Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Viktoras Preikšas Baudžiamoji byla Nr. 1A-388-327-2014

Teisėja Tomas Ridikas Teisminio proceso Nr. 1-79-1-00378-2012-1

2014 m. gegužės 5 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Vik­to­ro Preikšo (kole­gi­jos pirmininkas), Giedriaus Endriukaičio ir Valdo Vitunsko, sekre­to­riau­jant Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Gitanai Kaupei, nuteistajam G. V., jo gynėjui ad­vo­ka­tui Valerijui Karpovui, viešame teismo po­sė­dy­je apeliacine tvarka išnagrinėjo bau­džiamąją bylą pagal nuteistojo G. V. apeliacinį skundą dėl Prienų ra­jo­no apylinkės teismo 2014 m. vasario 11 d. nuosprendžio, kuriuo G. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lie­tu­vos Respublikos bau­džia­mo­jo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, galiojusi iki 2013-07-12) šešių mėnesių laisvės apri­bo­ji­mo bausme, įpareigojant visą bausmės laiką būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu.

Vadovaujantis BK 65 str. ir 66 str., Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (to­liau – BPK) 140 str. 9 d. ir 141 str. 1 d., į bausmės laiką įskaitytas G. V. laikinajame su­lai­kyme išbūtas laikas nuo 2012 m. rugsėjo 3 d. iki 2012 m. rugsėjo 4 d., ir laikas, išbūtas atliekant sta­cionarią teismo psichiatrijos/psichologijos ekspertizę VTPT prie SAM Utenos ekspertiniame skyriuje nuo 2013 m. gegužės 15 d. iki 2013 m. birželio 10 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. V. nuteistas už tai, kad 2012 m. rugsėjo 3 d., apie 9.30 val., (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo virtuvėje, tarpusavio konflikto metu marčiai L. V. ranka sudavė vieną smūgį kumščiu į veido sritį, tuo L. V. padarydamas nežy­mų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodine kraujosruva smakro kairėje pusėje.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais mo­ty­vais.

Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo G. V. ape­liacinis skundas atmetamas.

Apeliaciniame skunde ginčijamas nu­si­kals­tamos veikos pa­da­ry­mo faktas, tvirtinama, kad teismas pažeidė įrodymų leistinumo ir vertinimo taisykles.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bau­džia­mąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo nusikalstamą vei­ką, skirdamas G. V. bausmę laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str.

Teismas skundžiamu nuos­pren­džiu pripažindamas G. V. kaltu rėmėsi įstatymo nu­s­ta­tyta tvarka ikiteis­mi­nio tyrimo metu su­rink­tais ir teis­minio bylos nagrinėjimo metu patikrintais duo­menimis. Teismas nuos­prendyje nuo­sek­liai išdėstė, išanalizavo ir įver­tino įro­dymus, bei padarė išvadas, atitinkančias faktines aplinkybes. BPK 20 str. 5 d. nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, va­do­vaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus, teismas įsitikina, ar įrodymai yra patikimi, ar nesu­klastoti ir ar gauti įstatymo nustatyta tvarka. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įro­dy­mų visuma.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad G. V. tarpusavio konflikto metu ranka su­davė vieną smūgį L. V. į veidą. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs nukentėjusiosios pa­rodymus apie G. V. jai suduotą smūgį, liudytojos R. V., kuriai nukentėjusioji iš karto po konflikto telefonu pranešė apie gautą smūgį, ir kuri po pusvalandžio atvykusi į namus matė paraudusį L. V. žandą, parodymus, liudytojo R. P., policijos pareigūno, atvy­ku­sio į įvykio vietą ir išklausiusio nukentėjusiąją bei mačiusio paraudimą jos veide, parodymus, teis­mo medicinos specialisto išvadą apie sužalojimo pobūdį ir sunkumą, nukentėjusiosios pateiktą garso įrašą. Teismas neturėjo jokio pa­grindo netikėti nukentėjusiosios ir liudytojų paro­dy­mais. Tokių aplinkybių nenurodyta ir apeliaciniame skunde. Iš nuteistojo buvusios sutuoktinės parodymų matyti, kad nukentėjusiosios ir nuteistojo santykiai niekada nebuvo geri, kad nuteistasis savo mar­čios L. V. netoleravo, ši stengėsi vengti susitikimų su juo.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apylinkės teismas nuosprendyje neleistinai rėmėsi nu­kentė­ju­sio­sios pateiktu garso įrašu. Šiuo aspektu skunde nurodytoje Šiaulių apygardos teismo nutartyje Nr. 1A-111-300/2009 tik konstatuota, kad pirmos instancijos teismas, vertindamas įro­dy­mus (tarp jų ir svetimoje privačioje valdoje darytą garso įrašą), BPK reikalavimų nepažeidė. Ape­lia­ciniame skunde nurodytoje Visuomenės informavimo įstatymo normoje (13 str. 1 d. 1 p.) įtvirtinta, kad draudžiama be asmens sutikimo filmuoti, fotografuoti, daryti garso ir vaizdo įrašus fizinio as­mens gyvenamojoje patalpoje, fizinio asmens privačioje namų valdoje ir jai priklausančioje ap­tver­toje ar kitaip aiškiai pažymėtoje teritorijoje, nepaisant to, ar tas asmuo yra nurodytose vietose. Nors byloje nėra įrodymų apie tai, kam priklauso gyvenamasis namas, kuriame vyko nuteistojo ir nuken­tė­jusiosios konfliktas, duomenų apie nukentėjusiosios gyvenamosios vietos deklaravimą, iš nu­ken­tė­jusiosios ir liudytojos R. V., buvusios nuteistojo sutuoktinės, parodymų matyti, kad nukentėjusioji yra nuteistojo marti ir su šeima gyvena šiuose namuose, bendrai naudojasi virtuve, kurioje ir vyko konfliktas dėl apmokėjimo už bendrą naudojimąsi dujomis. Šiomis aplin­ky­bėmis pripažintina, kad garso įrašą nukentėjusioji darė savo gyvenamojoje patalpoje, todėl nuro­dy­tas Vi­suomenės informavimo įstatymo draudimas jai netaikytinas.

Kaip matyti iš nukentėjusiosios teismui pateikto garso įrašo turinio, jame girdėti vyro ir moters pokalbis ir barnis dėl apmokėjimo už dujas, triukšmas, vaiko verksmas. Šiam įrodymui apy­linkės teismas nesuteikė išskirtinės ir lemiamos reikšmės, jį vertino kartu su kitais aukščiau pami­nė­tais įrodymais, prieštaravimų tarp jų nenustatė ir išvadą dėl G. V. kaltės padarius inkri­mi­nuo­tą nusikalstamą veiką padarė iš byloje surinktų įrodymų visumos, o ne pavienių bylos duomenų. Apeliacinės instancijos teisėjų ko­le­gija sprendžia, kad apylinkės teismas tinkamai atliko įrodymų tyrimą ir tinkamai vykdė įrodymų vertinimo taisykles. Kolegija neturi pagrindo teigti, kad šioje by­lo­je, vertindamas įrodymus, apy­linkės teismas pažeidė BPK reikalavimus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra pagrindo daryti išvadą, kad nukentėjusioji tyčia provokavo konfliktą, pasiruošusi jį įrašyti jo garsą. Kaip matyti iš garso įrašo turinio ir nukentėjusiosios parodymų, tarp G. V. ir nukentėjusiosios vyko bui­ti­nio pobūdžio ginčas. Net ir pripažinus, kad ginčo iniciatorė buvo nukentėjusioji L. V., nu­si­kaltimo sudėtį sudaro nukentėjusiajai padarytas sveikatos sutrikdymas, o ne barnis ir jo prie­žas­tis, ir ši aplinkybė nepašalina G. V. atsakomybės už inkriminuotą nusikaltimą.

G. V. padarė tyčinę nusikalstamą veiką, kuri pagal pavojingumo laipsnį priskiriama nesunkių nu­si­kaltimų kategorijai (BK 11 str. 3 d.). Jo atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sun­kinančių ap­linkybė nenustatyta. Bylos duomenimis nustatyta, kad G. V. praeityje neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, nedirba, yra registruotas darbo biržoje. Nustatydamas laisvės apribojimo bausmę ir jos trukmę apylinkės teismas įvertino visas aplin­ky­bes, kurias pri­valoma vertinti skiriant bausmę, va­do­vavosi ben­drai­siais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 str.) ir BK 140 str. 1 d. ir BK 48 str. normoje numatytos bausmės rūšies ribomis.

Teisėjų kolegija nenustatė, kad by­loje iki­teis­mi­nio tyrimo ir teisminio nagri­nė­ji­mo me­tu būtų pa­da­ry­ti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų su­var­žytos įstatymų garan­tuotos nu­teistojo teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Apy­lin­kės teismas ap­kal­tinamajame nuosprendyje išva­das dėl nuteistojo kal­tės, bausmės rūšies ir jos dy­džio pagrindė bylos duomenimis ir pakankamai moty­vavo, todėl nuosprendis pa­lie­kamas ga­lioti nepa­keistas, o ape­lia­ci­nis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo G. V. apeliacinį skun­dą atmesti.