Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-08-24 · Administracinė byla Nr. I-691-484/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-08-24
Bylos Nr.
I-691-484/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04504-2013-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ina Kirkutienė
Pareiškėjas
D. Š.
Atsakovas
Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-691-484/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04504-2013-2Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5, 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. rugpjūčio 24 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. Š. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja D. Š. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT) neteisėtai neapskaičiuotą ir neišmokėtą pareiškėjai darbo užmokesčio dalį nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30. (b. l. 1-3).

Skunde paaiškino, kad yra statutinė valstybės tarnautoja, vykdo tarnybą VSAT. Nuo 2008-05-20 iki 2011-06-30 užėmė VSAT Operatyvinės veiklos valdybos Antrojo skyriaus vyriausiosios specialistės pareigas (A lygis, 12 kategorija). Nuo 2011-07-01 iki šiol vykdo VSAT Kriminalinių procesų kontrolės organizavimo valdybos Informacijos analizės skyriaus vyriausiosios specialistės pareigas (A lygis, 11 kategorija). Lietuvos Respublikos Seimas 2009-04-23 ir 2009-07-17 priėmė Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) pakeitimus, kurių pagrindu buvo sumažinti valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai ir priedai už kvalifikacines klases. Šis valstybės tarnautojų darbo užmokesčio sumažinimas 2013-07-01 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl mano, kad jai nepagrįstai buvo sumažinta ir dėl to neteisėtai neišmokėta darbo užmokesčio dalis.

Atsiliepimas

Atsakovas VSAT atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad sprendimai, kuriais pareiškėjai buvo taikomas darbo užmokesčio ribojimas, buvo priimti iki Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo paskelbimo, todėl mano, kad šie sprendimai atitiko tuo metu galiojančių teisės aktų nuostatas. Pabrėžė, kad pareiškėjos praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Taip pat nurodė, kad pagal imperatyvias Darbo kodekso nuostatas, darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos yra priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Atsižvelgdama į pareiškėjos kreipimosi datą, mano, kad trejų metų ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2010-09-30 iki 2013-09-30.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl statutinio valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl Konstitucijai prieštaraujančio reglamentavimo taikymo, priteisimo.

Byloje nėra ginčo, kad VSAT, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjai – statutinei valstybės tarnautojai mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Tai patvirtina ir VSAT pažyma apie neišmokėtą darbo užmokestį (b. l. 17-19). Pareiškėja, manydama, kad jos teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista ir turi būti ginama priteisiant visą dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kreipėsi į teismą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu DK 27 straipsnio 2 dalyje (LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatos. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nagrinėjamu atveju prašo taikyti ieškinio senaties terminą, ieškinio senaties terminas šioje byloje taikytinas. Pareiškėja prašo teismo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką nuo 2009-08-01, tačiau į teismą kreipėsi 2013-09-30, t. y. praleidusi terminą kreiptis į teismą iki 2010-09-30. Pareiškėja nepateikė teismui prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą ir objektyvių įrodymų dėl termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Tokių aplinkybių nenustatė ir teismas, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjos skundo reikalavimas nurodyta apimtimi atmestinas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis; žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Atsižvelgdamas į tai, teismas toliau pasisako dėl skundo reikalavimo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią per laikotarpį nuo 2010-09-30 iki 2013-09-30.

Šioje byloje aktualus Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas, kuriame buvo konstatuota, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo neproporcingai nustatyti sumažinti pareiginių algų koeficientai, prieštaravo Konstitucijai, taip pat konstatuota, kad, valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to valstybei negalint visa apimtimi vykdyti prisiimtų įsipareigojimų visuomenės nariams, konstitucinis socialinio solidarumo principas suponuoja proporcingą dėl tokios padėties patiriamų praradimų paskirstymą visuomenės nariams. Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime, be kita ko, nurodė, kad Konstituciniam Teismui pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų sumažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijai, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

Konstitucinis Teismas 2014-04-16 priėmė sprendimą Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo nuostatų išaiškinimo, kuriame pažymėjo, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia, susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime pažymėjo, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia, konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2016-02-15 sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A668-602/2016. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje A669-602/2016, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja, inter alia, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2014-12-22 nutarime nustatė analogišką įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Todėl teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau –Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį 2015-09-01. Grąžinimo įstatymo nuostatos taikomos ir valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis.

Teismas, atsižvelgęs į paminėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymo nuostatas, daro išvadą, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį mokėjusiai institucijai – VSAT – Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas atitinka ir LVAT formuojamą praktiką nagrinėjamu klausimu administracinėse bylose Nr. A668-602/2016, A669-602/2016, kuriose LVAT nurodė, kad, įstatyme esant nustatytam patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Nagrinėjamu atveju nukrypti nuo tokios LVAT suformuotos praktikos nėra jokio pagrindo.

Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad, galiojant nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmui, pareiškėjo reikalavimai priteisti neišmokėtas darbo užmokesčio dalis teismo sprendimu negali būti tenkinami.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendė:

Pareiškėjos D. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Ina Kirkutienė