Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Laimantas Misiūnas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. V. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. gegužės 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1192-488/2023 dėl žalos atlyginimo ir užstato pripažinimo prievolės užtikrinimo sandoriu pagal ieškovo A. V. ieškinį atsakovui A. D. ir trečiajam asmeniui A. S., kuria ieškovo A. V. ieškinys paliktas nenagrinėtas, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo A. V. ieškinį atsakovui A. D. ir trečiajam asmeniui A. S. dėl žalos atlyginimo priteisimo ir užstato pripažinimo prievolės užtikrinimo sandoriu.

2. 2023 m. balandžio 25 d. pirmosios instancijos teisme buvo gautas trečiojo asmens A. S. prašymas dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu, kuriuo trečiasis asmuo prašė palikti ieškinį nenagrinėtą kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams.

3. Trečiasis asmuo nurodė ir jo atstovas parengiamajame posėdyje paaiškino, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje vyksta ginčas dėl istorinio vienetinio „(duomenys neskelbtini)“ automobilio, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Automobilis). Vieninteliu atsakovu šioje byloje yra patrauktas Ukrainos pilietis A. D., gim. (duomenys neskelbtini), kuris neturi jokios gyvenamosios vietos Lietuvoje. Duomenų, kad jis turėtų leidimą gyventi Lietuvoje nėra. Pagal atsakovo gyvenamosios vietos teismingumo principą, šioje byloje pareikštas ieškinys paliktinas nenagrinėtas, kadangi jis yra neteismingas Panevėžio apylinkės teismui ir apskritai Lietuvos teismams. Ieškovas turi teisę pareikšti tokį ieškinį kompetentingame Ukrainos teisme.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2023 m. gegužės 2 d. nutartimi trečiojo asmens A. S. prašymą dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu tenkino, ieškovo A. V. ieškinį dėl žalos atlyginimo ir užstato pripažinimo prievolės užtikrinimo sandoriu pareikštą atsakovui A. D. paliko nenagrinėtą; taip pat nutarė grąžinti ieškovo sumokėtą žyminį mokestį.

5. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog civilinė byla neteisminga Lietuvos Respublikos teismams ir priklauso Ukrainos teismų jurisdikcijai.

6. Skundžiamoje nutartyje teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos ir Ukrainos Teisinės pagalbos sutarties, Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuotos 1993 m. liepos 7 d., 32 straipsnio 2 punkte nurodoma, kad nuosavybės teisę į transporto priemones, kurios registruotinos valstybiniuose rejestruose, reguliuoja įstatymai Susitariančios Šalies, kurios teritorijoje yra transporto priemonę įregistravusi įstaiga.

7. Nagrinėjamu atveju ieškovas atsakovo A. D. gyvenamąją vietą nurodė Į(duomenys neskelbtini), arba (duomenys neskelbtini), tačiau byloje nėra duomenų patvirtinančių nurodytas aplinkybes dėl atsakovo paskutinės žinomosios gyvenamosios vietos. Atsakovas Lietuvoje nėra deklaravęs gyvenamosios vietos. Jis nėra Lietuvos pilietis, leidimo gyventi Lietuvoje neturi. Procesiniai dokumentai ieškovo nurodytu atsakovo adresu jam yra neįteikiami. Ieškovas nurodė, kad ginčo automobilį „(duomenys neskelbtini)“, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), jis įsigijo iš JAV aukciono. Šis automobilis Lietuvos Respublikoje nebuvo registruotas. Ieškovas nurodė, kad tarp jo ir atsakovo buvo sudarytas žodinis minėto automobilio pirkimo pardavimo sandoris ir automobilis buvo perduotas atsakovui. Duomenų, kad automobilis buvo registruotas atsakovo vardu Lietuvos Respublikoje byloje nėra. Ikiteisminio tyrimo duomenimis nustatyta, kad ginčo automobilį ieškovas perdavė atsakovui ir leido jį išvežti iš Lietuvos.

8. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nesant byloje neginčytinų duomenų apie Lietuvos Respublikoje tarp šalių įvykusį sandorį, kurio pasėkoje šalims atsirado prievolės ir ieškovas dėl to reiškia ieškinį dėl patirtos žalos bei užstato pripažinimo prievolės užtikrinimo sandoriu, bei ginčo automobiliui „(duomenys neskelbtini)“, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) nesant registruotam Lietuvos Respublikoje, siekiant nepažeisti nei vienos proceso šalies – nei ieškovo, nei atsakovo teisės žinoti ir dalyvauti procese, tikslingiausia taikyti Lietuvos Respublikos ir Ukrainos Teisinės pagalbos sutarties (toliau – ir Sutartis), Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuotos 1993 m. liepos 7 d., 33 straipsnio 3 punkte nurodyta alternatyvą, kuri nurodo, kad Nukentėjusysis (šiuo atveju ieškovas) taip pat gali pareikšti ieškinį teisme tos susitariančios šalies, kurios teritorijoje atsakovas turi gyvenamąją vieta.

III. Atskirojo skundo argumentai

9. Atskiruoju skundu ieškovas A. V. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. gegužės 2 d. ir pavesti ieškovo ieškinį nagrinėti iš naujo kaip teismingą Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmams.

9.1. Nurodo, kad priimdamas skundžiamą nutartį pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į byloje esančius įrodymus apie atsakovo vykdomą veiklą Lietuvos Respublikoje, jo verslo ryšius, jo dalyvavimą ikiteisminiuose procesuose (duomenys neskelbtini), pareiškimų rašymą ir pateikimą, parodymų teikimą tyrėjai, duomenų teikimą Valstybės registrams, ūkinės veiklos vykdymą, akcijų (turto) turėjimą, veiklos vietos nurodymą sutartyse, be to visiškai nebuvo atsižvelgta, kad atsakovas tiesiogiai dalyvavo ginčo prekės užvaldyme ir pan.

9.2. Atskirajame skunde pabrėžiama, jog sutartis tarp ginčo šalių nebuvo pasirašyta, A. D. automobilį iš A. V. paėmė apgaulės būdu, kaip vėliau paaiškėjo, siekdamas automobilį už skolas perduoti (duomenys neskelbtini) gyvenančiam asmeniui. Todėl byla yra teisminga Lietuvos Respublikos teismui. Vertinant šį sutarties punktą dėl bylos teismingumo, visiškai aišku, kad teisė pasirinkti, kurioje šalyje turi būti nagrinėjama byla, priklauso nukentėjusiam asmeniui, o ne asmeniui, kuris padarė žalą.

9.3. Apeliantas nurodo, jog iš į bylą pateiktų įrodymų (dokumentų) yra matyti, kad automobilis „(duomenys neskelbtini)“ yra įsigytas ieškovo, jis jam faktiškai priklauso, buvo atgabentas į Lietuvos Respubliką, išmuitintas ir nepriklausomai nuo to, ar buvo registruotas registre, ar ne, jo nuosavybės teisės nėra paneigtos. Be to, turto buvimo vieta bei prievolės kilimo vieta yra aiškiai nustatyta ir apibrėžta, tai šio turto savininko buvimo vieta Lietuvos Respublikoje, todėl nesutiktina su teismo argumentais, jog prievolės atsiradimo ir įvykdymo vieta nesudaro pagrindo bylą nagrinėti Lietuvos teismuose.

9.4. Lietuvos Respublikos ir Ukrainos Teisinės pagalbos sutarties 33 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad nuosavybės teisę į transporto priemones, kurios registruotinos valstybiniuose registruose, reguliuoja įstatymai Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje yra transporto priemonę įregistravusi įstaiga. Šios sutarties 32 straipsnyje numatyta, kad sandorio formą nustato sandorio sudarymo vietos įstatymai. Tai pat sutarties 33 straipsnyje numatyta, kad prievolės atlyginti žalą nustatomos pagal įstatymus Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą, išskyrus prievoles, kylančias iš sutarčių ir kitų teisėtų veiksmų. Jeigu padariusysis žalą ir nukentėjusysis yra vienos Susitariančiosios Šalies piliečiai, taikomi Susitariančiosios Šalies, kurios teisme gautas pareiškimas, įstatymai. Šio straipsnio 1 ir 2 punktuose nurodytose bylose priimti sprendimus kompetentingas teismas tos Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą. Nukentėjusysis taip pat gali pareikšti ieškinį teisme tos Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje atsakovas turi gyvenamąją vietą, tačiau šalies, kurioje turi būti nagrinėjamas ginčas, pasirinkimo teisė priklauso ieškovui.

9.5. Taigi, remiantis susitarimo nuostatomis yra akivaizdu, kad byla nagrinėtina Lietuvos Respublikos teismuose, nes turtas jau buvo Lietuvoje, jis įsigytas ieškovo ir iki šiol jam priklauso nuosavybės teisėmis (tai patvirtina į bylą pateikti dokumentai), turto paskutinė „techninė“ registracija ir fizinė faktinės buvimo vietos atžyma (išmuitinimas ir patalpinimas į aikštelė) buvo Lietuvoje, (duomenys neskelbtini) mieste, šio turto netekimas (jo pasisavinimas ir negrąžinimas) bei žalos padarymas taip pat įvyko Lietuvoje, žala padaryta ieškovui, kuris yra teisėtas šio turto savininkas ir yra Lietuvos pilietis. Tai byloje įrodytos aplinkybės, kurių papildomai įrodinėti nereikia, bylos šalys šių aplinkybių neginčija.

9.6. Apeliantas pabrėžia, jog byloje užfiksuoti duomenys, kad A. D. yra Lietuvos Respublikos įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ savininkas nuo 2012 metų ir vykdo veiklą, Lietuvos Respublikoje turi turto, savo gyvenamąją ir veiklos vietą yra nurodęs Vilniuje, šių įmonių veikla pagrinde buvo vykdoma Panevėžyje, trečiojo asmens atstovai patys savo iniciatyva šį adresą civilinėje byloje Nr.e2-888-925/2023 nurodė kaip paskutinę žinomą A. D. gyvenamąją vietą, registrų centro duomenimis jo telefono numeris yra lietuviškas, paneigia teismo argumentus dėl bylos teismingumo ne Lietuvos teismams.

9.7. Papildomai pabrėžiama, kad ieškinys pareikštas Lietuvos Respublikos teisme ir jame turi būti nagrinėjamas dėl to, kad žala padaryta ne Ukrainoje, o Lietuvos Respublikoje. Kita vertus byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovas gyventų Ukrainoje. Be to, teikiant pareiškimą (duomenys neskelbtini) policijos komisariatui atsakovas nurodė gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) mieste Latvijos Respublikoje, šie duomenys taip pat yra byloje. Iš bylos medžiagos aiškiai matyti, kad didesnė tikimybė yra ta, kad vis dėl to atsakovas yra faktiškai deklaravęs savo buvimo vietą Lietuvoje, sieja save su šia šalimi ir tokios aplinkybės pagristai leidžia bylą nagrinėti Lietuvos Respublikos teisme.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 338 straipsnį atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK III dalies XVI skyriaus antrajame skirsnyje nustatytas išimtis. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas.

11. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria ieškovo pareikštas ieškinys paliktas nenagrinėtas kaip neteismingas Lietuvos Respublikos teismams, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

12. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nesant byloje neginčytinų duomenų apie Lietuvos Respublikoje tarp šalių įvykusį sandorį, kurio pasėkoje šalims atsirado prievolės ir ieškovas dėl to reiškia ieškinį dėl patirtos žalos atlyginimo bei užstato pripažinimo prievolės užtikrinimo sandoriu, bei ginčo automobiliui „(duomenys neskelbtini)“, Kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) nesant registruotam Lietuvos Respublikoje, siekiant nepažeisti nei vienos proceso šalies teisės žinoti ir dalyvauti procese, tikslingiausia taikyti Lietuvos Respublikos ir Ukrainos Teisinės pagalbos sutarties, Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuotos 1993 m. liepos 7 d., 33 straipsnio 3 punkte nurodyta alternatyvą, kuri nurodo, kad Nukentėjusysis (šiuo atveju ieškovas) taip pat gali pareikšti ieškinį teisme tos susitariančios šalies, kurios teritorijoje atsakovas turi gyvenamąją vieta.

13. Nagrinėjamu atveju pirmiausia pažymėtina tai, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas taikyti aptariamą Sutarties 33 straipsnio 3 punktą iš esmės nesirėmė jokiais konkrečiai duomenimis, leidžiančiais konstatuoti, jog atsakovas, kuris nors ir yra Ukrainos pilietis, turi gyvenamąją ir (ar) deklaruotą gyvenamąją vietą Ukrainoje, tačiau iš nagrinėjamoje civilinėje byloje bei Lietuvos informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, jog teismai civilinėse bylose, kuriose dalyvaujančiu byloje asmeniu yra A. D. jam procesinius dokumentus siuntė deklaruotos gyvenamosios vietos adresu bei buveinės adresu, kurie yra Lietuvoje. Negana to, Sutarties 33 straipsnio 1 punkte įtvirtina, jog prievolės atlyginti žalą nustatomos pagal įstatymus Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą, išskyrus prievoles, kylančias iš sutarčių ir kitų teisėtų veiksmų, o skundžiamoje nutartyje nurodyta galimybė nukentėjusiam asmeniui reikšti ieškinį teisme tos Susitariančios Šalies, kurios teritorijoje atsakovas turi gyvenamąją vietą yra tik papildoma alternatyva nukentėjusiam asmeniui rinktis, tačiau ne imperatyvi nuostata, juo labiau kai byloje nėra jokių konkrečių duomenų apie atsakovo gyvenamąją vietą būtent Ukrainoje, o ieškovas nurodė paskutinę žinomą atsakovo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje bei atsakovui priklausančios įmonės, registruotos Lietuvoje, adresą, o ginčo transporto priemonė tretiesiems asmenims pirmiausia buvo perleista Lietuvos Respublikoje.

14. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, jog ieškovas pateiktame ieškinyje bei kituose procesiniuose dokumentuose nuosekliai tvirtino aplinkybes, jog ginčo automobilis per tarpininkus buvo įsigytas būtent jo paties iš JAV aukciono ir atgabentas į Lietuvos Respubliką, kur buvo restauruojamas, laikomas bei iš kur atsakovas šią transporto priemonę pasiėmė neva norėdamas ją parodyti kitose šalyse esantiems potencialiems pirkėjams.

15. Papildomai apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje trečiuoju asmeniu yra įtrauktas A. S., kuris 2023 m. balandžio 25 d. pateikė prašymą palikti ieškinį nenagrinėtą tuo pagrindu, jog atsakovas neturi gyvenamosios vietos Lietuvoje. Tačiau, kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ esančių duomenų, Vilniaus miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla pagal A. S. ieškinį dėl automobilio pirkimo pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, ieškovo nuosavybės teisių pripažinimo, restitucijos taikymo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kurioje vienu iš atsakovų yra nurodytas A. D., o jo gyvenamoji vieta yra nurodoma Lietuvos Respublikoje.

16. Taigi, apibendrindamas pirmiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju byloje esantys įrodymai neleidžia konstatuoti, jog atsakovo A. D. gyvenamoji vieta yra Ukrainoje, o įvykęs veiksmas ar kitokia aplinkybė tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą, kaip tą numato Sutarties 33 straipsnio 3 punkto nuostatos, įvyko ne Lietuvos Respublikoje.

17. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytą, yra pagrindas pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nepagrįstai sprendė, jog įvykusio veiksmo bei kilusio ginčo nagrinėjimas yra labiau susijęs su Ukrainos teritorija, kaip tai apibrėžiama Sutarties 33 straipsnio 3 punkto nuostatose, dėl ko Lietuvos teismai nėra kompetentingi nagrinėti ieškovo pareikšto ieškinio. Dėl išdėstyto skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra naikinama ir klausimas grąžinamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. gegužės 2 d. nutartį panaikinti ir trečiojo asmens A. S. prašymą dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.