Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. K. ir J. A. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2009 m. gegužės 11 d. nuosprendžio, kuriuo

R. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 1 d. laisvės atėmimu dešimčiai metų.

Vadovaujantis BK 64 str. 1, 3 d., paskirta bausmė subendrinta su Raseinių rajono apylinkės teismo 2008-05-15 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme bei galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vienuolikai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2008 m. spalio 8 d. iki 2009 m. gegužės 11 d. laikas.

J. A. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu aštuoneriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2008 m. spalio 8 d. iki 2008 m. gruodžio 1 d. laikas.

Civilinei ieškovei I. S. pripažinta teisė į civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos išieškojimo ir klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. nuteistas už tai, kad 2008 m. spalio 6 d., apie 18 val., V. K. priklausančiame gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto metu, tyčia sudavė rankomis ir kojomis M. L. apie penkis smūgius į galvą, o J.A. nuteista už tai, kad , toje pačioje vietoje ir tuo pačiu laiku, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, iš pykčio dėl įžeidimo sudavė M. L. į galvą du smūgius kojos keliu, ir tokiu būdu R. K. bei J. A. padarė nukentėjusiajam galvos sumušimą, dėl kurio M. L. mirė, t. y. tyčia nužudė M. L. .

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavę nuteistųjų gynėjai prašė jų ginamųjų apeliacinius skundus patenkinti, o prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų R. K. ir J. A. skundai atmetami.

Pagal BPK 320 str. 3 d. nuostatas teismas apeliacinio proceso metu turi patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šio straipsnio 4 d. nurodyta, kad pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Todėl kolegija, neviršydama nuteistųjų R. K. ir J. A. apeliacinių skundų ribų, konstatuoja, kad pakeisti ar panaikinti apygardos teismo nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

Baudžiamasis įstatymas skiria dvi kaltės formas: tyčinė (tiesioginė ar netiesioginė) ir neatsargi kaltė (BK 14, 15 str.). Taip pat, baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 str. 3 d.).

Teismų praktikoje yra laikomasi nuostatos, kad baudžiamoji atsakomybė už nužudymą, veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia, kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Jei nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti.

Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimas Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 4, 5 p.).

Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. M 169/08 (10) nurodyta, kad nukentėjusysis M.L. mirė dėl galvos sumušimo, lydimo poodinių kraujosruvų, kraujosruvų veide, galvos minkštuose audiniuose, kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu apie abu pusrutulius, po minkštaisiais galvos smegenų dangalais abiejų pusrutulių kaktinėse, smilkininėse, kairio pusrutulio momeninėje skiltyse, galvos smegenų sumušimo, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu krauju, susikaupusiu po kietuoju galvos smegenų dangalu, galvos smegenų ir smegenų kamieno pabrinkimu, plaučių pabrinkimu ir uždegimu, širdies veiklos ir kvėpavimo funkcijos nepakankamumu. Šie sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, mažiausiai septyniais smūgiais, ir jų visuma bei išsivysčiusios komplikacijos atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą, kas, šiuo atveju, sukėlė nukentėjusiojo mirtį (t. 1, b. l. 36-39). Šios išvados yra aiškios, motyvuotos ir kolegijai abejonių nekeliančios.

Nuteistoji J. A. ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytu laiku ir vietoje kojos keliu sudavė apie du - tris smūgius ant grindų sėdinčiam nukentėjusiajam į smakrą. Taip pat ir R. K. sudavė apie šešis - septynis smūgius rankomis bei kojomis M. L. į galvą ir veidą. (t. 1, b. l. 128-129; 2 t. 8-9). Pirmosios instancijos teisme ji neneigė šių aplinkybių, paaiškindama, kad ji sudavė smūgius nukentėjusiajam į veidą ir nuo jos bei R. K. suduotų smūgių nukentėjusysis dengėsi rankomis (t. 2, b. l. 160-161).

Tačiau apeliantės nurodytos aplinkybės dėl vietos, į kurią ji sudavė nukentėjusiajam smūgius, ir pastarojo gynybos prieštarauja byloje surinktų duomenų visetui.

Nuteistasis R. K. paaiškino, kad įvykio metu sudavė rankomis ir kojomis apie septynis (tikslaus skaičiaus negali nurodyti, nes nepamena) smūgius nukentėjusiajam į veidą, o J. A. sudavė kojos keliu du ar tris smūgius nukentėjusiajam į nosį (t. 1, b. l. 104-105, 107; t. 2. b. l. 22, 159). Šių aplinkybių jis neginčija ir apeliaciniame skunde. Liudytojas V. S. taip pat patvirtino, kad R. K. nukentėjusiajam sudavė smūgius, nuo kurių pastarasis nugriuvo ant grindų (t. 1, b. l. 74-75; t. 2, b. l. 161).

Liudytoja S. S. įvykio metu matė, kad R. K. sudavė smūgius kojomis M. L. į galvą. Taip pat ji matė, kad ir J. A., ant grindų sėdintį nukentėjusįjį laikydama už pečių, sudavė du smūgius kojos keliu nukentėjusiajam į galvą (t. 1, b. l. 64-65; t. 2, b. l. 162).

Analogiškas aplinkybes nurodė ir liudytojas D. Š., teisme papildomai paaiškindamas, kad tiek R. K., tiek J. A. visi smūgiai buvo suduoti beveik į tą pačią vietą, t. y. nukentėjusiam į veidą. Smūgių sudavimo metu nukentėjusysis tik keikėsi, tačiau nieko nedarė ir nesigynė (t. 1, b. l. 53-54; t. 2, b. l. 163).

Pažymėtina ir tai, kad aukščiau paminėtoje teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, jog visi sužalojimai, dėl kurių nukentėjusysis mirė, padaryti kaktos ir smilkinių srityse bei galvos kairėje pusėje, o nukentėjusiojo rankose jokių sužalojimų nerasta.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu neginčijamai nustatyta, kad nuteistieji R. K. ir J. A. , konflikto metu, suduodami M. L. rankomis ir kojomis ne mažiau septynių smūgių į galvos sritį, bendrais veiksmais sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą, dėl ko, nuo padarytų sužalojimų visumos ir kilusių komplikacijų, nukentėjusysis po paros laiko nuo įvykio ligoninėje mirė.

Taigi, priešingai nei teigiama J. A. apeliaciniame skunde, bylos duomenys neginčijamai patvirtina, kad nuteistųjų R. K. ir J. A. smurtiniai veiksmai ir nukentėjusiojo M. L. mirtis siejami priežastiniu ryšiu. Suduodami smūgius (R. K. - kojomis ir rankomis ne mažiau kaip penkis, o J. A. - kojos keliu ne mažiau kaip du) į gyvybiškai svarbų žmogaus organą - galvą, nuteistieji be jokios abejonės numatė, kad savo veika gali nukentėjusįjį sunkiai sužaloti, dėl ko gali atsirasti komplikacijos, galinčios sukelti nukentėjusiojo mirtį, ir, nors nenorėjo tokių padarinių, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti. Šias aplinkybes abu nuteistieji pripažino pirmosios instancijos teisme (t. 2, b. l. 159-161), o nuteistasis R. K. – ir apeliaciniame skunde. Be to, nors nuteistieji nenorėjo nukentėjusiojo mirties, tačiau nieko nedarė, kad tokie padariniai nekiltų – palikę sumuštą ir kraujuojantį nukentėjusįjį, jie kartu su įvykio liudytojais pasišalino iš įvykio vietos ir toliau girtavo. Paminėtos aplinkybės leidžia daryti neginčijamą išvadą, kad tiek nuteistoji J. A., tiek nuteistasis R. K. veikė netiesiogine tyčia. Tai pagrįstai konstatuota pirmosios instancijos skundžiamame nuosprendyje.

Apeliacinės instancijos teismas, neesant prokuroro ar kitų BPK 320 str. 4 d. nurodytų asmenų apeliacinių skundų, neturi teisinių galių revizuoti pirmosios instancijos teismo abejotinų išvadų dėl objektyviųjų ir subjektyviųjų bendrininkavimo požymių nebuvimo R. K. ir J. A. jungtinėje nusikalstamoje veikoje. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad tokiu atveju, kai smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 str. atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimas Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 8 p.). Būtent tokios faktinės aplinkybės ir yra nustatytos šioje byloje.

Žemesnės instancijos teismas, skirdamas nuteistajai J. A. aštuonerių metų, o nuteistajam R.K. – dešimties metų laisvės atėmimo bausmes, BK 41, 54 ir 61 str. reikalavimų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas labai sunkus tyčinis nusikaltimas, sukėlęs negrįžtamus padarinius ir ypatingą žalą visuomenei), kaltininkų asmenybes (R. K. charakterizuojamas patenkinamai, nedirbantis, administracine tvarka nebaustas, anksčiau teistas keturis kartus, nusikaltimą padarė ankstesniu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu; J. A. charakterizuojama kaip piktnaudžiaujanti alkoholiu, nedirbanti, administracine tvarka nebausta ir neteista), jų atsakomybę lengvinančią (apygardos teisme abu prisipažino padarę nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi) bei sunkinančią (nusikalto apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui) aplinkybes bei į kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės dydžiams.

Atkreiptinas apelianto R. K. dėmesys į tai, kad kaltininko asmenybę apibūdinantys požymiai, tokie kaip amžius, lytis, šeimyninė padėtis, sveikatos būklė ir pan., savaime negali nulemti švelnesnės bausmės už nužudymą paskyrimo, į juos gali būti atsižvelgiama tik visų kitų aplinkybių, apibūdinančių kaltininko asmenybę, kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teismų praktikos biuletenis Nr. 28, psl. 331). Todėl jo apeliaciniame skunde nurodytas prašymas sušvelninti bausmę, atsižvelgiant į jo šeimyninę padėtį bei amžių, negali būti tenkinamas. Nuteistiesiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės (R. K. – bausmės dydis mažesnis už sankcijoje nustatytą bausmės vidurkį, o J. A. – bausmės dydis artimas sankcijoje nustatytam minimaliam dydžiui) nėra aiškiai per griežtos, neprieštarauja bausmės paskirčiai ir teisingumo principui.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų R. K. ir J. A. apeliacinius skundus atmesti.