, lakstė aplinkui ir lojo, mano, kad konfliktas galėjo kilti ir dėl šuns. Anot D. J., stotelėje buvo žmonių ir jis dar šaukėsi pagalbos, tačiau niekas nepadėjo. D. J. paaiškino, kad parbėgus namo, tėtis iš karto apžiūrėjo jį ir išbėgo. Vėliau, kai tėtis grįžo jį, D. J. vežė į ligoninę. Pasak D. J., kaltinamasis sėdėjo prie žolės, ir jam praėjus, kaltinamasis pats pakilo ir pradėjo eiti prie jo.
Pagarsinus teisiamajame posėdyje Lietuvos Respublikos BPK 276 str. 4 d. tvarka nukentėjusiojo parodymus, kad 2011 spalio 26 d., apie 16 val. jis, D. J. išėjo iš namų į lauką pavedžioti šunį. Jis, D. J. eidamas netoli Ozo ir Justiniškių gatvių sankryžos, link laiptelių, vedančių prie jo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pamatė ant žolės sėdintį nepažįstamą vyriškį. Šalia vyriškio stovėjo dviratis. Vyriškiui apie 30-40 metų, veidas kaip žmogaus dažnai vartojančio alkoholį, apie 180 cm ūgio, vidutinio kūno sudėjimo, plaukai labai trumpai kirpti, ypatingų požymių nepastebėjo. Vyriškis buvo apsirengęs juoda odine striuke, pilku megztiniu. Kai jis, D. J. ėjo pro šalį, jo šuo pradėjo loti ant to vyriškio. Vyriškis atsikėlė ir nuėjo link jo, D. J. kažką sakydamas rusų kalba. Jis, D. J. matė, kad vyriškis rankoje laiko telefoną, kurį įsidėjo į striukės kišenę. Jis, D. J. bijojo, kad vyriškis gali ką nors išsitraukti iš kišenės ir jį sužaloti, todėl nebėgo, bijodamas į vyriškį pasisukti nugara. Jis, D. J. nesuprato ko vyriškis iš jo nori bei matė, kad pastarasis yra stipriai apsvaigęs. Vyriškis priėjo arti jo, D. J., užsimojo ir kumščiu sudavė jam į priekinę kūno dalį. Jis, D. J. nuo smūgio pargriuvo ant žemės, o vyriškis nugriuvo ant jo. Vyriškis dar bandė suduoti jam, D. J. smūgius, jie abu pradėjo vartytis ant žemės. Jis, D. J. bandė vyriškį nuo savęs nuversti, vyriškis dar bandė jam suduoti smūgius, bet jis negali pasakyti, ar sudavė ir į kokias kūno vietas, nes nuo staigumo ir šoko neatsimena visų veiksmų sekos. Ar jis, D. J. pats sudavė vyriškiui kokius nors smūgius, taip pat neatsimena, tik atsimena, kad visą laiką bandė nuo savęs vyriškį nuversti. Vienu momentu jam, D. J. pavyko atsistoti, vyriškis griebė jį už kojos, bet jis išsilaisvino ir pabėgo. Vyriškis jį, D. J. vijosi, bet jis spėjo pabėgti nuo jo. Neatsimena, ar vyriškio veidas buvo sužalotas, ar bėgo jam kraujas. Jis, D. J. atsimena, kad kai su vyriškiu grūmėsi ant žemės, ant pastarojo megztinio matė dėmes, panašias į kraujo. Kai jam, D. J. pavyko pabėgti, jis nubėgo namo ir papasakojo viską savo tėvui, nurodė vyriškio požymius. Po to jis, D. J. buvo nuvežtas į ligoninę, kur jam buvo nustatyti trijų delnakaulių lūžiai. Nuo ko galėjo atsirasti šie sužalojimai, tiksliai negalėjo pasakyti, ant rankų nugriuvęs nebuvo (b.l. 15) – nukentėjusysis patvirtino, kad šie parodymai yra teisingi. Be to teisiamajame posėdyje paaiškino, kad jis, D. J. negali pasakyti, ar jis sudavė smūgius, nes bandė gintis ir mosikavo rankomis, smūgių buvo daug ir be paliovos. Jis, D. J. neprisimena smūgių sekos, matė, kad buvo kraujo. D. J. paaiškino, kad buvo taip, kad kaltinamasis pačiupo jį už kojos, kai bandė bėgti namo. Jam, D. J. iš karto reikėjo bėgti namo, nes matė, kad kaltinamasis apsvaigęs. Pasak D. J., šuo buvo šalia, lakstė aplinkui ir lojo, mano, kad konfliktas galėjo kilti ir dėl šuns. Anot D. J., stotelėje buvo žmonių ir jis dar šaukėsi pagalbos, tačiau niekas nepadėjo. D. J. paaiškino, kad parbėgus namo, tėtis iš karto apžiūrėjo jį ir išbėgo. Vėliau, kai tėtis grįžo jį, D. J. vežė į ligoninę. Pasak D. J., kaltinamasis sėdėjo prie žolės, ir jam praėjus, kaltinamasis pats pakilo ir pradėjo eiti prie jo.
Apklaustas teisiamajame posėdyje liudytojas M. J. parodė, jog 2011-10-26 jo sūnus D. J. išėjo į lauką pavedžioti šuns, po kiek laiko sūnus įbėgo į namus, pastarojo rankos buvo ištinusios, veidas sužalotas, kruvinas ir pasakė, kad jį sumušė vyras. Pasak M. J., jis išėjo į lauką ir pamatė kaltinamąjį, kuris buvo visiškai girtas ir negalėjo su juo pasikalbėti. Jis, M. J. grįžo namo pasitikslinti sūnaus, kaip atrodė tas vyriškis jį sumušęs. D. J. pasakė, kad tas vyriškis su šviesia striuke. Jis, M. J. išėjo ir bandė su kaltinamuoju pasikalbėti, bet pastarasis pradėjo nuo jo bėgti. Pasak M. J., jis su kaltinamuoju nukrito ant žemės, bet jis išsisuko ir pabėgo, I. A. dar vijosi jį su dviračiu. M. J. paaiškino, kad vakare turėjo vežti sūnų į ligoninę, po to grįžo ir krūmuose rado kaltinamojo striukę, kurią nunešė į policiją. Anot M. J., kai susitiko kaltinamąjį, pastarasis siūlė susitarti ir prašė nerašyti pareiškimo. Pasak M. J., sūnus jam sakė, kad bandė išvengti konflikto, bandė bėgti. Jo, M. J. sūnus yra 180 cm, sveria apie 80 kg, kaltinamasis palyginus yra aukštesnis ir fiziškai sūnus nėra stipresnis už kaltinamąjį. M. J. paaiškino, kad kai pamatė kaltinamąjį, klausė, ar pastarasis sumušė jo vaiką, kaltinamasis rusiškai kažką nerišliai kalbėjo. Pasak M. J., I. A. buvo be striukės, žvilgsnis labai piktas, net jis išsigando, kraujas buvo ant rankų ir ant rūbų, neprisimena, ar matėsi kraujo bėgimo žymių ant kaltinamojo. Jis, M. J. nedažnai mato kaltinamąjį.
Apklaustas teisme liudytojas A. T. parodė, kad neatsimena dienos, bet įvykis buvo 2011 m. rugsėjo mėnesį, jis dirbo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dirbtuvėje „(duomenys neskelbtini)“. Pas jį, A. T. atėjo I. A.. I. A. ateidavo į dirbtuvę. Pasak A. T., kaltinamasis apie 15 val. atsinešė 200 gramų degtinės ir apie 16.15 val. su dviračiu nuvažiavo namo. Jis, A. T. matė, kaip per sankryžą kaltinamasis pravažiavo ir atsisėdo ant žolės. Ten yra kanalizacijos dangtis. Po to atvažiavo klientas. Pasak A. T., po kokių 10-15 min. jis pamatė, kad nukentėjusysis yra ant kaltinamojo, jie buvo prie stotelės, ten vyko muštynės. Prie stotelės stovėjo žmonės. Anot A. T., vėliau matė, kad nebėra I. A., o pastarasis bėga paskui vaikiną. Jis, A. T. paėmė I. A. striukę, kuri voliojosi ant žemės, bei dviratį ir juos nunešė į dirbtuvę. Po to matė atbėgantį to vaikino tėvą prie jų dirbtuvės, pastarasis paklausė, ar matė nubėgantį kaltinamąjį. Jis, A. T. dar matė tėvą su keturiais vaikinais kitoje gatvėje, po to atbėgo kruvinas I. A., kurio veidas buvo sužalotas, pastarasis nieko nesakęs paėmė striukę ir dviratį. Pasak A. T., I. A. buvo išgėręs. Jis, A. T. matė tą vaizdą ir nieko nedarė, nes nuėjo su klientu toliau dirbti. Anot A. T., kai pirmą kartą I. A. išvažiavo su dviračiu, pastarasis buvo girtas. A. T. paaiškino, kad nukentėjusysis buvo vienas su šunimi, kurį laikė ant pavadėlio. Pasak A. T., nuo tos vietos, kur buvo įvykis, iki serviso 230 metrų. A. T. parodė, kad nukentėjusysis buvo užvirtęs ant kaltinamojo gulimoje padėtyje, tačiau nematė, kokiu būdu nukentėjusysis ir kaltinamasis atsidūrė toje padėtyje. Pasak A. T., nukentėjusysis ir kaltinamasis ritinėjosi 3-4 minutes ir jų padėtys keitėsi. Jis, A. T. nesijaučia patogiai, kad jo pažįstamas asmuo daro tokius veiksmus, mano, kad kaltinamasis darė negerai. Pasak A. T., asmenys stotelėje buvo arčiau nei jis tuo metu, stotelėje stovintiems žmonėms, tai nesukėlė jokio susidomėjimo.
Iš D. J. medicininių dokumentų apžiūros protokolo matyti, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR Teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus teismo medicinos ekspertas dr. R. R. pateikė išvadą, jog D. J. nustatyta dešinės plaštakos 3-5 delnakaulių lūžiai, poodinė kraujosruva kairėje plaštakoje. Sužalojimai galėjo būti padaryti aptariamo įvykio metu, t.y. 2011-10-26, ir vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Sužalojimai padaryti mažiausiai dviem trauminiais poveikiais. (b.l. 39)
Iš daiktų pateikimo protokolo matyti, kad iš M. J. buvo paimta juodos spalvos vyriška odinė striukė, kurios apžiūros metu kišenėse buvo rastas mobiliojo ryšio telefonas „Nokia 1616“, asmens tapatybės kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), išduota I. A. vardu. Taip pat nuo striukės specialistas paėmė dvi nuoplovas su kraujo pėdsakais. Išvardinti daiktai, atlikus jų apžiūrą, buvo grąžinti savininkui I. A.. (b.l. 17, 18-19, 25-27)
Iš specialisto išvados 2012-01-19 Nr. 140-(7076)-IS1-426 matyti, kad ant tirti pateiktų dviejų tamponų su nuoplovomis, padarytomis nuo odinės striukės, kurią 2011-10-27 nukentėjusiojo tėvas (M. J.) rado įvykio vietoje, rasta žmogaus kraujo, tinkamo asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR, kurio genotipas sutampa su I. A. genotipu. Tikimybė, kad egzistuoja kitas asmuo, kuriuo genotipas identiškas ištirtų I. A. fokusų genotipui, t.y. atsitiktinio sutapimo tikimybė, yra didesnė nei 0, 00000000002%. (b.l. 32-34)
Motyvuojamoji dalis
LR BK 284 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, yra fizinio smurto panaudojimas prieš kitą asmenį viešoje vietoje. Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį neturi reikšmės veikos padarymo motyvai. Jie gali būti ir chuliganiški, bet gali būti ir asmeniniai. Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį apsprendžia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Nusikaltimo padarymo vieta – yra viešoji vieta. Viešoji vieta yra viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Nors šis BK straipsnis ima apsaugon tokią vertybę kaip viešoji tvarka ir rimtis, tačiau dėl kaltininko veiksmų sutrikdant viešąją tvarką paprastai kitiems žmonėms padaromi sveikatos sutrikdymai, sužalojamas ar sunaikinamas svetimas turtas. Todėl papildoma vertybė, saugoma BK 284 straipsnio, yra žmogaus sveikata bei nuosavybė. Kaltininkui nusikalstamai veikiant viešojoje vietoje kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai, sugadinama ar sunaikinama nuosavybė. Tačiau iš visų galimų sveikatos sutrikdymų šis BK straipsnis apima tik fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Kilus šiems padariniams veika kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Tuo tarpu jeigu sutrikdant visuomenės rimtį ar tvarką nukentėjusiajam padaromas nesunkus ar sunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama kaip idealioji dviejų nusikalstamų veikų sutaptis. Jei viešosios tvarkos pažeidimas padaromas dėl chuliganiškų paskatų ir dėl to kitam asmeniui padaromas nesunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Chuliganiškais motyvais laikoma, kai veika padaroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (LAT nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K-249/2009).
Ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus teismas daro išvadą, kad I. A. viešoje vietoje – prie (duomenys neskelbtini) namo, prie Pumpuro stotelės, Vilniuje, įžūliai elgdamasis, t. y. be priežasties panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį D. J., rodė nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį, tokie jo veiksmai atitinka BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį. Liudytojas A. T. parodė, jog muštynės vyko prie stotelės, kur stovėjo žmonės. Pasak A. T., žmonės stotelėje buvo arčiau nei jis tuo metu. Nukentėjusysis D. J. taip pat parodė, jog stotelėje buvo žmonių ir jis dar šaukėsi pagalbos. Byloje nustatyta, kad nusikalstamus veiksmus kaltinamasis atliko prie stotelės, todėl šiuo atveju vietos priskyrimas viešajai vietai abejonių nekelia, nusikalstamos veikos padarymo metu buvo ir turėjo teisę lankytis kiti asmenys. I. A. nusikalstamą veiką padarė dėl chuliganiškų paskatų, nes iš byloje nustatytų aplinkybių akivaizdu, jog tokiam nusikalstamam poelgiui nebuvo priežasčių. Kaltinamasis veikė tyčia. Viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta. Iš nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad I. A. viešoje vietoje suduodamas smūgį nukentėjusiajam, bendrais bruožais numatė, jog tokiais veiksmais bus ne tik padaryta žala nukentėjusiajam, bet ir pademonstruota nepagarba aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdyta visuomenės rimtis, ir tokių padarinių norėjo.
Nors kaltinamasis I. A. kaltės dėl inkriminuojamų nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos 284 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 8 p., padarymo nepripažino, paaiškino, kad buvo išgėręs ir visų įvykio aplinkybių neprisimena, teismas jo parodymus, kuriais jis mano, kad nukentėjusiojo trauma atsirado dėl to, kad nukentėjusysis jam, I. A. sudavė keletą kartų per veidą ir galvą, tikriausiai nukentėjusysis susižalojo ranką dėl to, kad jį mušė, vertina kritiškai kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes tokie kaltinamojo parodymai yra paneigti objektyviais byloje esančiais įrodymais. Teisme apklaustas nukentėjusysis D. J. parodė, jog kaltinamasis sėdėjo prie žolės, ir jam praėjus, kaltinamasis pats pakilo ir pradėjo eiti prie jo. Kaltinamasis dėdamasis telefoną į kišenę nukentėjusiajam davė smūgį, kažkur į peties sritį. Suprato, kad kaltinamasis buvo neblaivus, kalba buvo nerišli, nuo jo sklido alkoholio kvapas. Pasak D. J., jis su I. A. po smūgio nukrito ant žemės ir pradėjo ritinėtis. Pasak D. J., jis negali pasakyti, ar jis sudavė smūgius, nes bandė gintis ir mosikavo rankomis, smūgių buvo daug ir be paliovos. Jis, D. J. neprisimena smūgių sekos, matė, kad buvo kraujo. Ikiteisminio tyrimo metu D. J. parodė, jog kaltinamasis priėjo arti jo, užsimojo ir kumščiu sudavė jam į priekinę kūno dalį. Jis, D. J. nuo smūgio pargriuvo ant žemės, o kaltinamasis nugriuvo ant jo. I. A. dar bandė suduoti jam, D. J. smūgius, jie abu pradėjo vartytis ant žemės. Jis, D. J. bandė kaltinamąjį nuo savęs nuversti, pastarasis dar bandė jam suduoti smūgius, bet jis negali pasakyti, ar sudavė ir į kokias kūno vietas, nes nuo staigumo ir šoko neatsimena visų veiksmų sekos. Jis, D. J. mano, kad konfliktas galėjo kilti ir dėl šuns. Įvykio liudytojas A. T. parodė, jog matė, kaip per sankryžą kaltinamasis pravažiavo ir atsisėdo ant žolės. Pasak A. T., po kokių 10-15 min. jis pamatė, kad nukentėjusysis yra ant kaltinamojo. Anot A. T., vėliau matė, kad nebėra I. A., o pastarasis bėga paskui vaikiną. A. T. parodė, kad nukentėjusysis buvo užvirtęs ant kaltinamojo gulimoje padėtyje, tačiau nematė, kokiu būdu nukentėjusysis ir kaltinamasis atsidūrė toje padėtyje. Pasak A. T., nukentėjusysis ir kaltinamasis ritinėjosi 3-4 minutes ir jų padėtys keitėsi. Specialisto išvadoje nurodyta, kad D. J. galimai 2011-10-26 padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs dešinės plaštakos 3-5 delnakaulių lūžiais, poodine kraujosruva kairėje plaštakoje. Bylos metu ištirtais įrodymais – nukentėjusiojo D. J., liudytojo A. T. parodymais nustatyta, jog nukentėjusysis buvo užpultas be tarpusavio santykių aiškinimosi priežasties, ignoruojant elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas moralės normas. Teismas vertina, kad kaltinamojo veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. Kaltinamasis be priežasties tyčia sudavė nukentėjusiajam D. J. kumščiu į priekinę kūno dalį, pargriovė ant žemės ir grūmėsi su nukentėjusiuoju, kuris gindamasis bandė atstumti jį nuo savęs, ko pasekoje padarė nukentėjusiajam D. J. aukščiau aptartus sužalojimus, kurie vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes dėl delnakaulių lūžių sveikata sutrikdyta ilgiau kaip 10 dienų, ir nebuvo sukelta LR BK 135 str. 1 d. nurodytų padarinių.
Kaltinamojo I. A. atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustato. Kaltinamojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra ta, kad nusikalstamas veikas įvykdė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimų padarymui (Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).
Skirdamas bausmes I. A., vadovaudamasis BK 54 str. 2 d., teismas atsižvelgia į tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, yra viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, į tai, kad viena padaryta veika priskiriama prie nesunkių nusikaltimų, kita – prie apysunkių nusikaltimų, taip pat į tai, kad jis neteistas, todėl už Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką jam skirtina arešto bausmė, o už Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. – laisvės atėmimo bausmė. Nustatydamas bausmės dydį, skaičiuojant nuo jos vidurkio ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 61 str. 2 d. nuostatomis, teismas įvertina tai, kad nėra kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, yra viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, atsižvelgia į aplinkybes, apibūdinančias nusikaltimų pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltinamojo asmenybę, yra vidurinio išsilavinimo, dirbantis pagal verslo liudijimą, nevedęs, turi du nepilnamečius vaikus, baustas administracine tvarka, neteistas, į Vilniaus priklausomybės ligų centro narkologinę įskaitą neįrašytas, VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre stebimų pacientų grupei nepriklauso, stacionare nesigydė, VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje negydytas ir mano, kad I. A. skirtina laisvės atėmimo bausmė mažesnė už sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį, o arešto bausmė mažesnė už sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Bausmės, skirtos pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 8 p., vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. 1 p., bendrintinos bausmių apėmimo būdu, kadangi sutrikdant visuomenės rimtį nukentėjusiajam padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, todėl veika kvalifikuojama kaip idealioji dviejų nusikalstamų veikų sutaptis.
Įvertinęs visas aplinkybes teismas mano, kad kaltinamajam I. A. tikslinga, suteikiant jam šansą pasitaisyti, atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsniu 1 (vieneriems) metams, įpareigojant jį per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atsiprašyti nukentėjusio asmens bei paskiriant Lietuvos Respublikos BK 67 str. 2 d. 9 p. numatytą baudžiamojo poveikio priemonę - dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant I. A. šį įpareigojimą įvykdyti per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
I. A. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti - paliktina, iki įsiteisės nuosprendis. Bausmės vykdymo atidėjimo termino pradžią I. A. skaičiuoti nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Vilniaus teritorinės ligonių kasos pareiškė 2224,84 Lt civilinį ieškinį byloje. Teismo posėdžio metu kaltinamasis parodė, jog nesutinka su Valstybinės ligonių kasos ieškiniu. Iš byloje esančio Gydymo paslaugų apskaitos išrašo matyti, jog D. J. buvo suteiktos ortopedo traumatologo, reanimacijos I-1, plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos IIB, dienos chirurgijos III (III apmokėjimo grupė) paslaugos, kurių paslaugos bendrai sudaro 2224,84 Lt. Nukentėjusiajam paslaugos gydymo įstaigoje buvo suteikiamos po įvykio ir praėjus keletui dienų po jo bei po keleto mėnesių. Teismas vertina, jog visos šios gydymo įstaigos paslaugos, suteiktos nukentėjusiajam, tiesiogiai susijusios su įvykio metu nukentėjusiojo patirtais sužalojimais, todėl Valstybinės ligonių kasos ieškinys tenkintinas visa apimtimi.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
I. A. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. ir skirti jam 30 parų areštą.
I. A. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. ir skirti jam laisvės atėmimą 8 mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesnei bausmei apimant švelnesnę bausmę ir I. A. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 8 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymą I. A. atidėti 1 metams, įpareigojant jį per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atsiprašyti nukentėjusio asmens bei paskiriant Lietuvos Respublikos BK 67 str. 2 d. 9 p. numatytą baudžiamojo poveikio priemonę - dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant I. A. šį įpareigojimą įvykdyti per 5 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Bausmės vykdymo atidėjimo termino pradžią I. A. skaičiuoti nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
I. A. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.
Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinį tenkinti, priteisti iš I. A. 2224,84 Lt žalai atlyginti.
Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti apskųstas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.