- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Data
- 2010-08-26
- Bylos Nr.
- 2-1004/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Marytė Mitkuvienė, Egidijus Žironas
- Atsakovas
- A. B., B. B.
- Ieškovas
- Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos
- Kategorijos
- 101.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Marytės Mitkuvienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Egidijaus Žirono teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės A. B. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. kovo 29 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-809-71/2009 pagal ieškovo Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ieškinį atsakovėms A. B. ir B. B. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais (actio Pauliana) ir turto arešto taikymo. Ieškinio užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės B. B. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą:
1) 1/2 žemės sklypo, (duomenys neskelbtini);
2) 1/3 žemės sklypo, (duomenys neskelbtini);
3) 1/3 žemės sklypo, (duomenys neskelbtini);
4) butą, (duomenys neskelbtini);
5) žemės sklypą, (duomenys neskelbtini);
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos teismas 2010 m. kovo 29 d. nutartimi prašymą patenkino ir areštavo ieškovo prašomą atsakovės B. B. turtą. Teismas nurodė, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios ir tokia apimtimi, kiek tai yra būtina pareikštiems ieškinio reikalavimams užtikrinti. Nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas teismo sprendimo įvykdymas. Taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių sąrašą numato CPK 145 straipsnio 1 dalis. CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato laikinąją apsaugos priemonę – atsakovo nekilnojamojo daikto areštą. Ieškovas turi galimybę kreiptis į antstolį, kuris ir suras bei aprašys atsakovo nekilnojamąjį turtą bei turtines teises reikiamai sumai.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovė A. B. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartį ir nurodo, kad šiuo metu ji gyvena Didžiojoje Britanijoje, o jos nepilnametė dukra mokosi Šiauliuose. Nors teismas žinojo, kad apeliantė gyvena užsienyje, procesinius dokumentus siuntė jos mažametei dukrai, kuri dėl amžiaus nesupranta dokumentų svarbos bei jų turinio, dėl to negali ginti savo interesų. Be to, skundžiamą nutartį teismas priėmė nepranešęs apie tai apeliantei.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas prašo jį atmesti ir nurodo, kad remiantis CK 2.12, 2.16 ir 2.17 straipsnių nuostatomis, A. B. nuolatinė gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini);. Be to, ieškovas nurodo, kad apeliantė nepateikė jokių skundžiamos nutarties neteisėtumą pagrindžiančių argumentų ar įrodymų.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 338 str., 320 str. 1 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta (CPK 263 str. 1 d., 338 str.). Apelianto skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 338 str., 329 str. 2 d.).
Pagal LR CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu, jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio teismo sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad, jų nesiėmus, būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė.
Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas pareiškė Actio Pauliana ieškinį, kuriuo prašo panaikinti atsakovės A. B. sudarytas penkias nekilnojamojo turto dovanojimo dukrai sutartis, pagal kurias apeliantė dukrai padovanojo pirmosios instancijos teismo areštuotą nekilnojamąjį turtą. Kadangi ieškiniu prašoma panaikinti minėtas sutartis, teisėjų kolegijos nuomone, neareštavus nekilnojamojo turto yra grėsmė, jog turtas gali būti perleistas tretiesiems asmenims, o tai galimo sprendimo vykdymą apsunkintų arba padarytų neįmanomą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones.
Skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumą ir nepagrįstumą apeliantė motyvuoja tik tuo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas išsprendė neinformuodamas jos apie teismo posėdį. LR CPK 148 straipsnio pirmojoje dalyje yra nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešus atsakovui išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą. Taigi teisė spręsti, ar yra reali grėsmė, jog pranešimas apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą, priklauso teismui. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą manyti, kad pranešimas atsakovei apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą apsunkins jų taikymą arba padarys jį nebeįmanomą, ir išspręsti šį klausimą nepranešęs atsakovei, kadangi yra grėsmė, kad atsakovė perleis turtą tretiesiems asmenims. Prevencinė laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis lemia tai, kad jos turi būti taikomos operatyviai (LR CPK 148 str. 1 d.). Nepranešimas atsakovui priimant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo savaime nereiškia šiuo klausimu priimtos nutarties neteisėtumo ir nepagrįstumo. Teismo nutartis dėl proceso teisės normų pažeidimo gali būti panaikinta tik tuomet, kai dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręstas procesinis klausimas (LR CPK 329 str. 1 d., 338 str.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad nepranešimas apeliantei apie laikinąsias apsaugos priemones galėjo pažeisti ar pažeidė jos procesines teises.
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl atskirasis skundas netenkintinas, o Šiaulių apygardos teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartį palikti nepakeistą.