Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-482-340/2008

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2008-05-29
Bylos Nr.: 2A-482-340/2008
Bylos rūšis: civilinė byla

Atsakovas: UAB „Ignolita“
Ieškovas: „Tiverton Group“ Ltd

Kategorijos

42.11.3pavadinimo nepavyko patikrinti
44.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
44.6pavadinimo nepavyko patikrinti
121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
121.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A340-482/08Procesinio sprendimo kategorija: 42.11.3, 44.5.1; 44.6; 121.15; 121.18; 121.21

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2008 m. gegužės 29 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija,susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos T.Žukauskienės,kolegijos teisėjų D.Kačinskienės, N.Švedienės,sekretoriaujant V.Kamašinienei,dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui E.Sinkevičiui,atsakovo (apelianto) atstovui advokatui V.Barkauskui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Ignolita“ apeliacinį skundą dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo „Tiverton Group“ Ltd. ieškinį atsakovui UAB „Ignolita“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir nuostolių atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo 12 015,74 Lt nuostolių atlyginimo ir 6 procentus metinių palūkanų nuo šios sumos, palūkanas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; pripažinti 2007-08-01 susitarimą negaliojančiu ab initio ir, pritaikius restituciją, priteisti iš atsakovo 3 594,36 Lt bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad šalys sudarė krovinio vežimo sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo 2007-07-12 ar 2007-07-13 priimti krovinį pervežimui ir per septynias dienas pristatyti į Maskvą, o ieškovas įsipareigojo sumokėti už krovinio pervežimą 5000 eurų. Atvežęs krovinį iki Vilniaus, atsakovas nusprendė, kad gali sutarties nebevykdyti, todėl krovinį sulaikė ir paslėpė. Atsakovas nėra pateikęs jokių pretenzijų dėl atsiskaitymų pagal kitas sutartis ir nepateikė jokių pirminių skolos įrodymo dokumentų. Sulaikęs krovinį, atsakovas pareikalavo sumokėti 3380 eurų už šio krovinio gabenimą iki Vilniaus. Taip pat pareikalavo sumokėti 1041 eurą už sulaikyto krovinio sandėliavimą. Susiklostė tokia situacija, kad ieškovas, nežinodamas kur yra sulaikytas krovinys, pagal ekspedijavimo sutartį turi mokėti po 100 eurų už krovinio pristatymo pavėlavimą, atsirado grėsmė, kad krovinys, kurio vertė 110 000 eurų, pagal CMR konvencijos 13 str. 1 p. per 30 dienų gali būti paskelbtas prarastu, už ką ekspeditoriui būtų taikoma atsakomybė. Todėl ieškovas buvo priverstas pasirašyti papildomą susitarimą Nr. 1, kuris susijęs su dviem sulaikytais automobiliais, kurių vienas buvo sulaikytas Pskovo muitininkų, o antruoju buvo vežamas ginčo krovinys iš Italijos į Rusiją. Pagal šio susitarimo 4 punktą ieškovas apmokėjo atsakovui už krovinio pervežimą iš Italijos iki Vilniaus 3380 eurų. Pagal 5 punktą atsakovas, gavęs susitarime numatytus pinigus, turėjo iš karto perduoti paslėptą krovinį ieškovo dispozicijon, kad šis jį galėtų gabenti toliau, tačiau atsakovas šito susitarimo nevykdė ir pareikalavo sumokėti dar 1041 eurą už krovinio sandėliavimą. Tik kai ieškovas pagal pasirašytą susitarimą sumokėjo atsakovui 1041 eurą, atsakovas atidavė paslėptą krovinį. Neteisėtas krovinio sulaikymas ir atsisakymas vienašališkas vykdyti sutartį sukėlė žalą, kuri vis didėjo, nes ieškovas turėjo mokėti po 100 eurų netesybų, kaip numatyta ekspedijavimo sutartyje. 2007-08-01 susitarimas dėl ieškovui absoliučiai nereikalingų sandėliavimo paslaugų buvo pasirašytas esant netiesioginiam ir tiesioginiam ekonominiam spaudimui, todėl pripažintinas negaliojančiu CK 1.91 str. pagrindu. Atsakovas atsisakė vykdyti prievolę be jokio teisinio pagrindo, todėl turi atlyginti nuostolius. Nurodo, jog atsakovas teigia, kad sulaikė krovinį remdamasis daikto sulaikymo teise, numatyta CK 4.229 str. 1 d., tačiau šioje normoje kalba eina apie savininko daikto sulaikymą, kuris yra skolingas sulaikančiajam. Sulaikyto krovinio savininkas pagal dokumentus yra „Haringer Limited“, į kurį atsakovas neturėjo jokio reikalavimo. Pažymėjo, kad sulaikymo teisė negali būti įgyvendinama, jeigu nėra suėjęs reikalavimo įvykdymo terminas. Atsakovas krovinį sulaikė neteisėtai, todėl privalo atlyginti visą su tuo susijusią žalą: 3 480 eurų (12 015,74 Lt), nuo kurios turi būti priskaičiuoti 6 procentai metinių palūkanų.

Atsiliepimas

Atsiliepimu atsakovas ieškinį prašė atmesti priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškinys nepagrįstas nei materialinės teisės, nei procesinės teisės normomis. Ginčo sprendimui vienareikšmiškai taikytina CMR Konvencija, kurioje reglamentuojama vežėjo atsakomybė. Krovinys gavėjui į Maskvą buvo pristatytas 2007-08-13, t.y., vėliau, negu buvo nustatyta vežimo sutartyje, tačiau atsakovas dėl to nekaltas. CMR Konvencijos 30 str. 3 d. nustato, kad asmuo žalą padariusiam asmeniui, šioje byloje atsakovui, per 21 dieną turi pareikšti pretenziją. Nei siuntėjas, nei ekspeditorius pretenzijos atsakovui nepareiškė. Ieškinys surašytas tik 2007-09-21, t.y., praleidus 21 dienos terminą. Bet kuriuo atveju, CMR Konvencija nustato privalomą ikiteisminę ginčų sprendimo tvarką. Ieškovas šios tvarkos nesilaikė, todėl šitoje dalyje byla nutrauktina CPK 293 str. 2 p. pagrindu. Ieškovas 2 300 eurų žalos dydį įrodinėja prirašytu popieriaus lapu, kuris rusiškai vadinasi „raspiska“ – raštelis, kuris nelaikomos buhalterinės apskaitos dokumentu. Pranešimas apie įskaitymą surašytas 2007-08-25, o „raspiska“ surašyta 2007-07-29, t.y., beveik prieš mėnesį iki pretenzijos pareiškimo. Tuo metu krovinys dar buvo Vilniuj ir niekas nežinojo, kada jisai bus pristatytas į Maskvą. Nurodo, jog atsakovas turėjo sulaikymo teisę ir ja pasinaudojo. Keptuvių krovinys buvo sulaikytas po to, kai atsakovui tapo žinoma, kad Pskovo muitinėje sulaikytas kosmetikos-higienos-sanitarijos prekių krovinys, kurio ekspeditorium taip pat buvo ieškovas. Krovinys buvo sulaikytas dėl to, kad krovinio vienetų skaičius ir asortimentas neatitiko lydimųjų dokumentų turinio. Ieškovas – „Tiverton Group“ Ltd., registruotas Seišelių Respublikoje, todėl tokioje situacijoje galimybė išieškoti nuostolių atlyginimą iš tokio subjekto artima nuliui, nes Lietuvoje ieškovas neturi jokio turto. Atsakovas pasinaudojo daikto sulaikymo institutu, kadangi suprato, kad jokios galimybės kitaip išsiieškoti žalos atlyginimą iš ieškovo nėra. Nuostoliai dėl krovinio sulaikymo Pskovo mieste yra 9 511,46 euro (32 841,17 Lt). 2007-07-25 nebuvo aiškios krovinio saugojimo išlaidos, nes sąskaita už saugojimą buvo išrašyta tik 2007-07-30. Krovinio sulaikymo pagrindas buvo žinomas iš 2007-07-25 papildomo susitarimo, kurio 4 punkte nurodoma, kad 3380 eurų apmokama už pervežimą automobiliu, kurio krovinį atsakovas sulaikė Lietuvoj. Ieškovas, manydamas, kas atsakovas neteisėtai sulaikė krovinį, galėjo kreiptis ir į policiją, ir į teismą, tačiau to nedarė, o pasirašė su atsakovu ginčijamus susitarimus. Ieškovas neįrodė viseto aplinkybių, kurioms esant sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu pagal CK 1 knygos 91 str. Atsakovas nereikalavo ieškovo sudaryti sutartį, negrasino ekonominiais padariniais, tik paprašė sumokėti už padarytus nuostolius. Šalys pasirašė sutartį ir ją įvykdė, niekas niekam pretenzijų neturėjo, o 559 eurai, kurių atsakovas neišnaudojo, pagal pirmą pareikalavimą buvo grąžinti ieškovui. Toliau krovinio atsakovas nevežė, nes ieškovas to neprašė. 2007-07-25 susitarime šalys susitarė, kad atsakovas krovinį perduos ieškovo nurodytam vežėjui. Jeigu to punkto nebūtų buvę, tai, be abejo, atsakovas būtų krovinį vežęs į Maskvą. Krovinys buvo sulaikytas nuo 2007-07-19 iki 2007-08-06, t.y., tik keliolikai dienų, todėl nebuvo grėsmės, kad gali būti praleistas CMR Konvencijoje numatytas 30 dienų terminas dėl krovinio paskelbimo prarastu. Pretenzijų ieškovui dėl senų skolų anksčiau nebuvo.

Ignalinos r. apylinkės teismas 2008-02-01 sprendimu ieškinį patenkino; priteisė iš atsakovo UAB „Ignolita“ ieškovo „Tiverton Group“ Ltd. naudai 12 015,74 Lt nuostolių atlyginimo, 6 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme – 2007 m. spalio 1 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 1 060,30 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 3 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti; pripažino 2007-08-01 susitarimą, sudarytą tarp UAB „Ignolita“ ieškovo „Tiverton Group“ Ltd., negaliojančiu nuo jo sudarymo momento ir priteisė iš atsakovo UAB „Ignolita“ ieškovo „Tiverton Group“ Ltd. naudai 3 594,36 Lt; priteisė iš UAB „Ignolita“ į valstybės biudžetą 21 Lt pašto išlaidų.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad 2007-07-10 šalys sudarė krovinio vežimo tarptautiniais maršrutais sutartį, pagal kurią atsakovas (vežėjas) įsipareigojo 2007-07-13 pakrauti siuntėjo Bialetti Industrie S.p.a. krovinį (keptuves) ir per septynias dienas nugabenti jį iš Italijos į Maskvą, o ieškovas įsipareigojo atsakovui už paslaugas po krovinio iškrovimo sumokėti 5 000 eurų. Vežimo sutarties sudarymą patvirtina Tarptautinio krovinių transportavimo važtaraštis (CMR važtaraštis) 4LA 0292366, kurį pasirašė siuntėjo Bialetti Industrie S.p.a. ir vežėjo UAB „Ignolita“ atstovai. Ieškovas šią pervežimo sutartį sudarė ekspedijavimo sutarties, kurią 2007-07-09 pasirašė su firma „Haringer Limited“ (krovinio gavėju), pagrindu, pagal kurią prisiėmė atsakomybę už visą keptuvių krovinio pervežimo maršrutu Italija-Rusija organizavimą, nenurodydamas, kad tik ekspedijuoja krovinį. Teismas konstatavo, jog ieškovas laikytinas vežėju CMR konvencijos prasme. Pagal šią sutartį krovinys Maskvos terminale turėjo būti pristatytas ne vėliau kaip 2007-07-21. 2007-07-13 atsakovas Italijoje pakrovė 113 721,98 eurų vertės krovinį ir pradėjo jo gabenimą sutartyje numatytu maršrutu. Atsakovas, vykdydamas vežimo sutartį, krovinį faktiškai gabeno savo vardu bei rizika, todėl teismas padarė išvadą, kad krovinio kontrolė teisine prasme buvo perėjusi atsakovui ir laikė jį kitu (antruoju) vežėju CMR konvencijos 34 str. prasme. 2007-07-19 atsakovas nustojo vykdyti sutartį. Teismas laikė, kad atsakovas argumentų, dėl kurių sulaikė krovinį, neparėmė jokiais įrodymais; nepateikė dokumentų, kurie pagrįstų jo nuostolius dėl automobilio sulaikymo Pskovo muitinėje ar ieškovo skolą už ankstesnius pervežimus. Kartu atsakovo atstovas pripažino, kad iki 2007-07-19 UAB „Ignolita“ neturėjo ieškovui jokių pretenzijų dėl skolų. Teismas nustatė, kad atsakovas, kad ir būdamas teisėtu keptuvių krovinio valdytoju, neįgijo daikto sulaikymo teisės, nes vežamų keptuvių savininku yra ne ieškovas, o kitas asmuo (krovinio gavėjas „Haringer Limited“), kuriam atsakovas jokių reikalavimų neturėjo, todėl, sulaikydamas krovinį, neturėjo teisinio pagrindo vadovautis CK 4.229 str. Negalėdamas vykdyti 2007-07-03 krovinio vežimo tarptautiniais maršrutais sutarties dėl automobilio sulaikymo Pskovo muitinėje, atsakovas klausimą dėl galimų nuostolių atlyginimo turėjo spręsti CMR konvencijos 14 str. 1 d. ir 16 str. 2 d. nustatyta tvarka; ir neturėjo jokio teisinio pagrindo ginčų sprendime pasinaudoti kita tuo metu vykdoma pervežimo sutartimi. Teismas nustatė, kad dėl neteisėto krovinio sulaikymo ieškovas patyrė nuostolius; sulaikytas krovinys į Maskvą buvo pristatytas tik 2007-08-23, todėl ieškovas pagal „Haringer Limited“ 2007-08-25 pateiktą pretenziją už pavėluotą krovinio pristatymą turėjo sumokėti ekspedicijos sutartyje numatytas 2 300 eurų dydžio netesybas. Atsakovo prašymą šioje dalyje bylą nutraukti, kadangi ieškovas be pagrindo prašo priteisti nuostolius už pavėluotai pristatytą krovinį, nes per 21 dieną nepareiškė vežėjui CMR konvencijoje numatytos pretenzijos, teismas atmetė, kadangi pagal CMR konvencijos 36 str. šiuo pagrindu „Haringer Limited“ laiku pareiškė pretenziją pirmajam vežėjui – ieškovui, kuris ir sumokėjo minėtas 2 300 eurų netesybas. Teismas pažymėjo, kad Konvencija nenumato ekspeditoriui (ieškovui) prievolės ir teisės pretenziją pareikšti vežėjui. Teismas konstatavo, jog įstatymas draudžia vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę, todėl ieškovo reikalavimas atlyginti dėl to atsiradusius nuostolius pagrįstas ir tenkintinas. Ieškovui sumokėjus 2007-07-25 papildomame susitarime Nr. 1 numatytas pinigų sumas, atsakovas neįvykdė 5 p. numatyto įsipareigojimo – neperdavė ieškovui sulaikyto krovinio, ir pareikalavo iš atsakovo sumokėti 1041 euro dydžio sandėliavimo išlaidas. Šalys 2007-08-01 pasirašė susitarimą, pagal kurį ieškovas įsipareigojo sumokėti šias išlaidas, o atsakovas dar kartą įsipareigojo grąžinti sulaikytą krovinį. Ieškovas prašo šį susitarimą pripažinti negaliojančiu ab initio ir, pritaikius restituciją, priteisti iš atsakovo 1041 eurą, kurį buvo priverstas sumokėti atsakovui. Atsakovas, kaip jau teismas konstatavo, be pagrindo ir neteisėtai sulaikė keptuvių krovinį, todėl akivaizdu, kad ieškovui ginčijamas sandoris buvo visiškai nereikalingas ir nenaudingas. Teismas sutiko, jog atsakovui sulaikius ir paslėpus krovinį, iškilo reali grėsmė, kad 113 721,98 eurų vertės krovinys gali būti paskelbtas prarastu, ir kiltų klausimas dėl ieškovo atsakomybės pagal CMR konvencijos 23 str. Ši aplinkybė akivaizdžiai byloja apie netiesioginį ekonominį spaudimą sudarant ginčijamą susitarimą. Taip pat akivaizdu, kad, nesant neteisėto daikto sulaikymo, sandoris nebūtų buvęs sudarytas. Apie naudojimąsi ekonominiu spaudimu byloja ir atsakovo elgesys, kai jis, ieškovui pilnai įvykdžius 2007-07-25 papildomą susitarimą Nr. 1, nevykdė įsipareigojimo grąžinti krovinį ir vėl nustatė papildomas krovinio grąžinimo sąlygas, suprasdamas, kad ieškovas negali jų nepriimti.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo Ignalinos rajono apylinkės teismo 2008-02-01 sprendimą panaikinti; priimti naują sprendimą ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Apelianto nuomone, teismas CMR konvenciją ieškinio dalyje dėl nuostolių, patirtų dėl pavėluoto krovinio pristatymo į krovinio gavimo vietą, taikė ir aiškino netinkamai, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos teismų praktikos. Nurodo, jog CMR konvencijos 30 str. 3 p. nustatytas 21 dienos terminas pretenzijai pareikšti baigėsi 2007-09-03, ieškinys pareikštas 2007-09-21, t.y. praleidus terminą, todėl byla šioje dalyje nutrauktina. Nurodo, jog nepagrįsta teismo išvada, kad pagal CMR konvencijos V skyriaus prasmę pretenziją vežėjui gali pareikšti siuntėjas ir gavėjas arba abu kartu ir kad CMR konvencija nenumato prievolės ekspeditoriui (ieškovui) prievolės ir teisės pretenziją pareikšti vežėjui. Apie „Haringer Ltd.“ pretenzijas apeliantas nebuvo informuotas. Apelianto nuomone, teismas netinkamai nustatė tarptautiniame krovinio pervežime dalyvavusius asmenis; krovinio gavėju nepagrįstai laikė „Haringer Ltd.“, kadangi sistemiškai vertinant 2007-07-13 ir 2007-08-07 važtaraščius darytina išvada, kad krovinio siuntėju buvo „Bialetti Industrine S.p.a“, o krovinio gavėju buvo OOO „Veda“; be to teismas nepagrįstai ieškovą traktavo vežėju CMR konvencijos prasme. Jokių duomenų apie santykius su siuntėju ieškovas nepateikė. Nurodo, jog ieškovo pateikti 2 300 eurų išlaidas patvirtinantys įrodymai yra netinkami, kadangi Buhalterinės apskaitos įstatymo prasme nėra buhalterinės apskaitos dokumentai; o tinkamų įrodymų ieškovas nepateikė; be to pagal ieškovo apteiktus įrodymus po vienašališkos užskaitos likusius pinigus ieškovas gavo dar prieš daugiau kaip mėnesį iki užskaitos atlikimo. Teismas apelianto atsikirtimus, kurie vertintini kaip įrodymai CPK 177 str. 2 d. prasme, dėl ieškovo atstovų veiksmų, kuriuose akivaizdi nusikalstamos veikos sudėtis, visiškai ignoravo, pažeisdamas CPK 270 str. 4 d. 3 p. nuostatas. Apelianto nuomone, teismo sprendimas dalyje dėl 2007-08-01 susitarimo negaliojančiu ab initio bei restitucijos taikymo taip pat nepagrįstas. Nagrinėjant šią ieškinio dalį teismas neatsižvelgė į kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką šios kategorijos bylose; ieškovas neįrodė aplinkybių viseto, kurios sudaro pagrindą sandorį pripažinti negaliojančiu CK 1.91 str. pagrindu. Nurodo, jog apelianto veiksmai sulaikant keptuvių krovinį vertintini kaip teisėti ir sąžiningi, kadangi priešingu atveju apeliantui niekas niekada nebūtų atlyginęs jokių išlaidų. Apelianto nuomone, teismas de facto pripažindamas negaliojančiu šalių 2007-07-25 susitarimą išėjo už ieškinio ribų.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog apeliacinio skundo argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir teisinių argumentų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Apeliacinis skundas atmestinas. Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė bylą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat nėra, sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu (Civilinio proceso kodekso 185, 263 str. str.).

Esminis apeliacinio skundo argumentas, nuo kurio priklauso šalių teisinių santykių kvalifikavimas, – atsakovo veiksmų, sulaikant gabenamą krovinį, teisėtumas. Kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad apelianto veiksmai, sulaikant gabenamą keptuvių krovinį, vertintini kaip teisėti ir sąžiningi, kadangi priešingu atveju apeliantas niekada nebūtų atlyginęs jokių išlaidų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino atsakovo (apelianto) veiksmus, kaip neteisėtus, neatitinkančius CK 4. 229 str. 1 d. normų nuostatoms.

CK 4.299 str. 1 d. suteikia sulaikymo teisę kitam asmeniui priklausančio daikto teisėtam valdytojui, tik tuo atveju, kai jis turi reikalavimo teisę į daikto savininką, sulaikyti jo daiktą tol, kol bus patenkintas reikalavimas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovas nebuvo sulaikyto daikto savininku. Kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad šiuo atveju galimas sisteminis ir kiti normos aiškinimo metodai, atsižvelgiant į aiškinamos normos tikslus ir pan. Apeliantas be pagrindo aiškina šią normą plečiamai, be pagrindo nurodo, kad taikant šią normą prioritetas teiktinas būtent daikto teisėto valdytojo pažeistų teisių gynimui. Nagrinėjamoje byloje ieškovas, krovinio teisėtas valdytojas, perdavė krovinį atsakovui – kitam teisėtam valdytojui sutarties pagrindu. Apeliantas (atsakovas) neginčija, kad galiojančio reikalavimo krovinio savininkui jis neturėjo; pagal bylos faktines aplinkybes apeliantas (atsakovas) krovinio sulaikymo metu neturėjo galiojančio reikalavimo ir ieškovui. Apeliantas nurodo, kad krovinio sulaikymo tikslas buvo užtikrinti nuostolių atlyginimą dėl įvykio, įvykusio 2007-07-19, kai atsakovas pagal kitą, 2007-07-03 sutartį, su ieškovu gabeno kitą krovinį į Maskvą, o 2007-07-18 įvažiavus į Rusijos Federacijos teritoriją Pskovo m. muitinėje, automobilis 2007-07-19 buvo sulaikytas ir buvo iškelta administracinė byla atsakovo atžvilgiu, įtariant, kad vežamas krovinys neatitinka dokumentuose deklaruojamo krovinio. Apeliantas nurodo, kad pagal Rusijos Federacijos įstatymus už kontrabandos gabenimą gali būti taikomos didelės administracinės baudos, galimas prekių konfiskavimas, net baudžiamoji atsakomybė; dėl prekių sulaikymo atsakovas turėjo samdyti atstovą ir pan. Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad apie keptuvių krovinio sulaikymą buvo pranešta 2007-07-19 telefonu, o po to faksu 2007-07-23, t.y. tą pačią dieną, kai Pskovo muitinėje buvo muitininkų sulaikytas krovinys, gabenamas pagal 2007-07-03 šalių sutartį į Maskvą. Akivaizdu, kad Pskovo muitinėje krovinio sulaikymo dieną atsakovas dar negalėjo turėti ir neturėjo galiojančio neginčijamo reikalavimo ieškovui; buvo tik iškelta administracinė byla, jokių sankcijų (bauda, prekių konfiskavimas ar pan.) atsakovui taikyta nebuvo, duomenų apie tą dieną patirtas atstovavimo išlaidas taip pat nėra; tokiu būdu atsakovas sulaikė keptuvių krovinį savo būsimo galimo reikalavimo ieškovui grąžinimo užtikrinimui, savavališkai taikė galimo būsimo reikalavimo savotiškas laikinąsias apsaugos priemones. Šalių papildomo 2007-07-25 susitarimo 1 punktu taip ir nurodyta, kad ieškovas įsipareigojo avansu apmokėti galimas oficialias išlaidas, skirtas mašinai FUN 655/NV 578 Pskovo mieste (administracinė bauda, pakrovimo-iškrovimo darbai, stovėjimo aikštelės), t.y. 3 230 eurų (b.l. 17-18). Atsakovo veiksmai sulaikant krovinį yra neteisėti dviem aspektais: ieškovas nebuvo sulaikyto daikto savininkas ir atsakovui apie tai buvo žinoma; krovinio sulaikymo dieną atsakovas neturėjo nei ieškovui, nei krovinio savininkui galiojančio reikalavimo. Apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovas, kaip įmonė, registruota Seišelių Respublikoje, neturinti Lietuvoje turto, a priori neatlygintų atsakovo patirtų nuostolių, yra hipotetinis, dėl to atmestinas.

Kolegija taip pat sprendžia, kad tas faktas, jog neteisėto prekių sulaikymo pasekoje šalys sudarė 2007-07-25 susitarimą, kuris ieškovo nebuvo ginčijamas ir net įvykdytas, įteisina atsakovo veiksmus, o pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuose pasisakydamas dėl šio sandorio sudarymo aplinkybių, išėjo už ieškinio ribų, de fakto pripažino šalių 2007-07-25 susitarimą negaliojančiu, veikė šališkai, kaip ieškovo kvaziatstovas; apeliantas negalėjo pasinaudoti teisėjo nušalinimo teise, nes iki sprendimo paskelbimo nepastebėjo teisėjo šališkumo, nepagrįstas. Kolegija negali sutikti su tokia apelianto logika ir argumentacija. Kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos dalyku pirmosios instancijos teisme buvo reikalavimas dėl 12 015,74 Lt nuostolių atlyginimo (netesybos už krovinio pavėluotą pristatymą) ir reikalavimas dėl 2007-08-01 susitarimo pripažinimo negaliojančiu bei restitucijos taikymo; abu reikalavimus ieškovas kildina iš atsakovo neteisėtų veiksmų – vienašališko atsisakymo vykdyti pervežimo sutartį, gabento krovinio sulaikymo ir paslėpimo, taigi teismas pagrįstai vertino byloje surinktus įrodymus, liečiančius nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes ir dėl jų pasisakė. Teismo nurodymas sprendimo motyvuose, kad atsakovas nepateikė jokių dokumentų, kurie pagrįstų jo nuostolius dėl automobilio sulaikymo muitinėje ar ieškovo skolą už ankstesnius pervežimus, neturėjo jokių pretenzijų dėl skolų ieškovui iki prekių sulaikymo negali būti interpretuojamas kaip šalių vėlesnio 2007-07-25 susitarimo teisinis įvertinimas. Kolegijos nuomone, apelianto nepasitenkinimą sukėlę teismo sprendimo motyvai liečia tik prekių sulaikymo teisinį įvertinimą, nes, kaip jau buvo paminėta, reikalavimo teisės į daikto savininką buvimas yra viena iš teisėto prekių sulaikymo sąlygų. Apelianto logika priešinga – pirmiau buvo sulaikytas krovinys (2007-07-19), po to 2007-07-25 šalių susitarimu buvo nustatytas nuostolių buvimo faktas ir jų dydis. Nagrinėjamoje byloje ginčo dėl 2007-07-25 šalių susitarimo ir susitarimu aptarto nuostolių dydžio nėra, tačiau prekių sulaikymo momentu nuostolių dydis ir jų buvimas buvo hipotetinis.

Motyvuojamoji dalis

Kolegija pažymi, kad teisėjo procesiniai veiksmai, jų tarpe ir nepalankaus atsakovui sprendimo priėmimas, negali būti vertinami kaip pagrindas teisėjo nušalinimui pagal CPK 66 str. (kitos aplinkybės, keliančios abejonių dėl teisėjo nešališkumo), todėl atmeta apeliacinio skundo argumentą dėl bylą nagrinėjančio teisėjo šališkumo.

Kolegija konstatuoja, kad atsakovo veiksmai, savavališkai sulaikant ieškovui nepriklausantį krovinį yra vienareikšmiškai neteisėti, nesąžiningi todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, dėl 2007-08-01 susitarimo negaliojimo nuo pasirašymo momento CK 1.91 str. pagrindu. Kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad, kadangi ieškovas 2007-07-25 susitarimo neginčijo ir jį įvykdė laisva valia, tai ir 2007-08-01 susitarimas, kaip išplaukiantis iš paminėto susitarimo, laikytinas pasirašytu laisva valia, atsakovui veikiant sąžiningai. Šalių neginčijamo ir jau įvykdyto 2007-07-25 susitarimo sąlygose nėra numatyta kokių nors kitų ieškovo įsipareigojimų, be įsipareigojimo avansu apmokėti būsimas galimas išlaidas, susijusias su krovinio sulaikymu Pskovo m., atsiskaitymo už šio krovinio gabenimą (pagal šalių 2007-07-03 susitarimą) ir įsipareigojimo avansu apmokėti už krovinio gabenimą iki Lietuvos pagal 2007-07-03 susitarimą; be to susitarimo 5 punktu atsakovas įsipareigojo pranešti sandėlio, kuriame buvo sulaikytas krovinys, adresą ir perduoti jį ieškovo nurodyto kito vėžėjo žinion (b.l. 17-18). Byloje nustatyta, kad ieškovas įvykdė 2007-07-25 susitarimo sąlygas. Kolegija daro išvadą, kad atsakovas savo įsipareigojimo perduoti krovinį ieškovui neįvykdė, nes iš ieškovo ginčijamo 2007-08-01 susitarimo turinio seka, kad ieškovas įsipareigojo sumokėti papildomai dar 1 041 eurą už krovinio sandėliavimą, o atsakovas dar kartą įsipareigojo perduoti krovinį ieškovo vėžėjo automobilio RVC 153/NV žinion (b.l. 21-22). Esant tokioms bylos aplinkybėms, kai 2007-08-01 susitarimas buvo sudarytas neteisėto prekių sulaikymo pasekoje, o pačiu susitarimu ieškovas prisiėmė papildomą prievolę apmokėti už neteisėtai sulaikyto krovinio sandėliavimą, tuo tarpu kai atsakovas dar kartą įsipareigojo įvykdyti prievolę, kurią jis jau buvo įsipareigojęs įvykdyti pagal 2007-07-25 susitarimą, 2007-08-01 susitarimas pagrįstai buvo pripažintas neteisėtu ir panaikintas nuo jo sudarymo momento, kaip sudarytas ekonominio spaudimo pasekoje. Ekonominis spaudimas šiuo atveju pasireiškė krovinio neteisėtu sulaikymu ir krovinio negrąžinimu pagal šalių neginčijamo 2007-07-25 susitarimo sąlygas. Ginčijamo sandorio pripažinimas negaliojančiu atitinka visas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo CBS išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K7-378/2005 numatytas sandorio pripažinimo negaliojančiu sąlygas: akivaizdu, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas atsakovui pareikalavus, jam grasinant negrąžinti krovinio, sudarytas ieškovui nenaudingomis sąlygomis (atsakovas pareikalavo papildomo mokesčio už tai, kad jis atliks veiksmus, kuriuos buvo įsipareigojęs atlikti pagal 2007-07-25 susitarimą); nesant ekonominio spaudimo, toks ieškovui akivaizdžiai nenaudingas sandoris nebūtų sudarytas. Kolegija taip pat atmeta apelianto argumentą, kad krovinio buvimo vieta buvo ieškovui žinoma ir jis galėjo kreiptis į teisėsaugos institucijas arba į teismą civilinio proceso tvarka, tačiau nesikreipė, o tai įrodo, kad sandoris buvo sudarytas ieškovo laisva valia. Kolegijos nuomone, tai kad ieškovas pasidavė ekonominiam spaudimui iš atsakovo pusės ir sudarė sandorį akivaizdžiai sau nenaudingomis sąlygomis, nepadaro atsakovo veiksmų teisėtais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino šį sandorį negaliojančiu ir pritaikęs restituciją, priteisė ieškovo naudai 3 594,36 Lt.

Dėl 12 015,74 Lt nuostolių atlyginimo. Kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad nagrinėjamoje byloje teismas be pagrindo taikė Civilinio kodekso normas, o turėjo būti taikoma CMR konvencija. Apelianto (atsakovo) vertinimu, krovinio sulaikymas 2007-07-19 buvo teisėtas ir pagrįstas, todėl ieškovo ir atsakovo sutartiniai pervežimo santykiai tęsėsi, kol ieškovo neginčijamos 2007-07-25 sutarties pagrindu pasikeitė vežėjas. Kolegija negali sutikti su apelianto nuomone. Byloje nustatyta, kad prekės buvo sulaikytos 2007-07-19, prekių sulaikymą pirmosios instancijos teismas pripažino neteisėtu ir kolegija su tokia išvada sutiko dėl jau išdėstytų motyvų. Tokiu būdu ieškovas pagrįstai įvertino atsakovo veiksmus: krovinio sulaikymą Lietuvoje ir atsisakymą toliau jį vežti, jeigu nebus įvykdytos atsakovo sąlygos, kaip vienašališką atsisakymą vykdyti sutartį, o tai neteisėta (CK 6.59 str.). Tai, kad tarp šalių po atsakovo atsisakymo vykdyti pervežimo sutartį buvo sudarytas 2007-07-25 susitarimas, kuriuo susitarta dėl krovinio grąžinimo sąlygų, neįteisino atsakovo ankstesnių veiksmų; 2007-07-19 (krovinio sulaikymo dieną) jokio susitarimo tarp šalių nebuvo, taigi atsakovas atsisakė vykdyti prievolę be įstatyme ar šalių sutartyje numatytų pagrindų. Kaip teisingai pastebėta apeliaciniame skunde, tarptautinėje (taip pat ir nacionalinėje) teisėje galioja principas „pacta sunt servanda“, todėl apeliantas privalo prisiimti visas neteisėto sutarties nutraukimo pasekmės pagal Civilinio kodekso normas.

Kolegijai pripažinus, kad šalių pervežimo sutartis buvo nutraukta atsakovo neteisėtais veiksmais, apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo CMR Konvencijos normų (Konvencijos 36 str., 30 str. 3 d.) taikymo bei samprotavimai apie netinkamą krovinio pervežime dalyvavusių asmenų nustatymą laikytini teisiškai nereikšmingais nagrinėjamoje byloje ir atmestini.

Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą kad atsakovas privalo atlyginti visus ieškovo patirtus nuostolius, susijusius su pervežimo sutarties nutraukimu (CK 6.59 str.). Ieškovo nuostoliai sudaro 2 300 eurų netesybų, sumokėtų pagal bendrovės „Haringer Limited“ pretenziją už pavėluotą krovinio pristatymą (2007-08-23) ir papildomos krovinio pristatymo iš Vilniaus į Maskvą išlaidos – 1 180 eurų. Apeliacinio skundo argumentai, kad byloje pateiktas 2007-08-29 ranka rašytas raštelis (b.l. 40-41) neatitinka Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 str. reikalavimų, yra pagrįsti, tačiau pirmosios instancijos teismas, priteisdamas šią sumą ieškovui, rėmėsi ir kitais byloje surinktais įrodymais: „Haringer Limited“ ir ieškovo susitarimu, kuriame numatytos netesybos už pavėluoto krovinio pristatymą ir pretenzija, pagal kurią netesybos buvo užskaitytos tarpusavio atsiskaitymuose už ekspedijavimo paslaugas (b.l. 36-39). Faktas, kad krovinys pristatytas pavėluotai, 2007-08-23, byloje neginčijamas. Byloje pateiktų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad labiau tikėtina, jog bendrovės „Haringer Limited“ ir ieškovo susitarimu numatytos netesybos buvo užskaitytos tarpusavio atsiskaitymuose; apelianto samprotavimai apie buhalterijos tvarkymo taisyklių ypatumus Seišelių Respublikoje ir Britų Mergelių Salose teismo išvados nepaneigia.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, o apeliacinio skundo argumentai jų nepaneigė. Dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti arba pakeisti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 263, 329-330 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 – 330 str., teismas

nutarė:

Ignalinos rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė T.ŽukauskienėTeisėjos D.KačinskienėN.Švedienė