Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš Irenos Varžinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Čekanauskienės ir Dalytės Zlatkuvienės,

dalyvaujant pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, atstovui prokurorui Remigijui Senkui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, A. B., G. B., G. K., A. D., tretiesiems suinteresuotiems asmenims S. D., D. Š. dėl sprendimų panaikinimo, paveldėjimo teisės liudijimų, sandorio pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Nagrinėjamojoje byloje sprendžiamas ginčas dėl pareiškėjo pareiškime pareikštų reikalavimų:

panaikinti Utenos apskrities viršininko administracijos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr.13-29286 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei G. K.“;

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimo dalis reikalavimų tenkintina, dalis bylos nutrauktina.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 3 dalies 3 punktą, teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal prokuroro, administravimo subjektų, valstybės kontrolės pareigūnų, kitų valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ar fizinių asmenų kreipimąsi įstatymų nustatytais atvejais dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo. Lietuvos įstatymų leidėjas nepateikia viešojo intereso apibrėžimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas suteikia teisę prokurorui spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti administracinę bylą, ar ne, tačiau galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis administracinę bylą, iškeltą pagal prokuroro prašymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007). Taikant ABTĮ, viešasis interesas suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o asmens teisė ginti viešąjį interesą administracinių bylų teisenoje apibrėžiama kaip įstatymu numatytų asmenų teisė įstatymo numatytais atvejais kreiptis į administracinį teismą ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1542-13). Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į valstybinės reikšmės vidaus vandenis, kurie pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, yra išimtinė valstybės nuosavybė, t. y. pareiškėjas kreipėsi dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos saugomo intereso, priklausančio visuomenei. Valstybinės reikšmės vidaus vandenų apsauga ir disponavimo jais teisėtumo klausimas yra neabejotinai susijęs su visuomenės, t. y. viešuoju interesu.

Siekiant išspręsti kilusį ginčą, būtina nustatyti, ar pagrįstai ginčijamais sprendimais atkuriant nuosavybės teises G. K. ir V. K., jiems buvo perduotas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertės turėtajam vandens telkinio – (duomenys neskelbtini) ežero dalys. Pažymėtina, jog byloje nėra ginčo, kad G. K. ir V. K. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į vandens telkinį, o vandens telkinys, į kurį jie turėjo teisę atkurti nuosavybės teises, yra valstybės išperkamas.

Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės vidaus vandenys. Toks teisinis reglamentavimas įtvirtintas ir kituose įstatymuose: Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punkte (2004-01-27 įstatymo Nr. IX-1983 redakcija, galiojanti nuo 2004-02-21 iki šiol), pagal kurį Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta 1-9 punktuose išvardytiems objektams, tarp jų valstybinės reikšmės vidaus vandenims, taip pat Vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią, valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso požeminiai vandens telkiniai ir valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai. Pagal CK 4.7 straipsnio nuostatas, išimtine valstybės nuosavybe valstybei priklausantys daiktai yra išimti iš civilinės apyvartos. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo redakcijos, galiojančios nuo 1997 m. liepos 23 d., 14 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad vandens telkiniai neprivatizuojami, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės vidaus vandenims, pagal Žemės įstatymo 6 straipsnio 2 dalį Lietuvos valstybei išimtine tvarka priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), aiškindamas Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtintą nuostatą dėl Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausančių objektų, yra konstatavęs, jog jie nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis; valstybė negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai pati Konstitucija tai leidžia (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas).

Pagal Vandens įstatymo 3 straipsnio 40 dalį, vanduo – aplinkos dalis, apimanti Lietuvos Respublikos paviršiniuose ir požeminiuose vandens telkiniuose esantį vandenį, o šio straipsnio 18 dalyje paviršinis vandens telkinys apibrėžiamas kaip indentifikuota reikšminga vandens aplinkos dalis, esanti žemės paviršiuje, tai yra: upė ar jos dalis, kanalas, ežeras, tvenkinys, kūdra, rekultivuotas į vandens telkinį karjeras. Kriterijai, kuriais vadovaujantis paviršiniai vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, nustatyti įstatymu, o būtent Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1-9 punktais (2009 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. XI-580 redakcija, galiojanti nuo 2009 m. gruodžio 28d.). Vandens įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad paviršinių vandens telkinių įrašymo į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą ir išbraukimo iš šio sąrašo tvarką nustato ir valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą tvirtina Vyriausybė pagal šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus. Į Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą neįtraukiami paviršiniai vandens telkiniai, kurie nors ir atitinka šio straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, tačiau teisės aktų nustatyta tvarka yra įgyti privačion nuosavybėn iki šio įstatymo įsigaliojimo. Vandens įstatymas buvo priimtas 1997-10-21 Nr. VIII-474, įsigaliojo nuo 1997-11-19.

Taigi, pagal aukščiau nurodytąjį teisinį reglamentavimą, valstybinės reikšmės vidaus vandenims priskiriami paviršiniai vandens telkiniai – ežerai, jeigu jie atitinka bent vieną iš Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1-9 punktuose nurodytąjį kriterijų, tarp jų – iki 1940 metų priklausę valstybei nuosavybės teise (4 straipsnio 2 dalies 9 punktas), ir jie teisės aktų nustatyta tvarka nėra įsigyti privačion nuosavybėn iki 1997-11-19. Toks teisės normų aiškinimas pateiktas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-1446-261/2017.

Byloje pateikti archyviniai dokumentai: Utenos apskrities žemės rūšiavimo komisijos Vyriausiajai žemės rūšiavimo komisijai 1930-05-28 raštu Nr.142 pateikto Utenos apskrities Vyžuonų valsčiaus Melaikių seniūnijos mokesniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašas, Utenos apskrities Vyžuonų valsčiaus Gaižiūnų kaimo žemės išskirstymo vienkiemiais 1932 planas, patvirtintas 1933-01-10, Utenos Miškų urėdijos valstybinių vandenų sąrašas, sudarytas Miškų departamento 1937-02-25 raštu Nr.4047 patvirtina, kad ežeras (duomenys neskelbtini) iki 1940 m. nuosavybės teise priklausė valstybei, jis iki 1997-11-19 privačion nuosavybėn teisės aktų nustatyta tvarka perleistas nebuvo, todėl pagal Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punkto ir 4 straipsnio 3 dalies nuostatas priskirtinas valstybinės reikšmės vidaus vandenims.

Aukščiau išdėstytų faktinių aplinkybių bei teisinio reglamentavimo pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad (duomenys neskelbtini) ežeras, kurio dalys, kaip lygiavertės turėtajam vandens telkiniui, buvo perduota neatlygintinai nuosavybėn ginčijamais sprendimais atkuriant nuosavybės teises G. K. ir V. K., šių sprendimų priėmimo dienai turėjo valstybinės reikšmės vidaus vandenų statusą ir priklausė valstybei išimtinės nuosavybės teise, todėl negalėjo būti privačios nuosavybės teisės objektu ir privatizuotas. Atsakovė- NŽT, priimdama ginčijamus sprendimus atkurti nuosavybės teises, pažeidė imperatyvias įstatymų normas, draudžiančias valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantį valstybinės reikšmės vandens telkinį perleisti privačion nuosavybėn, todėl ginčijami sprendimai naikintini kaip savo turiniu prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog ginant viešąjį interesą yra svarbu panaikinti visus teisės aktus, kurie laikytini neteisėtų veiksmų teisinėmis pasekmėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-65/2009). Pareiškėjo reikalavimas pripažinti negaliojančia ir panaikinti 2012-05-29 dovanojimo sutartį laikytinas išvestiniu reikalavimu iš pagrindinio reikalavimo panaikinti ginčijamą 2009-11-12 sprendimą Nr.13-29286, todėl patenkinus pareiškėjo pareiškimo pagrindinį reikalavimą, tenkintinas ir išvestinis reikalavimas dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia bei panaikinimo.

Pareiškėjas prašo taikyti restituciją. Panaikinus administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-662/2004; 2006 m. gegužės 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-328/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-149/2007; 2010 m. vasario 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-47/2010; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-518/2011). Atsižvelgus į tai, kad atkuriant nuosavybės teises į vandens telkinį, privačion nuosavybėn buvo perleistas Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausantis ežeras, priskiriamas valstybinės reikšmės vidaus vandenims, restitucija taikoma natūra, grąžinant valstybės nuosavybėn neteisėtai perleistą turtą.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, asmenims, kuriems neteisėtais administraciniais aktais atkurtos nuosavybės teisės į valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantį turtą, ar jų paveldėtojams pirkimo-pardavimo sandoriais perleidus turtą, restitucija šių asmenų atžvilgiu netaikoma (2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012). Analogiškas restituciją reguliuojančių teisės normų aiškinimas yra pateiktas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2017 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-837-525/2017). Sprendžiant restitucijos taikymo nagrinėjamoje byloje klausimą, atsižvelgiama į tai, kad neturėdama intereso disponuoti įgytu turtu ir išreiškusi valią pakeisti turto rūšį, atsakovė G. K. jai priklausančią (duomenys neskelbtini) ežero dalį perleido atsakovui A. D.. Remiantis restituciją reglamentuojančiomis teisės normomis ir atsižvelgus į jų taikymo aiškinimą, G. K. nuosavybės teisių atkūrimo procesas pripažįstamas baigtu (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Paskutinis turto įgijėjas A. D. įpareigojamas Lietuvos valstybei grąžinti ežero (duomenys neskelbtini) dalį (CK 1.80 straipsnio 2 ir 3 dalys, 6.145 straipsnis).

Teismo posėdyje prokuroras išreiškė savo poziciją, jog valstybei grąžinamo turto savininkui A. D. Lietuvos valstybė, atstovaujama NŽT, turėtų atlyginti valstybei grąžinamo turto vertę pagal Nekilnojamojo turto registre užfiksuotą indeksuotą žemės sklypo vertę.

Nagrinėjamu atveju svarbu ir tai, kad prokuroras, gindamas viešąjį interesą, G. F. sąžiningumo įsigyjant ginčo žemės sklypą neginčijo. Byloje taip pat nėra duomenų, kad šis asmuo būtų galėjęs numatyti su žemės sklypu susijusius sunkumus, pasinaudoti savo privilegijuota padėtimi, ar kokiu nors kitu būdu elgęsis neteisėtai. Nurodytų argumentų pagrindu darytina išvada, kad prokuroras, gindamas viešąjį interesą, pradėjo šį procesą, iš esmės siekdamas ištaisyti valdžios institucijų padarytą klaidą.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 1 protokolo 1 straipsnis skelbia, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje, taikant Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį, akcentuojama, kad bet koks valdžios institucijų trukdymas naudotis nuosavybe turi būti teisėtas, būtinas visuomenės interesams ir siekiant teisėto tikslo tokiomis priemonėmis, kurios būtų proporcingos siekiamam tikslui (2006 m. gegužės 30 d. sprendimas byloje D. ir A. prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 1262/02) 27 par., 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje M. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 10373/05) 49-50 par., 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje P. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 38 par.). Naudojimosi nuosavybe apribojimas turi būti ne tik teisėtas ir siekti teisėto tikslo, bet ir atitikti proporcingumo reikalavimą. Privaloma užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp visuomenės bendrojo intereso poreikių ir asmens pagrindinių teisių apsaugos reikalavimų, o tokios teisingos pusiausvyros užtikrinimas yra būdingas visai Konvencijai. Reikiama pusiausvyra nebus užtikrinta, jei susijusiam asmeniui teks pernelyg didelė asmeninė našta (1982 m. rugsėjo 23 d. sprendimas byloje S. ir L. prieš Švediją (pareiškimai Nr. 7151/75 ir Nr. 7152/75) 69-74 par., 1999 m. spalio 28 d. sprendimas byloje B. prieš Rumuniją (pareiškimas Nr. 28342/95) 78 par., 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje P. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 49 par.). Kai taisomos valdžios institucijų padarytos klaidos, restitucijos proceso metu svarbu užtikrinti, kad senų pažeidimų atitaisymas nesukurtų naujos neproporcingos žalos. Kiekvienu atveju būtina atsižvelgti į individualias bylos aplinkybes, kad asmenys, kurie sąžiningai įsigijo nuosavybę, nepatirtų atsakomybės naštos, teisėtai tenkančios valstybei, konfiskavusiai tą nuosavybę (2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje P. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 50 par.). Bet kokios valstybės valdžios institucijos padarytos klaidos našta turi atitekti valstybei, o klaidos neturėtų būti ištaisomos nuo tų klaidų nukentėjusių asmenų sąskaita (2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje P. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 70 par.). Konvencija turi būti taikoma ir aiškinama tokiu būdu, kad teisės ir laisvės, kurias ji garantuoja, būtų praktiškos ir efektyvios, o ne teorinės ir iliuzinės (2005 m. lapkričio 10 d. sprendimas byloje L. S. prieš Turkiją (pareiškimas Nr. 44774/98) 136 par.).

Dėl netinkamo valdžios institucijų veikimo panaikinus ginčijamus administracinius aktus, restitucija turi būti taikoma taip, kad nepaneigtų asmens teisių į nuosavybės apsaugą, asmens teisių į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą. Valstybė turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius, o susijusiam fiziniam asmeniui turi būti taikomi minimaliai negatyvūs turto sugrąžinimo valstybės nuosavybėn padariniai. Tokia pozicija atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, sprendžiant restitucijos klausimus dėl asmenų, kuriems neteisėtais administraciniais aktais atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miškus (2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-759-146/2016). Valstybė, kurios nuosavybėn grįžta išimtine nuosavybės teise priklausantis ežeras, turi pareigą paskutiniam šio turto įgijėjui teisingai atlyginti paimamo turto vertę.

Sprendžiant dėl kompensacijos dydžio inter alia atsižvelgtina į EŽTT jurisprudencijos nuostatas, kuriose pažymėta, kad kompensacijos sąlygos pagal atitinkamus įstatymus priklauso nuo vertinimo, ar ginčijama priemonė taikoma atsižvelgiant į reikiamą teisingą pusiausvyrą ir, svarbiausia, ar ji neužkrauna asmeniui neproporcingos naštos (2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje P. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 65 par.). Nuosavybės atėmimas nesumokėjus pagrįstai su jos verte susijusios kompensacijos paprastai laikomas neproporcingu apribojimu, nepateisinamu Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio prasme. Vis dėlto ši nuostata neužtikrina teisės į visišką kompensaciją visais atvejais, nes teisėti „viešojo intereso“ tikslai gali pareikalauti atlyginti mažiau negu rinkos vertė (2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje P. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 40 par.). Pusiausvyra paprastai būna pasiekiama tais atvejais, kai asmenims, iš kurių buvo atimta nuosavybė, sumokama tokia kompensacija, kuri yra pagrįstai susijusi su to turto rinkos verte, nustatyta turto nusavinimo metu (2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje P. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 66 par.). Kompensacijos dėl nuosavybės teisės į žemę panaikinimo dydis turi būti skaičiuojamas pagal nuosavybės vertę jos praradimo dieną (2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje P. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 67 par.). Tokia EŽTT suformuota pozicija remiasi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. balandžio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-759-146/2016).

Nagrinėjamu atveju svarbu ir tai, kad atsakovas šioje byloje- A. D. laikytinas sąžiningu (duomenys neskelbtini) ežero dalies įgijėju. Todėl restitucijos tvarka kompensuojant jam kaip sąžiningam įgijėjui dėl valdžios institucijų klaidos netektą turtą, jam turi būti atlyginama turto, kokį jis praranda, rinkos vertė. Nei NŽT atstovas, nei pats atsakovas A. D. byloje neteikė individualaus Žemės sklypo vertinimo ar kitų įrodymų, kurie paneigtų Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banke užfiksuotą Žemės sklypo rinkos vertę. Teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad ginčijamojoje dovanojimo sutartyje užfiksuota dovanojamo turto vertė, kuri, tikėtina, buvo reali ir atitiko tuo metu buvusią turto rinkos kainą, yra mažesnė nei nurodyta Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banke. Todėl teisėjų kolegija remiasi Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banke užfiksuota Žemės sklypo rinkos verte, nustatydama adekvačios kompensacijos dydį.

Panaikinus pareiškėjo pareiškimu prašomus panaikinti administracinius aktus, sandorį bei paveldėjimo teisės liudijimo dalį, naikinama Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. liepos 3 d. nutartimi taikyta reikalavimų užtikrinimo priemonė.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 2, 4 punktais, 103 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

patvirtinti pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, (toliau- ir Prokuroras) ir atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, (toliau- ir Lietuvos valstybė), Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau- ir Nacionalinė žemės tarnyba), G. B. bei A. B. (toliau- ir Atsakovai), kurios toliau kartu vadinamos “Šalimis”, 2019 m. kovo 8 d. sudarytą ir pasirašytą taikos sutartį Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmuose nagrinėjamojoje administracinėje byloje Nr.eI-201-320/2019 (toliau- ir administracinė byla) (toliau- ir Taikos sutartis):

„Šalys susitaria, kad šia Taikos sutartimi taikiai užbaigiamas Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmuose administracinėje byloje nagrinėjamas ginčas dalyje dėl reikalavimų, pareikštų Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos, Nacionalinei žemės tarnybai ir Atsakovams, tokiomis sąlygomis ir tvarka:

1. Panaikinamas Utenos apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimas Nr.13-29285 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje A. B.“ (toliau- ir administracinis aktas), kuriuo atkurtos nuosavybės teisęs perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 1,14 ha vandens telkinio (duomenys neskelbtini) ežero dalį, esančią 11,13 ha dydžio vandens telkinio sklype Nr.32 (duomenys neskelbtini).

2.Pripažįstamas negaliojančiu ir panaikinamas 2009 m. gruodžio 29 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas (papildomas) (toliau- paveldėjimo teisės liudijimas), notarinio registro Nr.DP-5168, patvirtintas Utenos rajono 4-ojo notaro biuro notarės Daivos Praniauskienės.

3.Lietuvos Respublikai nuosavybės teise perduodamos 57/742 ir 19/742 ežero (duomenys neskelbtini) dalys, esančios žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), o buvusiems šių žemės sklypo dalių savininkams- atsakovams G. B. ir A. B. sumokama Taikos sutarties 4 punkte nurodyto dydžio kompensacija, kuri yra lygi minėto žemės sklypo vidutinei rinkos vertei, buvusiai 2019-01-01.

4.Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos, šia Taikos sutartimi įsipareigoja: sumokėti atsakovei G. B. 435 Eur (keturis šimtus trisdešimt penkis eurus) į sąskaitą LT40 7300 0101 2926 3864, esančią AB „Swedbank“, o atsakovui A. B. 1314 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus keturiolika eurų) į sąskaitą Nr.LT51 7300 0101 5711 0329, esančią AB „Swedbank“, kompensaciją ne vėliau kaip per 90 (devyniasdešimt) kalendorinių dienų nuo teismo nutarties, kuria bus patvirtinama ši taikos sutartis, įsiteisėjimo dienos.

5.Prokuroras atsisako reikalavimų, pareikštų administracinėje byloje Atsakovų, Lietuvos valstybės bei ją atstovaujančios Nacionalinės žemės tarnybos atžvilgiu, nes dėl jų įgyvendinimo susitarta šioje Taikos sutartyje.

6. Nacionalinė žemės tarnyba įsipareigoja ne vėliau kaip per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo teismo nutarties, kuria patvirtinta ši Taikos sutartis, įsiteisėjimo dienos, atlikti šios Taikos sutarties 3 punkte nurodytų (duomenys neskelbtini) ežero dalių daiktinių teisių registracijos (registracijos pakeitimo) veiksmus, įregistruojant Lietuvos valstybės daiktines teises Nekilnojamojo turto registre.

7.Atsakovai įsipareigoja perduoti valstybės nuosavybėn neįkeistas ir kitaip nesuvaržytas ar neapsunkintas ginčo turto dalis- jiems nuosavybės teise priklausančias 57/742 ir 19/742 ežero (duomenys neskelbtini) dalis, esančias žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), t.y. tinkamą naudoti ginčo turtą.

8.Prokuroras pareiškia, kad pasirašius Taikos sutartį, jis neturės ir nereikš Lietuvos valstybei, ją atstovaujančiai Nacionalinei žemės tarnybai bei Atsakovams jokių reikalavimų, susijusių su administracinėje byloje ginčijamo administracinio akto bei paveldėjimo teisės liudijimo galiojimu ir (ar) jų teisėtumu.

9.Lietuvos valstybė ir Nacionalinė žemės tarnyba pareiškia ir garantuoja, kad pasirašius Taikos sutartį, ji neturės ir nereikš administracinėje byloje dalyvaujantiems asmenims pretenzijų ir (ar) reikalavimų, susijusių su administracinėje byloje ginčijamo administracinio akto bei paveldėjimo teisės liudijimo galiojimu ir (ar) jų teisėtumu.

10.Atsakovai pareiškia ir garantuoja, kad Nacionalinei žemės tarnybai ir Lietuvos valstybei tinkamai įvykdžius šia Taikos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, neturės ir nereikš Nacionalinei žemės tarnybai ir (ar) Lietuvos valstybei jokių turtinių reikalavimų, susijusių su šia Taikos sutartimi ir (ar) susijusių su administracinėje byloje ginčijamo administracinio akto bei paveldėjimo teisės liudijimo galiojimu ir (ar) jų teisėtumu.

11. Šalys pareiškia ir garantuoja, kad jiems yra žinomos ir suprantamos administracinės bylos nutraukimo pasekmės, nustatytos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 104 straipsnio 3 dalyje, t.y. kad administracinę bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.

12.Šalys pareiškia ir garantuoja, kad Taikos sutartis atitinka jų interesus, yra parengta vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais, nepažeidžia Šalių ir jiems žinomų trečiųjų asmenų interesų, taip pat viešųjų interesų.

13.Šalys pareiškia, kad Taikos sutarties sąlygų turinys ir jų visuma jiems yra suprantami, aiškūs ir atitinka jų tikrąją valią. Šalys taip pat garantuoja, kad visos Taikos sutarties sąlygos sudarytos, nė vienai iš jų nedarant jokio psichologinio, fizinio ir (ar) ekonominio spaudimo, jokių grasinimų ar kitos neleistinos įtakos, kuriems esant taikos sutartis nebūtų buvusi sudaryta. Šalys patvirtina, jog sudarant Taikos sutartį būdami rūpestingi ir apdairūs, atliko visus veiksmus ir ėmėsi visų priemonių neaiškioms taikos sutarties sąlygoms išsiaiškinti ir abipusių derybų keliu Taikos sutarties sąlygas suformulavo taip, kad Taikos sutarties sąlygos atitiktų jų tikslus, valią (ketinimus) bei interesus.

14.Šalys susitaria, kad bylinėjimosi išlaidos šią Taikos sutartį pasirašiusiems asmenims neatlyginamos. Teismo išlaidas (pašto, procesinių dokumentų įteikimo ir kitas), jei tokių atsirastų, apmoka Nacionalinė žemės tarnyba.“

Teismui patvirtinus ginčo šalių sudarytą ir pasirašytą taikos sutartį, nutraukti administracinės bylos dalį dėl Panevėžio apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimo reikalavimų: panaikinti Utenos apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr.13-29285 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje A. B.“; pripažinti negaliojančiu ir panaikinti 2009 m. gruodžio 29 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (papildomą), notarinio registro Nr.DP-5168, patvirtintas Utenos rajono 4-ojo notaro biuro notarės Daivos Praniauskienės; taikyti restituciją natūra, grąžinant valstybės nuosavybėn žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ežero dalis: iš A. B.- jam priklausančią 57/742 žemės sklypo dalį, iš G. B.- jai priklausančią 19/742 žemės sklypo dalį.

Kitą pareiškėjo pareiškimo dalį tenkinti.

Panaikinti Utenos apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr.13-29286 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei G. F.“.

Panaikinti Utenos apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr.13-29287 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei V. K.“.

Pripažinti negaliojančia ir panaikinti 2012 m. gegužės 29 d. dovanojimo sutartį, patvirtintą Alytaus m. 5-ojo notaro biuro notarės Ingos Berulienės, notarinio registro Nr.2377, kuria G. F. 489/1113 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), padovanojo A. D..

- įpareigoti A. D. grąžinti Lietuvos valstybei jos nuosavybėn vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Utenos rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini), 489/1113 dalis;

- priteisti A. D. iš Lietuvos valstybės 2503,87 Eur (du tūkstančius penkis šimtus tris eurus ir 87 euro centus) kompensaciją už Lietuvos valstybės nuosavybėn grąžinamą turtą.

grąžinti Lietuvos valstybei jos nuosavybėn V. K. nuosavybės teise įregistruotą vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Utenos rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini), 489/1113 dalis;

Panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 3 d. nutartimi taikytą reikalavimų užtikrinimo priemonę – draudimą parduoti ar kitaip perleisti nuosavybę A. D., A. B., G. B. priklausančio, V. K. priklausiusio žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).

Apie reikalavimų užtikrinimo priemonės panaikinimą, įsiteisėjus sprendimui, pranešti Valstybės įmonei Registrų centrui, išsiunčiant sprendimo nuorašą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.