Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. L. ir jo gynėjo apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. birželio 15 d. nuosprendžio, kuriuo K. L. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimo bausme 10 (dešimčiai) metų ir 6 mėnesiams;pagal BK 140 straipsnio 2 dalį 1 (vieneriems) metams ir 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta 10 (dešimties) metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš K. L. priteista nukentėjusiajai I. B. 50000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. L. nuteistas už tai, kad nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2010 m. balandžio 12 d. ir nuo 2011 m. birželio 16 d. iki 2011 m. liepos 25 d. savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pasinaudodamas dėl mažametystės bejėgiška nukentėjusiosios I. B., gim. 2002-05-09, būkle bei grasindamas išvyti iš namų ir taip atimdamas galimybę priešintis, prieš jos valią, nuolat liesdavo savo sugyventinės V. B. mažametės dukros I. B., gim. 2002-05-09, lytinius organus, kišdavo pirštus į jos lytinius organus, ištraukęs varpą liepdavo pastarajai ją liesti bei kišo nukentėjusiajai į išeinamąją angą, tai yra analiniu ir kitokio fizinio sąlyčio būdu sistemingai tenkino savo lytinę aistrą su mažamečiu asmeniu prieš jo valią.

Be to, K. L. nuteistas už tai, kad nuo 2011 m. birželio 16 d. iki 2011 m. liepos 25 d., tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, savo namuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tampydamas savo sugyventinės V. B. mažametę dukrą I. B., gim. 2002-05-09, už plaukų ir rankų, mažametei I. B. sukėlė fizinį skausmą ir padarė dvi poodines kraujosruvas kairiajame žaste.

Apeliaciniame skunde nuteistojo K. L. gynėjas prašo Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. birželio 15 d. nuosprendį panaikinti ir K. L. išteisinti neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamas veikas arba nuteistojo K. L. nusikalstamą veiką pagal BK 150 straipsnio 4 dalį perkvalifikuoti į BK 153 straipsnį, taip pat prašo švelninti bausmes ir sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turiniu ir abejoja nuteistojo kalte, galimai padarytų veiksmų pavojingumo laipsniu, baudžiamojo įstatymo taikymo tinkamumu, mano, jog liudytojų bei pačios mažametės nukentėjusiosios parodymai nepaneigia nuteistojo parodymų. Nuteistojo gynėjas teigia, jog nuosprendyje išdėstyti duomenys – nuteistojo kaltės įrodymai, siejami tik su liudytojų parodymų išdėstymu, o išvada dėl kaltės grindžiama tuo, kad teismas neturi jokio pagrindo netikėti mažametės nukentėjusiosios parodymais, nes šiuos parodymus patvirtino liudytojai A. T., R. T., G. M., R. L., M. S.. Apeliantas taip pat nesutinka su nuosprendžio teiginiu, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad I. B. turėjo pagrindą apkalbėti nuteistąjį. Gynėjo nuomone, nukentėjusiosios parodymai nenuoseklūs, su tam tikrais psichologiniais akcentais, kurie verčia abejoti K. L. nuteisimu pagal BK 150 straipsnio 4 dalį. Dėl šios nusikalstamos veikos nuteistasis gali būti pripažintas kaltu, jei be jokių abejonių yra nustatytas sistemingas fizinis sąlytis, susijęs su lyties organo kišimu (įvedimu) į nukentėjusiosios išeinamąją angą, bei pirštų kišimu į nukentėjusiosios lyties organus. Nuosprendyje nurodyti faktai, lėmę veikos, susijusios su seksualinio mažamečio prievartavimu, kvalifikavimą, neturi kelti jokių abejonių. Gynėjo teigimu, baudžiamojoje byloje nėra nustatyta jokių fizinių mergaitės sužalojimų pėdsakų, be to, nukentėjusioji gyveno girtaujančių žmonių aplinkoje, kuri veikė jos mąstymą. Byloje yra duomenų, kad jos (I. B.) aplinkos vaikai, veikiami, galbūt, įvairių įtakų, vaikiškomis išdaigomis kūrė savąjį patyrimą. Pvz., nepilnametis liudytojas R. L. yra parodęs, kad kažkada jis ir nukentėjusioji dėl „įdomumo“ buvo nusirengę ir rodė vienas kitam nuogus kūnus, kad juos tada užklupo nuteistojo sesuo B. G. (t. l, b. l. 56). Todėl nuteistasis pagrįstai teigė, jog vaikų „patyrimai“ ir kai kurių suaugusiųjų suinteresuotumas lėmė jo apkaltinimą, t. y. nuteistasis buvo apkalbėtas toje aplinkoje suvoktais teiginiais.

Be to, gynėjas nurodo, jog nukentėjusioji I. B. 2011 m. birželio 27 d. aiškindama įvykio aplinkybes A. T., teigė, jog „...girdėjau, kad jis (t. y. K. L.) dėl to (t. y. seksualinių nusikaltimų) jau buvo teistas ir sėdėjo kalėjime“. Tačiau žinoma, K. L. už seksualinio pobūdžio nusikaltimus niekada nėra teistas. Gynėjo manymu, paminėtos aplinkybės yra susijusios su įrodymų, kuriais grindžiama nuteistojo kaltė, vertinimu, nes įrodymais galėjo tapti gyvenamojoje aplinkoje skleidžiami įspūdžiai, mažamečio asmens klaidingi suvokimai. Be to, teismo nuosprendyje nurodytų liudytojų parodymai yra prieštaringi. Liudytoja G. M. parodė, kad I. B. pasakojo, jog nuteistasis tik prašė pačiupinėti jo lyties organą, t. y. nukentėjusioji jo lyties organo nečiupinėjo. Gynėjas taip pat mano, jog nukentėjusioji artimam asmeniui (G. M.) būtų papasakojusi apie nuosprendyje nurodytus sąlyčius, jei tai iš tikrųjų būtų buvę. Be to, nepilnametis liudytojas R. L., kuris labai artimai bendravo su nukentėjusiąja, nieko konkretaus apie seksualinį prievartavimą neparodė, išskyrus tai, kad K. L. tampo ir muša nukentėjusiąją, kad kažkada ją buvo pargriovęs ant lovos. Nepilnametis liudytojas K. Ž. parodė, kad R. L. jam pasakojo apie tai, kad I. B. jam (R. L.) pasakojo, kad K. L. liepė jai čiupinėti jo lyties organą. Nuteistojo gynėjo manymu, minėti parodymai yra tik vaikų pasakojimai, kai vienas iš jų teigia nieko konkretaus nežinantis, o kitas svarbius duomenis sužino iš „nežinančiojo“, todėl negali būti vertinami Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio prasme. Skundžiamame nuosprendyje nuteistojo kaltė grindžiama ir kitos nepilnametės liudytojos M. S. parodymais apie tai, kad miegant K. L. jai kiša pirštus. Tačiau, gynėjo nuomone, šie 10 metų amžiaus mergaitės, gyvenančios globos namuose, parodymai, siejami tik su pačios nukentėjusiosios parodymais, nes tų pačių globos namų darbuotoja R. T. nieko konkretaus apie mergaitės pasakojimus dėl galimo seksualinio prievartavimo parodyti negalėjo, tik paaiškino, kad mergaitė pergyvendavo dėl neigiamos socialinės aplinkos namie, dėl motinos girtavimo ir pan. Nuteistojo gynėjas atkreipia dėmesį, jog apklausos metu, kurią atliko A. T., nebuvo kalbama apie nuteistojo veiksmus, susijusius su analiniu sąlyčiu. Iš A. T. parodymų matyti, kad mergaitė pripažino, jog artimai bendravo su kitais šalia gyvenančiais vaikais, tačiau vaikams apie kokius nors sąlyčius nieko nesakė, nors mergaitė artimoje aplinkoje pasakoti apie K. L. nevengė. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad tiriant ir nagrinėjant bylą kiekvienas buitinis ar gyvenimiškas reiškinys buvo siejamas su nuteistojo seksualiniais poreikiais, pvz., gaudydavo mergaitę, liepdavo nusirengti ir eiti miegoti, tampė kieme, norėjo pagauti ir pan. Gynėjo nuomone, nuteistojo K. L. netinkamas kasdieniškas elgesys su vaikais, t. y. konkretūs kasdieninės buities ir gyvenimo dalykai, negali būti dirbtinai susieti su seksualinio pobūdžio veiksmais.

Gynėjas skunde taip pat nurodo, jog psichologinės tarnybos išvados, kad nukentėjusioji nelinkusi išgalvoti nebūtų dalykų, nepakanka, kad galima būtų asmenį pripažinti kaltu dėl labai sunkios nusikalstamos veikos padarymo ir skirti labai griežtą laisvės atėmimo bausmę, be to, akivaizdu, jog dėl nuteistojo kaltės yra daug abejonių. Pažymi, jog nuteistasis dėl seksualinio prievartavimo kaltu neprisipažino, tačiau nuoširdžiai ir geranoriškai davė parodymus dėl jam pareikšto kaltinimo. K. L. yra paprastas kaimo žmogus, žemo intelekto, turėjo galvos traumas, kas įtakojo psichikos problemas. Todėl, pasak apelianto, nuteistasis, siekdamas būti nuoširdus, lyg ir pripažįsta dalį savo kaltės: „dėl girtavimo galėjau padaryti tą ar kitą veiksmą, gal galėjau, tačiau gailiuosi ir pan.“ Gynėjas nurodo, jog šie nuteistojo prisipažinimai turi būti vertinami atidžiai ir atsargiai, be to, šių prisipažinimų negalima laikyti įrodymais, nes teisminio nagrinėjimo metu akivaizdžiai matėsi, kad nuteistasis iš kaimo, iš tam tikros socialinės aplinkos, laikomas suėmime yra sugniuždytas, todėl sutiktų su bet kokiais kaltinimais, jeigu būtų taikoma švelnesnė baudžiamoji atsakomybė. Todėl nesant akivaizdžių ir patikimų įrodymų dėl mažametės seksualinio prievartavimo, K. L. turi būti išteisintas.

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde taip pat atkreipia dėmesį, jog BK 153 straipsnio dispozicijoje nenumatyta nei fizinio smurto, nei grasinimų, nei kitokios prievartos panaudojimo prieš mažametį. Mažamečio asmens tvirkinimas gali būti padaromas įvairiomis formomis, pavyzdžiui, demonstruojant mažamečiui lytinius organus jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, prašant glostyti kaltininko lytinius organus ir kt. Todėl, apelianto teigimu, nuteistojo seksualinio pobūdžio veiksmai, susiję su lyties organų lietimu ar prašymu liesti organus, turi būti kvalifikuojama pagal BK 153 straipsnį (Įstatymo 2000-09-26 ir 2010-07-02 redakcijos).

Gynėjas teigia, jog baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad nuteistasis, grasino nukentėjusiąją išvyti iš namų ar, kad kaip nors kitaip būtų ją fiziškai terorizavęs. Atvirkščiai, iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusioji morališkai ir fiziškai daugiau kentėjo nuo savo motinos V. B., o K. L. stengėsi mergaitę užstoti, bent minimaliai pasirūpinti jos gyvenimu.

Apelianto nuomone, K. L. nepagrįstai nuteistas ir pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, nes neįrodyta, kad nuteistasis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Kaltinime nurodytas fizinio skausmo sukėlimas ir nežymus sveikatos sutrikdymas siejamas su labai ištęstu laikotarpiu – nuo 2011 m. birželio 16 d. iki liepos 25 d. Pripažįstant kaltu dėl šios nusikalstamos veikos padarymo, turi būti nurodytas tikslus laikas, o ištęstas laiko apibrėžimas rodo, jog K. L. kaltumas grindžiamas bendro pobūdžio spėjimais, kurie argumentuojami tik liudytojų parodymais. Kita vertus, pati I. B. ne vieną kartą paaiškino, kad ją daugiau mušdavo mama. Nuteistasis parodymus davė ne dėl to, kad išvengtų baudžiamosios atsakomybės, o vadovaudamasis pernelyg konkrečiu mąstymu, nes, jo supratimu, svarbiausia yra ne atsakomybės rūšis, o teisingas atsakomybės taikymas. Teismo nuosprendyje K. L. kaltė dėl sveikatos sutrikdymo grindžiama medicinos specialisto išvada, kurioje nurodyta, jog apžiūros metu rastos dvi poodinės kraujosruvos ant nukentėjusiosios kairiojo žasto. Gynėjo nuomone, nėra aišku, ar kraujosruvos atsirado dėl K. L. veiksmų, nes šių kraujosruvų atsiradimo laikas siejamas iš vienos pusės su minėtu ištęstu įvykio laiko apibrėžimu, iš kitos – su tariamo įvykio tyrimo pradžia, o tai lėmė, kad visi padariniai mechaniškai buvo inkriminuojami K. L..

Apelianto teigimu, nuteistojo kaltės įrodymu negali būti laikoma ir ta aplinkybė, jog K. L., būdamas suimtu, siuntė laiškus artimiesiems, jog šie pasirūpintų, kad I. B. pakeistų parodymus, nes nuteistasis buvo sutrikęs dėl taikytos griežčiausios kardomosios priemonės rūšies, be to, tai buvo jo (K. L.) rūpestis dėl gynybos reikalų.

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka su nuteistajam K. L. be pagrindo taikytomis akivaizdžiai griežtomis baudžiamosios atsakomybės sankcijomis, susijusiomis tiek su bausmių paskyrimu, tiek su neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Apelianto nuomone, nuteistajam paskirtos bausmės žymiai viršija baudžiamuosiuose įstatymuose nustatytus bausmių vidurkius, ypač tai akivaizdu dėl bausmės, paskirtos už seksualinį prievartavimą. Byloje yra duomenų, kad tiriant bylą buvo kilęs klausimas dėl K. L. psichinės sveikatos būklės, nes jis yra patyręs sunkias galvos traumas, ilgą laiką buvo gydomas gydymo įstaigoje, buvo diagnozuoti sutrikimai ir liekamieji reiškiniai. Tai susiję su nuteistojo intelektinėmis savybėmis, nuo kurių nuteistasis buvo priklausomas. K. L. gyveno tiek materialine, tiek dvasine prasme skurdžioje aplinkoje. Todėl pernelyg griežtų bausmių paskyrimas nėra nei teisingumo įgyvendinimas, nei bausmės tikslų pasiekimas.

Gynėjo nuomone, priteistos neturtinei žalai atlyginti sumos dydis taip pat nėra pakankamai motyvuotas. Prašo atsižvelgta į tai, kad nuteistasis turto neturi, iki suėmimo gyveno skurdžioje aplinkoje. Atsižvelgtina ir į tai, kad K. L. materialiniam gyvenimui reikšmės galėjo turėti patirtos galvos traumos. Turi būti vertinama ir tai, kad K. L. į savo tėvų namus priėmė gyventi nukentėjusiosios motiną, kurios elgesys, galimai lėmė ir paties K. L. gyvenimą. Todėl priteistos neturtinės žalos dydis yra akivaizdžiai per didelis ir turi būti sumažintas.

Nuteistasis K. L. apeliaciniu skundu prašo švelninti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. birželio 15 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę ir sumažinti priteistą neturtinei žalai atlyginti sumos dydį iki 20000 Lt.

Nuteistasis savo apeliaciniame skunde nurodo, jog į nukentėjusiosios lytinius organus pirštų nekišo, nekišo ir varpos į išeinamąją angą. Bylos duomenys bei specialisto išvada patvirtina, jog išorinių lytinių organų srityje bei išeinamosios angos srityje sužalojimų nėra.

Nuteistasis teigia, jog liudytojai kalba netiesą. Mergaitę jis labai myli. Mergaitę gaudė norėdamas, kad ji būtų laiku namuose bei norėdamas apsaugoti nuo draugų, ypač nuo R. L. neigiamos įtakos. Pažymi, jog mergaitė neklausė mamos, o klausė jo (K. L.), pastarąjį labiau ir mylėjo. Nuteistasis surasdavo ir parvesdavo nukentėjusiąją namo, kad ji laiku pavalgytų ir eitų miegoti. Mamai išėjus iš namų, mergaitė grįždavo pas jį, o esant Vaikų globos namuose, nuolat jam skambino, kad jis (K. L.) greičiau ją parvežtų namo.

Nuteistasis taip pat teigia, jog jam inkriminuotų veikų nepatvirtina ir nukentėjusiosios mama V. B.. Pažymi, jog teisiamajame posėdyje jai nebuvo leista duoti išsamius parodymus, nukreipiant jos dėmesį į ne su byla susijusius įvykius (gaisrą).

Apeliantas mano, jog I. B. ir kiti nepilnamečiai liudytojai turėjo pagrindą jį apkalbėti dėl jo tėviško griežto elgesio, draudimų bendrauti su blogos reputacijos draugais, reikalavimo laiku būti namuose ir laiku eiti miegoti.

Nuteistasis K. L. nurodo, jog ikiteisminio tyrimo metu jam buvo daromas spaudimas – jis buvo sumuštas pareigūnų. Be to, teisiamojo posėdžio metu, apeliantui neleista užduoti klausimų nukentėjusiajai, neleista pateikti argumentų ar prieštaravimų, buvo bloga garso kokybė.

Nuteistasis nesutinka su priteistos neturtinei žalai atlyginti sumos dydžiu, mano, jog ji nėra protinga ir teisinga. Teismas neatsižvelgė į jo turtinę padėtį, nesilaikė šalių lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principų. Teismas neatsižvelgė į nuteistojo galimybes susirasti darbą, į jo sveikatą ir amžių, be to, nuteistasis turi keturis vaikus, kuriais rūpinasi ir kuriems jis yra reikalingas.

Teismo posėdyje dalyvavę nuteistojo gynėjas prašė nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistojo K. L. ir jo gynėjo apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Dėl nuteistojo K. L. gynėjo apeliacinio skundo argumentų

Pagal BPK 20 straipsnio 2 dalį, byloje surinktus duomenis pripažinti įrodymais kiekvienu atveju gali tik teismas, kurio žinioje yra byla. Įrodymais gali būti pripažįstami tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, įstatymų nustatyta tvarka šioje byloje gautus duomenis pripažindamas įrodymais bei juos vertindamas, BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų ištyrimo bei vertinimo taisyklių nepažeidė. Visuma duomenų, gautų apklausus nukentėjusiąją I. B., liudytojus A. T., R. T., G. M., R. L., M. S., taip pat įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, kurie įstatymo nustatyta tvarka užfiksuoti atitinkamuose procesiniuose dokumentuose, duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad K. L. pagrįstai pripažintas kaltu dėl nukentėjusiosios I. B. seksualinio prievartavimo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo, o gynėjo apeliacinio skundo argumentai nekelia abejonių dėl priimto nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo.

Iš nuosprendžio matosi, kad jame teismas ne tik išsamiai visus nukentėjusiosios, liudytojų ir paties nuteistojo parodymus išdėstė, tačiau ir juos tinkamai įvertino. Atsižvelgiant į teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvadą, teismas mažametės nukentėjusiosios papildomai neapklausinėjo ir rėmėsi jos parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, proceso dalyviai nepageidavo, kad bylos dokumentai būtų skelbiami ir apžiūrimi, todėl vadovaujantis BPK 290 straipsnio 3 dalies nuostatomis, dokumentai buvo išvardinti ir jie pagrįstai pripažinti įrodymais. Ikiteisminio tyrimo teisėjui nukentėjusiosios I. B. duoti parodymai išsamūs, ji apklausta dalyvaujant psichologei, netikėti šiais parodymais nėra pagrindo. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde teigia, jog nukentėjusiosios parodymai nėra nuoseklūs, su tam tikrais psichologiniais nukrypimais, be to, nukentėjusiosios girtaujanti šeima ir draugai formavo klaidingą suvokimą, lėmusį nepagrįstą apkaltinimą. Vertinant nukentėjusiosios parodymus būtina atsižvelgti į jos amžių ir psichologinius ypatumus. Iš nustatytų bylos aplinkybių matyti, kad nagrinėjamas įvykis buvo 2009-09-01 – 2010-04-12, 2011-06-16 – 2011-07-25, tuo metu nukentėjusiajai buvo tik septyneri ir devyneri metai (gim. 2002-05-09). Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvadoje konstatuota, jog I. B. negalėjo suprasti su ja atliekamų veiksmų pobūdžio ir reikšmės, tačiau ji galėjo teisingai suvokti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes, jas įsiminti, vėliau atgaminti duoti apie tai parodymus. Taip pat ekspertų komisija konstatavo, kad vėliau nukentėjusioji įgijo nesavalaikių žinių apie su ja atliekamų veiksmų pobūdį, tačiau negalėjo ir negali suvokti tų veiksmų reikšmės. Be to, I. B. nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti ar padidintas polinkis į įtaigumą (t. 1 b. l. 75-79). Apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją mažametė nukentėjusioji I. B., vartodama pagal savo amžių bei patirtį jai suprantamas sąvokas, išsamiai nurodė K. L. su ja atliktų veiksmų pobūdį, intensyvumą ir aplinkybes, kurių, jei nebūtų turėjusi tokios patirties, nebūtų galėjusi išsigalvoti ir taip tikroviškai apibūdinti, būdama devynerių metų amžiaus. Iš nukentėjusioji apklausos metu duotų parodymų matyti, kad K. L. ją mušdavo ir tampydavo už plaukų, daug kartų šalia gulėdamas lovoje, lietė jos lytinius organus, kišo piršus į lytinius organus, ištraukęs savo lytinį organą liepė jį čiupinėti, be to, vieną kartą mėgino kišti savo lytinį organą jai į išeinamąją angą, po ko nukentėjusioji iš skausmo prabudo, nuteistasis jai grasino, jog išvarys iš namų (t. 1 b. l. 36-40). Taigi nėra jokio pagrindo netikėti mažametės nukentėjusiosios parodymais. Šiuos mažametės nukentėjusiosios parodymus iš esmės patvirtina liudytojų parodymai: Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotoja A. T. savo parodymuose teigė, jog nukentėjusioji pasakė, kad nenori grįžti į namus, nes ją namuose skriaudžia, patėvis muša, drasko ir tampo už plaukų, be to, kai nukentėjusioji miegodavo, atsigulęs šalia patėvis ją lietė, į jos lytinius organus kišo pirštus ir taip jis darė daug kartų (t. 1 b. l. 44-45, t. 2 b. l. 133); socialinė pedagogė R. T. parodė, kad nuketėjusioji pasakojo, jog K. L. lindo, kišo, mušė (t. 1 b. l. 46-49, t. 2 b. l. 132-133); liudytoja G. M. parodė, jog nukentėjusioji pasakojo, kad nuteistasis prašė pačiupinėti jo lytinį organą (t. 1 b. l. 54-55, t. 2 b. l. 133); nepilnametis liudytojas R. L. parodė, jog yra matęs, kaip K. L. tampo ir muša I. B., matė, kaip buvo ją pargriovęs ant lovos, ji šaukėsi pagalbos (t. 1 b. l. 56, t. 2 b. l. 133); nepilnametis liudytojas K. Ž. parodė, jog jam R. L. pasakojo, jog I. B. jam (R. L.) sakė, kad nuteistasis liepė jai čiupinėti jo lytinį organą (t. 1 b. l. 57, t. 2 b. l. 134); nepilnametė liudytoja M. S. parodė, jog I. B. jai pasakojo, kad kai ji miega, pas ją ateina K. L. ir kiša pirštus (t. 1 b. l. 62). Taigi, minėtų liudytojų parodymai sutampa su nukentėjusiosios I. B. parodymais apie jiems žinomas aplinkybės dėl nuteistajam K. L. inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo, ir kurių visuma rodo, jog K. L. seksualiai prievartavo mažametę I. B.. Nuteistojo gynėjo nuomone, nepilnamečių liudytojų R. L. bei K. Ž. parodymai, kai vienas iš jų nieko konkrečiai nežino, o kitas svarbius duomenis sužino iš nežinančiojo, negali būti vertinami BPK 20 straipsnio prasme, o liudytojos M. S. parodymai siejami su pačios nukentėjusiosios parodymais, kurių nepatvirtino globos namų darbuotoja R. T.. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog įrodymai vertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nurodyta, jog teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertinant įrodymus, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus, kurie išdėstyti minėto straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu nepilnamečiai R. L., K. Ž. ir M. S. buvo apklausti kaip liudytojai du kartus, vieną iš jų ikiteisminio tyrimo metu, laikantis nepilnamečio liudytojo apklausai keliamų reikalavimų (t. 1 b. l. 56, 57, 60-62) ir teisme (t. 2 b. l. 133-134). Jų parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme yra nuoseklūs, neprieštarauja kitų liudytojų parodymams ir rašytiniams įrodymams, todėl jais netikėti nėra pagrindo. Be to, nuteistojo gynėjo argumentus dėl nepilnamečių liudytojų parodymų, visų pirma paneigia pačios nukentėjusiosios išsamūs bei vienodi parodymai. Kaip jau minėta, tokius jos parodymu patvirtino ir liudytojų A. T., G. M. parodymai bei, priešingai, nei nurodė nuteistojo gynėjas, R. T. parodymai. Be kita ko, teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį ir į tai, kad paties nuteistojo parodymai viso bylos nagrinėjimo metu nebuvo vienodi ir nuoseklūs. Pirmosios apklausos ikiteisminiame tyrime metu K. L. parodė, jog prie I. B. nėra nei lindęs, nei jos skriaudęs (t. 2 b. l. 5-6; 15-16), papildomai apklaustas kaip įtariamasis K. L. parodė, jog jis matė, kad nukentėjusiosios lytinius organus grabinėjo jo brolio sūnus – R. L. (t. 2 b. l. 7). Dar kartą papildomai apklaustas kaip įtariamasis R. L. jau parodė, kad galėjo per miegus čiupinėti nukentėjusiosios lytinius organus (t. 2 b. l. 8-10). Vėliau gi, nuteistasis parodė, jog I. B. iš namų išvaryti negrasino, jos lytinių organų nelietė, pirštų į jos lytinius organus nekišo, savo varpos jai liesti neliepė, varpos į išeinamąją angą nekišo (t. 2 b. l. 18). Tačiau teisiamojo posėdžio metu K. L. neneigė, jog sistemingai liesdavo mergaitės lytinius organus, taip pat parodė, jog pirštų į lytinius organus nekišo ir nebent per miegus liepdavo liesti jo varpą (t. 2 b. l. 132). Be to, aplinkybė, jog liudytojai skirtingai pasakoja apie I. B. patirtą seksualinę prievartą, negali būti pagrindas pripažinti juos nepatikimais. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusioji buvo sistemingai seksualiai prievartaujama ilgą laiką, t. y. su pertrauka viso apie dešimt mėnesių, seksualinis prievartavimas nėra siejamas su vienu konkrečiu įvykiu, toks parodymų skirtingumas yra objektyviai pateisinamas. Deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti nuteistojo gynėjo argumentai, jog neigiama vaikų patirtis ir kai kurių suaugusiųjų suinteresuotumas lėmė K. L. apkaltinimą seksualiai prievartavus I. B.. Byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių liudytojai turėtų pagrindą apkalbėti K. L., duodami jam nepalankius parodymus, byloje taip pat nėra duomenų, kad mažamečiai liudytojai darė neigiamą įtaką nukentėjusiajai I. B. .

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, kolegija daro išvada, kad teismas rėmėsi įstatymų nustatyta tvarka gautais duomenimis, kurie buvo pakankamais įrodymais K. L. kaltei konstatuoti.

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, jog nuteistojo parodymai – prisipažinimas vertintini atsargiai, nes pastarasis iš kaimo, sugniuždytas, todėl sutiktų su bet kokiais kaltinimais, jei būtų taikoma švelnesnė baudžiamoji atsakomybė. Kaip minėta, K. L. apklausų metu, dalyvaujant gynėjui, neigė savo kaltę, nurodydamas, jog tai darė jo brolio sūnus, vėliau nurodydamas, kad gal per miegus lietė nukentėjusiosios lytinius organus. Tokius nuteistojo paaiškinimus teismas vertina kaip nuteistojo bandymą išvengti baudžiamosios atsakomybės ir visiškai paneigia nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad K. L. nuoširdžiai ir geranoriškai davė parodymus apie padarytų nusikalstamų veikų aplinkybes. Neatitinka tikrovės ir nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog nuteistojo parodymams turėjo įtakos ir pastarojo psichikos problemos. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos išvadoje konstatuota, jog K. L. lėtiniu psichikos susirgimu neserga, dėl psichikos būklės galima atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus, jis gali dalyvauti teismo posėdžiuose (t. 2 b. l. 64-66).

Taigi, įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino tinkamai, pagrįstai pripažino K. L. atlikus prievartinius seksualinio pobūdžio veiksmus ir tinkamai juos įvertino baudžiamojo įstatymo požiūriu. BK 150 straipsnio 1 dalyje seksualinis prievartavimas apibrėžtas kaip lytinės aistros tenkinimas su žmogumi prieš jo valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, pavartojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį pavartoti, ar kitaip atimant galimybę priešintis, ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. BK 150 straipsnio 4 dalis numato kvalifikuotą seksualinį prievartavimą, t. y. atsakomybę už šių veiksmų atlikimą mažamečiui asmeniui. Lytinės aistros tenkinimas BK 150 straipsnio prasme yra skirtingų lyčių asmenų arba tos pačios lyties asmenų veiksmai, kai lytinė aistra tenkinama kitais būdais, negu numatyta BK 149 straipsnyje, kaip antai: oraliniu, analiniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdais – dirginant lytinius organus, liečiant lytiniu organu kito žmogaus kūną ir panašiai. Toks lytinės aistros tenkinimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę, kai tai daroma prieš nukentėjusiojo valią, tame tarpe ir pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle. Mažamečiu laikomas nukentėjusysis, kuriam nusikaltimo padarymo metu nebuvo suėję 14 metų. Lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, jei kaltininkas suvokė, kad nukentėjusysis asmuo yra mažametis, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis pagal savo fizinę ir psichinę brandą suvokė daromų su juo veikų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva.

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde prašo nuteistojo seksualinio pobūdžio veiksmus – lytinių organų lietimas ir prašymas juos liesti, kvalifikuoti pagal BK 153 straipsnį. Tenkinti šio apelianto prašymo nėra pagrindo. BK 153 straipsnyje numatytas mažamečio asmens tvirkinimas baudžiamosios teisės teorijoje apibrėžiamas kaip objektyviai seksualus elgesys, galintis sukelti vaikui lytinį susijaudinimą, per ankstyvą domėjimąsi lytinėmis funkcijomis, seksu, nesveiką ir negatyvų lyčių santykių įsivaizdavimą. Mažamečio asmens tvirkinimas gali būti padaromas įvairiomis formomis. Tai gali būti kaltininko seksualiniai veiksmai, gašlavimas vaiko atžvilgiu ne tik siekiant sukelti susijaudinimą, bet ir patenkinti savo lytinę aistrą, dirginant savo lytinius organus ar kitas kūno dalis, vaiko vertimas atlikti seksualinius veiksmus, taip pat seksualinių veiksmų atlikimas vaiko akivaizdoje. Mažametis gali būti tvirkinamas demonstruojant jam lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ir kitokiais būdais, tokie veiksmai gali būti atliekami vaikui demonstruojant pornografiją, pasakojant apie seksualinių poreikių tenkinimą arba atliekant kitokį intelektualinį tvirkinimą. Tačiau šioje byloje aukščiau aptartais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad K. L. grasindamas išvyti nukentėjusiąją iš namų, nuolat liesdavo jos lytinius organus, kišo į juos pirštus, ištraukęs varpą liepdavo ją liesti bei kišo varpą nukentėjusiajai į išeinamąją angą, t. y. seksualiai prievartavo I. B., pasinaudodamas jos bejėgiškumu dėl mažametystės.

Nuteistojo gynėjas, nesutikdamas su K. L. nuteisimu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nurodo, jog fizinio skausmo sukėlimas siejamas su labai ištęstu laikotarpiu, nėra aišku, ar kraujosruvos atsirado dėl nuteistojo veiksmų, be to, pati nukentėjusioji ne vieną kartą paaiškino, kad ją daugiau mušdavo mama, o ne K. L.. Tokie apeliacinio skundo argumentai paneigiami objektyviais bylos duomenimis. Byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais duomenimis – nukentėjusiosios I. B., liudytojų A. T., R. T., R. L. parodymais bei specialisto išvada (t. 1 b. l. 70) patikimai nustatyta, kad nuo 2011-06-16 iki 2011-07-25, tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, tampydamas I. B. už plaukų ir rankų, mažametei nukentėjusiajai sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą ir padarė dvi poodines kraujosruvas kairio žasto srityje. Nukentėjusioji I. B. savo parodymuose patvirtino, jog K. L. ją tampydavo už plaukų, daužydavo galvą (t. 1 b. l. 40), tai, kad K. L. muša nukentėjusiąją, matyti ir iš jos rašyto raštelio (t. 1 b. l. 96). Liudytojos A. T. ir R. T. savo parodymuose patvirtino, jog nukentėjusioji joms pasakojo, kad patėvis ją muša, drasko, tampo už plaukų (t. 2 b. l. 132-133). Liudytojas R. L. savo parodymuose taip pat patvirtino matęs, kaip nuteistasis tampė nukentėjusiąją, po to perbrėžė jai kaklą. Nukentėjusioji taip pat jam sakiusi, kad K. L. ją muša ranka, kankina, buvo perbrėžęs su nagu jos kaklą (t. 2 b. l. 133). Šie pirmiau aptarti bylos duomenys leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad K. L. tampydamas I. B. už plaukų ir rankų, padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą. Aplinkybė, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyti tiksli nežymaus sveikatos sutrikdymo data ir laikas, todėl kaltinime nurodytas 2011-06-16 – 2011-07-25 laikotarpis (kai nukentėjusioji per mokinių atostogas buvo grįžusi namo), nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, jog nuteistasis savo neteisėtais veiksmais sukėlė fizinį skausmą mažametei. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog skundžiamame nuosprendyje neteisingai nurodoma, jog K. L. aukščiau minėtais veiksmais nukentėjusiajai sukėlė fizinį skausmą, nors specialisto išvadoje konstatuota, jog I. B. sužalojimai sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Tačiau nuosprendis dėl to nėra keičiamas, nes nurodytas netikslumas nusikalstamos veikos kvalifikacijai reikšmės neturi.

Nepagrįsti nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentai dėl nuteistojo artimiesiems rašytų laiškų. Gynėjo nuomone, nuteistasis buvo sutrikęs, be to, tai buvo rūpestis dėl gynybos reikalų. Teisėjų kolegija pažymi, jog iš nuteistojo rašytų laiškų nėra vertinama K. L. būsena, akivaizdu, jog nuteistasis rašė laiškus siekdamas išvengti bausmės už padarytas nusikalstamas veikas, be to, K. L. kaltė dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo yra grindžiama ne tik šiuo įrodymu.

Dėl nuteistojo K. L. apeliacinio skundo argumentų

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad nekišo pirštų į nukentėjusiosios lytinius organus, nekišo varpos ir į nukentėjusiosios išeinamąją angą. Tačiau teisėjų kolegija dėl K. L. kaltės seksualiai prievartavus I. B. jau pateikė motyvuotas išvadas atsakydama į nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, todėl jų nebekartoja.

Nuteistojo apeliaciniame taip pat teigiama, jog jis nukentėjusiąją labai mylėjo, bandė ją apsaugoti nuo R. L. neigiamos įtakos, nukentėjusiosios parodymų nepatvirtino jos mama V. B., pastarajai teisiamojo posėdžio metu nebuvo leista duoti išsamių parodymų, be to, teisiamojo posėdžio metu nuteistajam nebuvo leista užduoti klausimų nukentėjusiajai, o ikiteisminio tyrimo metu jam buvo daromas spaudimas. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais skundo argumentais ir juos atmeta kaip nepagrįstus. Nors nuteistojo kaltės nepatvirtino nukentėjusiosios mama V. B., tačiau ši aplinkybė nepaneigia apygardos teismo išvadų, kuriomis pirmosios instancijos teismas pagrindė apkaltinamąjį nuosprendį. Taip pat pažymėtina, jog liudytoja V. B. BPK 283 straipsnio tvarka buvo apklausta dėl jai žinomų apie reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių, taip pat buvo pagarsinti jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, liudytoja atsakė į proceso dalyvių klausimus, o aplinkybė, jog liudytoja atsakė į teisėjo klausimą, kad yra suimta dėl padegimo, negali būti vertinama kaip dėmesio nukreipimas į ne su byla susijusius įvykius. Taip pat nepagrįstas apelianto teiginys, jog teisiamojo posėdžio metu jam nebuvo leista užduoti klausimų nukentėjusiajai. Kaip minėta, atsižvelgiant į teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvadą, teismas mažametės nukentėjusiosios papildomai neapklausinėjo ir rėmėsi jos parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, taigi, nukentėjusioji I. B. teisiamajame posėdyje nedalyvavo, nuteistasis pasinaudoti savo, kaip įtariamojo teisėmis, galėjo mažametės nukentėjusiosios apklausos metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tačiau iš šio protokolo matyti, jog dalyvavę apklausoje asmenys, tame tarpe ir nuteistasis K. L., pastabų, papildymų nepareiškė (t. 1 b. l. 36-40). Nagrinėjamoje byloje taip pat nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad nuteistajam K. L. buvo daromas koks nors neteisėtas poveikis. Nei nuteistasis, nei nuteistojo gynėjas tokio pobūdžio skundų nepateikė. Be to, priešingai nei nurodo nuteistasis, iš bylos duomenų matyti, jog jis nukentėjusiąja I. B. nesirūpino, girtavo, nukentėjusioji neturėjo jaukios ir saugios aplinkos, dėl ko 2010-04-12 jai skirta laikinoji globa ir ji apgyvendinta Lapių pagrindinės mokyklos globos grupėje (t. 1 b. l. 94).

Dėl paskirtos bausmės ir civilinio ieškinio

Nuteistojo gynėjas ir nuteistasis savo apeliaciniuose skunduose prašo sušvelninti nuteistajam K. L. paskirtos bausmės dydį. Nuteistojo gynėjo nuomone, K. L. paskirtos bausmės žymiai viršija įstatyme nustatytus bausmių vidurkius, be to, K. L. yra patyręs sunkias galvos traumas, gyveno tiek materialine, tiek dvasine prasme skurdžioje aplinkoje, todėl paskyrus griežtą bausmę nebus įgyvendintas teisingumas, nepasiekti bausmės tikslai.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad bausmės nuteistajam K. L. paskirtos baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, nepažeidžiant BK 41 ir 54 straipsnių reikalavimų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

K. L. padaryta nusikalstama veika nukentėjusiosios I. B. atžvilgiu priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai. K. L. charakterizuojamas neigiamai – piktnaudžiavo alkoholiu, nukentėjusiąja nesirūpino, nusikalstamos veikos padarymo metu niekur nedirbo. Nuteistojo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamas veikas ji padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, K. L. atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šių aplinkybių visumą, motyvuotai ir pagrįstai K. L. paskyrė laisvės atėmimo bausmes, kurių dydį nustatė didesnį, nei baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijoje numatytos bausmės vidurkis.

Nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo prašymo atsižvelgti į nuteistojo psichinės sveikatos būklę, jo aplinką. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos išvadoje konstatuota, jog K. L. jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo metu lėtiniu psichikos sutrikimu nesirgo ir nebuvo laikino psichikos veiklos sutrikimo būsenoje dėl psichikos būklės jis galėjo visiškai suvokti pavojingą nusikalstamų veikų pobūdį (savo veiksmų esmę) ir valdyti savo veiksmus, be to, šiuo metu lėtiniu psichikos susirgimu neserga (t. 2 b. l. 64-66). Atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra aplinkybės, parodančios teismui tuos teigiamus momentus, kurie mažina nusikalstamos veikos ar ją padariusio asmens pavojingumą ir leidžia švelninti baudžiamąją atsakomybę. BK 59 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybių, mažinančių nusikalstamos veikos ar kaltininko asmenybės pavojingumą, sąrašas. BK 59 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančia ir tokią aplinkybę, kuri nėra nurodyta šio straipsnio 1 dalyje. Tai reiškia, kad atsakomybę lengvinančių aplinkybių sąrašas nėra išsamus, teismas turi teisę pripažinti lengvinančiomis ir kitas aplinkybes, kurios parodo mažesnį padarytos nusikalstamos veikos ar kaltininko asmenybės pavojingumą. Teismų praktikoje tokiomis aplinkybėmis pripažįstamos sunki liga, nepriekaištingas elgesys ir pan. Šiuo atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad ta aplinkybė, jog nuteistasis tiek dvasine, tiek materialine prasme gyveno skurdžioje aplinkoje, nėra tokia išskirtinė aplinkybė, leidžianti konstatuoti, jog K. L. padarytos nusikalstamos veikos ar jo asmenybė yra mažesnio pavojingumo. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog K. L. paskirtosios laisvės atėmimo bausmės už atskiras nusikalstamas veikas ir galutinė subendrinta bausmė nelaikytinos akivaizdžiai per griežtomis, todėl jų švelninti nėra teisinio pagrindo.

Apeliantai nesutinka ir su priteistu neturtinės žalos dydžiu. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į nuteistojo turtinę padėtį, nesilaikė šalių lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principų. Nuteistasis prašo atsižvelgti į jo galimybes susirasti darbą, sveikatą ir amžių, taip pat į tai, jog jis rūpinasi savo keturiais vaikais. Nuteistojo ir jo gynėjo argumentai iš dalies pagrįsti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsniu, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas įvertino nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, atsižvelgė į nusikalstamos veikos pasekmes (šių pasekmių mažinimui reikalinga teikti ilgalaikę psichologinę pagalbą). Remdamasis šiomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas neturtinės žalos dydį nustatė 50000 Lt sumai. Tačiau ši suma, teisėjų kolegijos nuomone, nevisiškai atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei susiklosčiusią teismų praktiką, nes teismas įvertino ne visas šiuo atveju reikšmingas aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje, motyvuodamas nustatomą neturtinės žalos dydį, nurodė, kad nuteistojo nusikalstamais veiksmais sukeltos pasekmės darys įtaką mažametės tolimesniam vystymuisi ir socializacijai. Tai rodo, kad teismas atsižvelgė ne tik į šiuo metu nustatytas faktines aplinkybes, bet įvertino ir tai, kokių pasekmių nukentėjusiajai gali kilti ateityje. Toks vertinimas neteisingas ir neatitinka įstatymo reikalavimų. Teismas negali remtis prielaidomis ar spėjimais. Jei vėliau, išnagrinėjus šią bylą, iš tiesų nukentėjusiajai kiltų sunkesnių padarinių, nei šiuo metu konstatuotieji, ji turėtų teisę kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka ir reikalauti atlyginti padarytą žalą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad priteista 50000 Lt neturtinės žalos suma nevisiškai atitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijus bei teismų praktiką, todėl ši suma mažintina.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. birželio 15 d. nuosprendį pakeisti.

Nukentėjusiosios I. B. naudai priteistos neturtinės žalos dydį sumažinti iki 30000 Lt.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.